- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-26
- Bylos Nr.
- 2-266-943/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02234-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidija Tamošiūnienė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Birač Europe“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo akcinės bendrovės „Birač Europe“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Butvita“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-6002-577/2014 dėl įsiskolinimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Birač Europe“ 151 939,20 Lt skolą, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo turto areštą. Ieškovo nuomone, pateikus reikalavimą dėl skolos priteisimo teismui, yra didelė rizika, kad atsakovas gali perleisti jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą ir/ar pinigines lėšas tretiesiems asmenims, dėl ko neliktų sprendimo įvykdymui įgyvendinti reikalingo atsakovo turto ir teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje taptų neįmanomas. Taip pat ieškovas tvirtino, kad ieškinio suma atsakovo atžvilgiu turėtų būti laikoma didele, o tai yra dar vienas argumentas, kodėl turėtų būti taikomas atsakovo turto areštas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Nesant ar nepakankant atsakovo nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, leido areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose ir/ar pas trečiuosius asmenis, ne didesnei nei 151 939,20 Lt sumai, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsakovui išmokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas bei atsiskaityti su ieškovu.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, todėl laikė ieškinį tikėtinai pagrįstu, o ieškiniu atsakovui reškiamą reikalavimo sumą pakankamai didele ir, nesant jokių duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, sudarančia pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas AB „Birač Europe“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Be šio prašymo apeliantas taip pat teikė procesinio pobūdžio prašymus: atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio už atskirojo skundo pateikimą mokėjimo bei atnaujinti terminą atskirajam skundui pateikti.
Motyvuojamoji dalis
1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė neįvertinęs, jog ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas, ieškinio reikalavimai grindžiami tik fiktyvia sąskaita faktūra, ieškovas atsakovui niekada neteikė ieškinyje nurodomų paslaugų, dėl kurių apmokėjimo kilo ginčas.
2. Ieškinyje nepateikta įrodymų apie galimą grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui ar prastą atsakovo finansinę padėtį, priešingai, atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovo turimo turto vertė net tris tūkstančius kartų viršija ieškovo pareikštus reikalavimas, kas paneigia grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui.
Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą BUAB „Butvita“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovo reiškiamas ieškinys pagrįstas šalis siejusia sutartimi, todėl nėra pagrindo teigti, jog šalių nesiejo jokie teisiniai santykiai dėl kurių neįvykdymo atsakovui reiškiamas ieškinys. Be to, ieškovas pateikė ir paties atsakovo vadovo pasirašytą paslaugų perdavimo – priėmimo aktą, įrodantį ne tik šalis siejusius sutartinius santykius, bet ir tai, kad ieškovas atliko atsakovo užsakytus darbus, kas suteikia ieškovui teisę reikalauti už juos atlyginti.
2. Atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai nepaneigia grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, o bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusios aplinkybės (atsakovo skola Sodrai, nekilnojamojo turto neturėjimas) tik sustiprina poreikį palikti galioti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atsakovo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu (CPK 320, 338 str.). Prieš vertindamas atskirojo skundo argumentus, susijusius su skundžiama nutartimi, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skundu taip pat buvo reiškiami procesinio pobūdžio reikalavimai (dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio bei termino atskirajam skundui atnaujinimo), kadangi šie reikalavimai išspręsti pirmosios instancijos teismo – priimant atskirąjį skundą nagrinėti, atskirojo skundo argumentai šiais klausimai nevertinami ir dėl jų nepasisakoma. Atsižvelgiant į išdėstytą, bei į tai, kad absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Iš šios teisinės nuostatos darytina išvada, kad įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad ieškovui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra būtina sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika.
Apelianto manymu šiuo atveju teismas neįvertino ieškinio tikėtino pagrįstumo, neatsižvelgė į tai, jog ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžių šalis siejusius teisinius santykius, taikė ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimo priemones neįvertinęs atsakovo turtinės padėties, kas sąlygojo atsakovo teisių pažeidimą ir nepagrįstos teismo nutarties priėmimą.
Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį yra dalyvaujančio byloje asmens prašymas. Šiuo atveju ieškovas tokį prašymą pateikė, motyvavo galima grėsme teismo sprendimo neįvykdymui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo svarstė. Be prašymo taikyti ieškinio įvykdymo užtikrinimo priemones, šalis teikianti šį prašymą turi tikėtinai pagrįsti ieškinio reikalavimus, o teismas, nagrinėjantis klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įsitikinti ieškovo reikalavimo pagrįstumu. Ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, bus atsakyta tik ištyrus įrodymus, nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus, t. y. išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, todėl ir apelianto skundu keliami klausimai dėl šalis siejusios sutarties pagrindu suteiktų paslaugų, jų kiekio bei pareigos už jas apmokėti, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, nevertinamas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovas siekdamas paneigti ieškovo ieškinio tikėtiną pagrįstumą, kaip vieną iš sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui teigė, jog ieškovas neturi teisės reikalavimų kildinti iš 2012 m. gruodžio 3 d. sutarties, kadangi šią sutartį atsakovas ginčija Kauno apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-727-413/2014, tačiau iš paties apelianto pateikto ieškinio nurodytoje byloje matyti, jog reikalavimas pripažinti negaliojančia būtent 2012 m. gruodžio 3 d. sutartį, iš kurios reikalavimus kildina nagrinėjamoje byloje ieškovas, nereiškiamas. Apeliantas taip pat tikina, jog ieškovo pateikta sąskaita faktūra neįrodo ieškovo galimos reikalavimo teisės atsakovui, kadangi ji nėra pasirašyta atsakovo ar jo atstovų (sąskaitą faktūrą atsakovo vardu priėmė UAB „Apskaita ir verslo projektai“ įgaliotas asmuo – I. J.), tačiau teismui atsakovo pateiktos finansinės ataskaitos už 2012 metus, pasirašytos taip pat I. J., kaip atsakovo buhalterio ar kito galinčio tvarkyti apskaitą asmens, ir šio dokumento tikrumo, ar pasirašiusių asmenų teisių, atsakovas neginčija.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas mano, kad civilinę bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas įvertinęs ieškovo pareikštus reikalavimus, ieškinio pagrindą, bei kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, pagrindžiančius tikėtiną prašomos priteisti sumos pagrįstumą, pagrįstai sprendė, jog bylą išnagrinėjus iš esmės ieškovo ieškinys galėtų būti tenkinamas, t. y. ieškinio reikalavimai yra tikėtinai pagrįsti, todėl apelianto teiginiai dėl to, jog ieškovas neįrodė, o teismas nevertino ieškinio pagrįstumo, atmestini.
Antra sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui - reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė įvertinęs, jog ieškinio suma (151 939,20 Lt) gali kelti grėsmę teismo sprendimo vykdymui. Atsakovas nesutinka, kad didelė reikalavimų suma savaime sąlygoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be to teigia, kad jo turtinė padėtis yra gera ir eliminuoja grėsmę būsimo, galimai ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymui.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-783/2012; 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-210/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovu, kad didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, kadangi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamomis pajamomis, taip pat atsakovų įsipareigojimais, yra didelė.
Civiliniame procese vyrauja rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Ieškovas, teikdamas teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti galimo, ieškovui palankaus, teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Nagrinėjamu atveju ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, o teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones įvertinęs, jog ieškinio reikalavimų suma kelia grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui. Atsakovui siekiant įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad jo finansinė padėtis yra gera ir pašalina teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Apeliantas, siekdamas pagrįsti savo teiginius dėl geros turtinės padėties, pateikė teismui 2012 metų finansinę ataskaitą, bei 2013 metų antro ketvirčių balansą. Šie duomenys, apeliacinio teismo vertinimu, neatspindi realios įmonės finansinės padėties. Tam, kad teismas galėtų pripažinti apelianto teiginius pagrįstais, teismui turėtų būti pateikti įrodymų, pagrindžiančių įmonės finansinę padėtį visuma, t. y. duomenys apie įmonės vardu registruotą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, jam taikomus disponavimo apribojimus, įmonei suteiktus kreditus ir jų mokėjimo tvarką, duomenis apie įmonės vardu bankuose ir kitose finansų įstaigose esančias lėšas, įsiskolinimą valstybės biudžetui. Šiuo atveju minėti duomenys teismui nepateikti, todėl, siekdamas įvertinti tikrąją atsakovo finansinę padėtį bei tinkamai išspręsti byloje kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas remiasi viešuosiuose registruose esančia informacija (CPK 179 str. 3 d. )
Nors iš atsakovo pateiktų 2012 metų ir 2013 metų antrojo ketvirčio finansinių ataskaitų matyti, jog įmonės turimo turto vertė dengia esamus įsipareigojimus (2012 metais įmonės turtas siekia 528 297 102 Lt, o mokėtinos sumos – 390 287 318 Lt, 2013 metų antrąjį ketvirtį įmonė turėjo turto, kurio vertė sudarė 454 578 676 Lt, kai tuo tarpu mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 275 702 167 Lt), tačiau šie duomenys nėra aktualūs ir neatspindi šiuo metu esamos įmonės finansinės padėties. Teismui patikrinus VĮ „Registrų centras“ Juridinių asmenų registre esančią informaciją apie atsakovą paaiškėjo, kad atsakovas pateikęs tik 2011 metų finansines ataskaitas, įmonė savo vardu registruoto nekilnojamojo turto neturi. Valstybinio socialinio draudimo fondo duomenimis, įmonė turi 5 345,80 Eur skolą fondui. Šios aplinkybės, nesant kitų atsakovo pateiktų įrodymų, leidžia pagrįstai abejoti atsakovo skundo teiginių, jog įmonės padėtis yra gera ir eliminuoja grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui, pagrįstumu, turint omenyje ir tai, kad atsakovas atskirajame skunde pripažįsta, jog įmonė šiuo metu patiria nuostolius.
Teismas pažymi, jog remiantis atsakovo pateiktų finansinių ataskaitų duomenimis nustatyta, kad iš esmės įmonės turtą sudarė finansinis turtas, todėl jei atsakovo teiginiai apie jo finansinės padėties stabilumą yra pagrįsti, atsakovas, siekdamas panaikinti skundžiama nutartimi jam taikomas laikinąsias apsaugos priemones, turi galimybę vadovaujantis CPK 148 straipsnio 2 ir 3 dalimis sumokėti į teismo sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, tačiau minėtų veiksmų nesiėmė ir visumos įrodymų, pagrindžiančių įmonės finansinę padėtį, nepateikė. Išdėstytos aplinkybės, apeliacinio teismo vertinimu, nepašalina grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, kaip pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl atskirojo skundo argumentai atmestini kaip neįrodyti, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį.