- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-05
- Bylos Nr.
- A-146-1548-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01847-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- L. G.
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas L. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-10) ir patikslintais skundais (b. l. 81-83), kuriuose prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2596(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir VRM 2010 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 1D-2596(2));2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 1D-4235-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir VRM 2010 m. gegužės 28 d. sprendimas Nr. 1D-4235-(2)); 3) įpareigoti atsakovą mokėti kiekvieną mėnesį visą paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija) – 1 885,22 Lt (atsižvelgiant į nustatytą indeksavimą); 4) priteisti 17 022,07 Lt neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemoką; 5) priteisti iš atsakovų solidariai 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 6) priteisti iš atsakovų teismo išlaidas.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2008 m. spalio mėn. jam buvo paskirta 1 885,22 Lt per mėnesį pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio mėnesio gavo sumažintą pensiją - 452,45 Lt. 2010 m. kovo 18 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti visą jam priklausančią valstybinę pensiją. Gavo VRM 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr.1D-2596(2), kuriame atsakovas paaiškino, kad valstybinės pensijos dydis perskaičiuotas vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi taikant koeficientą 0,8 pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę (1 885,22 Lt x 0,8 = 1 508,18 Lt) taip pat vadovaujantis šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, t. y. perskaičiuotai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pensijai pritaikius koeficientą 0,3 (1508,18 Lt x 0,3 = 452,45 Lt). Pareiškėjas 2010 m. gegužės 13 d. kreipėsi į atsakovą pakartotinai. Gavo VRM 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 1D-4235-(2), kuriame nurodyta, kad tenkinti prašymą nėra teisinio pagrindo.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks mažinimas, t.y. vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. imtinai jo pensijos dydis buvo ribojamas taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Per 14 mėnesių jam buvo išmokėta dalis valstybinės pensijos - 6 334,30 Lt (452,45 Lt x 14 mėn. = 6 334,30 Lt ). Pareiškėjo skaičiavimu, nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. imtinai jam turėjo būti išmokėta iš viso 21 114,52 Lt (1 508,18 Lt x 14 mėn. = 21 114,52 Lt) pensijos, todėl susidarė 14 780,22 Lt (21 114,52 Lt – 6 334,30 Lt = 14 780,22 Lt) pensijos nepriemoka. Už 2011 m. kovo ir balandžio mėn. pareiškėjas gavo 523,66 Lt ir 538,85 Lt pensijos. 2011 m. kovo 14 d. pareiškėjo darbo sutartis buvo nutraukta. Už šiuos du mėnesius pareiškėjo skaičiavimu jam neišmokėta 984,52 Lt (1 508,18 Lt – 523,66 Lt = 984,52 Lt) ir 1 257,33 Lt ((1 885,22 Lt + 360) x 0,8 – 538,85 Lt = 1 257,33 Lt) valstybinės pensijos, t.y. iš viso 2 241,85 Lt (984,52 Lt + 1 257,33 Lt = 2 241,85 Lt).
Pareiškėjas teigė, kad dėl valstybinės pensijos sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. jam padaryta neturtinė žala. Jis patyrė sunkius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, buvo priverstas apriboti savo ir šeimos poreikius, negalėjo tinkamai aprūpinti šeimos ir pats užsitikrinti normalių gyvenimo sąlygų, kadangi teko mokėti didesnius mokesčius dėl padidėjusių komunalinių paslaugų kainų, taip pat padidėjusių maisto ir vaistų kainų. Be to, pareiškėjas nurodė, kad jam pablogėjo sveikata (pasireiškė aukštu kraujospūdžiu, kankino nemiga, jautė nerimą). Teigė, kad yra visos civilinė atsakomybės sąlygos (CK 6.271 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas pateikė prašymą atlyginti jo kelionės į teismo posėdį išlaidas – 109,44 Lt.
Šalies argumentai
Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose (b. l. 33-34, 61-63, 96-97) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo ir mokėjo sumažintą taikydama nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas. Pareiškėjui nustojus gauti draudžiamąsias pajamas, jam paskirta valstybinė pensija yra perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Preziumuojama, jog kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai ir sprendimai buvo teisėti. Pareiškėjas, prašydamas atlyginti neturtinę žalą, neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal galiojusius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnis).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (b. l. 37-39, 91-92) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija moka pareiškėjui nuo 2008 m. spalio 1 d. paskirtą neterminuotai valstybinę pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui mokama valstybinės pensija (1885,22 Lt per mėnesį) buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (1885,22 Lt x koeficiento 0,8 = 1508,18 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, pareiškėjo pensijai perskaičiuoti buvo taikyta ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis. 2010 m. vasario mėnesį už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 452,45 Lt (1508,18 Lt x koeficiento 0,3) pensija. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos pareiškėjo pensijai perskaičiuoti buvo taikytos ir kitais mėnesiais, kuriais jis turėjo draudžiamųjų pajamų. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, todėl iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinės pensijos ir toliau bus mažinamos pagal įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nes pagal įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą valstybinių pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio neteko galios, todėl šiuo pagrindu pensijos nebemažinamos. Tarnyba pagal galiojantį Laikinąjį įstatymą neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui visą paskirtą valstybinę pensiją.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. kovo 7 d. sprendimu (b. l. 107–117) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 16 984,97 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitus skundo reikalavimus atmetė. Prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo patenkino iš dalies - priteisė 21,89 Lt teismo išlaidų.
Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2008 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 11SP-4306 (b. l. 41) pareiškėjui nuo 2008 m. spalio 1 d. paskirta 1 885,22 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę: 1 885,22 Lt x 0,8 = 1 508,18 Lt. Nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. (imtinai) pareiškėjo pensija perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, taikant koeficientą 0,3, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę: 1 508,18 Lt x 0,3 = 452,45 Lt (b. l. 15, 90). Atsakydama į pareiškėjo 2010 m. kovo 18 d. prašymą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti ateityje visą paskirtą pensiją, VRM 2010 m. balandžio 6 d. sprendime Nr. 1D-2596(2) paaiškino pareiškėjui valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką ir metodus bei nurodė, kad neturi teisinio pagrindo mokėti 1 885,22 Lt valstybinę pensiją ir išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 12-14,15). Pareiškėjas, remdamasis Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 10 d. nutarimu, 2010 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją pakartotinai, prašydamas išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką ir užtikrinti visos paskirtos valstybinės pensijos mokėjimą (b. l. 16-23). VRM 2010 m. gegužės 28 d. sprendime Nr. 1D-4235-(2) nurodė, kad, remdamasi Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 10 d. nutarimo išaiškinimais neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo pakartotino prašymo (b. l. 24). Iš Tarnybos pateiktos 2013 m. sausio 24 d. pažymos apie pareiškėjo 2010-2012 m. pensijos dydį Nr. 11PP(P)-782 teismas nustatė, kad pareiškėjui sumažinta pensija buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnius (b. l. 90).
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) numatė, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustatė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, <...>, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, perskaičiuojant valstybines pensijas buvo taikomos iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kol minėtos normos neteko galios.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“, kuriame konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika kurioje išaiškinta, kad kol pareigūno sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies, kurioje nurodyta, kad „neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo“, prasme. Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Vidaus reikalų ministerijos priimtas pareiškėjo atžvilgiu sprendimas dėl pensijos mažinimo iki 2012 m. rugsėjo 21 d. (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo) nebuvo įvykdytas, nes tam momentui galutinio sprendimo dar nebuvo, kadangi pareiškėjas, nesutikdamas su VRM sprendimu dėl valstybinės pensijos sumažinimo, kreipėsi į teismą nepraleisdamas terminų.
Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas ir valstybinių pensijų gavėjams, turintiems po pensijos paskyrimo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas, bei tai, kad Konstitucijai prieštaraujanti teisės norma negali sukelti neigiamų padarinių asmeniui, jei sprendimas dėl tos teisės normos nėra galutinai įvykdytas, teismas nusprendė, kad pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį pensijos dalis - 16 984,97 Lt (nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. vasario mėn. (14 mėnesių) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apskaičiuota 21 114,52 Lt, o pagal 5 straipsnį 6 529,33 Lt, todėl nepriemoka: 21 114,52 Lt – 6 529,33 Lt = 14 585,19 Lt; už 2011 m. kovo ir balandžio mėn. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apskaičiuota 3 462,29 Lt, o pagal 5 straipsnį – 1 062,51 Lt, todėl nepriemoka: 3 462,29 Lt – 1 062,51 Lt = 2 399,78 Lt; iš viso nepriemoka 16 984,97 Lt (14 585,19 Lt + 2 399,78 Lt) (b. l. 90).
Atsižvelgęs į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, teismas nusprendė, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiavo teisėtai ir pagrįstai, todėl pareiškėjo reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, priteisimo bei atsakovo įpareigojimo mokėti visą paskirtą pensiją, atmetė kaip nepagrįstus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad byloje tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami valstybinių pareigūnų ir karių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Ginčas kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti taikomos šių pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos. Todėl pareiškėjo argumentus, kad dėl valstybinės pensijos dalies neišmokėjimo jam buvo padaryta turtinė žala, teismas atmetė kaip nepagrįstus.
Pareiškėjo reikalavimą priteisti 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą teismas atmetė kaip nepagrįstą. Konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog būtent valstybinės pensijos dalies sumažinimas lėmė pareiškėjo patirtus išgyvenimus bei sveikatos pablogėjimą. Pareiškėjas teismui nepateikė savo sveikatos knygelės išrašų ar kitokių dokumentų, kurie pagrįstų jo sveikatos pablogėjimą. Pareiškėjas taip pat neįrodė priežastinio ryšio tarp jo patirtų išgyvenimų ir pensijos dalies sumažėjimo, taip pat, jog atsakovų veiksmai yra neteisėti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad VRM sprendimai (2010 m. balandžio 6 d. Nr. 1D-2596 (2) ir 2010 m. gegužės 28 d. Nr. 1D-4235-(2)) buvo priimti, vadovaujantis galiojusiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės norma, kuri vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. todėl teismas nusprendė, kad naikinti skundžiamus sprendimus nėra pagrindo.
Nagrinėdamas prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė teismui prašymą priteisti jo kelionės į teismo posėdį išlaidas (109,44 Lt) ir šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus (b. l. 104). Įrodymų apie kitas išlaidas į bylą nepateikta. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsniu, teismas pareiškėjui atlyginamą kelionės išlaidų sumą sumažino, atsižvelgęs proporcingai į patenkintų reikalavimų dalį iki 21,89 Lt (109,44 Lt x 20 proc.). Teismo išlaidas priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
IV.
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 117-118) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo dalį ta atimtimi, kuria pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies ir jam priteista neišmokėta valstybinės pensijos dalis, ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai. Jei šis reikalavimas bus atmestas, atsakovai prašo valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, kad pagal Konstituciją tai nereiškia, jog įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl, atsakovų nuomone, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiams iki šio nutarimo įsigaliojimo.
Prie atsakovų apeliacinio skundo prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (b. l. 123-124).
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 126-128) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo sprendimas dėl jo pensijos sumažinimo negali būti laikomas įvykdytu (galutiniu) Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutiko ir iki šiol gina savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka teisme). Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, vadovavosi nuosekliai formuojama administracinių teismų praktika, Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo netenkinti atsakovų prašymo ir neatidėti priteistos valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme, atsakovai neteikė teismui tokio prašymo. Klausimas dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo galėjo būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme ABTĮ 95 straipsnyje nustatytu pagrindu ir tvarka, tačiau atsakovai tokia savo teise nepasinaudojo. Pareiškėjo nuomone, minėtas atsakovų pateiktas prašymas nepatenka į bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas (ABTĮ 130 str. 5 d., 136 str.). Nesutikdamas su atsakovo prašymu, pareiškėjas nurodo, kad nuo 2010 m. neteisėtai sumažinus paskirtą valstybinę pensiją, jis buvo priverstas ženkliai riboti savo šeimos poreikius ir negali normaliai aprūpinti savo šeimos bei užtikrinti normalių gyvenimo sąlygų. Juo labiau, kad minimalūs gyvenimo kaštai sparčiai auga (brangsta kuras, maisto produktai, vaistai, komunalinės paslaugos). Atsakovas nuo 2010 m. neteisėtai disponuoja pareiškėjui teisėtai priklausančiomis piniginėmis lėšomis ir privalo per įmanomai trumpiausią laiką atstatyti jo pažeistas teises bei grąžinti teismo priteistą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui L. G. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui 2008 metais paskirtą pareigūnų ir karių valstybinė pensiją (1 885,22 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio mėnesio perskaičiavo taikydama nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 1 priede nurodytą formulę. Perskaičiuota šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjo pensija sumažėjo iki 1508,18 Lt (1 885,22 Lt x koef. 0,8). Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. turėjo draudžiamųjų pajamų, atsakovas šiuo laikotarpiu pareiškėjo pensiją, perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, perskaičiavo taikydamas ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. taikė koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgdamas į tą mėnesį, už kurį mokama pensija, gautų draudžiamųjų pajamų dydį. Perskaičiuota šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjo pensija sumažėjo iki 452,45 Lt (1508,18 Lt x koef. 0,3).
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo patenkino iš dalies: priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, valstybinės pensijos nepriemoką (16 984,97 Lt), kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, t.y. įstatymo normą, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjo valstybinė pensija perskaičiuota teisėtai ir šia apimtimi negali būti grąžinta. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.
Apeliantai, prie kurių apeliacinio skundo prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ta apimtimi, kuria pareiškėjui priteista valstybinės pensijos neprimoka, susidariusi pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, įsigaliojusį nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., nepagrįstai taikė ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis). Be to, apeliantai remiasi aplinkybe, kad pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimui taikyta Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, kuri minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios.
Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.
Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis prieštarauja Konstitucijai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose, kurių aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (pavyzdžiui, nutartys administracinėse bylose Nr. A502-931/2013, Nr. A552-958/2013, Nr. A261-1091/2013, Nr. A438- 1192/2013, Nr. A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr. A662-1260/2013 ir kt.).
Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2010 m. kovo 18 d. ir pakartotinai 2010 m. gegužės 13 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas mokėti visą paskirtą pensiją ir išmokėti susidariusią nepriemoką, tačiau atsakovas priėmė pareiškėjui nepalankius sprendimus. Gavęs VRM 2010 m. gegužės 28 d. atsakymą į pakartotinį prašymą, pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, nepraleidęs termino reikalavimams dėl periodinės išmokos pareikšti. Taigi teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo šiuo klausimu, ką teisingai sprendime akcentavo pirmosios instancijos teismas, negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas individualų administracinį ginčą pagal pareiškėjo L. G. skundą, pagrįstai atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.
Dėl apeliantų nurodytos aplinkybės, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymui Nr. XI-2195), teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien tik minėtos Laikinojo įstatymo normos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (turtinis praradimas) liko egzistuoti, neišmokėta paskirtos valstybinės pensijos dalis pareiškėjui nebuvo grąžinta. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes šie padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių, reikštų, kad ginčo šalių teisiniams santykiams valstybinės pensijos mokėjimo klausimu ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors, kaip jau minėta, šie santykiai nėra susiklostę galutinai ir atsakovo sprendimai negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas nagrinėjamo ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagrįstai ir teisingai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.
Atsižvelgęs į tai, kad Konstitucinis Teismas minėtu nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad šiuo teisiniu pagrindu pareiškėjo valstybinė pensija perskaičiuota teisėtai ir šia apimtimi negali būti grąžinta, o atsakovas negali būti įpareigotas mokėti visą pensiją, t.y. netaikyti šio apribojimo, kuris pagal minėto įstatymo nuostatas laikinai galioja. Pažymėtina, kad taikant minėtą įstatymo normą pareiškėjo valstybinė pensijos mažinimas neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatyto susidarius ypatingai situacijai leistino masto (ne daugiau 20 proc.).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjui turi būti grąžinta tik ta paskirtos valstybinės pensijos dalis, kuri nebuvo išmokėta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pagal pateiktas į bylą Tarnybos pažymas apie pareiškėjui 2010-2012 m. mokėtą pensiją, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos pareiškėjo pensijos mažinimui buvo taikytos išmokant pareiškėjui pensiją 2012 m. sausio – 2011 m. balandžio mėn. laikotarpiu. Per šį laikotarpį pareiškėjui galėjo būti išmokėta iš viso 30 720,94 Lt valstybinės pensijos (be Laikinojo įstatymo nustatytų apribojimų). Perskaičiavus pareiškėjo valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (įstatymo normą, kuri nepripažinta prieštaraujančia Konstitucijai), jam per šį laikotarpį turėjo būti išmokėta 24 576, 81 Lt. taigi teisėtas pensijos dydžio ribojimas - 6144,13 Lt (30 720,94 Lt - 24 576, 81 Lt). Pritaikius šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (įstatymo normą, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai), pareiškėjui per šį laikotarpį buvo išmokėta iš viso 7591,84 Lt. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dėl neteisėto pensijos dydžio ribojimo pareiškėjui turi būti priteista 16 984,97 Lt (30 720,94 Lt – 7 591,84 Lt = 23,129,10 Lt - 6144,13 Lt = 16 984, 97 Lt) valstybinės pensijos nepriemoka. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi (administracinė byla A552-519/2013) formuojamą praktiką pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoka priteista iš tinkamo atsakovo.
Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo.
Dėl apeliantų prašymo atidėti pareiškėjui priteistos valstybinės pensijos išmokėjimą iki 2014 m. vasario 1 d. teisėjų kolegija pažymi, kad šio savo prašymo apeliantai nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Todėl šis prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.