- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-09
- Bylos Nr.
- A-1734-520/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00448-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- R. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 7 000 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jam esant Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m. spalio 20 d. (iš viso 344 paros, iš jų 14 dienų pareiškėjas buvo išvykęs) jis buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo gerokai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, todėl nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė. Kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas, nebuvo aliarmo skambučio. Pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam trūko privačios aplinkos, nes visą laiką privalėjo leisti kartu su svetimais asmenimis. Dėl nurodytų aplinkybių jis patyrė psichologinį sukrėtimą, stresą, išgyvenimus, fizinius kankinimus, orumo pažeminimą, taip pat patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas prašė už laikotarpį, praleistą Šiaulių TI, priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
4. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 19,95 kv. m gyvenamojo kameros ploto, t. y. visas pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI dienas kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus, todėl atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.
6. Šiaulių TI, pasisakydamas dėl kamerų įrengimo atitikimo higienos reikalavimams, nurodė, kad remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 3 punktu, nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie HN 134:2015 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais. Pareiškėjas savo skunde teismui skundžiasi dėl per mažo natūralaus apšvietimo kamerose.
7. Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficiento padidinimas yra tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, o tai pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 str. 18 p.), todėl natūraliam apšvietimui higienos norma netaikoma.
8. Šiaulių TI pažymėjo, kad pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes).
Atsiliepimas
9. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio mėnesį kameroje Nr. 101 buvo nuvalytas pelėsis ir perdažyti nuvalyti plotai. Iš 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-55 matyti, kad kameroje Nr. 101 dirbtinė apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus. Patikrinimo metu pelėsis neužfiksuotas, galimybės kameras vėdinti per langus sudarytos. Iš 2017 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-101 matyti, kad kameroje Nr. 17 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė nebuvo vertinama, nes patikrinimo metu kameroje buvo praverti langai, jokių pažeidimų nenustatyta. Kameros Nr. 106 patikrinimas užfiksuotas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-248. Kameroje dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra atitiko higienos normos reikalavimus. Kameroje esantis inventorius, baldai, santechnikos ir elektros įrenginiai naudojami pagal paskirtį. Vizualiai matomo pelėsio kameroje nenustatyta. Šiaulių TI pabrėžė, kad kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų susijusių su apšvietimo, oro temperatūros santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė, pareiškėjas jokių skundų Šiaulių TI direktoriui dėl netinkamų langų, baldų trūkumo, perteklinių gultų, drėgmės, grybelio, pelėsio, apšvietimo, valymo inventoriaus nebuvo pateikęs.
10. Šiaulių TI nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu (aliarmo mygtukas), o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškė, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala, pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, todėl neturi pagrindo.
11. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų ir užimtumo atsakovas nurodė, kad iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. vasario 15 d. pažymos Nr. 61/04-295 matyti, kad pareiškėjui R. Š. buvo sudaryta galimybė išeiti į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, užimtumo kambarį-skaityklą, teniso salę, žaidimų kambarį.
12. Dėl švaros ir tvarkos kamerose atsakovas pažymėjo, kad dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija Šiaulių TI vykdoma pagal galiojančius teisės aktus, todėl atsakovo atstovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovo atstovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde teismui minimas pretenzijas dėl patalynės neatitikimo higienos normos reikalavimams paneigia pateikiami patikrinimo aktai, ir nurodė, kad jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtu sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus gyvenamosiose kamerose.
13. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
II.
14. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 5 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
15. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Šiuo atveju, vadovautis pareiškėjo skunde pateiktais apskaičiavimais, kiek asmeniui trūko gyvenamojo ploto pagal 5 kv. m gyvenamojo ploto teisinį reguliavimą, nėra pagrindo, nes pareiškėjas buvo Šiaulių TI, o ne areštinėje.
16. Teismas, įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, nustatė, kad visas 330 dienų pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančios 2017 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių TI pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ matyti, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės.
17. Pasisakydamas dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teismas pažymėjo, kad, remiantis į bylą pateikta medžiaga (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017 m. kovo 13 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-55 (16.3.187.6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. kovo 7 d.)), 2017 m. balandžio 18 d. patikrinimo akto Nr. PA.6-101; 2017 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-248 (16.3.187. 6.12) (patikrinimas atliktas 2017 m. rugpjūčio 8 d.)) higienos normos pažeidimų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo kamerose nėra nustatyta. Teismas nurodė, kad Iš Šiaulių TI 2017 m. sausio 6 d. pažymos Nr. 62108-8 matyti, kad kamerose Nr. 90, Nr. 101, Nr. 104 atliktas remontas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi Šiaulių TI administracijai dėl netinkamų sąlygų gyvenamosiose kamerose. Teismas pažymėjo, kad kiti pareiškėjo argumentai (pvz., patirtas kankinimas, žiaurus elgimasis, galimos sveikatos sutrikdymo pasekmės ateityje, pažeistas asmens kūno neliečiamumas ir vientisumas, netinkamas gydymas ir kt.) tik išvardyti, jų nedetalizuojant ir bent minimaliai apie juos nepasisakant, todėl vertintini kritiškai ir atmestini.
18. Pasisakydamas dėl aliarmo skambučio, teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir tikino, jog dėl pagalbos mygtukų neįrengimo reikia belsti į kameros duris, jis įtikinamai neindividualizavo, kokia žala jam kilo dėl minėto faktoriaus, pareiškėjas tik nurodė, kas būtų, jeigu būtų kilę įvairios jo nurodytos situacijos, be to, pats pareiškėjas pripažino, kad dėl netinkamų suteiktų kalinimo sąlygų jis nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją.
19. Pasisakydamas dėl sąlygų asmens higienai, teismas pažymėjo, kad, remiantis bylos medžiaga (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktais), pareiškėjo nurodyti argumentai, kad kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, atsakovas kategoriškai atsisakydavo suteikti valymo priemones arba jų reikėdavo laukti po dvi, tris savaites, vertintini kritiškai ir atmestini.
20. Pasisakydamas dėl sanitarinio mazgo, teismas nustatė, kad Nr. 101, 104, 106 (aukštis 230 cm) sanitarinių mazgų atitvarinė konstrukcija yra mūrinė, o kamerose Nr. 17 (aukštis 180 cm), 90 (aukštis 182 cm) – OSB. Vertindamas tualetų įrengimą, teismas pažymėjo, kad nors tualetai kamerose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje laikomasi pozicijos, kad minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Teismas konstatavo, kad tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (kameros Nr. 17 ir Nr. 90, kur atitvarinių konstrukcijų aukštis 180–182 cm, o pareiškėjo ūgis pagal asmens sveikatos istorijos duomenis – 190 cm), todėl pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu, vertino kaip iš dalies pagrįstą.
21. Pasisakydamas dėl galimybės skalbti drabužius ir patalynę, teismas nurodė, kad teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių TI rūbų skalbimo tvarka ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 43 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
22. Pasisakydamas dėl naudojimosi dušu, teismas nurodė, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas atmestas.
23. Pasisakydamas dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo, teismas nurodė, kad duomenų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūriniuose renginiuose, nėra. Teismas pažymėjo, jog iš pateiktų Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo grafikų, Suimtųjų (nuteistųjų) laisvalaikio užimtumo savaitgaliais grafikų matyti, jog kameros, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, buvo išvestos arba atsisakė dalyvauti laisvalaikio užimtumo programoje, išeiti į treniruoklių salę, į krepšinio aikštelę bei dalyvauti įvairiuose sporto, kultūriniuose renginiuose, todėl pareiškėjas galėjo pakankamai normaliai judėti. Teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta socialinio užimtumo programa ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytos tvarkos pakeitimo, juo labiau, kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas atmestas. Taip pat pagal nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą.
24. Pasisakydamas dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų, teismas nurodė, kad, susipažinus su pareiškėjo sveikatos istorija matyti, jog nėra užfiksuota, jog pareiškėjui būtų nustatyti regėjimo sutrikimai, akių ligos ar pareiškėjas dėl tokių nusiskundimų būtų kreipęsis į Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybą, pirminės gydytojų apžiūros metu 2016 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas nusiskundimų sveikata neturėjo, nurodė žalingus įpročius. Pareiškėjas du kartus skundėsi gerklės skausmu, vieną kartą, kad blogai miega, du kartus skundėsi kitais negalavimais. Teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog dėl Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2018 m. vasario 15 d. pažymos Nr. 61/04-295 nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m. spalio 20 d. į Šiaulių TI direktorių su skundais ar prašymais dėl laikymo sąlygų nesikreipė.
25. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 200 Eur.
III.
26. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
27. Pareiškėjas pažymi, kad teismas pažeidė administracinio teismo nagrinėjimo ribas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str.), neatsižvelgė į aplinkybes, kurios visuomenėje yra žinomos ir suprantamos (ABTĮ 57 str. 1 d.) Teismas taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 57 str. 6 d.).
28. Dėl gyvenimo sąlygų ir gyvenamojo ploto pareiškėjas nurodo, kad teismas pakankamai neanalizavo ir nedarė išvados dėl gyvenamojo ploto apskaičiavimo būdo ir tinkamumo vienam kalinamajam t. y. eliminavimas visų baldų ir sanitarinio mazgo užimamus plotus, prieš apskaičiuojant tenkantį gyvenamąjį plotą pareiškėjui. Kameros baldai, inventorius, sanitarinis mazgas neturi būti įskaičiuojami į vienam asmeniui tenkantį plotą, nes visuotinai yra žinoma, kad užstatytas plotas negali būti panaudotas kitam veiksmui atlikti – tai nustato ir teisinis reglamentavimas, t. y. Jungtinių Tautų Kongreso 1955 m. rugpjūčio 30 d. priimtų Tipinių minimalių elgesio su kaliniais taisyklių I dalies „Patalpos“ 10 punktas. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo nurodytas kameroje rytinio ir vakarinio patikrinimų kalinamųjų skaičius negali parodyti realiai kalėjusių asmenų konkrečioje kameroje, nes kalinamieji yra nenutrūkstamai kilnojami iš kameros į kamerą. Pareiškėjo nuomone, vienintelis tikslus asmeniui tenkančio ploto skaičiavimo būdas, kuris parodo realią situaciją kameroje, yra skaičiavimas pagal miegamųjų vietų skaičių. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką yra laikoma, jog jei asmuo kalinamas pusę dienos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tai laikoma, kad jis kalinamas visą parą pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, svarbu nustatyti tikslų kalinamųjų skaičių konkrečioje kameroje konkrečiu laikotarpiu.
Šalies argumentai
29. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas nevertino nurodytų argumentų, jog Šiaulių TI įrengta 808 miegamųjų vietų, tačiau pagal teisės aktus maksimalus leistinas kalinamųjų skaičius yra 435, kas lemia faktą, jog kiekvienam kalinamajam tenka 50 proc. mažiau ploto. Taip pat pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjo pateikti argumentai dėl baldų užimamo ploto ir inventoriaus trūkumo yra prieštaringi, nes pareiškėjas konkrečiai nurodė, kokio inventoriaus trūksta ir koks inventorius užima kameros plotą.
30. Dėl antisanitarinių sąlygų pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su teismo išvada, jog atsakovas suteikė pareiškėjui saugią, švarią ir higienos normas atitinkančią kamerą, nes ji yra per maža dideliam asmenų skaičiui laikyti ir, konstatuojant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, yra pagrindas konstatuoti antisanitarinę aplinką kamerose Nr. 17, Nr. 101, Nr. 42, Nr. 90, Nr. 104, Nr. 106. Pareiškėjo teigimu, tai nėra jo pareiga kreiptis į kitas institucijas, siekiant patikrinti jo kalinimo sąlygas, o Šiaulių TI yra įpareigotas suteikti tinkamas kalinimo sąlygas, todėl pats turi atlikti nuolatinę ir reguliarią kontrolę dėl kalinimo sąlygų.
31. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, kad aliarmo skambutis turi būti įrengiamas tik naujai pastatytose laisvės atėmimo įstaigose. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Šiaulių TI neginčija, jog aliarmo nėra, o tik, nepateikdamas jokių įrodymų, nurodo, kad kalinamieji jį gadina. Aliarmo neįrengimas sukėlė pareiškėjui nepatogumus iškviečiant prižiūrėtoją.
32. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai konstatavo, kad pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta galimybė pasinaudoti dušu. Pareiškėjas nurodo, kad Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijoje Rec(2006)2 įtvirtinama kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę ir pažymi, kad turi būti vadovaujamasi ne tik nacionaliniais, bet ir tarptautiniais teisės aktais.
Šalies argumentai
33. Pareiškėjas nesutinka su neturtinės žalos dydžio apskaičiavimu ir nurodo, kad iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į finansinius ir logistinius sunkumus, organizuoti tinkamas kalinimo sąlygas.
Atsiliepimas
34. Atsakovo atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
35. Šiaulių TI nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas įstaigoje visą laiką buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui. Kaip nurodė teismas, nors teisės aktai nenumato sanitarinio mazgo ploto išskaičiavimo, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinio mazgo ir baldų buvimas esant minimaliai užtikrintam kameros plotui taip pat sukelia papildomus nepatogumus, net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą iš viso kameros ploto ir padalijus iš asmenų, esančių kameroje skaičiaus, vis dėlto pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m, o toks plotas pagal EŽTT pripažįstamas tinkamu. Be to, teismas akcentavo, kad likęs kameros plotas negalėjo apriboti pareiškėjo judėjimo laisvės. Konstatuotas nežymus pažeidimas dėl privatumo naudojantis tualetu (kamerose Nr. 17 ir Nr. 90 atitvarinių konstrukcijų aukštis 180–182 cm, o pareiškėjo ūgis 190 cm), tačiau kitiems reikalavimams nenustatytas joks pagrindas.
36. Šiaulių TI pažymi, kad ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip jo neišskyrė iš kitų įstaigoje laikomu asmenų, nėra jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
37. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, pareiškėjui R. Š. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m. spalio 20 d (iš viso 344 paros, iš jų 14 dienų pareiškėjas buvo išvykęs).
38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo pripažintini iš dalies pagrįstais (tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (kamerose Nr. 17 ir Nr. 90 atitvarinių konstrukcijų aukštis 180–182 cm, o pareiškėjo ūgis pagal asmens sveikatos istorijos duomenis – 190 cm), kitas pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų pripažino nepagrįstomis ir neįrodytomis. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
39. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi rytinio ir vakarinio patikrinimo duomenimis, nustatydamas asmenų skaičių kameroje, nors turėjo vadovautis miegamųjų vietų skaičiumi kameroje, nes, pareiškėjo nuomone, tai yra objektyviausi duomenys. Pareiškėjas nurodo, kad mažas vienam asmeniui tenkantis plotas savaime lemia antisanitarines sąlygas, taip pat pažymi, jog aliarmo neįrengimas sukėlė jam nepatogumus, be to, negalėjimas pasinaudoti dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę taip pat lėmė pareiškėjo teisių pažeidimą. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį.
40. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jo skundas turėjo būti tenkintas dėl jo skunde nurodytų aplinkybių.
41. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
42. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
43. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Primintina, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
44. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).
45. Įvertinus šioje byloje apeliacinės instancijos teismui bylos šalių išsakytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, byloje pateiktus įrodymus, kuriais buvo grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, darytina išvada, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą buvo laikomasi ABTĮ 56 straipsnio reikalavimų.
46. Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka ir ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, be to, visapusiškai ir išsamiai įvertino byloje surinktus įrodymus. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jį keisti, nenustatė.
47. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde pateiktą prašymą išreikalauti iš Kybartų pataisos namų duomenis, susijusius su pareiškėjui teiktu medicininiu gydymu ir priežiūra, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jo netenkina, nes prašymas nemotyvuotas, t. y. nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad dėl svarbių priežasčių šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, būtinumas juos pateikti (bei išreikalauti) iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme.
48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių yra klaidingi, kadangi per dieną kalinamieji yra kelis kartus įkeliami į kamerą arba iškeliami į kitas kameras, t. y. jų skaičius nuolat kinta, todėl vienam asmeniui kameroje tenkantis gyvenamasis plotas turi būti skaičiuojamas pagal miegamųjų vietų skaičių, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesivadovauti Šiaulių TI pateiktais oficialiais duomenimis apie pareiškėjo laikymo kameras ginčo laikotarpiu, jų plotus ir jose atitinkamomis dienomis laikytų asmenų skaičių. Pažymėtina, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė atsakovo atstovo duomenis paneigiančių įrodymų, todėl šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjui ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kamerose tekusį gyvenamąjį plotą apskaičiuoti būtent jo nurodytu būdu, t. y. pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, o ne pagal faktiškai atitinkamomis dienomis kamerose buvusių asmenų skaičių.
49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Šiaulių TI nebuvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, atmetami ir pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų, nes pareiškėjas šiuo pažeidimus sieja išimtinai su ploto trūkumu.
50. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
51. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).
52. Pasisakydama dėl aliarmo skambučio įrengimo, teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog aliarmo skambutis turi būti įrengiamas tik naujai pastatytose laisvės atėmimo įstaigose. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad aliarmo sistema Šiaulių TI nebuvo įrengta, pripažino, jog tai galėjo pareiškėjui sukelti diskomfortą, siekiant prisišaukti pagalbą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu vertinimu ir papildomai pažymi, kad nors Taisyklių 2 punktas ir nustato, kad veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių teiginį, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-871-442/2019). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Šią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019; 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1634-662/2019). Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl fizinio skausmo beldžiant į duris rankomis ir kojomis yra deklaratyvūs, neįrodyti.
53. Dėl pareiškėjo argumento, jog jis nebuvo vedamas į dušą dažniau nei kartą per savaitę, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo suteikta ne rečiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, kas atitinka nacionalinį teisinė reguliavimą. Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019).
54. Sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta teisės aktuose (t. y. ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018; 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018 ir kt.).
55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo teisės aktais ir bylos įrodymais pagrįstų argumentų, dėl kurių kitos jo skunde išdėstytos pretenzijos dėl kalinimo sąlygų turėtų būti pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis.
56. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjui priteista per maža kompensacija už patirtą neturtinę žalą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
57. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).
58. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją).
59. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.
60. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; kt.). Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą ; 2013 m. sausio 8 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Italiją ; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ).
61. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės (kamerų Nr. 17 ir Nr. 9 atitvarinių konstrukcijų aukštis buvo 180–182 cm, o pareiškėjo ūgis pagal asmens sveikatos istorijos duomenis – 190 cm) nebuvo užtikrintas visiškas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad šis pažeidimas trūko 112 parų.
62. Pareiškėjas prašė priteisti jam 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.
63. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį (pareiškėjui nebuvo visiškai užtikrintas privatumas naudojantis sanitarinių mazgų), mastą (pažeidimas nebuvo intensyvus) ir jo trukmę (112 parų), į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas ir adekvatus pareiškėjo patirtiems nepatogumams kompensuoti.
64. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.
65. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.