Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „Mylios“ apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014-10-31 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2160-239/2014 pagal ieškovo UAB „Verotrans“ ieškinį atsakovui UAB „Mylios“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovas įstatymo nustatyta tvarka 2014-06-17 teismui pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo.

Paaiškino, kad ieškovas, pateikdamas teismui ieškinį ir nurodymas, kad savo ieškinį grindžia teise gauti užmokestį už krovinių gabenimą neatskleidė teismui kitų ieškovui gerai žinomų faktinių aplinkybių bei neatkreipė teismo dėmesio į kitas 2014-03-26 Vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03-26-12 sąlygas, dėl kurių taikymo tarp bylos šalių yra kilęs ginčas. Pagal 2014-03-26 Vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03-26-12 2.1.5 punktą: „Jei pagal šią sutartį buvo įformintas krovinio trūkumas ir/ar sugadinimas, atlikdamas mokėjimus vežėjui Užsakovas turi teisę sulaikyti už pagal šią bei kitas Sutartis pervežimui suteiktas vežėjo paslaugas mokėtinas sumas iki vienerių metų Vežėjo CMR draudimo frančizės sumos dydžio kiekvienam pažeidimo atvejui, tol kol nebus nustatytas tikslus žalos dydis“. Atsakovo išdėstytas aplinkybes patvirtina 2014-03-26 Vienkartinė sutartis krovinio pervežimui Nr. 2014/03-26-12 . Mano, kad pacituota 2014-03-26 Vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03-26-12 sąlyga reiškia ne ką kita, kaip šalių aptartą atsakovo teisę sulaikyti priklausančias ieškovui sumokėti sumas arba atsakovo teisę sustabdyti piniginių prievolių vykdymą. Tai nėra priešpriešinės prievolės įvykdymo sustabdymas kaip toks. Ši sąlyga yra sutartinė prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė (CK 6.70 str. 1 d.). Ieškovas su Atsakovu susitarė dėl tokios prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, nepažeisdami vienas kito teisėtų lūkesčių ir prievolių pusiausvyros; ši sutarties sąlyga nepažeidžia imperatyvių įstatymo nuostatų ir civilinėje teisėje įtvirtintų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Pagal aptariamą 2014-03-26 Vienkartinę sutartį krovinio pervežimui Nr. 2014/03-26-12, atsakovas turi teisę sulaikyti ieškovui mokėtinas sumas iki vienerių metų. Šis terminas yra pagrįstas CMR konvencijoje įtvirtintu 1 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu siuntėjui reikalavimams dėl krovinio sugadinimo (viso ar dalies krovinio praradimo, krovinio pavėluoto pristatymo, nors šioje byloje reikšmingas tik krovinių sugadinimo faktas) kilusiai atsakomybei pareikšti. Atsakovas veikė kaip siuntėjas ieškovo atžvilgiu, tačiau kroviniai (kaip šiuo atveju 1 lengvasis automobilis vežtas pagal CMR važtaraštį 6V Nr. 0001878) būdavo adresuojami gavėjams. Gavėjai, priimdami krovinius kartu su vežėju įvertindavo krovinio išorinę būklę ir akivaizdžių trūkumų atveju surašydavo atitinkamus dokumentus dėl trūkumų nustatymo. Atžymos CMR važtaraštyje apie krovinio būklę reiškia prezumpciją, jog krovinys pristatytas tokios būklės. Galiojant prezumpcijai, jog krovinys sugadintas vežimo metu, gavėjai gali pareikšti pretenzijas (ar ieškinius) atsakovui dėl krovinio sugadinimo, nurodant konkrečią kompensacijos sumą. Atitinkamai, atsakovas per vienerių metų laikotarpį po krovinio pristatymo gavėjui gali sužinoti konkrečias reikalaujamų kompensacijų sumas, kurias privalėtų atlyginti faktiškai krovinius vežęs ieškovas. Vežėjas (ieškovas), sudarydamas vežimo sutartį, yra pateikęs atsakovui savo civilinės atsakomybės draudimo polisą. Tai įprasta praktika krovinių gabenimo versle - patikint vežėjui brangų krovinį, įsitikinama, kad krovinio sugadinimo ar praradimo atveju įgaliojimus turintys asmenys galės gauti reikalavimų patenkinimą iš vežėjo civilinės atsakomybės draudiko. Tačiau vežėjų civilinės atsakomybės draudime, kaip ir kitose draudimo rūšyse, galioja besąlyginė išskaita (frančizė), kuri draudiminio įvykio atveju yra nuskaičiuojama nuo draudimo išmokos ir nėra mokama). Tai reiškia, jog civilinės atsakomybės draudikas atlygina suinteresuotam asmeniui žalą ne visa apimtimi, bet atskaitęs už kiekvieną draudiminį įvykį besąlyginę išskaitą. Atitinkamai, komentuojamame sutarties punkte ir yra nustatyta atsakovo teisė sulaikyti Vežėjui (ieškovui) priklausančius mokėjimus (mokėtinas sumas) ne visos patirtos žalos apimtimi, bet tik toje dalyje, kurios bet kokiu atveju nepadengtų draudikas (besąlyginės išskaitos dydžio sumoje). Kaip matyti pagal ieškovo draudimo polisą besąlyginė draudimo išskaita kiekvienam draudžiamajam įvykiui yra 3.000,00 Lt. Atsakovo išdėstytas aplinkybes patvirtina Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo liudijimas Nr. 184593637. Šalys yra sudarę daugiau krovinių gabenimo sutarčių su komentuojama sąlyga. Ir visos skamba analogiškai - „jei pagal šią sutartį buvo įformintas krovinio (...) sugadinimas (...), atlikdamas mokėjimus Vežėjui, Užsakovas turi teisę sulaikyti už pagal šią bei kitas Sutartis pervežimui suteiktas Vežėjo paslaugas mokėtinas sumas (...)“.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas priimdamas 2014-10-31 galutinį sprendimą, žodinio proceso tvarka teismo posėdyje, vadovaudamasis bendrosiomis ginčo teisenos taisyklės, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 430 str. nurodytas išimtis, turėjo išnagrinėti atsakovo prieštaravimus, tačiau tai nebuvo padaryta civilinės bylos nagrinėjimo metu. Teismas nepasisakė, atitinkamai ir nenagrinėjo, atsakovo prie 2014-06-16 prieštaravimų pridėtų vienkartinių sutarčių krovinio pervežimui 2013/09/06-5, 2013/10/18-37, 2013/10/18-38, 2013/10/23-24, 2014/01/08-22;Tiek kiek nereguliuoja specialus reglamentavimas, nagrinėjamu atveju CMR konvencija, taikytinos nacionalinės teisės normos, kiek dispozityviosios nacionalinio reglamentavimo normos leidžia susitarti – sutarties šalių sulygtos sąlygos. Pagal teismų praktiką galimas civilinės atsakomybės vežėjui taikymas kitu negu numatyta CMR konvencijoje pagrindu, jei šis joje nėra tiesiogiai reglamentuotas. Tai, kad CMR konvencijoje nenumatyta vežėjo prievolių vykdymo užtikrinimo galimybė netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais, nereiškia, jog atitinkamas prievolės užtikrinimo būdas prieštarauja imperatyviam reglamentavimui. CMR konvencija nereguliuoja tiek išsamiai vežimo teisinių santykių, jog pakanka vien šio teisės akto daugialypiams ir sudėtingiems sutartiniams tarptautinio krovinių pervežimo teisiniams santykiams reguliuoti. Nacionalinės teisės normos, taikytinos subsidiariai tiek, kiek vežimo teisinių santykių nereguliuoja CMR konvencija ir tiek, kiek jos neprieštarauja CMR konvencijoje tiesiogiai nustatytam reglamentavimui. CMR konvencija nereguliuoja prievolių, kylančių iš vežimo teisinių santykių, įvykdymo užtikrinimo priemonių, taip pat CMR konvencijoje nėra reglamentavimo, kuris draustų susitarti dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, taip pat CMR konvencijoje nėra reglamentavimo, kuris draustų susitarti dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių taikymo, atitinkamai pirmos instancijos teismas negalėjo prieiti prie išvados, jog 2014-03-26 vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03/26-12 2.1.5 punkto susitarimas prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reglamentavimui ir yra niekinis.

Bylos ginčo dalykas yra vienkartinių sutarčių krovinio pervežimui 2.1.5. punkte „Jei pagal šią Sutartį buvo įformintas krovinio trūkumas ir/ar sugadinimas, atlikdamas mokėjimus Vežėjui Užsakovas turi teisę sulaikyti už pagal šią bei kitas Sutartis pervežimui suteiktas Vežėjo paslaugas mokėtinas sumas iki vienerių metų Vežėjo CMR konvencijos draudimo frančizės sumos dydžio kiekvienam pažeidimo atvejui, tol kol nebus nustatytas tikslus žalos dydis: nustatytos taisyklės taikymo teisinio reglamentavimo klausimas bei minėtos sutartinės sąlygos atitikimas imperatyviam CMR konvencijos reglamentavimui;Ieškovas visiškai palaiko pirmosios instancijos teismo teisinius argumentus, kad CMR konvencijoje nenumatyta vežėjo prievolių vykdymo užtikrinimo galimybė netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais, 2014-03-26 vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03/26-12 2.1.5. p. sąlyga prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reglamentavimui ir yra niekinis sandoris, niekiniu sandoriu sulygtą prievolės užtikrinimo būdą apeliantas panaudojo neteisėtai;Civilinės atsakomybės už netinkamą prievolės vykdymą taikymas yra tiesioginiame teisiniame ryšyje su prievolių tinkamo vykdymo užtikrinimo sutartinėmis priemonėmis, kurios įtakoja civilinės atsakomybės instituto realizacijos rezultatą. Vienkartinių sutarčių krovinio pervežimui 2.1.5. p. sąlygos tikslas yra užtikrinti galimos vežėjo civilinės atsakomybės taikymą, o CMR konvencijoje nenumatyta vežėjo prievolių vykdymo užtikrinimo galimybė ne tik netesybomis, įkeitimu, laidavimu, garantija, rankpinigiais, bet ir kitais numatytais būdais, todėl visų vienkartinių sutarčių krovinio pervežimui 2.1.5. p. nustatyta taisyklė inter alia prieštarauja imperatyviai CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalies normai ir yra niekinis/negaliojantis sandoris.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Pažymėtina, kad tokios praktikos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartis c.b. Nr. 2A-179/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CMR konvencijos nuostatas ir sprendė klausimą dėl 2014-03-26 vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03-26-12 2.1.5 punkto sąlygos teisėtumo.

Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės skundžia vieninteliu argumentu, jog teismas, nevertindamas atsakovo prieštaravimų, priėjo nepagrįstos išvados, jog šalių susitarimas dėl mokėjimo sumų sulaikymo, esant krovinio trūkumams ir/ar sugadinimui, prieštarauja CMR konvencijai.

Teismų praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie pagrįsti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgment of 27 September 2001, par. 30). Pabrėžtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, and p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į tam tikras sąlygas: šalių pareiškimų prieštaringumą, valstybių – Konvencijos narių įstatyminių nuostatų, papročių, teisinių nuomonių ir sprendimų rengimo taisyklių skirtumus. Nepaisant to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutati mutandis, Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Savo ruožtu žemesnės instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Nagrinėjamu atveju apeliantas apsiribojo abstrakčiu nurodymu, kad teismas nepasisakė ir nenagrinėjo apelianto pateiktų prieštaravimų į preliminarų sprendimą. Su tokiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti, kadangi kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK 176 str.) (pvz., LAT 201123 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-462/2011; 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; kt.). Pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovo argumentus dėl prievolių užtikrinimo teisės ir sprendė, kad 2014-03-26 Vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03-26-12 2.1.5 punkto sąlyga yra niekinė, nes prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reglamentavimui. Teismui laikantis tokios pozicijos, kitų prieštaravimuose išdėstytų argumentų tyrimas ir vertinimas tapo neaktualiu.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, jog 2014-03-26 vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03/26-12 2.1.5 punkto susitarimas prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reglamentavimui ir yra niekinis, kadangi CMR konvencijoje nenumatyta vežėjo prievolių užtikrinimo galimybė netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu. Apelianto teigimu, kad tiek, kiek nereguliuoja specialus reglamentavimas, nagrinėjamu atveju CMR konvencija, taikytinos nacionalinės teisės normos, kiek dispozityviosios nacionalinio reglamentavimo normos leidžia susitarti – sutarties šalių sulygtos sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apelianto pozicija sutinka.

Nagrinėjamoje byloje taikytinos CMR konvencijos nuostatos, nes buvo vykdomas tarptautinis krovinių vežimas keliais už užmokestį ir krovinio išsiuntimo ir jo gavimo vietos yra skirtingų valstybių teritorijose, kurių valstybės yra CMR konvencijos narės (CMR konvencijos 1 str. 1 p.). Pagal CMR konvenciją vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra CMR konvencijos narė.Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato 2001-06-15 nutarimo Nr. 31 6 punkte nustatyta, kad pagrindiniai CMR konvencijos reguliuojami klausimai yra: krovinių vežimo sutarties sudarymas ir vykdymas; važtaraščio turinys; vežėjo atsakomybė; reklamacijų, pretenzijų ir ieškinių dėl tarptautinių vežimų pareiškimo tvarka; ieškininė senatis; nurodymai, susiję su vežimais, kai veža keli vežėjai; CMR konvencijos šalių – dalyvių teismo sprendimų vykdymas; susitarimų, prieštaraujančių konvencijai negaliojimas. CMR konvencijoje nėra sureguliuoti tokie klausimai, kaip vežėjo atsakomybė už transporto priemonės nepateikimą, vežėjui suteikiama teisė palikti jo vežamą krovinį kaip užstatą arba jį areštuoti, pavojingų krovinių vežimo specifika, muitinės procedūrų atlikimas pervežimo metu, vežėjo regreso tvarka savo darbuotojams ir agentams, transporto priemonių nuoma ar panauda pervežimams ir kt. CMR konvencija taip pat nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013, 2013 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2013).

Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2014-03-26 pasirašė vienkartinę sutartį krovinio pervežimui Nr. 2014/03/26-12, kuria ieškovas įsipareigojo kelių transportu gabenti atsakovo ar kito atsakovo nurodyti asmens ieškovui perduotus automobilius ir išduoti krovinį turinčiam teisę gauti asmeniui, o atsakovas įsipareigoja už tai sumokėti nustatytą užmokestį pagal šios Sutarties nuostatas. Sutarties 2.1.5 nustatyta atsakovo teisę, esant pagal šią Sutartį įformintiems krovinio trūkumams ir/ar sugadinimams, atlikdamas mokėjimus ieškovui atsakovas turi teisę sulaikyti už pagal šią bei kitas Sutartis pervežimui suteiktas ieškovo paslaugas mokėtinas sumas iki vienerių metų ieškovo CMR draudimo franšizės sumos dydžio kiekvienam pažeidimo atvejui, tol kol nebus nustatytas tikslus žalos dydis. Toks šalių susitarimas įstatymo leidžiamas ir laikytinas vienu iš įstatyme nenumatytų, tačiau šalių susitarimu nustatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog CMR konvencija nereguliuoja prievolių, kylančių iš vežimo teisinių santykių, įvykdymo užtikrinimo priemonių, taip pat CMR konvencijoje nėra reglamentavimo, kuris draustų susitarti dėl prievolių užtikrinimo priemonių taikymo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2013-03-26 vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03/26-12 2.1.5 punkto susitarimas prieštarauja imperatyviam CMR konvencijos reglamentavimui, yra nepagrįsta. Todėl nėra pagrindo ieškovą atleisti nuo pareigos laikytis šalių laisva valia prisiimtų įsipareigojimų, nes šalys yra juridiniai asmenys (verslininkai), kurie veikia savo rizika ir turi prisiimti atsakomybę už visus savo veiksmų padarinius. Byloje nėra ginčo dėl nustatytų krovinio trūkumų, todėl yra pagrindas pripažinti, kad atsakovas turėjo teisę sulaikyti mokėtinas aptarto dydžio sumas iki vienerių metų termino už krovinio pervežimą pagal 2013-03-26 vienkartinę sutartį krovinio pervežimui Nr. 2014/03/26-12. Tačiau šiuo metu susiklosčiusi faktinė situacija, kuomet ieškovas savo prievolę krovinius pristatyti trečiajam asmeniui yra įvykdęs, o 2013-03-26 vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03/26-12 2.1.5 punkte įtvirtintos sulaikymo teisės terminas yra pasibaigęs 2015-05-07 (2014-04-07 PVM sąskaitos faktūros VER Nr. 0001619 apmokėjimo terminas suėjo 2014-05-07), sudaro pagrindą pripažinti atsakovo pareigą apmokėti ieškovui 606,17 EUR (2 093,00 Lt) skolą (CK 6.200, 6.813 str.).

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ieškovo ir atsakovo 2014-03-26 vienkartinės sutarties krovinio pervežimui Nr. 2014/03/26-12 2.1.5 punktas prieštarauja CMR konvencijai ir yra niekinis, ši aplinkybė, pasikeitus faktinei situacijai, iš esmės neįtakoja pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dėl skolos priteisimo iš atsakovo ieškovo naudai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas tik dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo, pradedant jas skaičiuoti nuo 2015-05-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, prevencijos įstatymo 2 str. 3 d.).

Tačiau nustatytos aplinkybės ir atitinkamos atsakovo pareigos sumokėti ieškovui 606,17 EUR (2 093,00 Lt) skolą nuo 2015-05-08 konstatavimas turi reikšmingą įtaką bylinėjimosi išlaidų paskirstymui.

Ieškovui priteisus iš atsakovo 606,17 EUR (2 093,00 Lt) skolą, atsakovui lieka pareiga padengti ieškovo patirtas 8,98 Eur (31 Lt) žyminio mokesčio išlaidas (CPK 93 str. 1 d.) ir sumokėti 8,29 EUR (28,61 Lt) žyminio mokesčio valstybei (CPK 96 str.).

Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 506,84 EUR (1 750 Lt) atstovavimo išlaidų.

Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 620,28 EUR (2 141,70 Lt) atstovavimo išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio pateikimo ir teismo sprendimo priėmimo metu ieškovas neturėjo pagrįstos teisės reikalauti skolos ir palūkanų priteisimo, teismas ieškovui atstovavimo išlaidų iš atsakovo nepriteisia, o atsakovui iš ieškovo priteisia 620,28 EUR atstovavimo išlaidų (CPK 98 str.).

Ieškovas UAB „Verotrans“ pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovo 304,10 EUR (1 050,00 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Atsakovas prašo priteisti 20,85 EUR (72 Lt) žyminio mokesčio ir 713,11 EUR (2 462,23 Lt) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės buvo patenkintas, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį priteisti ieškovui iš atsakovo skolą už pervežimą apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą tik dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių, susijusių su atidėjimo termino pasibaigimu. Tačiau atsakovas nuo 2015-05-08 privalėjo įvykdyti prievolę sumokėti už pervežimą visą kainą, tačiau jos nevykdė. Todėl iš ieškovo atsakovui priteisiamos 20,85 EUR žyminio mokesčio išlaidos. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus ieškovui iš atsakovo priteisiama 150 EUR atstovavimo išlaidų, o atsakovui iš ieškovo priteisiama 440 EUR atstovavimo išlaidų (CPK 93 str., 98 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl procesinių palūkanų priteisimo ir priteisti iš atsakovo UAB „Mylios“ 8.75 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 606,17 EUR sumą nuo 2015-05-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Mylios“ (į.k. 300144053, buv. Vytauto g. 67-5, Trakai) ieškovo UAB „Verotrans“ (į.k. 302480387, buv. Kalnelio g. 6, Kaunas) naudai 8,98 Eur (31 Lt) žyminio mokesčio išlaidas ir 8,29 EUR (28,61 Lt) žyminio mokesčio valstybei.

Priteisti iš ieškovo UAB „Verotrans“ atsakovo UAB „Mylios“ naudai 620,28 EUR atstovavimo išlaidų.

Likusioje dalyje Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Verotrans“ atsakovo UAB „Mylios“ naudai 20,85 EUR žyminio mokesčio ir 440 EUR atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo UAB „Mylios“ ieškovo UAB „Verotrans“ naudai 150 EUR atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.