Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutarimo A. A. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Patrulių būrio vyresnysis patrulis surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą A. A. (toliau – pareiškėjas) už tai, kad šis 2012 m. birželio 12 d. 02.40 val. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nustatytas lengvas girtumo laipsnis – 0,87 promilės), vairavo transporto priemonę – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį automobilį MAN18.40, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Tokiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 126 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

A. A. apeliacinis skundas atmetamas, nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.

A. A. administracinėn atsakomybėn patrauktas pagal ATPK 126 straipsnio 1 dalį, t.y. už tai, jog būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę. Apeliantas neigia, kad jis būdamas apsvaigęs nuo alkoholio vairavo transporto priemonę.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. A. padarė ATPK 126 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Nors apeliantas neigia būdamas neblaivus (nustatytas lengvas girtumo laipsnis – 0,87 promilės), vairavęs transporto priemonę, tačiau jo kaltę patvirtina byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Pagėgių rinktinės Sargybų skyriaus jaunesniojo specialisto A. M. tarnybiniu pranešimu (b. l. 2), jo parodymais, duotais pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (b. l. 29-30), nustatyta, jog 2012 m. birželio 12 d. vykdant tarnybą (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte buvo gauta informacija, kad Rusijos Federacijos teritorijoje vilkų vairuotojai vartoja alkoholinius gėrimus. Atvykus trims vilkikams buvo tikrinama ar nuo vairuotojų nesklinda alkoholio kvapas. A. A. vairuojama transporto priemonė buvo trečia eilėje. A. A. pats vairavo vilkiką. Nuo jo sklido alkoholio kvapas, todėl buvo iškvieti policijos pareigūnai, kurie nustatė neblaivumą. Buvo aiškiai matyti, jog vilkiką vairavo pats A. A., tik po to, kai policijos pareigūnai nustatė neblaivumą, buvo pasamdytas kitas asmuo kad transporto priemonę nuvairuotų į aikštelę.

Liudytoja – policijos pareigūnė K. K. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2012-06-12 naktį buvo gautas paranešimas iš pasienio kontrolės punkto apie tai, kad reikia nustatyti neblaivumą. Vairuotojui buvo nustatytas neblaivumas. Vairuotojas teigė, jog ne jis vairavo vilkiką, tačiau peržiūrėjus vaizdo įrašą buvo aiškiai matyti, jog jis automobiliu atvažiavo į muitinės postą. Įrašė matėsi asmens veidas, rūbai. Šiuos liudytojos parodymus patvirtina ir policijos pareigūno R. Š. tarnybinis pranešimas (b. l. 1). Muitinės pareigūno ir policijos pareigūnų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi, nes pareigūnas A. M. tiesiogiai matė kaip A. A. vairavo vilkiką, o policijos pareigūnai R. Š. ir K. K. tuo įsitikino peržiūrėję vaizdo įrašą. Šių liudytojų parodymų nepaneigia ir apelianto aiškinimas, jog jis pats nevairavo vilkiko, o pasamdė P. J. ir K. K.. Apeliantas pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde tvirtino, jog vilkiką per Rusijos sieną, neutralią zoną bei į Lietuvos muitinę vairavo P. J.. Tačiau pirmosios instancijos teisme apklausiamas liudytoju P. J. parodė, jog jis A. A. vilkiką nuvairavo per Rusijos sieną iki neutralios zonos ir ten paliko. Iki patikrinimo vietos dar reikėjo pavažiuoti toliau, kas vilkiką vairavo toliau jis nežino (b. l. 31). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, A. A. versijos, jog jis nevairavo vilkiko, nepatvirtina ir liudytojo J. K. parodymai. Minėtas liudytojas pirmosios instancijos teisme davė ne visiškai nuoseklius parodymus, nes vienu metu tvirtino, jog du kartus vairavo vilkiką, po to tvirtino, kad vilkiką vairavo tik tada kai atvyko policija ir paprašė patraukti transporto priemonę (b. l. 30). Apelianto iškeltą versiją paneigia liudytojo P. J. parodymai, nes šis liudytojas parodė, kad jis vilkiką vairavo tik pervažiuojant Rusijos Federacijos sieną, o ne iki pasienio kontrolės punkto, nes iki jo dar stovėjo automobilių eilė.

Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų K. K. ir A. M. parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie pažįsta apeliantą, gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia jį melagingai apkalbėti, nėra. Apelianto teiginiai, kad jis transporto priemonės nevairavo, prieštarauja nesuinteresuotais pripažintų liudytojų parodymams.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl to Šakių rajono apylinkės teismo 2012-09-03 nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutarimą nepakeistą ir A. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.