Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės SEB banko (uždarosios akcinės bendrovės VB Lizingas ir akcinės bendrovės SEB lizingas teisių perėmėjas) ieškinį atsakovei E. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-13654-608/2016 pagal ieškovės AB SEB banko (UAB VB Lizingas ir AB SEB lizingas teisių perėmėjas) ieškinį atsakovei E. S. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų 2016 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškovės AB SEB banko ieškinį tenkino visiškai, t. y. nutarė iškeldinti atsakovę E. S. su jai priklausančiais daiktais iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš atsakovės E. S. ieškovės AB SEB banko naudai 31, 00 Eur bylinėjimosi išlaidų.2016 m. gruodžio 20 d. gautas atsakovės prašymas dėl proceso atnaujinimo byloje. Pareiškėja (asakovė) prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, kad jai nebuvo žinoma apie civilinę bylą Nr. e2-13654-608/2016, kurioje buvo išnagrinėtas ieškovės AB SEB banko ieškinys dėl atsakovės E. S. iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų; ji apie teismo procesą apskritai nebuvo informuota, tokiu būdu jos atžvilgiu buvo priimtas neteisėtas sprendimas už akių, apie kurį pareiškėja sužinojo tik antstoliui pradėjus vykdymo veiksmus. Atsakovei iš esmės nebuvo suteikta galimybė pateikti savo pozicijos dėl iškeldinimo ir vienašališko kredito sutarties nutraukimo teisėtumo, kas galėtų sudaryti pagrindą spręsti dėl kitokio civilinės bylos išnagrinėjimo rezultato.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi E. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-13654-608/2016 atmetė. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi Nr. e2S-860-252/2017 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – tenkino atsakovės prašymą dėl proceso atnaujinimo, atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. e2-13654-608-2016 ir bylos nagrinėjimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.Atnaujinus bylos nagrinėjimą, ieškovė žodinio bylos nagrinėjimo metu palaikė savo ieškinį jame išdėstytais argumentais. Ieškovė prašė iškeldinti atsakovę E. S. su visais jai priklausančiais daiktais iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ieškovė dėl atsakovės veiksmų negali valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti savo nuožiūra, atsakovė naudojasi turtu be teisinio pagrindo, nes lizingo sutartis yra nutraukta 2015 m. vasario 14 d., sutarties nutraukimas nėra ginčijamas. Pareiškėja (atsakovė) E. S. prašė jos iš gyvenamojo būsto neiškeldinti. Nurodė, kad ji neturi kitos gyvenamosios vietos, todėl gyvena ginčo bute, nors ir žino apie lizingo sutarties nutraukimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 3 d. nutartimi pareiškėjos E. S. prašymą atmetė ir atnaujintoje civilinėje byloje paliko 2016 m. birželio 7 d. teismo sprendimą nepakeistą. Taip pat, priteisė iš atsakovės (pareiškėjos) E. S. 3,30 Eur pašto išlaidų į valstybės biudžetą.Nustatė, kad 2005 m. lapkričio 28 d. UAB SEB VB Lizingas, kuris buvo pertvarkytas į UAB SEB lizingas, vėliau į AB SEB lizingas, o AB SEB lizingas teises ir pareigas perėmė AB SEB bankas (šias aplinkybes patvirtina valstybės įmonės Registrų centro juridinių asmenų registro išrašas ir AB SEB bankas turto, teisių ir pareigų priėmimo-perdavimo aktas), kuri toliau ir nurodoma kaip ieškovė ir E. S. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 2005-110321, kuria ieškovė įsipareigojo iš D. P. įsigyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir perduoti jį valdyti bei naudotis lizingo gavėjui E. S. su sąlyga, kad sumokėjus visą sutartyje numatytą kainą minėtas turtas bus perduotas E. S. nuosavybės teise. D. P. ir UAB SEB VB lizingas (kaip lizingo davėjas) bei E. S. (kaip lizingo gavėja) 2005 m. gruodžio 5 d. sudarė prikimo – pardavimo sutartį, kuria D. P. pardavė UAB ,,SEB VB lizingas“ butą, esantį Raitininkų g. 3-6, Vilniuje. Atsižvelgiant į lizingo sutarties sudarymo faktą, minėtas turtas iš karto buvo perduotas valdyti ir naudotis lizingo gavėjai E. S. (pirkimo – pardavimo sutarties 4.9 punktas, 5.7 punktas, lizingo sutarties 6.1 punktas). Kaip matyti iš lizingo sutarties, lizingo sutartis buvo keičiama pratęsiant lizingo terminą ir įmokas išdėstant iki 2020 m. lapkričio 28 d.Atsakovei laiku ir tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal lizingo sutartį AB SEB bankas 2015 m. vasario 6 d. raštu Nr. 01-10-02-2946 informavo atsakovę, kad įsiskolinimas yra lygus 3605,29 Eur ir jį būtina apmokėti iki 2015 m. vasario 13 d.. Bankas taip pat informavo, kad nesumokėjus įsiskolinimo sutartis bus nutraukta nuo 2015 m. vasario 14 d. Įsiskolinimo atsakovė neapmokėjo, dėl ko lizingo sutartis buvo nutraukta nuo 2015 m. vasario 14 d. Raštai dėl sutarties nutraukimo ir raštas dėl lizingo sutarčių nevykdymo buvo siunčiami atsakovės sutartyje nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Lizingo sutarties 20 skyriaus 20.1 punktu ir 20.2 punktu pranešimai laikytini tinkamai įteiktais. AB SEB bankas darbuotojų susirašinėjimas su atsakove patvirtina, kad atsakovė buvo informuota apie sąlygas, kurias įvykdžius lizingo sutartis būtų atnaujinama, tačiau atsakovė laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 6 d iki 2015 m. liepos 15 d. neatliko mokėjimų pagal lizingo sutartį. Lizingo sutartis buvo nutraukta 2015 m. vasario 14 d. ieškovės vienašališkai. Lizingo sutarties 19.1 punktas numato, kad klientas privalo grąžinti turtą per vieną mėnesį nuo sutarties nutraukimo dienos. Taigi, turtą ieškovei atsakovė privalėjo grąžinti iki 2015 m. kovo 14 d., tačiau to nepadarė iki šiol. Nagrinėjamu atveju šios aplinkybės byloje yra įrodytos: 1) Turtas nuosavybės teise priklauso ieškovei, atsakovė jokių teisių į turtą neturi; 2) Ieškovės teisės pažeidžiamos, kadangi ieškovė dėl atsakovės veiksmų negali valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti savo nuožiūra, tuo tarpu atsakovė naudojasi turtu be jokio teisinio pagrindo. Ieškovė nėra davusi sutikimo atsakovei gyventi ieškovei nuosavybės teise priklausančiame turte, tuo turtu naudotis, atsakovė naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu be teisėto pagrindo, todėl iškeldinama iš jo teismo tvarka. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad teismo sprendimas atnaujintoje byloje paliekamas nepakeistas, nes atsakovė pripažįsta, jog ginčo bute faktiškai gyvena nors nemoka jokių įmokų ir lizingo sutartis yra nutraukta. Atsakovė nepateikė jokių teisiškai reikšmingų argumentų, kodėl ieškovės kaip savininkės nuosavybės teisė neturėtų būti apginta negatoriniu ieškiniu. Atsakovė turėjo pakankamai laiko susitarti su ieškove dėl ginčo buto išpirkimo sąlygų, tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesiėmė konstruktyvių veiksmų taikiam susitarimui pasiekti, net ir keletą kartų atidėjus bylos nagrinėjimą tuo pagrindu. Taigi, yra visi pagrindai atsakovę iškeldinti iš ginčo buto, todėl atnaujintoje nagrinėjamoje byloje 2016 m. birželio 7 d. priimtas teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.Kadangi valstybė nagrinėjamoje byloje patyrė 3,30 Eur pašto išlaidų, jos priteisiamos į valstybės biudžetą iš atsakovės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantė E. S. atskiruoju skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartį ir tenkinti prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-13654-6-8/2016 arba panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartį, nes ginčas išnagrinėtas nepilnai.Nurodė, kad pateikė byloje priešieškinį, tačiau teismas jo argumentų nevertino ir dėl jo nepasisakė. Atsakovės nuomone, ji turi teisių į turtą, todėl nėra aplinkybių būtinų negatorinio ieškinio tenkinimui. Teismas atsisakė priimti atsakovė priešieškinį nenurodydamas jokių jo nepriėmimo pagrindų, bei neišsprendė nesumokėto žyminio mokesčio grąžinimo klausimo.Atsakovė pažymėjo, kad bankas, priėmęs sprendimą vienašališkai nutraukti lizingo sutartį nebendradarbiavo su atsakove ir nesiekė išsaugoti sutartinių santykių, nors būtent jų tęsimui, o ne sutarties nutraukimui turėjo būti teikiamas prioritetas, t.y. konstatuotina, kad vienašališkas lizingo sutarties nutraukimas yra netesėtas. Bankas ignoravo aplinkybę, kad tai vienintelis atsakovės gyvenamasis būstas. Atsakovė bendravo su banku, teikė atsiskaitymo siūlymus, taikius sprendimo būdus dėl skolos padengimo, buto išpirkimo. Šiuo konkrečiu atveju, bankas įsigijo iš trečiojo asmens butą, kurį lizingo sutarties pagrindais perdavė naudotis atsakovei, o ši savo ruožtu įsipareigojo mokėti bankui lizingo sutartyje numatytas kasmėnesines įmokas. Atsakovės nuomone, sudaryta lizingo sutartis yra vartojimo sutartis, o nutraukus sutartį buvo pažeistos jos, kaip vartotojos teisės. Šiuo konkrečiu atveju lizingo sutartis buvo nutraukta vadovaujantis lizingo sutarties bendrosios dalies 18.1.3. punktu: „SEB VB Lizingas turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį anksčiau termino, jeigu klientas ilgiau kaip per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo remiantis Sutartimi nustatomos mokėjimo dienos nesumoka bent kokių pagal Sutartį jam tenkančių mokėjimų (įskaitant delspinigius ir baudas)“. Tačiau ši lizingo sutarties nuostata yra akivaizdžiai nesąžininga atsakovės atžvilgiu, bei atitinkamai lizingo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu yra neteisėtas.Lyginant bendrą atsakovės sumokėtą buto lizingo kainą su egzistavusia skola, dėl kurios bankas priėmė sprendimą vienašališkai nutraukti lizingo sutartį, akivaizdu, kad minėta lizingo sutarties norma bei atitinkamai šia norma banko paremtas sprendimas vienašališkai nutraukti lizingo sutartį yra akivaizdžiai nesąžiningi, pažeidžiantys atsakovės, kaip vartotojos ir lizingo gavėjos teises ir teisėtus lūkesčius. Atsakovė paaiškino, kad nebūdama buto savininke bei neturėdama banko leidimo ir sutikimo disponuoti butu, be banko sutikimo negalėjo organizuoti buto pardavimo/išpirkimo veiksmų. Atsakovės skola palyginus su jau sumokėta lizingo kaina sudarė vos 3 procentus nuo bendros sumokėtos lizingo kainos arba vos 1,5 procentą nuo bendros buto lizingo kainos. Akivaizdu, kad esant tokiam nežymiam atotrūkiui nuo realaus lizingo sutarties įvykdymo, padarytas pažeidimas negali būti vertinamas, kaip esminis ir sudarantis bankui teisę vienašališkai nutraukti lizingo sutartį.Atsakovė po lizingo sutarties nutraukimo iki šiol bendrauja su banku skolos padengimo ir lizingo sutarties atnaujinimo klausimu. Atsakovė yra pasirengusi sumokėti visą skolą bei atnaujinti lizingo teisinius santykius, ką pagrindžia byloje esantys elektroniniai laiškai. Tačiau bankas tik nurodo skolos sumą, kurią būtina sumokėti, tačiau nesuteikia jokių garantijų, kad lizingo sutartis bus atnaujinta bei, kad atsakovė sumokėjusi susidariusią skolą galės toliau naudotis butu lizingo sutarties pagrindais.Ieškovė AB SEB bankas atsiliepime prašė atskirąjį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad apeliantė neįvardijo jokių pirmosios instancijos teismo tariamai padarytų materialinės ar proceso teisės normų pažeidimų. Pažymėjo, kad lizingo sutartis su skolininke buvo nutraukta dėl esminio jos pažeidimo – ilgalaikio nemokėjimo, ir nors skolininkė teigia, kad tariamai yra pasirengusi mokėti bankui, tačiau to nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, todėl atitinkamas skolininkės teiginys atmestinas kaip deklaratyvus ir neatitinkantis tikrovės. Ieškovės nuomone, argumentai susijusių su nepriimtu priešieškiniu nebuvo nagrinėjimo dalyku teisminio proceso pirmosios instancijos teisme metu, todėl jie neturi būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta tenkinti atsakovės prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimo už akių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 7 d. sprendimu už akių tenkino ieškovės ieškinį – nusprendė iškeldinti atsakovę E. S. su visais jai priklausančiais daiktais i buto, esančio (duomenys neskelbtini), priteisė iš atsakovės AB SEB banko naudai 31 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šis sprendimas už akių 2016 m. liepos 8 d. įsiteisėjo. Atsakovė E. S. kreipėsi į teismą prašydama procesą byloje atnaujinti, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 30 d. nutartimi procesą atnaujinti atsisakė. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – tenkino prašymą dėl proceso atnaujinimo, atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. e2-13654-608-2016 ir bylos nagrinėjimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 3 d. išnagrinėjęs klausimą dėl 2016 m. birželio 7 d. sprendimo už akių panaikinimo iš esmės, nusprendė atsakovės prašymą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą.Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino jos priešieškinyje nurodytų aplinkybių. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 17 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi išsprendė priešieškinio priėmimo klausimą – nusprendė atsisakyti priimti priešieškinį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 143 straipsnio 1 dalimi, atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Teismo nutartis, kuria atsisakoma priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama (CPK 143 str. 3 d.). Taigi, kaip teisingai pažymėjo ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą, visi argumentai susiję su priešieškiniu ir jame nurodytomis aplinkybėmis apie nepagrįstą lizingo sutarties nutraukimą ir sutarties kvalifikavimą kaip vartojimo atmestini, nes jie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.Atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad taikos sutartimi laikomas sandoris, kuriuo šalys, darydamos viena kitai nuolaidas, iš naujo nustato civilines teises ir pareigas bei išsprendžia tarp jų kilusį teisinį ginčą. Sudarydamos taikos sutartį, šalys abipusiu sutarimu sulygsta dėl jos sąlygų, nustato savo teisių ir pareigų balansą. Tokia sutartimi realizuojamas šalių dispozityvumo principas (CPK 13 str.), teisė įstatymo nustatytose ribose laisva valia disponuoti savo materialiosiomis ir proceso teisėmis. Iš 2018 m. sausio 17 d. ir 2018 m. vasario 26 d. vykusių teismo posėdžių pirmosios instancijos teismo garso įrašų nustatyta, kad atsakovės prašymais minėti posėdžiai buvo atidėti siekiant atsakovei sudaryti galimybę taikiai užbaigti byloje kilusį ginčą dėl iškeldinimo. Iš bylos šalių paaiškinimų nustatyta, kad abi bylos šalys buvo suinteresuotos taikos sutarties sudarymu, tačiau taikos sutartis nebuvo sudaryta, nes atsakovė nerodė iniciatyvos, delsė kreiptis į atsakingus banko asmenis, bei galiausiai nepateikė bankui konkretaus pasiūlymo, kuris galėtų būti svarstomas ir būtų abiems šalims priimtinas. Kitą vertus, 2018 m. kovo 15 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovei buvo išaiškinta, jog šalys taikos sutartį turi sudaryti bendru sutarimu, teismas savo iniciatyva neturi galimybės įpareigoti ieškovę taikiai spręsti ginčą ir sutikti su atsakovės taikos sutarties sąlygomis. Taigi, atsakovės atskirojo skundo argumentai, jog ji siekė sudaryti taikos sutartį, tačiau ieškovė nebendradarbiavo yra atmestini kaip nereikšmingi nagrinėjant klausimą ar pagrįstai buvo priimtas sprendimas iškeldinti atsakovė iš būsto.Bylos duomenys tvirtina, jog ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iškeldinti atsakovę E. S. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini). Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 7 d. sprendimu už akių į ieškinį tenkino visiškai. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu, tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad minėtas butas priklauso ieškovei. Pažymėtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta lizingo sutartis buvo vienašališkai nutraukta 2015 m. vasario 14 d., atsakovė apie sutarties nutraukimą buvo informuota ir tokio sutarties nutraukimo neginčijo, sutarties neatnaujino, taikos sutarties su ieškove nesudarė. Taigi, darytina išvada, kad atsakovė naudojasi būstu neturėdama jokio teisinio pagrindo, todėl yra pagrindas ją iškeldinti iš bankui nuosavybės teise priklausančio būsto, nepriklausomai nuo to, jog tai yra vienintelė atsakovės gyvenamoji vieta.Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso normas reglamentuojančias bylos po proceso atnaujinimo nagrinėjimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai, šiuo atveju, nesudaro pagrindo skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti, todėl nutartis paliktina galioti.CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Ieškovė prašė priteisti iš apeliantės 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Ataskaitoje nurodė, kad patirto bylinėjimosi išlaidos yra už susipažinimą su apeliaciniu skundu ir atsiliepimo parengimą.Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama byla nėra sudėtinga, jai nereikia specialių žinių, ieškovės atstovė dalyvavo ankstesniuose teismo posėdžiuose, atskirajame skunde nebuvo pateiktos naujos aplinkybės apie kurias nebuvo pasisakyta pirmosios instancijos teisme, klausimas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nebuvo sprendžiami nauji teisės klausimai, sprendžia, jog prašoma priteisti 1000 Eur suma neatitinka Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakyme „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nurodytų teisinių paslaugų įkainių. Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies ir iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 200 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės E. S. ieškovės akcinės bendrovės SEB bankas naudai 200 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.