Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Sigita Bieliauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutarties, kuria jo skundas netenkintas ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos nutarimas, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – LR ATPK) 172 str. 1 d., ir nubaustas 750 (septynių šimtų penkiasdešimties) litų bauda, paliktas nepakeistas;

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutikdamas su priimtu nutarimu, V. Č. jį apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris 2014 m. gegužės 7 d. nutartimi jo skundą atmetė.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 2013 gruodžio 29 d. apie 01:07 val., apelianto automobiliui stovint prie Vilniaus g. 22, ir jam kalbant su pažįstamu ir jo kompanija (penki asmenys) šiek tiek toliau nuo automobilio ant šaligatvio, Vilniaus savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus 3-iojo kontrolės poskyrio tarnautojai M. U. ir F. P. priėję prie automobilio, pradėjo jį fotografuoti ir kreipėsi į apeliantą, neprisistatę, pareikalavo dokumentų.

Tarnautojai apeliantui nenurodė, kokių dokumentų jie reikalauja, o jam paklausus, kokiu pagrindu jie reikalauja dokumentų, jis įsėdo į savo automobilį ir nuvažiavo jį pastatyti į automobilių stovėjimo aikštelę. Netrukus prisistatė policijos pareigūnai, paaiškinę, kad apelianto paslaugų įkainių kortelė neatitinka „nuomos“ įkainių kortelės reikalavimų. Paprašė praeiti į policijos automobilį, kuriame jau laukė F. P..

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad Vilniaus miesto savivaldybė priėmė taisykles, kaip turi atrodyti Vilniuje lengvieji automobiliai teikiantys „taksi“ paslaugas, bet nenurodė, jog plafono negalima naudoti kitais tikslais. Plafonų gamintojas (Panevėžio gamykla) nenurodo, kad tai būtent „taksi“ plafonas - baltos spalvos, geltonos spalvos. Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo nuostatos nenustato užsakomųjų reisų transporto priemonės apipavidalinimo, tik vietinių (miesto ir priemiestinių) autobusų, tarptautinio susisiekimo autobuso, maršrutinio taksi ir taksi automobilio apipavidalinimą.

Pabrėžiama, kad tiek Komisija, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas pagal surinktus įrodymus, įvertinę nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne veiklos formai, o paslaugos turiniui, nustatė jog buvo teikiamos taksi paslaugos prisidengiant automobilio nuoma. Pagal surinktus įrodymus paslaugos pobūdis ir trukmė yra vienkartinis keleivio nuvežimas iš taško A į tašką B. Šį faktą patvirtina automobilio salone pateikta paslaugų tarifų kortelė, kurioje nurodytos kainos: už 1 km mieste 5.00 lt, užmiestyje - 5.00 lt, prastovą ir pan. Už paslaugą mokama ne už automobilio nuomą konkrečiam laikotarpiui, bet už konkretų maršrutą, pagal nuvažiuotą kilometražą. Paslaugos užsakomos telefonu (telefono numeris yra užrašytas ant automobilio šono, t.y. 852400000). Automobilis naudoja taksi automobiliams privalomus skiriamuosius ženklus. Įvertinus visų šių aplinkybių visumą, traktuojama, jog šia veikla de facto buvo teikiamos taksi paslaugos. Aplinkybės, kad automobilis nebuvo apipavidalintas tiksliai kaip taksi lengvasis automobilis, nebuvo taksometro pagal kurį būtų skaičiuojamas atlygis, nenaudojamos racijos bei negaunami užsakymai iš dispečerinių yra savarankiški pažeidimai ir savaime nedaro tokios veikos nauja vežimo rūšimi.

Tuo tarpu V. Č. teiginiai, kad jis teikia automobilio nuomos teikiant vairavimo paslaugas, tačiau pateikti dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse išdėstytų reikalavimų. Teikiant automobilio nuomos su vairuotoju paslaugą, nenumatyta apipavidalinti transporto priemonę kaip taksi automobilį, pateikti keleiviams tarifų kortelę ir ženklinti automobilį užrašais „Nuoma“. Apeliantas savo asmeninį automobilį WV Sharan, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apipavidalina (taksi plafonas, tarifų kortelė ir pan.) taip, kad jo valdoma transporto priemonė atrodytų panašesnė į taksi paslaugas teikiantį automobilį ir įmonės VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu šią transporto priemonę nuomoja.

Lietuvos Respublikos transporto kodeksas ir Susisiekimo ministerijos taisyklės nustato pareigą ūkio subjektams, užsiimantiems keleivių vežimu už atlygį, laikytis tos rūšies vežimui nustatytų reikalavimų. Pagal surinktus įrodymus, apelianto veikla vertinama kaip siekimas nuslėpti taksi paslaugų teikimo faktą, taip norint išvengti nustatytos rinkliavos už keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi leidimo išdavimą (LR Susisiekimo ministro 2011-12-09 įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 6 p.), mokesčių į valstybės biudžetą, nustatytų privalomų reikalavimų taksi vairuotojams (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008-05-28 sprendimo Nr. 1-495, 10 punktu taksi vairuotojams nustatyta privaloma atestavimo tvarka).

V. Č. apeliacinis skundas atmestinas.

LR ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš LR ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kuriomis aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti.

Pagal LR ATPK 172 str. 1 d., komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas, užtraukia baudą nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų. Iš šios nuostatos seka, kad administracinei atsakomybei pagal šį straipsnį kilti reikalingas tik tam tikras komercinės ar ūkinės veiklos pažeidimas. Ši norma yra blanketinė, todėl jos taikymui būtina nuoroda į kito teisės akto nuostatą (-as).

Analizuojant 2013 m. gruodžio 29 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo, surašyto V. Č. atžvilgiu, turinį matyti, kad V. Č. pažeidė Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 18 straipsnio 12 dalies, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punkto bei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punkto reikalavimus.

Pagal Kelių transporto kodekso 18 str. 12 d., keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas. Leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka. Leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Kiekvienam lengvajam automobiliui išduodamas atskiras leidimas.

Analogiškas reglamentavimas nustatytas ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklėse, kurių 2 punkte yra numatyta, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi, iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių 3 punkte.

Vertinant faktines bylos aplinkybės aptartų teisės normų plotmėje matyti, kad V. Č. nustatyta tvarka išduoto leidimo taksi veiklai neturėjo. Nors jis su VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir buvo pasirašęs Vežimo paslaugų sutartį Nr. 013, kuri, pasak apelianto, liudija faktą, jog jis vertėsi automobilio su vairuotoju nuoma, tačiau atsižvelgiant į šia sutartimi nustatytus apmokėjimo už darbą įkainius – už vieną valandą 50 litų, už vieną kilometrą 3-5 litai, už valandą prastovos 50 litų, spręstina, jog šia sutartimi nustatytos apmokėjimo už darbo sąlygos labiau atitinka taksi teikimo nei automobilio su vairuotoju nuomos paslaugas (b. l. 10). Konstatuojant šią išvadą, būtina pabrėžti ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro elektroninį sertifikuotą išrašą, be kitų VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ teikiamų paslaugų, nurodyta ir taksi veikla (b. l. 89).

Pagal teismų praktiką norint nustatyti, kokią veiklą - keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi ar automobilio nuomos su vairuotoju faktiškai vykdė apeliantas, būtina vertinti faktines byloje nustatytas aplinkybes, pirmenybę teikiant ne tokios veiklos formai, o paslaugos turiniui. Tai, kad V. Č. vykdė keleivių vežimo, o ne transporto nuomos paslaugas parodo ir teikiamų paslaugų pobūdis bei trukmė. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju buvo vykdomos trumpalaikės paslaugos, t. y. vienkartinis kliento nuvežimas iš taško A i tašką B, kas yra būdinga keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklai. Tai patvirtina ir byloje esantys V. Č. teikiamų paslaugų įkainiai, kuriuose kelionės kainos nurodytos atsižvelgiant į nuvažiuoto kelio atstumą, t.y. kainos pateikiamos už nuvažiuotą kilometražą (už nuvažiuoto kelio 1 km mieste – 5 litai, už nuvažiuoto kelio 1 km užmiestyje – 5 litai, be iškvietimo telefonu 1 km – 5 litai, už 10 min. prastovą – 10/20 litų) (b. l. 13). Šių duomenų kontekste pažymėtina ir tai, kad tiek ant automobilio, tiek minėtuose paslaugų įkainiuose nurodyti ir telefono numeriai, kuriais galima išsikviesti V. Č. vairuojamą automobilį – 852414444, 852400000, kas vėlgi patvirtina, kad apelianto teikiamos paslaugos labiau atitinka taksi nei automobilio su vairuotoju nuomos veiklą.

Analizuojant V. Č. padaryto administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius būtina pažymėti ir tai, kad V. Č. vairuojamos transporto priemonės – automobilio VW Sharan, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), apipavidalinimas atitiko taksi automobiliams keliamus reikalavimus. Remiantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2003 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. 3-155 „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1998 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. 55 „Dėl keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, lengvasis taksi automobilis privalo turėti plafoną, ant automobilio šono privalo būti nurodytas taksi firmos pavadinimas ir iškvietimo telefono numeris. Pabrėžtina, kad šis teisės aktas reglamentuoja visos šalies, visų markių ir modelių reguliaraus keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimą, griežtai apibrėžiant, kam šios nuostatos taikomos, t.y. vietiniams (miesto ir priemiestinių) ir tolimojo susisiekimo autobusams, taip pat tarptautinio susisiekimo autobusams, lengviesiems taksi automobiliams, maršrutiniams taksi. Taigi asmenys, neteikiantys paslaugų lengvaisiais taksi automobiliais, šiomis nuostatomis vadovautis negali ir savo asmeninių transporto priemonių apipavidalinti pagal šias nuostatas taip pat negali. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ant V. Č. vairuoto automobilio stogo buvo pritvirtintas baltos spalvos plafonas, ant automobilio šonų buvo užklijuoti lipdukai su nurodytu automobilio iškvietimo numeriu. Nors, pasak apelianto, jokie Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia ant lengvojo automobilio stogo turėti įmontuotą plafoną, tačiau šio atributo naudojimas ant automobilio, neteikiančio taksi paslaugų, klaidina asmenis, leidžia jiems manyti, jog įsėsdami į tokį automobilį, jie naudosis taksi, o ne automobilio nuomos su vairuotoju paslaugomis. Be to, pagal aukščiau išdėstytą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro įsakymo reglamentavimą, jame įtvirtintos teisės normos taikytinos išimtinai tik vietiniams (miesto ir priemiestinių) ir tolimojo susisiekimo autobusams, taip pat tarptautinio susisiekimo autobusams, lengviesiems taksi automobiliams, maršrutiniams taksi.

Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas veiklos, kuria užsiėmė V. Č., pobūdį, padarė pagrįstą išvadą, kad ji savo esme atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, nes šioje veikloje yra naudojami taksi veiklai būtini atributai – iš klientų užsakymų priėmimas bei šios informacijos perdavimas vairuotojui, važiavimas pagal iškvietimą, keleivio vežimas jo nurodytu maršrutu, atsiskaitymas už nuvažiuota kilometražą, bet ne už užimtumo laiką.

Aptartų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad V. Č. pažeidimas, numatytas LRATPK 172 str. 1 d., yra įrodytas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (LR ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (LR ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Atmetant apelianto prašymą išaiškinti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais pagal automobilių nuomos su vairuotoju paslaugos teisėtumą, pažymėtina, kad asmuo, netiksliai žinodamas tokiai veiklai keliamus reikalavimus gali Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į atitinkamas institucijas, vykdančias tokios veiklos kontrolę – Vilniaus miesto savivaldybės Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyrių.

Vertinant V. Č. apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą perkelti administracinę atsakomybę už netvarkingą dokumentaciją VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas V. Č. administracinės atsakomybės už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimus klausimas, todėl aptariamo apelianto prašymo tenkinimas tiriamu atveju neturi teisinio pagrindo. Akcentuotina, jog asmuo kito fizinio ar juridinio asmens veiksmuose įtardamas administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos požymių, atskiru pareiškimu gali kreiptis į teisėsaugos institucijas, prašydamas ištirti įvykį ir nustatyti kaltus asmenis.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. Č. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.