- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-11
- Bylos Nr.
- A-552-3084-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00073-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Veslava Ruskan
- Pareiškėjas
- A. R.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriui, Klaipėdos miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriui ir Klaipėdos miesto savivaldybei dėl praleisto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisės patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (I t., b. l. 4-13) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. M. ir jo žmonos M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą turtą Klaipėdoje ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
Pareiškėjas nurodė, kad B. E. M., kaip mirusiųjų A. M. ir M. M. marti, buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos sutuoktinio G. V. M. (vienintelio A. ir M. M. vaiko) tėvų nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą turtą Klaipėdos mieste: namą ir žemės sklypą su kiemu, kurio dydis 6,5 arai, buvusioje(duomenys neskelbiami), šiuo metu (duomenys neskelbiami). B. E. M. 2009 m. rugsėjo 2 d. testamentu visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą paliko pareiškėjui A. R. Nurodė kreipęsis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau prašymą buvo atsisakyta priimti. Pažymėjo, kad nesutinka su tokia bendrosios kompetencijos teismo pozicija, kad tik išsprendus klausimą administracine tvarka dėl termino atnaujinimo ir atitinkamai viešojo administravimo institucijai nurodžius apie nuosavybės teises ir (arba) giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, asmuo gali kreiptis į teismą dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto termino atnaujinimo bei atitinkamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Nesutinka su Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartimi dėl to, kad jis nėra nuosavybės teisių atkūrimo subjektas, kuriam taikytina Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes neatitinka nei vienos 2 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tik įvykdžius 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimus, teismine tvarka nustačius ir patvirtinus juridinį faktą, taptų subjektu, kuriam taikomas Atkūrimo įstatymas, o jo atžvilgiu turi būti taikomas minėto įstatymo 10 straipsnio nuostatos. Neturėjo galimybės įstatymo nustatytais terminais pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, nes jam turtą testamentu paliko nuosavybės teisių perėmėja. Jis, kaip testamentinis įpėdinis, 2011 m. rugsėjo 7 d. paveldėjo testatorės B. E. M., mirusios 2011 m. gegužės 16 d., visą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Tokiu būdu, jam teisinis pagrindas kreiptis į teismą atsirado tik tada, kai nuosavybės teisių perėmėja B. E. M. testamentu paliko turtą ir jis, kaip testamentinis įpėdinis, perėmė palikimą. Todėl, kaip ir numato Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas, jis kaip asmuo, kuriam nuosavybės teisių perėmėja testamentu paliko turtą, norėdamas atkurti nuosavybės teises, kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir išspręsti terminą dėl priimto teismo sprendimo pateikimo atitinkamai nuosavybės teises atkuriančiai institucijai. Pažymėjo, jog A. M., kaip buvęs tarpukario Lietuvos Respublikos Ministras pirmininkas, su visa šeima buvo ištremtas, visi duomenys, liečiantys jo turtą, buvo perduoti Lietuvos SSR valstybės saugumo komitetui. Įkalinta A. M. šeima neturėjo galimybės išsaugoti nuosavybės dokumentų. A. M. ir M. M. 1938 m. gruodžio 8 d. iš J. F. už 130 000 Lt nuosavybės teisėmis įsigijo pastatą, sklypą su kiemu (duomenys neskelbiami), kurį valdė iki tremties. Šią faktinę aplinkybę įrodo archyviniai dokumentai, gauti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2009 m. balandžio 23 d. Testatorė B. E. M. po sutuoktinio G. V. M. mirties paveldėjo visą turtą bei tapo savo sutuoktinio tėvų A. M. ir jo žmonos M. M. išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių perėmėja. Teigė, kad G. M. išreiškė valią susigrąžinti tėvams nuosavybės teise priklausiusį turtą ir tuo klausimu kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę, tačiau tuo metu nepavyko nustatyti nuosavybės buvimo fakto. Vėliau G. M. kreipėsi į įvairius archyvus. Užbaigti dokumentų paieškos nepavyko, nes 1996 metais G. M. dėl sunkios ligos mirė. Po vyro mirties sutuoktinė B. E. M. diagnozuota sunki liga, depresija. 2007 m. vasario 20 d. jai buvo nustatytas didelių poreikių lygis, kuris buvo pratęstas 2009 m. vasario 3 d., nustatant specialų nuolatinės priežiūros poreikį. Kadangi pati B. E. M. dėl blogos sveikatos nebepajėgė vykti į archyvus, todėl informaciją teko rinkti ir pareiškėjui. Pažymi, kad G. ir B. M. pažinojo nuo 9 metų, santykiai labai artimi, jiems buvo kaip sūnus, kartu pergyveno dėl užklupusių ligų. Pabrėžė, jog B. E. M. 2011 m. balandžio 28 d. kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bei termino atnaujinimo, tačiau teisminis procesas nutrūko dėl pačios B. E. M. mirties (mirė 2011 m. gegužės 16 d.).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Klaipėdos skyrius) atsiliepime (I t., b. l. 96-99) prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pretendentai (A. M. sūnus G. M. ir jo žmona B. E. M.) Klaipėdos apskrities viršininko administracijai nėra pateikę prašymo atkurti nuosavybės teises į A. M. ir jo žmonos M. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą turtą Klaipėdos mieste, todėl yra praleidę prašymo atkruti nuosavybės teises, pilietybę patvirtinančio dokumento ir dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku pateikimo terminus. Teigė, jog B. E. M. 2009 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią nuosavybės teisėmis valdė jo sutuoktinio G. M. tėvai A. M. ir M. M. 2009 m. rugpjūčio 25 d. raštu jai buvo atsakyta, kad yra praleidusi prašymo padavimo terminą, pasiūlyta kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo, tačiau B. E. M. į Klaipėdos apskrities viršininko administraciją daugiau nesikreipė. Akcentuoja, jog 1991 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos miesto valdybos Savivaldybės nuosavybės ir finansų skyrius raštu informavo G. M. apie nekilnojamojo turto grąžinimo prašymo formą ir pasiūlė užpildyti blanką, vadinasi, jau 1991 metais buvo žinoma apie nuosavybės grąžinimo procesą, tačiau prašymo laiku nepateikė. Prašė pareiškėjo nurodytas priežastis, jog G. M. ir B. E. M. sirgo, todėl nepateikė dokumentų, laikyti nesvarbiomis termino atnaujinimui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepime (I t., b. l. 101-104) prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pretendentei B. E. M. nebuvo atsiradusi subjektinė teisė atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą, kadangi iki nustatytų terminų nebuvo įvykdytos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo numatytos sąlygos (pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius įrodymus ir kt.). Tai savo ruožtu suponuoja, kad pareiškėjas paveldėjo tik testatorės B. M. M. turtą, kuris priklausė jos mirties dieną, bet ne tą, kuris priklausys ateityje. Įvertinus prie pareiškimo pridėtą Klaipėdos miesto valdybos Savivaldybės nuosavybės ir finansų skyriaus 1991 m. rugsėjo 10 d. raštą „Dėl nekilnojamojo turto grąžinimo tvarkos“ ir atsižvelgus į tai, kad G. M. į tuometinę Klaipėdos miesto valdybą kreipėsi ne su nekilnojamojo turto grąžinimo prašymu, o dėl informacijos kaip tokį prašymą pateikti, daro išvadą, jog minėtu raštu G. M. buvo paaiškinta nekilnojamojo turto grąžinimo tvarka. Tai, kad G. M. nebuvo padavęs prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, patvirtina B. M. M. 2009 m. gegužės 15 d. rašte, adresuotame Klaipėdos miesto savivaldybės merui, teiginys, jog apie A. M. ir jo žmonos turėtą turtą ji sužinojo visai neseniai. Pažymėjo, jog 1996 metais B. E. M. pagal įstatymą paveldėjo savo sutuoktinio G. M. turtą (iš esamos medžiagos matosi, kad ir G. M. nebuvo atsiradusi subjektinė teisė atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą). Tik po 13 metų, t. y. 2009 metais kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybės merą su prašymu padėti susigrąžinti turtą. Atsakyme į šį prašymą buvo konstatuota, kad yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti ir buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl tokių terminų atnaujinimo. Su pareiškimu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą ir atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus B. E. M. į Klaipėdos miesto apylinkės teismą kreipėsi dar po 2 metų, t. y. 2011 m. balandžio mėnesį. Pabrėžė, kad tiek pati B. E. M. savo 2011 m. balandžio 28 d. pareiškime Klaipėdos miesto apylinkės teismui, tiek ir pareiškėjas savo pareiškime pateikia tas pačias aplinkybes, dėl ko buvo praleisti įstatymo nustatyti terminai. Jo nuomone, nurodytos aplinkybės dėl blogos B. E. M. ir G. M. sveikatos būklės nėra objektyvios priežastys termino atnaujinimui.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 21 d. sprendimu (II t., b. l. 52-60) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuosavybės teisių atkūrimo subjektai yra ir asmenys, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar testatorė B. M. tapo nuosavybės teisių perėmėja ir jos testamentu pareiškėjui paliktas turtas yra dokumentas, patvirtinantis teisę jam atkurti nuosavybės teises į A. M. ir M. M. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, t.y. reikia nustatyti, ar prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymo nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginys, kad G. M. buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvų A. M. ir M. M. nuosavybės teisėmis valdytą turtą Klaipėdoje, nepatvirtintas byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjas tokį teiginį grindė 1991 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos miesto valdybos G. M. pateiktu raštu „Dėl nekilnojamojo turto grąžinimo tvarkos“. Tuo tarpu teismas nustatė, kad G. M. nebuvo padavęs prašymo dėl nekilnojamojo turto grąžinimo. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos archyvo 2012 m. gegužės 9 d. pažyma Nr. VS-2379 patvirtina, jog Klaipėdos miesto savivaldybės duomenų fonde duomenų apie G. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra. Pareiškėjo pateiktas kvitas dėl siuntos, adresuotos Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui taip pat neįrodo šio fakto, nes minėtame kvite nėra duomenų nei apie siuntėją, nei apie siuntos turinį. Todėl teismas Klaipėdos miesto valdybos Savivaldybės nuosavybės ir finansų skyriaus 1991 m. rugsėjo 10 d. raštą Nr. 44, adresuotą G. M. (I t., b. l. 65), atsižvelgdamas į teismo posėdyje apklaustų liudytojų I. D. bei S. S. K. parodymus bei šio rašto turinį, vertino kaip informaciją dėl nekilnojamojo turto grąžinimo tvarkos. Nurodė, kad išvadą, jog G. M. nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises į savo tėvų išlikusį nekilnojamąjį turtą Klaipėdoje, patvirtina ir B. M. 2009 m. gegužės 15 d. raštas Klaipėdos miesto merui, kuriame ji nurodo, kad apie sutuoktinio tėvų nekilnojamąjį Klaipėdoje turėtą turtą sužinojo visiškai neseniai.
Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, teismas konstatavo, kad G. M. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvų išlikusį nekilnojamąjį turtą Klaipėdoje nepateikė. Po jo mirties turtą paveldėjo sutuoktinė B. M. pagal 1996 m. spalio 10 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudarė: piniginiai indėliai, lengvasis automobilis ir žemės sklypas Kauno rajone, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų taikymo prasme B. M. buvo turto savininko vaiko, kuris yra miręs, sutuoktinė (įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismas pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės (negali teikti prašymo) į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui, jei mirusio turto savininko vaikas iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises. Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju turto savininkų sūnus mirė iki Atkūrimo įstatymu nustatyto termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti, todėl jo sutuoktinė B. E. M. turėjo teisę prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mirusiajam sutuoktiniui tenkančią nekilnojamojo turto dalį paduoti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad B. M. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo sutuoktinio tėvų iki nacionalizacijos Klaipėdos mieste valdytą turtą padavė tik 2009 m. gegužės 15 d. Klaipėdos miesto savivaldybės merui bei 2009 m. rugpjūčio 11 d. – Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjui. Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. rugpjūčio 25 d. raštu Nr. R1-374-(1.7) bei Klaipėdos miesto savivaldybės meras 2009 m. birželio 5 d. raštu Nr. (31.1)R12-452 nurodė, kad yra praleisti prašymo padavimo ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančių dokumentų pateikimo terminai, todėl išaiškino teisę kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo. Byloje nustatyta, kad B. M. į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir termino atnaujinimo prašymui bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams paduoti kreipėsi 2011 m. gegužės 2 d., tačiau įsiteisėjusia Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi prašymą atsisakyta priimti. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad B. M. netapo savo mirusio sutuoktinio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perėmėja, todėl ji testamentu tokio turto palikti kitiems asmenims negalėjo. Todėl konstatavo, kad B. M. 2009 m. rugsėjo 2 d. testamentas, kuriuo ji turtą paliko pareiškėjui, nelaikytinas teisės į nuosavybės teisių atkūrimą įgijimo dokumentu pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, kaip neatitinkantis nuostatos, kad šiuo testamentu turtą paliko nuosavybės teisių perėmėja.
Dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą dėl G. M. ir jo sutuoktinės ligų bei eilę metų užsitęsusios nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų paieškos, teismas nurodė, kad tinkamam subjektinių teisių realizavimui, G. M. pakako užpildyti 1991 m. rugsėjo 10 d. Klaipėdos miesto valdybos raštu Nr. 44 G. M. išsiųstą prašymo formą bei prašymą dėl archyvinių dokumentų paieškos, o taip pat už valstybinio archyvo ir kitas paslaugas sumokėti 100 rublių mokestį. Todėl įvertinęs VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos G. M. gydymo stacionare 1991 metais ir 1995 metais epikrizių duomenis bei remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė išvadą, kad G. M. liga nevertintina svarbia termino praleidimo priežastimi, dėl kurios jis aukščiau paminėtų veiksmų negalėjo atlikti. Taip pat nurodė, kad tai, jog B. M. 1996 m. liepos 8 d. buvo nustatyta antra invalidumo grupė dėl bendro susirgimo, kad jai 2000 metų pabaigoje diagnozuotas pasikartojantis depresinis sutrikimas (vėliau patvirtinta depresijos diagnozė), nevertintina svarbia termino praleidimo priežastimi, nes jos teisių atstovavimu galėjo pasirūpinti pareiškėjas A. R. Atkreipė dėmesį, kad 1994 m. balandžio 16 d. sutartimi, sudaryta tarp pareiškėjo bei sutuoktinių G. ir B. M., pareiškėjas įsipareigojo juos globoti iki gyvos galvos pagal sutartyje nurodytas sąlygas, tarp kurių – imtis priemonių, kad nebūtų pažeidžiami globojamų asmenų interesai ir jų turtinė padėtis, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad dėl svarbių priežasčių negalėjo pasirūpinti G. ir B. M. turtiniais interesais, nors tokią pareigą turėjo ne tik asmeninių, bei ir sutartinių santykių pagrindu. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.
III.
Pareiškėjas A. R. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t. b. l. 70-72), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Birutė savo testamentu negalėjo palikti apeliantui viso turto, kurį ji paveldėjo, kaip ir teisių į jį pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.3 straipsnio 2 punktą. Šiuo atveju nebuvo teismo sprendimo, kad panaikinama A. M. nuosavybė ar dokumento, kuris patvirtintų turto pardavimo ar perleidimo faktą. Yra žinoma tik tai, kad M. turtas buvo neteisėtai nusavintas ir todėl turi būti gražintas remiantis Atkūrimo įstatymu. Teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad visuose M. siųstuose raštuose dėl prašymo pateikimo (1991 m. ir 2009 m.) buvo nurodoma pateikti prašymą ir nuosavybę patvirtinančius dokumentus, kaip vieną iš pagrindinių sąlygų, sukeliančių juridinės reikšmės faktą. Tokiu oficialių įstaigų reikalavimu vadovavosi ir M. Tai patvirtina skundžiamoje teismo nutartyje cituojamas B. M. 2009 m. gegužės 15 d. laiškas Klaipėdos miesto merui, kuriame rašo, kad tik neseniai sužinojo apie sutuoktinio tėvų turėtą Klaipėdos mieste nekilnojamąjį turtą. Pažymi, kad B. apie nuosavybės būvimą sužinojo jau 2008 m. kovo mėn. iš Ypatingojo archyvo pateiktų apklausos protokolų. Todėl mano, jog teismo teiginys, kad B. laišku patvirtino, kad anksčiau nieko nežinojo, yra neteisingai interpretuojamas. Nepagrįstos teismo išvados, kad B. E. M., kaip ir G. M., A. ir M. M. sūnus, neatliko aktyvių veiksmų, ieškodami Klaipėdos mieste nuosavybę patvirtinančių dokumentų. Paieškos prasidėjo dar 1990 metais, buvo susirašinėjama su Klaipėdos Vykdomuoju komitetu ir savivaldybe, tai liudija byloje pridėti adresai ir kvitai. Be kreipimosi į archyvus, 1991 m. buvo kreiptasi ir į Archyvų direkciją dėl pagalbos. Skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ūkinės globos sutartis, kuria apeliantas buvo įsipareigojęs padėti M. prie namų ūkio, nesuteikia jokių teisių atstovauti M. teisinių interesų. Mano, kad B. M. taip pat atliko aktyvius veiksmus, kuriuos jai leido atlikti jos sveikatos būklė. Teismas nepakankamai atsižvelgė į jos ligą, pačios ligos pobūdį. Tik nuo 2008 m. pagal įgaliojimą apeliantas galėjo atstovauti jos interesus susigrąžinant nuosavybę. Nuo tada buvo atliekami intensyvios ir pastovios dokumentų paieškos. 2009 m. pavasarį buvo gautas Valstybinio centrinio archyvo išrašas iš nuosavybės pasikeitimo knygos, patvirtinantis nuosavybės faktą. Pažymi, kad šie dokumentai anksčiau nebuvo rasti, nes jie buvo užpildyti ranka ir senąja vokiška kalba, todėl jų išvertimas užtruko.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 79-81) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Nesutinka su apelianto teiginiu, jog G. M. ir B. E. M. atliko aktyvius veiksmus, siekdami surinkti nuosavybę patvirtinančius dokumentus į G. M. tėvų nuosavybės teisėmis valdytą turtą Klaipėdoje. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. M. prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvų, A. ir M. M., išlikusį nekilnojamąjį turtą Klaipėdoje nepateikė, o B. E. M. po G. M. mirties paveldėjusi turtą, nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų paieška ėmė rūpintis tik 2007 metų pabaigoje, pateikdama prašymus Klaipėdos apskrities archyvui, Lietuvos ypatingajam archyvui bei 2009 metais Lietuvos centriniam valstybės archyvui. Klaipėdos apskrities viršininko administracijai prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią nuosavybės teisėmis valdė jos sutuoktinio G. M. tėvai, B. E. M. pateikė tik 2009 metų rugpjūčio 25 d., t. y. praleidusi Atkūrimo įstatymu nustatytus terminus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad B. E. M. nebuvo atsiradusi subjektinė teisė atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą, nes iki nustatytų terminų nebuvo įvykdytos Atkūrimo įstatymo numatytos sąlygos. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad B. E. M. netapo savo mirusio sutuoktinio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perėmėja, todėl ji testamentu tokio turto negalėjo palikti kitiems asmenims ir atitinkamai jos 2009 m. rugsėjo 2 d. testamentas, kuriuo ji turtą paliko pareiškėjui, nelaikytinas teisės į nuosavybės teisių atkūrimo įgijimo dokumentu pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 83-85) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
Teismas teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad B. M. netapo savo mirusio sutuoktinio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perėmėja, todėl ji testamentu tokio turto negalėjo palikti kitiems asmenims. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje įrodymais nebuvo patvirtinta aplinkybė, kad G. M. (B. M. sutuoktinis) buvo padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvų A. M. ir M. M. nuosavybės teise valdytą turtą Klaipėdoje. Apeliantas iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, todėl toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytus terminus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nagrinėjamas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą ir ar jis dėl svarbių priežasčių praleido įstatymu nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšius su savininku, paduoti.
Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikoje vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.
Tiek galiojusio iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo galutinio termino (2001 m. gruodžio 31 d.), tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktus ši turto savininko teisė, savininkui mirus, pereina įstatyme išvardintiems turto savininko įpėdiniams, jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką (ABTĮ 13 str.1 d.) yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t.y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatymu nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr. Lietuvos vyriausio administracinio teismo nutartys: 2006 m. rugpjūčio 18 d.Nr.A5-1235/2006; 2007 m. spalio 16 d. Nr.A11-912/2007;2008 m. birželio 5 d. Nr. A502-881/2008; 2008 m. birželio 12 d. Nr. A39-956/2008; 2010 m. sausio 18 d. Nr. A146-87/2010;2010 m. gruodžio 13 d. Nr. A525-1617/2010 ir kt.). Pagal minėtose bylose suformuotą praktiką yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.
Asmens subjektinė teisė – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – atsiranda tik tada, kai asmuo įvykdo įstatyme nustatytas sąlygas : pateikia prašymą atkurti nuosavybės teises, pateikia tam reikalingus nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus.
Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad turto savininkai mirė iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios. Turto savininko vaikas – G. M. ( pretendentas pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą) mirė 1996 metais, t.y. iki termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises pasibaigimo. Tokiu būdu nuo 1996 metų iki 2001 metų G. M. sutuoktinė B. E. M. galėjo tapti nuosavybės teisių atkūrimo proceso subjektu (pretendente pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą) ir nuosavybės teisių perėmėja, jei būtų tuo laiku padavusi prašymą atkurti nuosavybės teises. Tokių veiksmų iki termino pasibaigimo ji neatliko, todėl neįgijo ir subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Kadangi asmuo negali perleisti (ar testamentu palikti ) daugiau teisių, nei pats turi, tai pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas, kaip B. E. M. testamentinis įpėdinis, negali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, yra pagrįsta.
Taigi įstatymas aiškiai sieja nurodytų terminų atnaujinimą su asmenų subjektiškumu, terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.) Kadangi pareiškėjui tokia teisė neatsirado, tai termino praleidimo priežastys nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ir pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su priežasčių, kliudžiusių B. E. M. ir A. R. kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisėjų kolegijos vertinimu yra pertekliniai.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo A. R. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.