- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-27
- Bylos Nr.
- I1-8604-394/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01700-2021-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. M. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-3 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2020-11-17 iki 2020-11-29 kameroje Nr. 22 buvo pažeista jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, nes kameroje buvo laikomi 5 asmenys, įrengtas sanitarinis mazgas, be to, kamera užstatyta baldais. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo žmogus, atliekantis gamtinius reikalus, buvo matomas kitų nuteistųjų bei pareigūnų. Kadangi sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, o kamera vėdinama tik per langą, nemalonūs kvapai sklido po visą kamerą. Dėl kameroje seniai atlikto remonto nuo sienų ir lubų byrėjo dažai bei kalkės, patekdavo į maistą ir jį tekdavo išmesti. Kameroje langai nebuvo sandarūs, pūtė vėjas, buvo šalta, teko sėdėti su striukėmis. Kameroje buvo įrengtas prastas dieninis apšvietimas, buvo tik viena lempa, kurios šviesos neužtekdavo. Dėl Šiaulių TI kaltės susirgo cukriniu diabetu. Laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, nepatogumus.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (38, 42-43 b. l.), prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (3 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (38 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (9-15 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2020-11-17 iki 2020-11-29 buvo laikomas kameroje Nr. 22, su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 4,06 iki 10,15 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių TI kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine pertvara ar karkasine OSB plokšte, praėjimas – durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Kaip matyti iš pridedamų nuotraukų, kameroje Nr. 22 sanitarinio mazgo įėjimas atskirtas ilga, tvarkinga užuolaida, kuri yra iš storos spalvotos polietileno plėvelės, o tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, be to, iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, vėdinimas per langus galimas.
Atsakovė nurodė, jog Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nėra numatytas, o jo padidinimas susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriam pastato rekonstrukcijos darbams. Esant natūralios šviesos trūkumui jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu. Iš 2019-10-10 Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto matosi, kad kameroje Nr. 22 apšvieta tinkama, tačiau šviestuvas be gaubto, kas nėra šio skundo pagrindas, galimybė vėdinti patalpas per langą sudaryta, pelėsio nėra. Duomenų, kad vėliau Šiaulių TI laikomi asmenys su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų kameroje Nr. 22 kreipėsi į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas, nėra. Pareiškėjas taip pat su skundais ar prašymais į Šiaulių TI dėl netinkamų sąlygų kameroje nesikreipė.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Pareiškėjo skundas netenkinamas.
Pareiškėjas A. M. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2020-11-17 iki 2020-11-29 Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2020-02-06) iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.). Nuo 2020 m. vasario 6 d. galiojantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. V-31 taip pat numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (2.2. p.).
Iš byloje esančios 2021-08-24 pažymos Nr. 60-21743 (17 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. M. ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2020-11-17 iki 2020-11-29, viso 13 dienų, kameroje Nr. 22 su dar 1-4 asmenimis ir jam teko nuo 4,05 iki 10,14 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109, nei 2020 m. vasario 5 d. įsakyme Nr. V-31 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kameros Nr. 22, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, dydį (20,29 kv., 17 b. l.), sanitarinio mazgo užimamą plotą (1,8 kv. m, 18-19 b .l.) bei kameroje buvusių asmenų skaičių (2-5 asmenys), nustatė, kad net tuo atveju, kai kameroje buvo laikomi 5 asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko 3,84 kv. m, t. y. daugiau negu 3,6 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (baldai kameroje užėmė 7,37 kv. m, 20-23 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas kameros fotonuotraukas (26 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kameroje buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kameroje nuo sienų ir lubų byrėjo dažai bei kalkės, langai buvo nesandarūs, pūtė vėjas, šalta, įrengtas prastas dieninis apšvietimas.
Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 15 punktas numato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val. Higienos normos 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o 39 punktas numato, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (neteko galios 2020-12-22), 14 punktas numato, kad Tardymo izoliatoriaus gyvenamojoje kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos, lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele (14.1.), dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3.).
Atsakovė į bylą pateikė 2019 m. gruodžio 10 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktą Nr. (6-12 4.80) PA-9454 (25 b. l.), iš kurio matosi, kad 2019 m. lapkričio 25 d. atlikto patikrinimo metu buvo patikrinta ir pareiškėjo laikymo kamera Nr. 22, nustatyta dirbtinė apšvieta sudarė 211 ± 33,9 lx, kas atitiko higienos normos reikalavimus, tačiau pažymėta, kad kameroje esantis šviestuvas nesaugus, techniškai netvarkingas (lempos be apsauginio gaubto, pažeidžiamas HN 134:2015 12 punktas), kameroje nėra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, galimybė išvėdinti patalpas per langą sudaryta, pelėsio šioje kameroje nenustatyta.
Taigi Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas kameroje Nr. 22 nustatytas 2019 m. lapkričio 25 d., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2020 m. lapkričio mėn., taigi nėra pagrindo laikyti, kad šis pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Kitų higienos normos pažeidimų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistai šioje kameroje nenustatė. Iš byloje esančios 2021 m. rugpjūčio 20 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymos Nr. 61-2494 (24 b. l.) matosi, kad A. M. laikotarpiu nuo 2020-11-17 iki 2020-11-29 į Šiaulių TI direktorių su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė, byloje nėra duomenų, to nenurodo ir pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis į kitas institucijas. Atsakovė nurodo, kad dėl laikymo sąlygų šioje kameroje nesiskundė ir vėliau joje laikyti asmenys. Įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Šiaulių TI būtų laikomas pažeidžiant higienos normos reikalavimus.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo kameroje buvo pažeidžiamas asmenų privatumas, sklido nemalonūs kvapai.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose iki 2020 m. gruodžio 22 d. reglamentavo 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje buvo numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelėje (18-19 b. l.) nurodyta, kad sanitarinio mazgo atitvėrimo konstrukcija pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 22 pagaminta iš OSB plokštės, sienelės aukštis – 2,13 m. Į bylą pateiktos ir kameros fotonuotraukos (26 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimas į sanitarinį mazgą kameroje atitvertas užuolaida. Taigi pareiškėjo laikymo laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė, kad sanitarinio mazgo zona kameroje turi būti įrengta kaip atskira kabina, sanitarinio mazgo sienelių aukštis kameroje didesnis nei 1,5 m, įėjimas į sanitarinį mazgą atitvertas užuolaida, o tai pakankamai užtikrino pareiškėjo privatumą. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (LVAT 2021 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-318-968/2021, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-263-602/2021, 2021 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA-164-261/2021, 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2202-556/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-238-822/2020). Įvertinus šias aplinkybes, nėra pagrindo laikyti, kad Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip turėjo veikti, o pareiškėjas dėl to patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas teigia, kad kameroje iš tualeto sklido nemalonus kvapas. Ši pareiškėjo nurodoma aplinkybė susijusi su nustatytu sanitarinio mazgo atitvėrimo nuo likusio kameros ploto būdu – sanitarinis mazgas pareiškėjo laikymo kameroje nebuvo visiškai izoliuotas nuo gyvenamosios patalpos (atitvertas tik lubų nesiekiančiomis sienelėmis bei užuolaida), nagrinėjamu laikotarpiu kameroje Nr. 22 buvo laikomi ir 5 asmenis, todėl galima pripažinti, kad iš sanitarinio mazgo jautėsi nemalonus kvapas, o pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, tačiau pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas tik 13 dienų, todėl nėra pagrindo laikyti, kad jo patirti nepatogumai buvo tokio intensyvumo, jog pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl Šiaulių TI kaltės jis susirgo cukriniu diabetu, tačiau pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje (29 b. l.) nėra jokių įrašų apie diagnozuotą tokio pobūdžio susirgimą, pareiškėjas taip pat nepateikė jokių jo sveikatos būklę įrodančių dokumentų, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjas susirgo nurodyta liga.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-939/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, tik tokiu atveju, jeigu jis yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis. Taigi tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Tik nustačius konkrečius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1317-438/2018, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).
Kadangi reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant neteisėtiems valdžios institucijų veiksmams ar neveikimui, nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, nėra vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas, o pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. M. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.