Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Į kiemą buvo leidžiama išeiti 3 valandas per parą. Kiemas buvo 300 kv.m ploto, blogos būklės. Kiemu naudojosi nuo 180 iki 350 kalinamųjų, todėl trūko ploto pasivaikščioti. Buvo įrengti tik trys suoliukai, bet jais galėjo pasinaudoti tik nedidelė dalis nuteistųjų, trūko sporto įrangos. Pareiškėjas pasivaikščiojimo kiemelyje turėjo nuolat stovėti spūstyje, neturėjo galimybės sportuoti. Nebuvo tinkamai įrengta rūkymo patalpa, tiesiog kieme buvo užkabinti užrašai „Rūkymo vieta“, nebuvo nustatyta tos kiemo rūkymo vietos ribų. Dėl to pareiškėjas, būdamas nerūkantis buvo 3 valandas per parą buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kiemo grindinys buvo blogos būklės, ant grindinio buvo duobės, buvo purvina, sklido blogas kvapas, kieme nebuvo medžių ar kitų augalų, dėl to pareiškėjas buvo psichologiškai gniuždomas, pablogėjo jo sveikata, tai pasireiškė nervine įtampa, dirglumu.

Prausykla buvo įrengta praėjime į šalia esantį tualetą, jos plotas apytiksliai 8 kv. m, įrengti 4 šalto vandens čiaupai 4 kriauklės. Dušinėje įrengtas šalto vandens purkštas. Karšto vandens nebuvo, todėl praustis, skalbtis rūbus, plauti indus teko šaltu vandeniu. Dušinė tik iš vienos pusės atitverta daline iki lubų pertvara, tačiau nebuvo durų užsirakinti, todėl naudojantis dušine pareiškėjas buvo matomas prausykloje, koridoriuje esantiems kalinamiesiems ir pareigūnams, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas. Prausyklos patalpa blogos būklės, įrenginiai aprūdiję, sienos apipelijusios, buvo nuolatinė drėgmė, sanitariniai įrenginiai leido vandenį. Prausykloje nebuvo kriauklės – dubens ir karšto vandens tinkamai išsiskalbti rūbams, nebuvo pakankamai džiovyklų, kad visi galėtų džiovintis rūbus. Patekimas į tualetą buvo suvaržytas, kadangi pareiškėjas buvo priverstas praeiti ankštą ir perpildytą prausyklą. Todėl nuolat būdavo eilė ir ne visada norint galima buvo naudotis. Sanitarinis mazgas apie 8 kv. m ploto, išklijuotas plytelėmis, jame įrengti trys unitazai, trys pisuarai. Tarp trijų unitazų įrengtos dvi dalinės pertvaros iki 2017 m. rugsėjo mėnesio jos buvo 50-60 cm aukščio, vėliau padidintos iki 2 metrų. Priekyje nebuvo durų užsirakinti. Priešais unitazus įengti trys pisuarai. Tualetu tuo pačiu naudojasi šeši kalinamieji ar pareigūnai, todėl visada naudojantis tualetu pareiškėjas buvo matomas kitų kalinamųjų, kurie taip pat naudojosi tualetu, nebuvo sudarytos sąlygos bent minimaliam privatumui naudojantis tualetu. Tualetas buvo blogos būklės, įrenginiai aprūdiję, o lubos ir sienos apipelijusios, pajuodusios, trūko ventiliacijos, nuolat tvyrojo blogas kvapas, oro temperatūra buvo žema.

Sandėlis buvo apytiksliai 12 kv. m ploto, blogos būklės, sienų dažai atsilupę, ant lubų ir sienų augo pelėsiai, grybeliai, laikėsi drėgmė, trūko lentynų daiktams susidėti, dėl nuolatinių kratų daiktai buvo išmėtomi ir sumaišomi. Nebuvo poilsio kambario. Dušu buvo galima naudotis kartą į savaitę nustatytu grafiku, dušinėje nebuvo reikiamo kiekio pakabų, persirengimo patalpa buvo apytiksliai 20 kv. m ploto. Trūko vietos persirengimo kambaryje. Dušinės patalpa apytiksliai 40 kv. m ploto, joje įrengta 12-15 dušų purkštų iš jų 4-5 purkštai nulaužti. Likusiems dušų purkštams įstatyti specialios paskirties vandens maišytuvai, kurie veikė nuo paspaudimo 15 sekundžių ir sustodavo. Tokio pobūdžio vandens maišytuvai atsižvelgiant į ypač didelį kalinamųjų skaičių prausimuisi netinkami, nes nebėga vanduo. Patalpa blogos būklės, įrenginiai surūdiję, sienos ir lubos apipelijusios. Nebuvo jokių kriauklių su karštu vandeniu, kuriose pareiškėjas būtų galėjęs išsiskalbti drabužius. Dušinės nusirengimo kambaryje taip pat dušinės viduje nebuvo jokių pertvarų, todėl nusirengiant ir naudojantis dušu pareiškėjas buvo matomas visiems kartu besiprausiantiems nuteistiesiems, taip pat pareigūnams.

Visą skundžiamą kalinimo laikotarpį buvo skalbiami tik apatiniai rūbai, taip pat patalynė. Tačiau netinkamai, nes patalynė buvo grąžinama purvina ir jautėsi ypatingas kvapas. Skalbykloje nebuvo skalbiami viršutiniai drabužiai, nebuvo nemokamai išduodamos skalbimo priemonės. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą – pablogėjo pareiškėjo sveikata, pareiškėjas pasidarė dirglus, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius ir gyvenimo nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės, pareiškėjas jaučia baimę, menkinimą, žeminimą, kančią, nevisavertiškumo jausmą.

Atkreipė dėmesį, kad sanitariniai mazgai yra visiškai atskirose specialiose patalpose, visiškai atskirtose nuo gyvenamųjų patalpų. Jokie teisės aktai nenumato sanitarinio ir higienos mazgo ploto, dėl to pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio ir higienos mazgo ploto yra deklaratyvūs. Pareiškėjas nesikreipė į Marijampolės PN ar kitas kompetentingas institucijas, kurios galėtų patikrinti patalpų stovį. Marijampolės PN kas du metus yra atliekami patalpų patikrinimai, buvo atliktas periodinis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2016 m. lapkričio 14 d. patikrinimas ir surašytas Patikrinimo aktas Nr. PA.4-432, kuriame jokie pažeidimai nebuvo nustatyti, pelėsis nerastas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl apipelijusių sienų ir drėgmės yra nepagrįsti ir deklaratyvūs. Gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpų higienos mazge karštas vanduo nėra privalomas, o nuteistieji kartą per savaitę pasinaudoti dušu gali Marijampolės PN direktoriaus patvirtintu grafiku. Minėtame Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo akte yra pažymėta, jog skalbykloje yra įrengta nešvarių skalbinių patalpa, skalbimo patalpa ir švarių skalbinių patalpa, taip pat yra atskira skalbinių džiovinimo patalpa, dėl to darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai, jog nėra rūbų džiovyklos ir reikia skalbti rankomis šaltu vandeniu yra deklaratyvūs. Teisės aktai nenumato karšto vandens ar boilerio įrengimo higienos mazgo patalpose, taip pat teisės aktai nenumato jokio privalomo dubens rūbams išsiskalauti, kadangi Marijampolės PN veikia skalbykla, kuria nuteistieji gali naudotis pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką. Pažymėjo, kad 3-ame būryje nuteistiesiems yra suteikta skalbimo mašina. Pareiškėjas deklaratyviai teigia, kad dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus negalėjo nusiprausti, tačiau į Marijampolės PN administraciją ar 3-čio būrio specialistą nebuvo kreipęsis. Pareiškėjas nurodo, kad prausykla yra šalia sanitarinio mazgo įėjimo, todėl jį galėjo matyti kiti. Teisės aktai nenumato prausyklos įrengimo specifikos, nenumato jokių sienelių ar atitvėrimų. Prausykloje teisės aktai net nenumato privalomos dušo kabinos, kuri be kita ko yra uždara. Dušas yra be durų, tačiau vietoje jų yra pakabinta užuolaida, todėl jeigu pareiškėją valantis dantis ar prausiantis veidą matė kiti nuteistieji, nemanytina, kad tai galėjo pažeisti pareiškėjo privatumą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau –BVK) 74 straipsnio 5 punktas numato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato kiemų ploto, ar vienam nuteistajam privalomai tenkančio minimalaus ploto kiemuose, todėl pareiškėjo argumentas dėl per mažo kiemo ploto yra nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad kiemuose trūko sporto inventoriaus, kiemelis yra blogos būklės, tačiau neįvardino kokia būtent yra kiemo būklė. Pasivaikščiojimo kiemas yra įrengtas pagal pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys, kad sklido nemalonus kvapas yra deklaratyvaus pobūdžio. Be to, patys nuteistieji yra aprūpinami švaros priemonėmis ir privalo palaikyti švarą tiek savo būriuose, kuriuose atlieka bausmę, tiek jiems priklausančiuose sanitariniuose bei higienos mazguose, virtuvėlėse bei kiemuose.

Nurodė, kad teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose rūkyti, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė. Esant tinkamai įrengtoms rūkymo vietoms būrių kiemuose, pareiškėjo argumentas dėl to, kad tinkamai neįrengta rūkymo vieta yra nepagrįstas. Pareiškėjas deklaratyviai nurodo, kad daiktų sandėlis yra vos 12 kv. m., blogos būklės. Teisės aktai nenumato sandėlio ploto, Visuomenės sveikatos centro periodinio patikrinimo metu nenustatyta nei drėgmė, nei pelėsis sandėlyje. Atsakovas nėra gavęs jokio pareiškėjo skundo ar kreipimosi dėl tariamo daiktų išmėtymo po kratų, todėl toks pareiškėjo teiginys yra nepagrįstas. Tai, kad nėra poilsio kambarių, tikrai negali būti traktuojama, kaip kankinančios ar žeminančios gyvenimo sąlygos, nes nuteistųjų judėjimas lokaliniuose sektoriuose neribojamas. Nurodė, kad sanitariniame mazge karštas vanduo nėra privalomas. Karštas vanduo yra tiekiamas į Marijampolės PN dušinę, nuteistieji kartą per savaitę pasinaudoti dušu gali Marijampolės PN direktoriaus patvirtintu grafiku. Pažymėtina, kad pareiškėjas Marijampolės PN yra dirbantis, todėl pareiškėjui nepriklauso išduoti higienos priemones. Periodinio patikrinimo metu dušinėje nenustatyta jokių pažeidimų, patikrinimo akte yra nurodyta, kad dušinėje yra nusirengimo/apsirengimo kambarys, todėl pareiškėjo teiginiai, kad nebuvo reikiamo rūbų pakabų skaičiaus yra nepagrįsti. Dėl trumpos vandens bėgimo trukmės duše pažymėjo, kad naudojantis dušu tereikia dar kartą paspausti, kuomet nustoja tekėti vanduo, kad jis vėl bėgtų. Tokia vandens bėgimo trukmė negali būti traktuojama kaip pažeidimas, bei negali sukelti neigiamų pasekmių ar diskomforto nuteistajam. Dušinės ploto nenumato jokie teisės aktai, tad pareiškėjo teiginys, kad dušinėje trūko vietos ir nevisi galėjo praustis yra nepagrįstas. Taip pat teisės aktai nenumato ir dušinėse įrengtų kriauklių rūbų skalbimui. Pareiškėjo teiginys, kad jį nusirengusį besiprausiant matė pareigūnės moterys yra nepagrįstas ir deklaratyvaus pobūdžio, nes pareigūnai į dušinę nevaikšto, o moterys pareigūnės pareiškėjo negalėjo matyti, dėl tos priežasties, kad toje vietoje nėra postų, kuriuose budi moterys pareigūnės. Pareiškėjas savo skunde prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nenurodo, kokių išgyvenimų jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovų priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos. Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Marijampolės PN 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje laikotarpiu 2015 m. birželio 2 d. iki 2018 m. birželio 4 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas teigia, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas.

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 23-24, 26, 67) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,70 kv. m, joje įrengta 16 gyvenamųjų vietų, patalpoje buvo iki 16 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,23 kv. m gyvenamojo ploto (51,70/16). Pareiškėjas skunde nurodo, jog 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo nuo 18 iki 22 lovų, tačiau savo teiginiams patvirtinti nepateikia jokių įrodymų. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat teigia, kad sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, tarp unitazų buvo įrengtos 50-60 cm aukščio pertvaros, kurios tik 2017 m. rugsėjo mėnesį buvo padidintos iki 2 metrų, durų nebuvo. Nurodė, jog priešais unitazus įrengti trys pisuarai, tualetu tuo pačiu metu naudojosi šeši kalinamieji, todėl pareiškėjas naudojantis tualetu buvo matomas kitų asmenų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 buvo patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpoms, esančioms ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Atsakovas nurodė, jog sanitariniame mazge 2017 m. rugsėjo mėnesį dalinės pertvaros buvo paaukštintos iki 2 metrų. Pareiškėjas taip pat teigia, jog 2017 m. rugsėjo mėnesį sienelės paaukštintos iki 2 metrų. Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų, matyti, jog 3 būrio tualetai yra atskirti sienelėmis (b. l. 50, 52-53). Įvertinus tai, jog net ir esant unitazams Marijampolės PN vienas nuo kito atskirtiems tik dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-01929-520/2018). Įvertinus minėtas aplinkybes bei išdėstytus argumentus, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, o sanitariniai mazgai (tualeto ir kitos patalpos) įrengti atskirai, ne gyvenamosiose patalpose, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo argumentai dėl teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ginčo laikotarpiu pažeidimo nepripažintini pagrįstais.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl didelio kalinčių asmenų skaičiaus, tekdavo laukti eilėje prie sanitarinio mazgo, prausyklų.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau - ir Patalpų aprūpinimo inventoriumi normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, jog nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusių Normų naujoje redakcijoje nenumatytas sanitarinio mazgo įrengimas ir įrenginių skaičius. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas (įsigaliojusias nuo 2017 m. birželio 8 d.) numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodo, kad 3 būrio sanitariniame mazge yra 3 unitazai ir 3 pisuarai, 4 būryje taip pat yra 3 unitazai ir 3 pisuarai (iš viso 12 sanitarinių įrenginių). Iš atsakovo pateiktos Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymos (b. l. 26) matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 3-4 būriuose buvo iki 134 nuteistųjų. Taigi, vienas sanitarinis įrenginys buvo skirtas 11 asmenų (134/12), Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog klozetų ir pisuarų skaičius atitiko Patalpų aprūpinimo inventoriumi normas. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl eilių susidarymo naudojantis tualetu atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodė, kad lauko kiemas buvo labai mažas, kad visiems išėjus į lauką, vienam asmeniui tekdavo po 1-2 kv. m. ploto, pasivaikščiojimo kieme buvo tik 3 suoliukai, 2 sporto įrangos, nebuvo medžių ir kitų augalų, daiktų sandėlis mažas. Galiojantys teisės aktai nereglamentuoja lauko kiemelių plotų ar vienam nuteistajam privalomos tekti ploto normos juose, suoliukų ir sportinės įrangos kiekio, apželdinimo, daiktų sandėlio ploto, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pasivaikščiojimo kiemo grindinys buvo duobėtas, purvinas, iš kiemo sklido blogas kvapas, sanitarinio mazgo ir dušinės įrenginiai surūdiję, sanitariniame mazge, daiktų sandėlyje ir dušinėje ant sienų ir lubų buvo pelėsis, dažai atsilupę, trūko ventiliacijos, todėl nuolat buvo blogas kvapas.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pareiškėjas pažymėjo, kad nebuvo galimybės išsiskalbti asmeninių drabužių, nebuvo pakankamai džiovyklų, nebuvo išduodami skalbimo milteliai, patalynė būdavo blogai išskalbta.

Pareiškėjas akcentuoja, jog pataisos namuose pasivaikščiojimo kiemuose buvo rūkoma, patalpų, skirtų rūkymui, nebuvo, rūkymo vietos įrengtos netinkamai, todėl jis, būdamas nerūkantis, turėjo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.