- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-05-16
- Bylos Nr.
- 2A-598-258/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16162-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Kisielienė, Alma Urbanavičienė, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- BUAB „Eltera“
- Atsakovas
- UAB „Ardena“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Ritos Kisielienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „Eltera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Eltera“ ieškinį atsakovui UAB „Ardena“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas prašė pripažinti negaliojančia 2010-08-09 ir 2010-09-15 atliktą tarpusavio skolų užskaitos aktą, taikant restituciją priteisti iš atsakovo 2591,21 Lt ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-11-02 Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „Eltera“ buvo iškelta bankroto byla. Ieškovo bankroto administratorius, patikrinęs BUAB „Eltera“ sandorius, nustatė, kad 2010-07-28 UAB „Ardena“ pirko prekes – 12 šviestuvų, iš UAB „Eltera“ už 480 Lt sumą, už kurias nesumokėjo ir 2010-08-09 tarpusavio skolų užskaitos aktu buvo atliktas įskaitymas šiai sumai. 2010-08-31 UAB „Ardena“ pirko prekę – dažnio keitiklį, iš UAB „Eltera“ už 1661,50 Lt sumą, už kurias nesumokėjo ir 2010-09-15 tarpusavio skolų užskaitos aktu buvo atliktas įskaitymas šiai sumai. Ginčytino sandorio sudarymo metu UAB „Eltera“ buvo faktiškai nemoki. Ji turėjo kreditorių - buvo skolinga darbuotojams, antrosios ir trečiosios eilės kreditoriams, kurių teisės buvo pažeistos ginčijamu sandoriu, nes UAB„Ardena“ buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius patenkinti savo reikalavimą. Jeigu atsakovas būtų domėjęsis ieškovo finansine būkle, būtų sužinojęs, jog ieškovas turi ir kitų kreditorių, su kuriais nėra pajėgus laiku atsikaityti. Nei 2008 m., nei 2009 m., šalys nesudarė nei vieno tokio sandorio, kad atsakovas pirktų iš ieškovo prekes ir už jas nemokėtų pinigų, o atliktų tarpusavio įsipareigojimų užskaitymą. Nuo tada, kai UAB „Eltera“ buvo nemoki iki bankroto bylos iškėlimo ieškovas iš dalies atsiskaitė su 2 darbuotojais ir su mažiau nei 20 trečiosios eilės kreditorių, nors iš viso 3 eilės kreditorių buvo daugiau nei 100. Bendra įvairių sandorių suma sudaro daugiau kaip 300 000 Lt. Visi minėti sandoriai yra ginčijami teisme. Minėtos aplinkybės rodo, kad UAB „Eltera“ sandorių sudarymo metu buvo nesąžininga, nes siekė patenkinti pavienių kreditorių reikalavimus pirmiau nei kitų.
Atsiliepimas
Atsakovas prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad tarpusavio skolų užskaitos aktai nėra sandoriai. Atsakovas yra sąžiningas ūkio subjektas, įrodymai dėl nesąžiningumo nepateikti. Jis nėra gavęs 2009-11-17 UAB „Eltera“ rašto dėl vėluojančių atsiskaitymų. Pinigų užskaita buvo atlikta ieškovo iniciatyva, todėl atsakovui negali sukelti teisinių pasekmių, nes įskaitymas yra vienašalis ieškovo veiksmas. Šalių sandoriai dėl prekių įsigijimo buvo teisėti, todėl negali būti neteisėti atlikti įskaitymai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad įskaitymai atlikti teisėtai, nes faktinės bylos aplinkybės įrodo, kad buvo visos būtinos įskaitymo sąlygos; ieškovas nepateikė įrodymų, kad šalių sudaryti sandoriai buvo neįprasti, specifiniai, todėl šie sandoriai yra įprasta verslo praktika; ieškovas neįrodė atsakovo kreditorių teisių pažeidimo, neprivalėjimo sudaryti ginčytinus sandorius ir nesąžiningumo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodė, kad 2010-08-31 UAB „Eltera“ išrašė PVM sąskaitą-faktūrą, Serija ELTER Nr.200408701 UAB „Ardena“, kurioje buvo nurodyta ją apmokėti per 30 dienų. Vadinasi, 2010-09-15 atsakovo prievolė atsiskaityti už prekes dar nebuvo vykdytina, todėl įskaitymo atlikti nebuvo galima. Abi šalys yra verslo subjektai, todėl sandoriu, kuriuo nupirktas dažnio keitiklis, nebuvo įsigytas buityje naudojamas daiktas. Minėtas sandoris nebuvo nei įprastas tarp šalių, nei atitiko verslo praktikos tarp jų, nes atsakovas buvo ieškovo tiekėjas, o ne atvirkščiai, ir atsakovas iš ieškovo pirko prekes tik du kartus – 2010-07-28 ir 2010-08-31, kuomet už šias prekes išrašytų sąskaitų faktūrų pagrindu sudarė ginčytinus tarpusavio skolos užskaitos aktus. Be to, atsakovas iš ieškovo prekių pirko būtent už tą sumą, kiek buvo skolingas ieškovas, ir atlikus įskaitymą, ieškovas likvidavo savo įsiskolinimą atsakovui. Ieškovas ir atsakovas nei 2008, nei 2009 metais neatliko nei vieno tokio pobūdžio sandorio, kuomet atsakovas pirktų iš ieškovo prekių, už jas nemokėtų pinigų, o atliktų tarpusavio įsipareigojimų įskaitymą. Taigi ginčijami sandoriai nebuvo įprasta verslo praktika tarp šalių. Teismas nepagrįstai nurodė, kad panaikinus įskaitymą ieškovo mokumas nebus atstatytas, nes atsakovas nuo 2009 m. gruodžio mėnesio turi reikalavimo teisę į atsakovą. Iškėlus įmonei bankroto bylą, į skolininko nepagrįstai perleistą turtą negali būti nukreiptas kreditoriaus reikalavimo patenkinimas: šis turtas turi būti grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Apelianto įsitikinimu, buvo įrodyta, kad ieškovas ginčytino sandorio sudarymo metu buvo nemokus ir būdamas nemokus suteikė pirmenybę atsakovui patenkinti savo finansinį reikalavimą anksčiau kitų kreditorių, todėl buvo pažeistos kitų ieškovo kreditorių teisės. Teismo teiginys, jog šalys privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius, nes ieškovas turėjo prievolę atsiskaityti už pirktas prekes, visiškai nepagrįstas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įstatyme nustatyta pareiga įvykdyti savo prievolę (pareigą) savaime nereiškia asmens pareigos sudaryti sandorį. UAB „Eltera“ taikyti turto areštai buvo registruoti turto arešto aktų registre, vadinasi, atsakovas žinojo arba turėjo žinoti, jog ieškovo atžvilgiu yra reiškiami ieškiniai dėl darbo užmokesčio nemokėjimo bei neatsiskaitymo už prekes, o tai tik įrodo, jog ieškovas turėjo finansinių sunkumų. Skundžiamame sprendime teismas daugiausiai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-485/2010, nors šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje sandoris su atsakovu niekaip nepasitarnavo tam, kad būtų išvengta bendrovės bankroto. Buvo pasiektas vienintelis tikslas – perleistas turtas už skolą atsakovui, taip jam suteikiant pirmenybę prieš kitus kreditorius patenkinti savo finansinį reikalavimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Ardena“ prašė apeliacinio skundo netenkinti, priteisti iš ieškovo teisinės pagalbos išlaidas. Nurodė, kad prievolei įvykdyti buvo nustatytas 30 dienų terminas, todėl jos vykdymas buvo galimas tiek pačioje termino pradžioje, tiek paskutinę jo dieną. UAB „Ardena“ iš UAB „Eltera“ įsigijo prekes, kurios pilnai atitiko vieną iš UAB „Ardena“ vykdomos ne vienerius metus veiklos pobūdį – elektros instaliaciją, pašvietimo prietaisų montavimą ir diegimą. Taigi atsakovui šios prekės buvo reikalingos, panaudotos įprastinėje savo veikloje, taigi nėra pagrindo teigti, kad šis sandoris įtartinas ar neteisėtas. Teigdamas apie atsakovo nesąžiningumą, ieškovas turėjo tai įrodyti. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Eltera“ kreipėsi į UAB „Ardena“, siekdama įsigyti prekių, o pastaroji atsisakė dėl to, kad abejojo UAB „Eltera“ galimybe atsiskaityti. UAB „Ardena“ įsigijo savo veikloje naudotinų prekių, o sandorių vienkartinumas nėra savaime patvirtinantis šalių nesąžiningumą. Centrinės hipotekos įstaigos raštas Nr.B5-1824(12) patvirtina, kad UAB „Ardena“ nebuvo gavusi informacijos apie UAB „Eltera“ turto areštus, registruotus turto arešto registre, todėl paneigia prezumpciją apie turto arešto akto duomenų žinojimą šioje byloje. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pastebėta, kad visais atvejais teismai konstatuodavo šalies nesąžiningumą esant žymiai rimtesniems ir svaresniems įrodymams apie šalies nesąžiningus veiksmus ir ketinimus, nei tariamos užuominos ir teorinės prielaidos apie UAB „Ardena“ nesąžiningumą. Įskaityme, kaip vienašaliame sandoryje, negalima reikalauti iš trečiojo asmens įsitikinti, ar toks sandoris nepažeidžia kitų kreditorių interesų, kadangi nebūdamas tokio sandorio šalimi, jis neturi nei galimybės atsisakyti ar išvengti dėl įskaitymo atsirandančių pasekmių, nei jokių prievolių, susijusių su minėtu sandoriu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju jų nenustatyta.
Ieškovo reikalavimas taikyti ginčijamiems sandoriams actio Pauliana teisines pasekmes grindžiamas tuo, kad ieškovui esant nemokiam, šiais sandoriais atsakovui nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė patenkinti savo kreditorinį reikalavimą (jo dalį).
Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi UAB „Eltera“ iškelta bankroto byla. Iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO fiksuojamų BUAB „Elera“ bankroto bylos proceso duomenų matyti, kad pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo teisme buvo priimti dar 2009 m. rugsėjo mėnesį, kad 2009 m. rugsėjo 24 d. UAB „Eltera“ buvo siunčiamas teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo į kreditoriaus ieškinį. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 4 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7214-115/2011 konstatavo, kad 2010-06-30 duomenimis pradelsti UAB „Eltera“ įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, nuo šios datos UAB „Eltera“ buvo nemoki ir mokumo nebeatstatė. Taigi ginčijamų sandorių - 2010-08-09 ir 2010-09-15 - tarpusavio skolos užskaitų aktų sudarymo metu UAB „Eltera“ buvo nemoki. Ji, remiantis išrašais iš didžiosios knygos, susirašinėjimu su Vilniaus m. VSDFV, mokestinės paskolos sutartimi, sudaryta su Vilniaus apskrities valstybine mokesčių inspekcija (b.l.23-68), ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo tiek pirmos, tiek antros, tiek trečios eilės kreditorių. Ieškovo 2 581,22 Lt kreditorinis reikalavimas atsakovui atsirado iš prekių pirkimo – pardavimo sandorio pagal 2010-07-28 PVM sąskaitą faktūrą, serija ELTER Nr.200408643, ir 2010-08-31 sąskaitą-faktūrą, serija ELTER Nr.200108701 (b.l.15,17). Aplinkybė, kad pastarojoje sąskaitoje faktūroje nurodytas apmokėjimas per 30 dienų, nereiškia, kad ši prievolė nebuvo vykdytina. Pasisakydamas dėl kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo kasacinis teismas išaiškino, kad tai priklauso nuo prievolės prigimties; sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas − su žalos padarymu. Kadangi kreditorius turi reikalavimo teisę nuo prievolės atsiradimo iki jos pasibaigimo, tai jis gali naudoti Actio Pauliana kaip teisių gynimo būdą per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Apeliacinio skundo argumentas, kad kreditorius turi reikalavimo teisę tik tada, kai skolininkas pažeidžia prievolės vykdymo terminą, nepagrįstas nei teisės normomis, nei šių normų taikymo praktika. Toks aiškinimas, kad reikalavimo teisė atsiranda tik po to, kai prievolės laiku neįvykdomos, susiaurintų įstatymu nustatytą kreditoriaus teisių apsaugą. Taigi pagal šias PVM sąskaitas faktūras UAB „Eltera“ reikalavimo teisę įgijo nuo PVM sąskaitų-faktūrų išrašymo dienos. Skolos sumos pagal šias sąskaitas užskaitytos 2010-08-09 ir 2010-09-15 tarpusavio skolų užskaitos aktais (b.l.16,18). Teisėjų kolegijos vertinimu, sudarant ginčijamus sandorius buvo nesilaikyta paritas creditorum principo, užtikrinančio, kad skolininkui faktiškai esant nemokiam, jis privalo visus savo kreditorius traktuoti vienodai (net jei formali bankroto procedūra dar nėra prasidėjusi). Bylos duomenų pagrindu darytina išvada, kad UAB „Eltera“, būdama nemoki įmonė, suteikė pirmenybę vienam kreditoriui – atsakovui UAB „Ardena“.
Tarpusavio skolų užskaitymo aktas yra sandoris, kurio pagrindu pasibaigia prievolė, taigi jo pagrindu buvo panaikintos tam tikros teisės ir pareigos (CK 1.63 straipsnio nuostatos). Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-674/2010, išaiškinta, kad: „/.../ tarpusavio skolų įskaitymas – vienas prievolės pasibaigimo būdų (CK 6.130 str.). Nors tiesioginiai piniginiai mokėjimai tokiu sandoriu neatliekami, tačiau atlikus įskaitymą, kiekviena sandorio šalių netenka pareigos atsiskaityti pagal buvusią kiekvieno jų prievolę /.../“. Ginčijamais tarpusavio skolų užskaitymo aktais buvo visiškai padengti įmonių priešpriešiniai įsiskolinimai. Ieškovas, žinodamas apie savo nemokumą, ginčijamais sandoriais atsiskaitydamas su vienu iš daugelio kreditorių – atsakovu, nepagrįstai suteikė būtent šiam kreditoriui pirmenybę gauti reikalavimų patenkinimą prieš kitus savo kreditorius. Tokie veiksmai suformuotoje teismų praktikoje vertinami kaip pažeidžiantys nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis su kitais kreditoriais.
Egzistuojanti skolininko piniginė prievolė, kaip tokia, nesudaro teisinio pagrindo CK 6.66 straipsnio nuostatų kontekste jos vertinti kaip skolininko pareigos sudaryti kokius nors kitokius sandorius, siekiant atsiskaityti su kreditoriumi, pavyzdžiui, parduoti savo turtą, imti paskolą arba kreditoriui perleisti turtą ar turtines teises, o sprendžiant dėl aptariamos pareigos buvimo ar nebuvimo, teisinės reikšmės neturi aplinkybės dėl kreditoriaus žinojimo apie skolininko skolas kitiems kreditoriams, pradelstus įsipareigojimus, taip pat aplinkybės dėl skolininko mokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009). Teisėjų kolegija, vertindama faktines bylos aplinkybes, neturi pagrindo daryti išvados, jog buvo pareiga sudaryti susitarimą dėl tarpusavio skolų užskaitymo, nes tokio sandorio sudarymas turėjo būti vertinamas pagal UAB „Eltera“ buvusią faktinę nemokumo būklę, taigi atsiskaitant su vienu kreditoriumi turėjo būti paisoma kitų kreditorių teisių ir interesų, kad jie nebūtų pažeidžiami.
Atlygintinio sandorio ginčijimo atveju CK 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas. Nagrinėjamoje byloje turi būti nustatomas abiejų ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bylos duomenų visuma leidžia daryti išvadą apie nesąžiningus abiejų ginčijamo sandorio šalių veiksmus. Kaip jau pažymėta, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovo (skolininko) nemokumas buvo akivaizdi faktinė aplinkybė. UAB „Eltera“ laikytina nesąžininga ginčijamo sandorio šalimi, nes jai buvo žinoma apie faktinį įmonės nemokumą, turimus kitus kreditorius bei tai, kad ji pirmenybės teisę gauti reikalavimų patenkinimą suteikdama atsakovui UAB „Ardena“ pažeidžia kitų įmonės kreditorių interesus. UAB „Ardena“, būdama atidus ir rūpestingas verslo subjektas, turėjo pasidomėti UAB „Eltera“ finansinėmis galimybėmis. Vertinant atsakovo UAB „Ardena“ nesąžiningumą, pažymėtina, sprendžiant iš UAB „Eltera“ rašto UAB „Ardena“ dėl vėluojančių atsiskaitymų (b.l.69), ieškovo įsiskolinimas šiai įmonei buvo įsisenėjęs, jam turėjo būti žinomos aplinkybės apie UAB „Eltera“ sunkias finansines galimybes. Atsakovas galėjo ir turėjo pasidomėti ieškovo uždelsimo vykdyti savo prievoles priežastimis, išsiaiškinti, ar tokiu būdu neatsiskaitoma ir su kitais kreditoriais. Pagal kasacinio teismo praktiką, sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tokie duomenys gali būti gaunami iš pokalbio su turtą parduodančiu asmeniu arba jo atstovu, iš registrų, kitų šaltinių (oficialių ar privačių). Nors atsakovas pateikė Centrinės hipotekos įstaigos raštą Ntr. B5-1824(12), kuriame nurodoma, kad UAB „Ardena“ nebuvo gavusi informacijos apie UAB „Eltera“ turto areštus registruotus turto arešto registre (b.l. 155), tačiau šie duomenys nepaneigia atsakovo nesąžiningumo. Jie tik patvirtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu UAB „Ardena“ nežinojo apie ieškovui taikytus areštus, tačiau nepaneigia nei atsakovo pareigos, nei galimybių šią informaciją gauti. LR Turto arešto registrų įstatymo 5 str. 2 d. nurodyta, kad laikoma, jog turto arešto akto duomenys yra žinomi, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas Turto arešto aktų registre. Centrinės hipotekos įstaigos 2012-03-06 raštas rodo, kad 2010 m. rugpjūčio 8 d. tarpusavio skolų užskaitos akto sudarymo metu UAB „Eltera“ turtui jau buvo taikytas ir galiojo 2010-07-15 turto areštas kreditoriaus A. V. naudai, o 2010 m. rugsėjo 15 d. tarpusavio skolų užskaitos akto sudarymo metu UAB „Eltera“ turtui jau buvo taikytas ir galiojo 2010-08-17 turto arešto aktas kreditoriaus Lietuvos ir Estijos UAB „Elektros įranga“ naudai, šie turto arešto aktai buvo įregistruoti Turto arešto aktų registre (b.l. 155). Tai ne tik patvirtina šalių nesąžiningumą ginčijamų tarpusavio skolų užskaitos aktų atžvilgiu, bet ir rodo, kad galiojant UAB „Eltera“ turto areštams negalėjo būti vykdomas prekių pirkimas pardavimas, išrašomos 2010-07-28 ir 2010-08-31 PVM sąskaitos faktūros (b.l.15,17). Be to, negalima sutikti, kad toks prekių pirkimas, kurio pagrindu atliktas ginčijamas įskaitymas, atitiko įprastinę šalių verslo praktiką. Nors teismas neneigia, kad pirkti daiktai galimai reikalingi ir naudotini atsakovo veikloje, o tokie pirkimo-pardavimo sandoriai gali būti ir vienkartiniai bei vien pastaroji aplinkybė nerodo jų neįprastumo kaip ir atsakovo nesąžiningumo, tačiau nagrinėjamu atveju dažnio keitiklis ir 12 šviestuvų pirkti būtent tuo metu, kai įmonės finansinė padėtis rodė jos nemokumą ir, kaip matyti iš jau aptartų bylos duomenų, prieš pat pareiškiant ieškinį dėl bankroto ieškovui iškėlimo, ginčijamais įskaitymais pagal 2010-07-28 ir 2010-08-31 PVM sąskaitas faktūras visiškai likviduotas ieškovo įsiskolinimas atsakovui. Įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija jų nelaiko atsitiktinėmis ir daro išvadą, kad labiau tikėtina, kad tarpusavio skolų įskaitymas buvo atliktas siekiant likviduoti ieškovo įsiskolinimą būtent atsakovui, tokiu būdu buvo siekta prioritetiškai atsiskaityti su vienu iš ieškovo kreditorių, taip pažeidžiant kitų jo kreditorių teises.
Šalys užskaitė viena kitos skolas tarpusavio skolos užskaitymo aktais, kuriuos atsakovas laiko vienašaliais, todėl negalinčias patvirtinti jo nesąžiningumo. Teisėjų kolegija sutinka, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes CPK 6.131 str. 1 d. numato, kad įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, tačiau iš ginčijamų skolos užskaitymo aktų matyti, kad jie pasirašyti abiejų šalių ir patvirtinti abiejų įmonių anspaudais. Tai rodo, kad atsakovas tarpusavio skolų užskaitymui neprieštaravo, su tuo sutiko, jais išreikšta abiejų šalių valia, vadinasi, iš jų galima spręsti ir apie atsakovo sąžiningumą/nesąžiningumą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reguliuojančias actio Pauliana taikymo sąlygas, todėl atmesdamas ieškinį neteisingai išsprendė byloje nagrinėtą ginčą (CPK 330 str.). Pagal aukščiau išdėstytus argumentus ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkinamas. Patenkinant ieškinį dėl tarpusavio skolų užskaitos aktų pripažinimo negaliojančiais, taikytina restitucija priteisiant ieškovui iš atsakovo 2 591,22 Lt sumą. Išaiškintina, kad po restitucijos pritaikymo ir teisinės tvarkos civiliniuose teisiniuose santykiuose atkūrimo atsakovas kartu su kitais ieškovo kreditoriais galės ginti savo teises ieškovo bankroto byloje.
Priimant naują sprendimą, kuriuo ieškinys patenkinamas, atsakovui turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Iš atsakovo į valstybės biudžetą priteisiamas žyminis mokestis (pagal priteistą ieškovui sumą), nuo kurio mokėjimo paduodant ieškinį ieškovas buvo atleistas (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d.), t.y. 77,73 Lt už ieškinio ir tiek pat už apeliacinio skundo pareiškimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pripažinti negaliojančiu 2010 m. rugpjūčio 9 d. UAB „Eltera“ ir UAB „Ardena“ tarpusavio skolų užskaitos aktą.
Taikyti restituciją ir priteisti ieškovui UAB „Eltera“ (j.a.k. 2258275) iš atsakovo UAB „Ardena“ (j.a.k. 2150879) 580,80 Lt sumą.
Pripažinti negaliojančiu 2010 m. rugsėjo 15 d. UAB „Eltera“ (j.a.k. 2258275) ir UAB „Ardena“ (j.a.k.2150879) tarpusavio skolų užskaitos aktą.
Taikyti restituciją ir priteisti ieškovui UAB „Eltera“ (j.a.k. 2258275) iš atsakovo UAB „Ardena“ (j.a.k. 2150879) 2010,42 Lt (dviejų tūkstančių dešimties litų, 42 centų) sumą.
Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Ardena“ (j.a.k. 2150879) į valstybės biudžetą 155,46 Lt (šimtą penkiasdešimt penkis litus, 46 centus) bylinėjimosi išlaidų (priteistina suma mokama į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).