- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-24
- Bylos Nr.
- I1-3350-505/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00005-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Daina Kukalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. (D. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. J. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 390 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (reg. Nr. DOK-4986, b. l. 13–18), atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 54–56) nurodė, kad nuo 2019 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. gruodžio 16 d. buvo laikomas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad šioje įkalinimo įstaigoje buvo pažeista jo teisė į privatumą, teisė nebūti nuodijamam tabako dūmais užterštu oru, teisė gauti priklausantį kasdienį pasivaikščiojimą gryname ore, teisė į tinkamą patalpos ventiliaciją, teisė pasinaudoti dušu. Teigė, kad kameroje nebuvo tualeto, o tik skylė grindyse, kurią nuo gyvenamosios patalpos skyrė 97 cm sienelė, todėl pareigūnai ir kartu kalėję asmenys galėjo viską matyti ir todėl atliekant gamtinius reikalus nebuvo užtikrintas jo privatumas. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelyje buvo pelėsio, kameroje grindys, lubos antisanitarinės būklės. Minėtos kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo garbę ir orumą, jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos sutrikimų, emocinį sukrėtimą, jautrumą, padidėjusią fobiją aplinkai. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepime į skundą (b. l. 22–25) atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad pareiškėjas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas nuo 2019 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. Teigė, jog Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 125 cm aukščio pertvara ir kurio užimamas plotas apie 1,01–1,02 m². Akcentavo, kad pagal nustatytą tvarką pareiškėjas yra įpareigotas pats laikytis tvarkos ir palaikyti kameroje tvarką. Nurodė, jog neturi duomenų ar skundų apie tai, kad kameroje esantys asmenys skųstųsi dėl to, kad galimai jį stebi atliekantį gamtinius reikalus. Paaiškino, kad šioje įkalinimo įstaigoje laikomi asmenys apgyvendinami gyvenamosiose patalpose (kamerose), kuriose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji tiekiamoji ventiliacija, kuri įjungiama 3 kartus per dieną, be to, kiekvienoje kameroje įrengti langai su orlaidėmis, kurias gali atsidaryti patys asmenys. Pagal nustatytą tvarką į dušą nusiprausti vedama 1 kartą per savaitę (ketvirtadieniais) arba tuomet, kai paprašo sulaikytasis, tačiau duomenų, kad pareiškėjas prašė jį nuvesti į dušą, nėra. Atsakovės atstovo įsitikinimu, vertinant pareiškėjo teisių pažeidimus, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad dėl ribojimų, kurie neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus lemia ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu. Pabrėžė, jog kiekvieną dieną sulaikytieji išvedami pasivaikščioti į kiemelį ne trumpiau kaip 1 val. ir dažnai ten rūkoma, tačiau areštinėje nėra atskirų kiemelių rūkantiems ar nerūkantiems asmenims. Atkreipė dėmesį į tai, kad areštinę periodiškai tikrina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento specialistai, kurie surašo aktus dėl pažeidimų arba trūkumų nebuvimo, tačiau pažeidimų dėl pelėsio nustatyta nebuvo. Nurodė, kad, nesant visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginimo neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos apskr. VPK) areštinėje netinkamomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/2011). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 5 d.).
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis Utenos apskr. VPK areštinės kameroje įrengtu sanitariniu mazgu, be to, tualete nebuvo unitazo, o tik skylė grindyse.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su klozetu (gali būti ir tupimas) ir praustuve. Taigi, ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad kamerų tipo gyvenamosiose patalpose įrengti klozetai gali būti tupimi, todėl konstatuotina, jog Utenos apskr. VPK teisinio reglamentavimo nepažeidė.
Utenos apskr. VPK atsiliepime pripažino, kad areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties kamerų dalies atskirti 125 cm aukščio pertvara ir kad nebuvo įrengtos durelės ar užuolaidėlės, uždengiančios sanitarinio mazgo dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenustatyta. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra išaiškinęs, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). EŽTT praktikoje yra konstatuota ir tai, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), atsižvelgęs į EŽTT jurisprudenciją, yra nurodęs, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės 120–130 cm aukščio sienele asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (LVAT 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.). Be to, LVAT taip pat yra išaiškinęs, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, policijos įstaiga turi parinkti tokius areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdus, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017). LVAT, remdamasis EŽTT praktika dėl bent minimalaus kalinamų asmenų privatumo užtikrinimo, yra konkrečiai nurodęs, jog Utenos apskr. VPK areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas, kai jie nuo gyvenamosios paskirties kameros ploto atskirti tik 125 cm aukščio sienele, pažeidžia kalinamo asmens teisę į privatumą (LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016, 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3119-756/2019).
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis Utenos apskr. VPK kameroje įrengtu sanitariniu mazgu.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad Utenos apskr. VPK kameroje nebuvo atskiros ventiliacijos.
Atsakovės atstovas Utenos apskr. VPK atsiliepime nurodo, kad visose kamerose yra įrengta mechaninė ištraukiamoji teikiamoji ventiliacija, kuri įjungiama tris kartus per dieną, be to, kiekvienoje kameroje įrengti langai su orlaidėmis, kurias galima atsidaryti savarankiškai (b. l. 24). Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktas (b. l. 33–34) patvirtina atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes, jog kamerose įrengta mechaninė ištraukiamoji tiekiamoji ventiliacija.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie Utenos apskr. VPK kamerų vėdinimą bei jais nesivadovauti. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, jog Utenos apskr. VPK kameros vėdinamos ne tik natūraliu būdu per languose įrengtas orlaides (tai patvirtina nuotraukos, b. l. 43, 50), bet jose yra įrengtos ir ventiliacijos sistemos. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo pretenzija dėl Utenos apskr. VPK kameros netinkamos ventiliacijos atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad jam nei karto nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Ši policijos areštinėje laikomų asmenų teisė ginčo laikotarpiu buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 59 punkte. Pagal šias teisės normas, ne rečiau kaip kartą per savaitę areštantams turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu; naujai į policijos areštinę uždarytiems areštantams ar iš kitų laisvės apribojimo vietų atvykusiems areštantams, jei jie pageidauja, tą pačią dieną, o esant dideliam skaičiui areštantų ar šiems atvykus vakare (po 22 val.) – ne vėliau kaip kitą dieną turi būti sudaryta galimybė pasinaudoti dušu; apie areštanto išvedimą pasinaudoti dušu pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje.
Utenos apskr. VPK atsiliepime paaiškino, kad pagal nustatytą tvarką į dušą nusiprausti vedama 1 kartą per savaitę (ketvirtadieniais) arba tuomet, kai paprašo sulaikytasis, o duomenų, kad pareiškėjas prašė jį nuvesti į dušą, nėra (b. l. 24).
Šiuo atveju pažymėtina, kad iš asmens kortelės išrašo (Nr. 89-00886-19, b. l. 28–32) matyti, jog pareiškėjas į Utenos apskr. VPK buvo pristatytas 2019 m. gruodžio 12 d. 18 val. 7 min. (ketvirtadienį), o išvyko 2019 m. gruodžio 17 d. 11 val. 7 min. (antradienį), t. y. areštinėje jis buvo laikomas trumpą laiką, iš viso 4 paras ir 16 valandų, taigi, teismo vertinimu, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas tik atvykęs 2019 m. gruodžio 12 d. 18 val. 7 min. į Utenos apskr. VPK areštinę būtų išreiškęs norą pasinaudoti dušu, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, kadangi, nesant suimtojo pageidavimo, areštinėje galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše sudaroma asmenims ketvirtadieniais.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl to, kad nors jis nerūko, tačiau Utenos apskr. VPK areštinėje jam visą laiką teko kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, jog anksčiau nurodyti teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyti teisės aktai laisvės atėmimo vietos administraciją įpareigoja užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl, siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius, o nerūkančių asmenų laikymas vienoje kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-513/2013, 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1374/2013). Vertinant, ar atsakovės atstovas nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti suimtuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į teritorinės policijos įstaigos areštinės administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (LVAT 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1020-261/2016).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Utenos apskr. VPK areštinės pasivaikščiojimo kiemelyje dažnai rūkoma, tačiau pareiškėjo skundų dėl to nėra užfiksuota (b. l. 24).
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs priskirti jį prie rūkančių ar nerūkančių asmenų. Į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktas (b. l. 33–34) patvirtina, kad nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose patalpose su nerūkančiaisiais. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, teismas pažymi, kad pareiškėjas aplinkybes apie šį pažeidimą išdėstė labai abstrakčiai, kad jis buvo nuodijamas tabako dūmais, ir nepateikė duomenų apie savo pareikštus prašymus laikyti kameroje su nerūkančiais asmenimis ar apie Utenos apskr. VPK areštinės pareigūnams teiktus skundus dėl laikymo kameroje kartu su rūkančiais asmenims, nors tai jam buvo pasiūlyta Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 12 d. nutartimi (b. l. 4–5).
Teismas, remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, daro išvadą, kad nagrinėjant bylą duomenų, patvirtinančių, jog Utenos apskr. VPK areštinės administracija ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę nebūti patalpoje, kurioje jis būtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Utenos apskr. VPK areštinės kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiu asmeniu. Taip pat teismas kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo argumentus, jog pasivaikščiojimo kiemelyje asmenys rūkė, kadangi teisės aktuose nenumatytas asmenims draudimas rūkyti pasivaikščiojimo lauke metu.
Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeista jo teisė į kasdienį pasivaikščiojimą gryname ore.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore; du ne trumpesni kaip vienos valandos pasivaikščiojimai per dieną suteikiami nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Utenos apskr. VPK buvo pristatytas 2019 m. gruodžio 12 d. 18 val. 7 min., o išvyko 2019 m. gruodžio 17 d. 11 val. 7 min. Teismo vertinimu, pareiškėjui atvykimo ir išvykimo dieną pasivaikščiojimas nepriklausė, kadangi jis 2019 m. gruodžio 12 d. atvyko į areštinę vakare, o 2019 m. gruodžio 17 d. išvyko anksti, t. y. 11 val. 7 min. Tačiau akivaizdu, kad teisė į pasivaikščiojimą gryname ore 2019 m. gruodžio 13–16 dienomis pareiškėjui būnant Utenos apskr. VPK areštinėje turėjo būti suteikta.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas 2019 m. gruodžio 13 ir 15 dienomis buvo vedamas pasivaikščioti į lauką, taip pat matyti, kad 2019 m. gruodžio 14 d. jis eiti pasivaikščioti atsisakė (b. l. 30–31). Pažymėtina, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų atsisakęs eiti pasivaikščioti ar kad buvo išvestas pasivaikščioti 2019 m. gruodžio 16 d., byloje nėra, todėl konstatuotina, jog Utenos apskr. VPK, nesuteikdamas pareiškėjui teisės pasivaikščioti gryname ore 2019 m. gruodžio 16 d., neveikė taip, kaip numato teisės aktai, todėl pažeidė pareiškėjo teises.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo kalinimo Utenos apskr. VPK areštinės kameroje, kurioje grindys ir lubos buvo antisanitarinės būklės, o pasivaikščiojimo kiemelyje buvo pelėsio.
Remiantis ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 134:2015 12 punktu, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, taip pat ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.).
Iš pateikto į bylą Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2018 m. lapkričio 9 d. patikrinimo akto (b. l. 33–34) matyti, kad atlikus patikrinimą Utenos apskr. VPK areštinėje Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nebuvo nustatyta. Iš byloje esančių 1 kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nuotraukų akivaizdu, kad kameros lubos bei grindys yra tvarkingos, t. y. kamera nėra antisanitarinės būklės (b. l. 50, 51).
Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Taigi policijos areštinių ir laisvės atėmimo vietų patikrinimai inter alia (liet. be kita ko) atliekami pagal gautus skundus / pranešimus / prašymus (Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 1 d. 1–2 p.). Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Utenos apskr. VPK areštinės administracijai, taip pat nėra duomenų, kad būtų skundęsis Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl netinkamų laikymo sąlygų, todėl Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2019 m. neatlikus Utenos apskr. VPK areštinės patikrinimo galima daryti išvadą, jog 2019 m. laikotarpiu apskritai nebuvo gauta skundų dėl Utenos apskr. VPK areštinės veiklos. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo skundo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėja. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Įvertinęs pirmiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Utenos apskr. VPK areštinėje buvo pažeista tuo aspektu, kad jis 4 paras ir 16 valandų buvo kalinamas neužtikrinant visiško privatumo naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu bei 2019 m. gruodžio 16 d. neužtikrinant pareiškėjui teisės į pasivaikščiojimą lauke.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie lėmė pareiškėjo teisių apimtį.
Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovės atstovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio, sąrašo.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę, inter alia (lot. be kita ko) į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Utenos apskr. VPK elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad netinkamo sanitarinio mazgo įrengimas, kai asmuo kameroje kali vienas, yra mažesnio masto ir nesukelia asmeniui tokių intensyvių neigiamų išgyvenimų, kokius jis patiria turėdamas pasinaudoti tualetu, kai kameroje nuolat yra kitas asmuo (žr., pvz., 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2177-415/2020, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020, 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2822-520/2020).
Dėl nurodytų argumentų teismas konstatuoja, kad pareiškėjo patirtų nepatogumų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį tuo metu, kai jis buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu (iš viso 4 paras ir 16 valandų), t. y. neužtikrinant visiško privatumo naudojantis kameroje įrengtu sanitariniu mazgu bei 2019 m. gruodžio 16 d. neužtikrinant pareiškėjui teisės į pasivaikščiojimą lauke. Nurodytų nepatogumų pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Utenos apskr. VPK areštinėje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kyla pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju priteistina maksimali 40 Eur suma.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais,
nusprendžia:
Skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. J. (D. J.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 40 (keturiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.