Kauno apygardos teismo nutartis

Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamos:

Šalies argumentai

2) užpildyti 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/10L spragą, papildant sutarties bendrąją dalį nauju 5.1.9 punktu, jame įrašant šį tekstą: „jeigu kredito gavėjo prašymu yra keičiama bazinė ar fiksuota palūkanų norma arba paskolos valiuta kaip tai apibrėžta Bendrosios dalies 5.1.4 ir 5.1.5 punktuose, Bankas pateikia pagal kredito gavėjo prašymą atitinkamai pakeistą Specialiosios dalies sutarties tekstą. Bankui nepateikus naujo Specialiosios dalies sutarties teksto, toliau palūkanos skaičiuojamos remiantis Kredito gavėjo prašymu jeigu toks prašymas atitinka sutarties nuostatas“;

3) pripažinti 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutartį Nr. BK07/06/10L tarp atsakovės ir ieškovės L. Š. pasibaigusia abipusiu susitarimu arba negaliojančia kaip prieštaraujančia viešai tvarkai ir gerai moralei, arba negaliojančia dėl suklydimo;

4) pripažinti 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/10L bendrosios dalies punktus: 1.23, 4.2.1, 4.2.2, 4.2.4, 5.1.4, 5.1.5, 5.2.4, 6.1.1, 6.1.2, 8.2, 9.1, 10.1, 10.3, 13.1, 13.2, 13.2.1, 13.2.2, 13.2.3,13.2.4, 14.1.5,14.2, 18 niekiniais ab initio, kaip atitinkančiais nesąžiningų sąlygų kriterijus;

5) atsakovės vienašaliu pareiškimu 2007 m. birželio 18 d. būsto kreditavimo sutarties Nr. BK07/06/18/10L tarp ieškovės D. G. ir atsakovės nutraukimą pripažinti neteisėtu, o sutartinius santykius pripažinti tęstiniais nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Nurodė, kad 2007 m. birželio 18 d. tarp šalių buvo sudaryta būsto kreditavimo sutartis Nr. BK07/06/18/10L. Kreditas buvo suteiktas ieškovei D. G., kuri už gautas lėšas nuosavybės teise įsigijo šeimos poreikiams tenkinti skirtą butą su rūsiu. Prievolės užtikrinimui D. G. nuosavybės teise įsigytas butas su rūsiu buvo įkeistas bankui. 2008 metų pabaigoje sumažėjo ieškovės D. G. pajamos, todėl 2009 metų sausio mėnesį pastaroji kreipėsi į banko jai paskirtą kredito vadybininkę, prašydama pakeisti palūkanų mokėjimo būdą iš fiksuotų palūkanų į kintamas. Banko darbuotoja atsakė, jog pakeisti gali, tačiau reikės sumokėti reinvestavimo kaštus, kurie turėtų būti apie 30 000 Lt. Tokių lėšų ieškovės neturėjo, todėl palūkanų mokėjimo būdas nebuvo pakeistas. Blogėjant finansinei padėčiai, 2009 metų gegužės mėnesį vėl buvo kreiptasi į banko darbuotoją, prašant pakeisti bankui mokėtinas palūkanas. Vadybininkė pasiūlė nemokėti bankui įmokų 3 mėnesius, kad bankui atsirastų teisinis pagrindas kreiptis į UAB „Būsto paskolų draudimas“. 2010 metų rugsėjo mėnesį ieškovė D. G. vėl pradėjo mokėti įmokas už paskolą ir fiksuotas palūkanas. 2011 m. spalio 4 d. ieškovė D. G. vėl kreipėsi į banko vadybininkę dėl galimybės pakeisti palūkanų mokėjimo būdą, remiantis sutarties bendrosios dalies 5.1.5 punkte numatyta ieškovės teise. Atsižvelgiant į ieškovės prašymą pakeisti fiksuotą palūkanų normą į kintamą 3 mėnesių Euribor normą, 2011 m. spalio 20 d. atsakovė ieškovei D. G. elektroniniu paštu pateikė naujos sutarties projektą. Ieškovė D. G. informavo banką, jog sutinka pasirašyti sutartį tik su pakeistu palūkanų normos skaičiavimo būdu, tačiau ne iš esmės naują sutartį. Bankas nurodė, jog, jeigu ieškovė nesutinka sudaryti sutarties iš esmės pakeistomis sąlygomis, tokiu atveju bankas atsisako pakeisti palūkanų mokėjimo būdą. Taip pat nurodė, jog palūkanų mokėjimo būdo pakeitimas yra sutarties sąlygų keitimas, todėl sutartis turi būti pakeista joje nustatyta tvarka, t. y. raštu, laikantis sutarties bendrosios dalies 12.1 punkte nustatytos tvarkos. Vykstant susirašinėjimui su banku, ieškovė D. G. nuo 2011 m. lapkričio 24 d. paskolos ir palūkanų mokėjimo dieną pervedė bankui įmoką, kurią apskaičiavo pagal kintamą 3 mėnesių Euribor palūkanų normą ir iki pat sutarties nutraukimo mokėjo ne sutartyje numatytą fiksuotą, o pačios apskaičiuotą kintamų palūkanų normą, dėl kurios iš vyko derybos su banku. Vėliau atsakovė raštu informavo ieškovę D. G. apie 1 027,18 Eur skolą bei nurodė, jog, nepadengus šios skolos, sutartis vienašališkai bus laikoma nutraukta nuo 2012 m. liepos 20 d. remiantis sutarties 13.1 punktu. Manė, kad atsakovė, elgdamasi sąžiningai ir laikydamasi duotų pažadų, dar 2010 metais ieškovėms privalėjo pasiūlyti pakeisti fiksuotą palūkanų normą į kintamą, tačiau atsakovė nevykdė savo pareigos, delsė priimti sprendimą dėl ieškovių prašymo. Dėl šios pareigos nevykdymo ieškovė D. G. buvo priversta mokėti bankui didesnes įmokas už palūkanas nei galėjo. Atsakovė nepagrįstai skaičiavo ieškovėms įsiskolinimą ir tuo pagrindu neteisėtai nutraukė su jomis sutartį. Sutarties bendrosios dalies punktai: 1.23, 4.2.1, 4.2.2., 4.2.4, 5.1.4, 5.1.5, 5.2.4, 6.1.1, 6.1.2, 8.2, 9.1, 10.1, 10.3, 13.1., 13.2, 13.2.1, 13.2.2., 13.2.3, 13.2.4, 14.1.5, 14.2, 18 atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalyje nustatytus nesąžiningų sąlygų kriterijus, todėl pripažintinos niekinėmis ab initio. Minėtuose punktuose nurodytos sąlygos nėra aiškiai apibrėžtos ir detalizuotos, o tai suteikia teisę bankui savo nuožiūra vienašališkai nustatyti vartotojo (kredito gavėjo) pareigas pagal sutartį ir tokiu būdu įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.