Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus, Almos Urbanavičienės

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovui G. J. S., dėl sumokėto avanso ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai.

Kadangi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, todėl atsakovas privalo ieškovui grąžinti 10 000 Lt kaip įgytus be pagrindo. Atsakovas negalėjo minėtų pinigų įskaityti į nuostolius, kadangi nuostolius patirti galėjo ne atsakovas, bet jo sesuo, nekilnojamojo turto savininkė. Neaišku, kodėl turtas parduotas tik po pusės metų. Be to, pats atsakovas siūlė ieškovui atsisakyti sudaryto susitarimo. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog atsakovas kaip apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo suvokti riziką ir realią galimybę, kad ieškovas kredito nustatytu terminu gali ir negauti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad bylos šalys 2009 m. kovo 14 d. sudarė susitarimą, kuriuo apeliantas įsipareigojo pirkti namą, esantį Pilaitės Sodų 3-iojoje g. 18, Vilniuje, o atsakovas G. J. S. nekilnojamąjį daiktą parduoti. Susitarime šalys sutarė, kad atsiskaitymo galutinė data yra 2009 m. balandžio 15 d., bei nurodė, kad apeliantas M. M. sumokėjo atsakovui 10 000 Lt dydžio rankpinigius. Gyvenamojo namo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Atsakovas susitarimą sudarė remdamasis jam R. T., nekilnojamojo daikto savininkės, suteiktais įgaliojimais. Atsižvelgiant į tai, kad 2009 m. kovo 14 d. susitarimą atsakovas sudarė atstovaujamosios interesais, svarbu įvertinti, ar G. J. S.šiuo atveju yra tinkamas atsakovas.

Apeliantas M. M. teigia, jog atsakovas G. J. Sk. 10 000 Lt įgijo be pagrindo, kadangi jis buvo tik savo sesers, tikrosios nekilnojamojo turto savininkės atstovas, todėl nuostolių galėjo patirti nebent atstovaujamoji. Pagal CK 2.133 str. 1 d. atstovo sudarytas sandoris atstovaujamojo vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Apeliantas teigia, jog atsakovas neatskleidė jam fakto, kad veikia atstovaujamosios vardu, todėl teisės ir pareigos 2009 m. kovo 14 d. susitarimo pagrindu atsiranda tik atsakovui. Pagal CK 2.133 str. 3 d. užslėpto atstovavimo pasekmės nėra taikomos, jeigu kita sandorio šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės. 2009 m. kovo 14 d. susitarimu šalys sutarė dėl nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo pagrindinės sutarties sudarymo. Visi duomenys apie tai, kas yra konkretaus nekilnojamojo daikto savininkas yra išviešinami Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 str.). Rūpestingas asmuo prieš siekdamas įgyti tokio pobūdžio daiktą nuosavybės teise neabejotinai pasitikrintų, kam daiktas priklauso, ar daiktas nėra suvaržytas kokiomis nors teisėmis ir pan. Todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas būtų nuslėpęs atstovavimo faktą, kadangi pats apeliantas nedėjo pastangų visai informacijai sužinoti. Be to, pažymėtina, kad apelianto siekis buvo įgyti nekilnojamąjį daiktą, o jo priklausymas konkrečiam asmeniui nuosavybės teise, šiuo atveju nėra svarbus.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas turėjo visus įgaliojimus disponuoti ginčo turtu. Dėl to visos pareigos ir teisės pagal 2009 m. kovo 14 d. susitarimą perėjo atsakovo atstovaujamajai R. T. (CK 2.133 str. 1 d.). Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad tinkamas atsakovas šioje byloje yra būtent R. T.. Kadangi apeliantas nesutiko, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą išnagrinėjo iš esmės (CPK 45 str. 3 d.). Remiantis išdėstytu yra pagrindas konstatuoti, kad šiuo atveju atsakovas G. J. S. negali atsakyti pagal pareikštą ieškinį, kadangi jo ir apelianto nesiejo jokie teisinei materialiniai santykiai, nes visos teisės ir pareigos, taip pat ir gauti pinigai, pagal susitarimą buvo tiesiogiai perleistos atstovaujamajai R. T.. Pareiškus ieškinį netinkamam atsakovui bei pačiam apeliantui nesutikus jį pakeisti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Nors ieškinys buvo pareikštas netinkamam atsakovui, tačiau teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kitu pagrindu, pasisako ir dėl kitų apeliacinio skundo argumentų.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad esminė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu priežastis yra, apelianto nuomone, klaidingas 2009 m. kovo 14 d. susitarimo turinio aiškinimas. Apeliantas mano, kad susitarime nurodyta data – 2009 m. balandžio 15 d., negali būti kvalifikuojama kaip terminas iki kurio turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis.

Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu.

Remiantis bylos šalių paaiškinimais konstatuotina, kad 2009 m. kovo 14 d. susitarimas, nepaisant jo formos ir turinio raiškos trūkumų, pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai kvalifikuotas kaip preliminarioji sutartis, kadangi susitarimu šalys įsipareigojo dėl būsimos pagrindinės nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo (CK 6.165 str. 1 d.). Pagal CK 6.165 str. 3 d. preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Susitarime nurodyta, kad atsiskaitymo galutinė data yra 2009 m. balandžio 15 d. Kaip jau minėta, apeliantas M. M. teigia, jog minėta data apibrėžtas ne terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, bet atsiskaitymams atlikti. Iš žodžių konstrukcijos „atsiskaitymo galutinė data“ kalbinės analizės negalima vienareikšmiškai pasakyti ką omenyje turėjo šalys susitarime numatydamos tokią sąlygą, t.y. ar tai yra terminas, iki kurio turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, ar kaip teigia apeliantas - data, iki kurios turi būti tik atlikti mokėjimai, o pagrindinė sutartis turėjo būti sudaryta per metus laiko iki 2010 m. kovo 14 d. Vis dėlto susitarime aiškiai nurodyta, kad visos su namo pardavimu susijusios išlaidos yra padengiamos pirkėjo (apelianto), o atsiskaitymo tvarka nustatyta, jog 600 000 Lt sumokama banko pavedimu, o 100 000 Lt – grynais. Atsižvelgiant į tai, jog konstatuotina, jog minėtų susitarimo nuostatų visuma leidžia teigti, jog vidutinis protingas žmogus susitardamas dėl tokių mokėjimų omenyje turėtų tai, jog 2009 m. balandžio 15 d. yra laikytina paskutine diena iki kurios turi būti atlikti visi veiksmai pagrindinei sutarčiai sudaryti, tarp jų ir atlikti visi mokėjimai, įskaitant sutarties sudarymo išlaidų padengimą pirkėjo sąskaitą. Faktą, jog šalys 2009 m. balandžio 15 d. datą laikė terminu iki kurio turi būti sudaryta pagrindinė sutartis, patvirtina ir tai, kad apeliantas manė, jog iki 2009 m. balandžio 15 d. gaus paskolą (b.l. 117). Tai, jog atsakovas preliminariosios sutarties po 2009 m. balandžio 15 d. nelaikė įpareigojančios patvirtina ir tai, jog nekilnojamasis turtas buvo parduotas trečiajam asmeniui 2009 m. lapkričio 5 d., atsižvelgiant į tai, jog nekilnojamojo turto kainos krenta, nors susitarime šalys buvo nustačiusio turto kainą fiksuotu dydžiu.

Pagal CK 6.165 str. 4 d. jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Kadangi pagrindinė sutartis iki 2009 m. balandžio 15 d. sudaryta nebuvo, todėl kaltai dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo šaliai gali būti taikoma CK 6.165 str. 4 d. nustatyta civilinė atsakomybė. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties per joje nustatytą terminą, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti. Kiekvienu atveju, kai civilinė atsakomybė reiškia nuostolių atlyginimą, ypač svarbią reikšmę turi teisingas vienos iš atsakomybės sąlygų, t. y. priežastinio ryšio (CK 6.247 str.), nustatymas. Gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo būtent šio asmens elgesys. Taigi turi būti nustatyti kaltė bei priežastinis ryšys tarp asmens veiksmų ir tokių veiksmų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006). Kasacinis teismas savo teisminėje praktikoje yra konstatavęs, jog sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, nustatomą taikant CK 6.258 str. 5 d. nurodytą kainų skirtumo principą, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jei derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“, Nr. 3K-3-38/2005).

Šioje byloje nustatyta, kad pagrindinė sutartis per susitarime nustatytą terminą sudaryta nebuvo. Kaip matyti iš bylos medžiagos esminė priežastis, kodėl nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis yra aplinkybė, jog apeliantas negavo paskolos iš banko, kurią tikėjosi gauti iki 2009 m. balandžio 15 d. Atidumo ir rūpestingumo standartų šalys privalo laikytis ne tik sutartiniuose, bet ir ikisutartiniuose santykiuose. Įvertinusi apelianto veiksmus, stengiantis gauti paskolas (kreipėsi tik į vieną banką, kitų aktyvių veiksmų gauti paskolai neatliko), teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nebuvo pakankamai rūpestingumas ir apdairus vykdydamas savo įsipareigojimus, klaidingai įvertinęs savo finansines galimybes įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, todėl yra pagrindas kilti pastarojo civilinei atsakomybei (CK 6.165 str. 4 d., 6.258 str. 5 d.). Atsakovo nuostoliais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas laikė susitarimo pagrindu atsakovui sumokėtą 10 000 Lt avansą, kurį įskaitė į kainos skirtumą tarp susitarime nustatytos ir už kurią faktiškai turtas buvo parduotas (700 000 Lt ir 536 295,93 Lt), t.y. nuostolius sudarė prarastos galimybės piniginė vertė.

Tačiau atsižvelgus į tai, kad atsakovas G. J. S. nebuvo parduoto nekilnojamojo turto savininku, veikė atstovaujamosios vardu ir interesais, todėl nebuvo ir pagrindo tirti, ar jis patyrė nuostolių dėl apelianto veiksmų prarastos galimybės piniginės vertės forma. Nustačius, kad yra prielaida kilti apelianto civilinei atsakomybei CK 6.165 str. 4 d. pagrindu, reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo ir/ar 10 000 Lt įskaitymo į nuostolius galėtų reikšti R. T., teisių ir pareigų pagal 2009 m. kovo 14 d. susitarimą įgijėja. Remiantis tuo konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovas patyrė nuostolių, klaidingai kvalifikavęs tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Tačiau atsižvelgiant į tai, jog skundžiamu teismo sprendimu byla yra išspręsta iš esmės pagrįstai, minėtas pažeidimas laikytinas formaliu bei nesudarančiu pagrindo naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo (CPK 328 str.).

Atsižvelgdama į išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo M. M. priteistinos valstybės ir bylos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 str., 98 str.). Kadangi atsakovas išlaidas advokato teisinei pagalbai patvirtinančių dokumentų nepateikė, o pašto išlaidos yra aiškiai nereikšmingos, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nėra sprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.