Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

dalyvaujant ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio rajono skyriaus atstovams V. Š. ir advokatei Aušrai Bračiulienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio rajono skyriaus ir atsakovo V. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimo ir 2007 m. balandžio 17 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-243-343/2007 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio rajono skyriaus ieškinį atsakovui V. P. dėl nuomos sutarties nutraukimo, mokesčių už komunalinius patarnavimus priteisimo ir atsakovo V. P. priešieškinį dėl nuomos sutarties nutraukimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Teismas, spręsdamas patalpų nuomos sutarties nutraukimo klausimą, pripažino ieškovo kaltę dėl to, kad jis (ieškovas) nepagrįstai nutraukė elektros energijos tiekimą į nuomojamas patalpas, ir dėl ieškovo kaltės atsakovas išsinuomotomis patalpomis negalėjo naudotis. Teismas pažymėjo, kad nors antstolis kelis kartus konstatavo elektros tiekimo į atsakovo nuomojamas patalpas faktą ir nurodė, kad patalpoje 1-25 (elektros skydinėje) yra atskiras trifazis skaitiklis, skirtas kliento patalpų elektros apskaitai, ir į šį elektros skaitiklį tiekiama elektros srovė, taip pat tiekiamas į patalpas vanduo ir veikia kanalizacija, tačiau taip pat konstatavo, kad ieškovas neįrodė perdavęs atsakovui raktą nuo minėtos patalpos (elektros skydinės), todėl atsakovo teiginys, kad ieškovas turi išimtinę galimybę reguliuoti elektros energijos tiekimą į atsakovo nuomojamas patalpas, teismo įsitikinimu, yra nepaneigtas. Teismas, vertindamas atsakovo veiksmus, padarė išvadą, kad ir atsakovas nesistengė patekti į paminėtą elektros skydinę, nereikalavo apžiūrėti patalpų kartu su ieškovu ir įvertinti joms padarytą žalą dėl ieškovo kaltės, nesinaudojo patalpomis, nemokėjo jokių mokesčių, patalpų ieškovui neperdavė, nuomos sutarties nenutraukė ir tuo padarė žalą ieškovui. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas patalpų nuomos sutartį nutraukė dėl abiejų šalių kaltės, todėl ieškovui iš atsakovo priteisė pusę prašomos sumos, t. y. 30 172,86 Lt nuompinigių bei mokesčių už komunalinius patarnavimus.

Spęsdamas dėl turtinės žalos atlyginimo atsakovui, teismas nurodė, kad atsakovo veiksmai – kavinės įrengimas ir jos veikla – bei paskutiniais metais didėjusios įplaukos, nuomos sutarties terminas patvirtina atsakovo siekį užsiimti ilgalaike veikla. Pajamos iš kavinės veiklos užtikrino atsakovo šeimai pragyvenimo šaltinį. Verslas buvo sužlugdytas dėl neteisėtų ieškovo veiksmų. Teismas sprendė, kad atsakovo paskaičiuota suma – 14 806,50 Lt metams yra nedidelė, atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad iš ieškovo atsakovui galėtų būti priteistos negautos pajamos už laikotarpį nuo 1998 m. gruodžio 2 d. iki 2003 m. birželio 10 d. – 66 629,25 Lt, tačiau, pritaikius ieškinio senatį, negautos pajamos priteistinos už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 10 iki 2003 m. birželio 10 d., t. y. iki tos dienos, nuo kurios skaičiuojamas nuomos mokestis. Ši suma yra 29 613 Lt. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad atsakovas nuo 2003 m. birželio 10 d. iki nuomos sutarties nutraukimo negalėjo naudotis išsinuomotomis patalpomis pagal paskirtį ir jose veikti iš dalies ir dėl ieškovo kaltės, todėl padarė išvadą, kad už laikotarpį nuo 2003 m. birželio 10 d. iki 2007 m. sausio 24 d. turi būti priteista 26 528,3 Lt (skaičiuojant po 14 806,5 Lt už metus ir sumą padalijus per pusę, nes yra abipusė kaltė). Teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti 1 500 Lt už permokėtą elektros energiją kaip neįrodytą (CPK 178 str.). Vertindamas Mokesčių policijos departamento Marijampolės apskrities skyriaus revizijos aktą, teismas konstatavo, kad ieškovas 1996-1997 metais apskaitė ne visą elektros energiją. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turėjo kontrolinį elektros skaitiklį, tačiau už elektros energiją apmokėdavo pagal ieškovo pateiktas sąskaitas, todėl konkliudentiniais veiksmais pripažino paskaičiavimus teisingais. Atsakovo prašymą priteisti jam 455,84 Lt už metalinę tvorelę atmetė dėl to, kad minėtą tvorelę atsakovas įsirengė savavališkai, be to, ją (tvorelę) ieškovo darbininkams demontavus, atsakovas atsisakė ją pasiimti. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog tvorelė per penkerius metus iki jos demontavimo nenusidėvėjo. Pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti 1 000 Lt už nuplėštus reklaminius lipdukus, teismas rėmėsi 1999 m. lapkričio 30 d. prokuratūros raštu, kuriame nurodyta, kad lipdukus nuplėšė VSDFV Vilkaviškio skyriaus darbininkas V. G. , o vedėjui J. Z. baudžiamoji byla buvo nutraukta, nenustačius, kad jis būtų organizavęs reklaminių lipdukų nuplėšimą, be to, teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų dėl reklamos vertės (CPK 178 str.) ir taikyti 1964 m. redakcijos CK 484 ir 485 straipsių nėra pagrindo, nes tai nebuvo veiksmai ar neveikimas, padaryti viešojo valdymo srityje, o reklama buvo nuplėšta vykdant konkretų nusikaltimą. Teismas teigė, kad atsakovo prašymas priteisti 1 750 Lt dėl nesumokėto įmonės savininko mokesčio galėtų būti patenkintas iš dalies, nes pats atsakovas nesiėmė priemonių baudų mokėjimui išvengti, t. y. nesustabdė įstatymų nustatyta tvarka įmonės veiklos ir to neįregistravo atitinkamoje instancijoje, ir įvertinęs, kad dėl baudos atsiradimo yra abipusė kaltė, teismas padarė išvadą, kad atsakovui iš ieškovo galėtų būti priteista pusė baudos sumos, t. y. 875 Lt, vadovaujantis CK 6.64 straipsnio 4 dalies pagrindu, tačiau, pritaikęs ieškinio senatį, teismas priešieškinį ir dėl dalies atmetė.

Teismas atmetė priešieškinį ir dėl neturtinės žalos, nes nei CK, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., nei CK, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., 6.250 straipsnis nenumato neturtinės žalos atlyginimo dėl verslo sužlugdymo. Teismas nurodė, kad Lietuvos Konstitucija nėra tiesioginio taikymo teisės aktas ir sprendė, kad vadovautis Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. ir 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimais nėra pagrindo, nes jie priimti dėl įstatymų, taikytinų baudžiamosioms, o ne civilinėms byloms. Iš dalies patenkinęs ieškinį ir priešieškinį, teismas priteisė iš šalių proporcingai bylinėjimosi bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

2007 m. balandžio 17 d. papildomu sprendimu teismas priteisė ieškovui iš atsakovo penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2007 m. sausio 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat priteisė iš atsakovo ieškovui 625 Lt atstovavimo išlaidų. Ieškovo prašymą priteisti iš atsakovo 100 Lt žyminio mokesčio atmetė, padaręs išvadą, kad ieškovas įstatymu yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir turi teisę prašyti grąžinti jam sumokėtą žyminį mokestį. Spręsdamas atstovavimo ieškovui išlaidų klausimą, teismas nurodė, kad šioje byloje abiejų šalių reikalavimai patenkinti iš dalies, kad tai yra visos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje, todėl, ieškovui pralaimėjus procesą tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teisme, jam priteisė iš atsakovo ketvirtadalį jo turėtų atstovavimo išlaidų – 625 Lt (CPK 93 str.). Patenkindamas ieškovo prašymą priteisti 5 procentų metines palūkanas iš dalies, teismas nurodė, kad atsakovas praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, tačiau prievolė buvo tęstinio pobūdžio, o ieškovas nepateikė teismui konkretaus palūkanų paskaičiavimo (CPK 178 str.). Todėl priteisė ieškovui palūkanas nuo 2007 m. sausio 10 d., t. y. nuo paskutinės piniginės prievolės neįvykdymo dienos.

Valstybės institucijos nėra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo už neturtinius reikalavimus ir privalo mokėti 100 Lt žyminį mokestį (CPK 80 str. 1 d. 2 p.). Kadangi ieškovas prašo nutraukti patalpų nuomos sutartį dėl atsakovo kaltės, ieškovui iš atsakovo priteistinas 100 Lt žyminis mokestis. Teismas klaidingai apskaičiavo ieškovui priteistinas atstovavimo išlaidas, kurios turėtų sudaryti 2 373,25 Lt. Be to, teismas papildomame sprendime klaidingai motyvavo, kad ieškovas pralaimėjo bylą tiek apeliacinės, tiek kasacinės instancijos teisme, tačiau ši byla buvo nagrinėjama tik pirmoje instancijoje. Tačiau patenkinus ieškovo reikalavimus priteistinos visos su atstovavimu susijusios išlaidos, t. y. 2 500 Lt. Ieškovas prašė priteisti 5 procentų palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas. Teismas papildomame sprendime klaidingai motyvavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Ieškovas teismui pateikė sąskaitas faktūras bei nuomos sutartį, kurioje nurodyti apmokėjimo už pateiktas sąskaitas terminai. Atsakovas pripažino, kad jis nemokėjo nuomos ir komunalinių mokesčių. Taigi, ieškovas įrodė aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus. Todėl teismo papildomo sprendimo dalis dėl 5 procentų palūkanų priteisimo turi būti pakeista ir priteistos palūkanos ne nuo 2007 m. sausio 10 d., bet nuo 2003 m. liepos 23 d.

2. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Sprendimas byloje dėl neteisėto elektros tiekimo nutraukimo įsiteisėjo 2003 m. kovo 10 d. Reikalavimas priteisti nuostolius, pasireiškusius negautomis pajamomis, yra pareikštas 2004 m. lapkričio 9 d. CK 1.130 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Laikytina, kad šiose bylose nagrinėjami teisiniai santykiai yra tapatūs. Todėl ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2003 m. kovo 10 d. Atsakovo patirti nuostoliai pripažintini vientisa prievole, kadangi tarp šalių buvo besitęsiantys sutartiniai teisiniai santykiai. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir reikalavimui dėl baudos priteisimo ieškinio senaties termino pradžią skaičiavo nuo 2001 m. sausio 29 d., kai buvo priimtas nutarimas skirti 1 750 Lt dydžio administracinę baudą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 str. 1 d.). Tačiau jeigu baudos išieškojimas taip ir nebūtų įvykdytas, tai atsakovas netgi nebūtų įgijęs reikalavimo teisės į tokių nuostolių atlyginimą. Bauda atsakovui buvo pakeista administraciniu areštu - viešaisiais darbais, o juos atsakovas atliko gerokai vėliau. Be to, teismas, padaręs išvadą taikyti ieškinio senatį, privalėjo atsižvelgti į bylos aplinkybes ir konstatuoti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, ir praleistą terminą atnaujinti.

6. Atsižvelgdamas į tai, kad teismas byloje pripažino didesnę ieškovo piniginę prievolę atsakovui, ieškovo reikalavimą dėl palūkanų nuo jam priteistos sumos teismas privalėjo atmesti kaip nepagrįstą dėl priešinių vienarūšių prievolių įskaitymo, net ir nesant analogiško priešinio atsakovo reikalavimo bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.).

Ieškovo VSDFV Vilkaviškio skyriaus apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies.

Atsakovo V. P. apeliacinis skundas nepatenkinamas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas keičiami.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, įvertina, ar teismo sprendimai priimti tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes, ar tinkamai taikytos materialios ir proceso teisės normos. Taip pat tikrinami ir absoliutūs teismo sprendimų negaliojimo pagrindai (CPK 236, 320 str.).

Byloje nustatyta, kad šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, atsiradę 1992 m. gruodžio 30 d. sudarytos rašytinės terminuotos negyvenamųjų patalpų sutarties, kuria nuomotojas įsipareigojo perduoti nuomininkui iki 1993 m. sausio 20 d. valdyti ir naudotis pagal paskirtį (kavinės-parduotuvės veiklai) ginčo patalpas (1 p.), o nuomininkas įsipareigojo mokėti nustatyto dydžio nuompinigius ir kitus su tuo susijusius mokesčius (2 p.), naudoti jas (patalpas) pagal paskirtį (kavinės-parduotuvės veiklai, 2.3 p.), pagrindu (CK 297, 208 str., 1964 m. įstatymo redakcija). Aptartos ir kitos šalių teisės ir pareigos, taip pat ir nuomotojo teisė nutraukti šią sutartį jos (sutarties) terminui nepasibaigus ir išreikalauti nuostolius, jei nuomojamos patalpos bus naudojamos ne pagal paskirtį, nuomininkas nesumoka nuompinigių per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo mokėjimo terminas (2.3, 5 p.). Byloje nustatyta, kad nuomotojas atsakovas V. P. patalpas priėmė ir jomis naudojosi. Ši aplinkybė byloje neginčijama. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuomininkui V. P. buvo išnuomota 112,19 kv. m ploto patalpos. Šiai aplinkybei paneigti įrodymų nepateikta. Ginčo dėl nuomos mokesčio nėra. Apelianto (ieškovo VSDFV Vilkaviškio skyriaus) materialinis teisinis reikalavimas atsakovui V. P. grindžiamas tuo, kad nuomininkas pažeidė sutarties sąlygas: nuo 2003 m. birželio 10 d. nesinaudojo ginčo patalpomis pagal paskirtį ir nemokėjo nuomos mokesčio. Atsakovas priešieškinį grindė tuo, kad nuomotojas 1998 m. gruodžio 2 d. neteisėtai nutraukė elektros tiekimą į ginčo patalpas ir taip nutraukė restorano veiklą, ir sužlugdė atsakovo verslą. Kadangi šalys reikalauja nuostolių, patirtų dėl sutartinių įsipareigojimų viena kitai pažeidimo, ginčas, kilęs tarp šalių, kvalifikuojamas kaip ginčas dėl sutartinės atsakomybės. Atsižvelgiant į ginčo sutarties sudarymo, jos galiojimo ir sutartinių prievolių pažeidimo laikotarpį, ginčui taikytinos sutartinę atsakomybę reglamentuojančios 1964 m. redakcijos, galiojusios iki 2001 m. liepos 1 d., ir 2000 m. liepos 18 d. redakcijos, įsigaliojusios nuo 2001 m. liepos 1 d., CK normos (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 str. 1 d.). Sutarties šalys privalo laikytis sutarties sąlygų ir jas tinkamai vykdyti (CK 176, 168 str., 1964 m. įstatymo redakcija; CK 6.155, 6.189 str., 2000 m. liepos 18 d. įstatymo redakcija), todėl civilinei atsakomybei atsirasti yra reikšminga sutarties šalių elgsena. Išnagrinėjusi bylą, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas sutarties vykdymą pažeidus abi šalis ir priteisdamas iš ieškovo atsakovui nuostolius, nevisapusiškai išnagrinėjo bylą ir netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas, 1998 m. gruodžio 2 d. neteisėtai nutraukęs elektros tiekimą į ginčo patalpas, apie elektros tiekimo atnaujinimą atsakovui tinkamai nepranešė ir ginčo patalpų neperdavė tam, kad atsakovas vėl galėtų jas (patalpas) naudoti pagal paskirtį, dėl ko atsakovas patyrė nuostolių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas VSDFV Vilkaviškio skyrius, atnaujinęs elektros tiekimą į ginčo patalpas ir apie tai informavęs atsakovą, neprivalėjo perduoti ginčo patalpų, nes atsakovas jų nebuvo atlaisvinęs ir perdavęs ieškovui. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina apelianto (VSDFV Vilkaviškio skyriaus) teiginį, kad elektros energijos tiekimas V. P. nuomojamoms patalpoms buvo atnaujintas 2003 m. birželio 10 d. ir apie tai buvo pranešta V. P. raštu (2003 m. birželio 10 d. raštas Nr. 1636, 2003 m. birželio 27 d. raštas Nr. 1796, 2003 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. 2598, 2003 m. gruodžio 23 d. raštas Nr. 400, 2004 m. sausio 2 d. raštas Nr.1099, 2004 m. vasario 17 d. raštas Nr. 579), taip pat informuota apie skydinės rakto saugojimo vietą ir galimybę jį pasiimti; atsakovas buvo kviečiamas atvykti pas konkrečius ieškovo darbuotojus, kad įsitikintų, jog atnaujintas elektros tiekimas, siūlant surašyti elektros skaitiklių parodymų aktą. Ieškovas ne kartą priminė atsakovui ir apie pareigą mokėti nuomos mokestį, kitus su tuo susijusius mokesčius, siuntė sąskaitas faktūras. Iš atsakovo raštų ieškovui turinio akivaizdu, kad atsakovas neigė elektros tiekimo atnaujinimą ir neketino ginčo patalpose verstis ginčo sutartyje nurodyta veikla, tik reiškė pretenzijas ieškovui dėl galimai jam (atsakovui) padarytos žalos, taip pat siūlė spręsti klausimą dėl nuomos sutarties nutraukimo (t. 1, b. l. 48, 49, 76-78, 80-83). Aplinkybę, kad elektros tiekimas nebuvo atnaujintas, atsakovas įrodinėjo įvairių asmenų rašytiniais patvirtinimais (t. 1, b. l. 115-124), kuriuose konstatuota, kad, restorano patalpose įjungus elektros jungiklius, šviesos nebuvo, o elektros skydinė užrakinta. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie atsakovo pateikti įrodymai nepaneigia elektros tiekimo atnaujinimo ir neįrodo ieškovo neveikimo. Apeliaciniame skunde ieškovas pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir nevertino byloje esančio rašytinio įrodymo – 1997 m. birželio 2 d. šalių surašyto Eksploatacinės atsakomybės ir balansinės priklausomybės ribų akto (t. 1, b. l. 158), iš kurio matyti, kad atsakovo nuomojamose ginčo patalpose (restorane) buvo įrengta atskira elektros apskaitos įranga (atsakovui nuosavybės teise priklausantis trifazis elektros skaitliukas, t. 5, b. l. 98), už kurios priežiūrą atsakingas atsakovas. Minėtame akte priežiūros ribos pažymėtos raudona linija. Taigi ieškovas buvo atsakingas tik už jo žinioje esančius elektros įrenginius, t. y. esančius iki raudonos linijos ribos. Byloje nustatyta, kad elektros tiekimą ginčo patalpoms (į atsakovo žinioje esančius elektros įrenginius) ieškovas nutraukė, išsukdamas jo (ieškovo) žinioje esančioje skydinėje elektros paskirstymo spintoje esančius tris saugiklius. Taigi atnaujinus elektros tiekimą iš ieškovo prižiūrimos skydinės, elektra į atsakovui priklausančius elektros įrenginius, taip pat ir į jo elektros skaitliuką buvo tiekiama ir tai įrodo antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai (t. 1, b. l. 96-97). Šių aplinkybių atsakovas nenuginčijo. Atsakovas pripažino, kad saugiklių nebuvo jo prižiūrimame elektros skaitliuke. Įrodymų, kad juos išsuko ieškovo darbuotojai ar kliudė atsakovui juos (saugiklius) įsisukti, nepateigta. Atsakovas neįrodė, kad jis (atsakovas) kreipėsi į ieškovą (ieškovas raštuose nurodė skydinės rakto saugojimo vietą) dėl skydinės rakto, o šis jam (atsakovui) atsisakė jį duoti ar kitaip trukdė patekti į elektros skydinės patalpas ir sutvarkyti atsakovui priklausančio elektros skaitiklio saugiklius. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas V. P. nesinaudojo išsinuomotomis patalpomis nuo 2003 m. birželio 11 d. ir nevykdė jose komercinės veiklos ne dėl ieškovo, o dėl savo kaltės, t.y. dėl nerūpestingumo ir neapdairumo. Atsakovas V. P. neįrodė, kad šiuo laikotarpiu nevykdė veiklos ginčo patalpose dėl ieškovo kaltės (CK 6.246, 6.247 str., CPK 178 str.).

Visų šių faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sutinka su apelianto VSDFV Vilkaviškio skyriaus teiginiais ir prieina prie išvados, kad nuomos sutartis nutrauktina ne dėl sutarties šalių mišrios kaltės, kaip teigė pirmosios instancijos teismas, o dėl atsakovo kaltės.

Nesinaudodamas ginčo patalpomis, jų neperduodamas (atsakovas patalpas perdavė tik 2007 m. sausio 24 d.) ir nemokėdamas nuomos mokesčio, atsakovas pažeidė ieškovo teisę naudotis patalpomis ir gauti pajamas, ir ši teisė turi būti ginama (CK 1.138 str. 4 ir 5 p.).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs abiejų šalių kaltę dėl nutraukiamos nuomos sutarties, patenkino ieškovo reikalavimą dėl nuompinigių ir mokesčių už komunalinius patarnavimus iš dalies, priteisdamas iš atsakovo pusę ieškovo reikalautos sumos – 30 172,86 Lt. Nors apeliantas prašo priteisti visą reikalaujamą sumą (60 345,72 Lt), tačiau teisėjų kolegija, pripažindama, kad ieškovas turi teisę į tokio dydžio ieškinio patenkinimą, tačiau, atsižvelgdama į atsakovo V. P. sunkią turtinę padėtį (t. 6, b. l. 80-104), sprendžia, kad yra pagrindas nuostolių atlyginimo dydį mažinti, ir sutinka su pirmosios instancijos teismo ieškovui priteista suma (CK 6.282 str. 3 d.). Taip pat dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė V. P. 26 528,30 Lt žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2003 m. birželio 10 iki 2007 m. sausio 1 d., kurio metu nevykdė ginčo patalpose nuomos sutartyje aptartos veiklos, todėl dėl šios dalies ieškovo apeliacinis skundas patenkinamas ir teismo sprendimas panaikinamas, ir atsakovo V. P. priešieškinis nepatenkinamas.

Dėl nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo V. P.

V. P. reikalavo atlyginti nuostolius (negautas pajamas), patirtus per laikotarpį nuo 1998 m. gruodžio 2 d. iki 2018 m. sausio 20 d., kai jo (V. P. įmonė) negalėjo vykdyti nuomojamose patalpose kavinės veiklos dėl ieškovo neteisėtų veiksmų – nutraukto elektros tiekimo. Pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo teisę į tokių nuostolių atlyginimą, tačiau, ieškovui prašant, taikė atsakovo priešieškinio reikalavimui nuo 1998 m. gruodžio 2 d. iki 2001 m. lapkričio 9 d. trejų metų ieškinio senatį. Kitą reikalavimo atlyginti nuostolius dalį (nuo 2001 m. lapkričio 9 d.) patenkino.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto VSDFV Vilkaviškio skyriaus teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovui 29 613 Lt negautų pajamų už laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 10 d. iki 2003 m. birželio 10 d., pažeisdamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neištyrė visų bylos įrodymų ir padarė nepagrįstą išvadą, kad V. P. buvo padaryti nuostoliai. Teisėjų kolegija taip pat teigia, kad apelianto atsakovo teiginys apie nepagrįstai jo reikalavimui taikytą ieškinio senatį nuo 1998 m. gruodžio 2 d. iki 2001 m. lapkričio 9 d. nepagrįstas.

Civilinio proceso taisyklės nustato byloje dalyvaujantiems asmenims bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Neįrodinėtinos aplinkybės apibrėžtos CPK 182 straipsnyje. Prie tokių neįrodinėtinų aplinkybių priskiriami prejudiciniai faktai, t. y. aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 182 str. 2 p.). Ginčui aktualus Kauno rajono apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-336-07/02 ir Kauno apygardos teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis, kuria minėtas teismo sprendimas buvo paliktas galioti. Ginčas vyko tarp tų pačių šalių pagal ieškovo VSDFV Vilkaviškio skyriaus ieškinį atsakovui V. P. dėl atsakovo V. P. nuomojamų patalpų nuomos sutarties nutraukimo, nesumokėtų nuomos mokesčio ir mokesčio už suvartotą elektros energiją nuo 1998 m. lapkričio mėnesio iki 2000 m. rugsėjo 14 d. Šios bylos nagrinėjimo metu ieškovas nutraukė elektros energijos tiekimą į atsakovo nuomojamas ginčo patalpas (1998 m. gruodžio 2 d.). Minėtuose apylinkės teismo sprendime ir apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad ieškovas atjungė elektros energijos tiekimą į V. P. nuomojamas patalpas, pažeisdamas galiojančius norminius aktus, todėl V. P. , negalėdamas nuo 1998 m. gruodžio 2 d. naudotis ginčo patalpomis, neprivalo mokėti ir nuomos mokesčio. Taigi teismui turi prejudicinę reikšmę ir neįrodinėtina iš naujo aplinkybė, kad 1998 m. gruodžio 2 d. ieškovas neteisėtai nutraukė ginčo patalpoms elektros energijos teikimą. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovas. Tačiau minėtoje byloje nebuvo ginčo dėl žalos (nuostolių) atlyginimo ir teismai netyrė ir nevertino atsakovo veiklos, galimų nuostolių, jų atsiradimo momento ir priežastinio ryšio tarp V. P. patirtų nuostolių ir ieškovo neteisėtų veiksmų (nutraukto elektros energijos teikimo). Šių faktinių aplinkybių nagrinėjimas yra jau šios civilinės bylos įrodinėjimo dalykas. Byloje nustatyta, kad atsakovas išsinuomojo ginčo patalpas kavinės-parduotuvės veiklai, įsipareigodamas naudoti jas (patalpas) pagal paskirtį (t. 1, b. l. 5). 1991 m. lapkričio 12 d. atsakovas Įmonių registre įregistravo V. P. individualią įmonę ,,kavinė-baras ,,Pasimatymas“ restoranų, barų, kavinių paslaugoms teikti (veiklos kodas 552000)“ (civ. byla Nr. 2-336-07/02, t. 1, b. l. 55). Taigi sudarant ginčo sutartį šalys aptarė konkrečią veiklą patalpose ir atsakovas privalėjo šios sutarties sąlygos laikytis. Atsakovas teiginio, kad sutartyje įvardinta ginčo patalpose atsakovo veikla – ,,kavinė-parduotuvė“ suteikė jam teisę užsiimti net tik prekyba maisto produktais, o ir kitokia veikla (prekyba padėvėtais rūbais), neįrodė. Šį atsakovo teiginį paneigia ieškovas savo paaiškinimuose teismui šioje byloje ir Kauno apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje, taip pat ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: 1992 m. gruodžio 14 d. V. P. pareiškimas VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus vedėjui dėl patalpų nuomos ir tikslo bei 1992 m. gruodžio 17 d. VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus konkursų rezultatų vertinimo komisijos posėdžio protokolas Nr. 3 (t. 3, b. l. 74), iš kurių akivaizdu, kad V. P. prašė patalpų ir buvo sprendžiama dėl jų nuomos ,,jaukiam restoranėliui įkurti“. Įmonių registro registravimo korta (civ. byla Nr. 2-336-07/02, t. 1, b. l. 56) įrodo, kad V. P. nauja veikla – mažmenine prekyba neparduotuvėse ir nespecializuotose parduotuvėse (veiklos kodas 525000 ir 521000) turutėjo teisę verstis nuo 1994 m. kovo 4 d. Po to patalpų nuomos sutarties sąlygos nekeistos. Įmonės nuostolius atsakovas V. P. sieja su ieškovo veiksmais sužlugdyta restorano, įsikūrusio ginčo patalpose, veikla. Tačiau šioje byloje ir prie jos esančiame priede – civilinėje byloje Nr. Nr. 2-336-07/02 esantys rašytiniai įrodymai, šalių paaiškinimai įrodo, kad V. P. ginčo patalpose įsteigto restorano veikla nutrūko jau 1998 m. liepos mėnesio pradžioje, t. y. dar iki ieškovas nutraukė elektros energijos tiekimą į ginčo patalpas (1998 m. gruodžio 2 d.). Restoranas, atsakovo teigimu, pradėjo veikti 1993 m. lapkričio 1 d. Duomenų apie įplaukas šiais metais nepateikta. Iš 1994-1996 m. pajamų mokesčių deklaracijų matyti, kad įmonės įplaukos kiekvienais metais mažėjo; 1994 m. įmonė patyrė 1 115 Lt, 1996 m. – 1 451 Lt nuostolių ir tik 1995 metais buvo gauta 226 Lt pajamų. 1997-1998 m. įplaukos padidėjo, tačiau 1997 m. įmonė patyrė 690 Lt nuostolių, o 1998 m. gavo 946 Lt pajamų. Apibendrinus daroma išvada, kad V. P. įmonė per 1994-1998 m. ataskaitinį laikotarpį patyrė 3 256 Lt nuostolių ir gavo 1 172 Lt pajamų, t. y. dirbo nuostolingai. Atsakovas, įrodinėdamas patirtus nuostolius, nepateikė įrodymų, kokios pajamos (nuostoliai) buvo gautos būtent iš restorano, įsikūrusio ginčo patalpose, veiklos (būtent ši veikla ir su ja siejami atsakovo patirti nuostoliai yra aktualūs šioje byloje), nes, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, V. P. įmonė įgijo teisę nuo 1994 metų verstis ir kita ūkine-komercine veikla – prekiauti padėvėtais rūbais ir tokią parduotuvę įkurdino taip pat ginčo patalpose, nors, kaip jau minėta, sutarties sąlygose ši veikla nebuvo aptarta. Licencija verstis mažmenine prekyba V. P. išduota 1997 m. liepos 4 d. ir galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. Nauja licencija prekybai alkoholiniais gėrimais neišduota ir duomenų apie tai, kad dėl jos išdavimo kreiptasi į kompetentingas institucijas, byloje nėra. Ieškovo veiksmai tam (restorano neveikimui) neturėjo įtakos. Kadangi prekyba alkoholiniais gėrimais buvo negalima, tai ši aplinkybė taip pat trukdė restorano veiklai, ką pripažino ir atsakovas, nurodęs, kad planavo įrengti vietoje restorano vaikų kavinę. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad restoranas veikė nuo 1998 m. liepos 1 d. iki 1998 m. gruodžio 2 d. ir gavo pajamų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo V. P. restorano veikla nutrūko ne dėl ieškovo veiksmų, o dėl kitų, nepriklausančių nuo ieškovo, aplinkybių iki 1998 m. liepos 1 d. Atsakovas neįrodė, kad ieškovas pažeidė jo turtinius interesus, t. y. kad atsiradusios pasekmės (nutraukta restorano veikla) yra ieškovo veiksmų (nutraukė elektros energijos tiekimą) rezultatas (CK 227 str., 1964 m. įstatymo redakcija). Todėl atsakovo teisė negali būti ginama.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių ir padarė nepagrįstą išvadą apie ieškovo pareigą atlyginti atsakovui nuostolius (CPK 185 str.). Tenkinant ieškovo apeliacinį skundą ir netenkinant atsakovo apeliacinio skundo, teismo sprendimas dėl šios dalies naikinamas ir atsakovo V. P. priešieškinis nepatenkinamas.

Nenustačius ieškovo pareigos atlyginti atsakovui jo tariamai patirtus nuostolius, pirmos instancijos teismo taikyto priešieškinio daliai senaties termino pagrįstumo nagrinėjimas netenka prasmės.

Nepagrįstas apelianto atsakovo teiginys, kad ginčas tarp šalių dėl nuostolių atlyginimo kilęs iš delikto. Apie tai jau pasisakyta nutartyje, o apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 17 d. ir 2004 m. balandžio 5 d. nutartys (civ. bylos Nr. 3K-3-823/2003 ir 3K-3-252/2004) faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, todėl nėra aktualios.

Taikydamas ieškinio senatį kitiems atsakovo reikalavimams ieškovui (nuostoliai, patirti dėl 1998 m. lapkričio 24 d. išardytos metalinės tvorelės, dėl 1999 m. sausio 9 d. nuo langų nuplėštų reklaminių lipdukų ir 1 750 Lt atsakovui paskirtos baudos dėl nesumokėto įmonės savininko mokesčio), pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas (CK 84 str. 1 d., 1964 m. įstatymo redakcija, ir CK 1.125 str. 8 d., 2000 m. liepos 18 d. įstatymo redakcija), teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Kitokiai išvadai teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nepagrįstas apelianto V. P. teiginys, kad dėl nepagrįstai skirtos baudos jis kreipėsi į teismą ne 2005 m. balandžio 27 d., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, o 2005 m. sausio 3 d., nes tam prieštarauja bylos duomenys. 2005 m. sausio 3 d. pareikštame patikslintame priešieškinyje buvo pareikštas reikalavimas ne dėl 1 750 Lt baudos priteisimo, o dėl reikalavimo sumokėti 4 642 Lt įmonės savininko mokestį. Priteisti iš ieškovo 1 750 Lt baudą pareikalauta tik 2005 m. balandžio 27 d. patikslintu priešieškiniu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė atsakovui jo reikalaujamos neturtinės žalos, kurią kildino iš ieškovo neteisėtų veiksmų, kuriais sužlugdytas jo (V. P. ) verslas. Neturtinė žala – tai teisės saugomų ir ginamų neturtinių, ekonominės vertės neturinčių vertybių (asmens garbės, orumo, kitokių neturtinių teisių ir pan.) pažeidimas (CK 485 str. 2 d., 1964 m. įstatymo redakcija, CK 6.250 str., 2000 m. liepos 18 d. įstatymo redakcija). Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neturtinės žalos samprata neapima verslo sužlugdymo. Be to, kaip jau minėta, atsakovas neįrodė, kad verslas sužlugo dėl ieškovo padaryto prievolės pažeidimo.

Apeliantas ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsisakymo priteisti iš atsakovo 100 Lt žyminį mokestį. Toks apelianto teiginys nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė Civilinio proceso kodekso nuostatas, reglamentuojančias atleidimą nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 5 ir 10 p.). Ieškovas turi teisę susigrąžinti sumokėtą žyminį mokestį įstatymo nustatyta tvarka ir terminais (CPK 87 str.).

Teisėjų kolegija atmeta apelianto (ieškovo) teiginius dėl papildomu teismo sprendimu priteistų ieškovui 5 procentų metinių palūkanų laikotarpio ir sutinka su teismo išvadomis (CK 6.210 str. ir 6.37 str.).

Pagrįstas apelianto (ieškovo) teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino atstovavimo teisme išlaidas, neįvertinęs bylos apimties ir sudėtingumo. Teisėjų kolegija taip pat koreguoja šias išlaidas, atsižvelgdama į šios apeliacijos metu padarytas išvadas dėl atsakovo reikalavimo pagrįstumo (teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, CPK 79, 98 str.).

Iš apeliantų (ieškovo ir atsakovo) priteistinos valstybės naudai išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų išsiuntimu apeliacinės instancijos teisme, – po 6 Lt (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti.

Teismo sprendimo dalį, kuria tarp ieškovo VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus ir atsakovo V. P. 1992 m. gruodžio 30 d. sudaryta patalpų, esančių Vilkaviškio m., Maironio g. 6, nuomos sutartis nutraukta prieš terminą dėl abiejų šalių kaltės, pakeisti: 1992 m. gruodžio 30 d. sudarytą patalpų, esančių Vilkaviškio m., Maironio g. 6, nuomos sutartį nutraukti dėl atsakovo V. P. kaltės.

Teismo sprendimo dalį, kuria priteista iš ieškovo VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus atsakovui V. P. 56 141,30 Lt nuostoliams atlyginti, 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, 22,80 Lt žyminio mokesčio, panaikinti ir šios atsakovo V. P. priešieškinio dalies netenkinti.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kauno apygardos teismo 2007 m. balandžio 17 d. papildomą sprendimą pakeisti.

Papildomo sprendimo dalį, kuria ieškovui VSDFV Vilkaviškio rajono skyriui priteista iš atsakovo V. P. 625 Lt atstovavimo teisme išlaidų, panaikinti ir priteisti ieškovui VSDFV Vilkaviškio rajono skyriui iš atsakovo V. P. 2 500 Lt atstovavimo teisme išlaidų.

Kitą papildomo teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus ir V. P. valstybei po 6 (šešis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.