- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-28
- Bylos Nr.
- eI2-8561-554/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01940-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Algis Markevičius (pirm.), Ramūnas Šarka, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- Kauno miesto musulmonų religinė bendruomenė
- Atsakovas
- Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos, Nataljos Zelionkienės,
dalyvaujant pareiškėjos Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės atstovui - advokato padėjėjui L. Z.,
atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovėms: A. N., R. Š.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 11 d. skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus ir prašė:
1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio skyriaus 2021 m. liepos 12 d. raštą Nr. (1.29-K E)2K-2285 „Dėl sutikimo davimo statinių atstatymui buvusioje vietoje“;
2) įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. birželio 21 d. prašymą.
Pareiškėja skunde nurodė, taip pat pareiškėjos atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso kiti inžineriniai statiniai – Kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastatas – Kulto namai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – Kauno mečetė, Mečetė). Pastatas – Kulto namai yra įtrauktas į saugomų kultūros paveldo objektų registrą (unikalus kodas 1151). 0,8405 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra perduotas panaudos teise pareiškėjai. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija 2018 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. S2-3417 „Dėl mečetės teritorijoje norimo statyti pastato“ nurodė, kad Mečetei ir jos teritorijai nėra nustatytos vertingosios savybės bei nėra parengtas individualus apsaugos reglamentas, kuriame būtų nustatyti konkretūs paveldosaugos reikalavimai, todėl prašė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – Kultūros paveldo departamentas) skubos tvarka organizuoti Mečetės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto, kuriame būtų nustatytos šio objekto vertingosios savybės, parengimą ir, patvirtinus šį aktą, parengti Mečetės individualų apsaugos reglamentą, kurį rengiant būtų išnagrinėta galimybė Mečetės teritorijoje pastatyti naują pastatą, reikalingą Mečetės ir jos teritorijos tvarkymui, eksponavimui ir naudojimui bei būtų nustatyti atitinkami paveldosaugos reikalavimai. Kultūros paveldo departamento Trečioji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2019 m. lapkričio 11 d. aktu Nr. KPD-SK-412 (toliau – ir Aktas) nutarė patikslinti Registre registruotos vertybės duomenis Nr. 1151. 2019 m. gruodžio 13 d. tvirtinimo aktu Nr. IRKS-23 buvo patvirtintas 2019 m. gruodžio 13 d. Kultūros paveldo objekto individualus apsaugos reglamentas Nr. IRKS-24 (toliau – ir Reglamentas). Reglamento priede, VĮ „Lietuvos paminklai“ 2019 m. parengtoje kultūros vertybės teritorijos schemoje nurodyta, kad teritorijoje esančios vertingosios savybės: pirmosios mečetės vieta (pažymėta plane Nr. 3), pirmo namo vieta (pažymėta plane Nr. 4), antro namo vieta (pažymėta plane Nr. 5).
Nurodė, kad 2021 m. birželio 21 d. pareiškėja pateikė prašymą Kultūros paveldo departamento Kauno skyriui išduoti sutikimą atkurti medinės mečetės pastatą, pirmą namą ir antrą namą, buvusius žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis skyrius 2021 m. liepos 12 d. raštu Nr. (1.29-K E)2K-2285 „Dėl sutikimo davimo statinių atstatymui buvusioje vietoje“ (toliau – ir Raštas) pareiškėjos 2021 m. birželio 21 d. prašymo nepatenkino ir nurodė, jog išduoti sutikimą atkurti medinės mečetės pastatą, pirmą namą ir antrą namą, buvusius žemės sklype, (duomenys neskelbtini), nėra juridinio pagrindo. Raštą atsakovas pagrindė šiais motyvais: ar senosios kapinės su kapavietėmis iš teritorijos yra iškeltos, galima nustatyti tik atlikus pilnus teritorijos archeologinius tyrimus; Vyriausybė ar įgaliota institucija nėra nustačiusi atkūrimo tvarkos; nėra nustatytas “išimtinis atvejis”, senoji medinė mečetė nebuvo paskelbta kultūros paveldo objektu, ji buvo nugriauta sąmoningai pastačius naują, architektūriniu požiūriu vertingesnę mūrinę mečetę; medinės mečetės atkūrimo galimybė nėra pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis; nėra nustatyta, kad numatomi atstatyti pastatai turi ypatingos meninės ar simbolinės reikšmės; valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė nėra pritariusios pastatų atkūrimui minėtoje teritorijoje.
Pabrėžė, kad nesutinka su Rašte išdėstytais motyvais ir laiko, jog jis yra parengtas šiurkščiai pažeidžiant įstatymo viršenybės principą. Kultūros paveldo departamentui buvo žinoma ta aplinkybė, kad pareiškėja yra parengusi 2018 m. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), tvarkybos darbų projektą, kuriuo numatomas želdinių tvarkymas, naujų važiuojamosios dangos, betoninių trinkelių takų, rekreacijai skirtų suoliukų, teritorijos apšvietimo, aikštelės su drenuojančiu sluoksniu ir vejos viršutine danga įrengimas, atraminių mūro sienelių, granitinių laiptų ir panduso rekonstrukcija, buvusios medinės mečetės vietoje bendruomenės reikmėms namo atstatymas, teritorijos aptvėrimas ažūrine metaline tvora pagal buvusią autentišką tvorą. Taip pat planuojama visoje teritorijoje atlikti žemės lyginimo darbus ir naujai įrengti veją, panaudoti esamą tereno viršutinę dirvožemio dalį. Kultūros paveldo departamentui atsisakius derinti minėtą tvarkybos projektą ir nurodžius, kad turi būti pirmiau nustatytos Kauno mečetės vertingosios savybės ir buvo pareiškėjos inicijuota individualaus apsaugos reglamento rengimo procedūra Kultūros paveldo departamente. Taigi, pačios procedūros tikslas buvo tam, kad būtų nustatytos Kauno mečetės vertingosios savybės ir pareiškėja galėtų parengti projektą bendruomenės namo statybai. Atsakovui parengus ir patvirtinus Aktą bei Reglamentą, pareiškėja pakartotinai kreipėsi į atsakovą su 2021 m. birželio 21 d. prašymu išduoti sutikimą atkurti medinės mečetės pastatą, pirmą namą ir antrą namą, buvusius žemės sklype, (duomenys neskelbtini). Tačiau, kaip esminį Rašto motyvą, atsakovas nurodė, jog nėra nustatyta Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo (toliau – NKPAĮ) 23 straipsnio 4 dalyje minima Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos atkūrimo tvarka.
Akcentavo, kad Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 4 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena valstybė, šios Konvencijos Šalis, pripažįsta, kad pareiga užtikrinti šios Konvencijos 1 ir 2 straipsniuose nurodyto ir jos teritorijoje esančio kultūros ir gamtos paveldo nustatymą, apsaugą, išsaugojimą, populiarinimą ir perdavimą ateities kartoms visų pirma priklauso tai valstybei. Šiuo tikslu ji stengiasi padaryti visa, kas įmanoma, kuo tinkamiau panaudodama savo nuosavus išteklius ir tam tikrais atvejais jai prieinamą tarptautinę paramą ir bendradarbiavimą, ypač finansų, meno, mokslo ir technikos srityse. Šių nuostatų pažeidimas pasireiškia tuo, kad Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos neužtikrino, jog būtų sukurtas poįstatyminis teisės aktas, detalizuojantis bendrąją NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalies teisės normą dėl stichinių nelaimių ar žmonių sunaikintų kultūros paveldo objektų atkūrimo tvarkos. Konvencijos 5 straipsnio d punkte nustatyta, kad kiekviena valstybė, šios konvencijos šalis, stengiasi imtis atitinkamų teisinių, mokslinių, techninių, administracinių ir finansinių priemonių, reikalingų šiam paveldui nustatyti, apsaugoti, išsaugoti, populiarinti ir atkurti. Stichinių nelaimių ar žmonių sunaikintų kultūros paveldo objektų atkūrimo tvarkos nebuvimo našta ir neigiami padariniai yra nepagrįstai perkeliami ant pareiškėjos, vietoje to, jog atsakovas imtųsi maksimalių pastangų įgyvendinti jam pavestas teisės aktų funkcijas ir nagrinėjamai situacijai parengtų laikiną tvarką, išduotų sąlygas, kurias įgyvendinusi pareiškėja galėtų gauti sutikimą atstatyti kultūros paveldo vertybes arba sustabdytų pareiškėjos prašymo rengimą ir kreiptųsi į Vyriausybę ar kitą įgaliotą instituciją dėl minėtos tvarkos parengimo, šiuo sudarant prielaidas atkurti, išsaugoti ir perduoti ateities kartoms Kauno mečetės istorinę aplinką. Iš esmės atsakovas atsisakė patenkinti ar net išnagrinėti prašymą, remiantis tuo, jog jis negali tiesiogiai taikyti bendrosios normos, o specialioji norma nėra sukurta. Tačiau net ir nesant specialiosios normos, atsakovas neturėjo pagrindo netenkinti pareiškėjos prašymo ir nesuteikti viešos paslaugos tuo pagrindu, jog iki šios dienos nėra patvirtinta specialioji norma (poįstatyminis teisės aktas). Atsakovas nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalyje apibrėžtą stichinių nelaimių ar žmonių sunaikintų kultūros paveldo objektų atkūrimą remiantis išimtinai poįstatyminio teisės akto nebuvimu, nors nesant specialiosios normos, turėjo būti taikytina bendroji norma.
Nurodė, jog atsakovas priėmė Raštą pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus, nes Rašte nenurodė kokiais įrodymais ir kokiu teisinius pagrindu grindė Rašte išdėstytus motyvus, o Rašte išdėstytų motyvų nepakanka, kad pareiškėja pilnai suprastų kokiu pagrindu jos prašymas nebuvo tenkintas. Nepagrįstas atsakovo motyvas, jog nėra aišku, ar senosios kapinės su kapavietėmis iš teritorijos yra iškeltos, todėl tai galima nustatyti tik atlikus pilnus teritorijos archeologinius tyrimus. Atsakovas pats nurodė, kad iš teritorijos, šiai dienai priskiriamos žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kauno miesto Vykdomojo komiteto sprendimu 1959 m. kovo 25 d. sprendimu „Dėl Kauno miesto centrinių kapinių, esančių Lenino pr., perkėlimo“ nuspręsta kapines iškelti per dvejus metus. Nors dar teritorijoje veikiant kapinėms, apie 1860 m. pastatyta medinė mečetė ir du mediniai namai prie dabartinės (duomenys neskelbtini) gatvės. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad buvusių statinių vietoje kapų nebuvo, o teritorijoje iki tol buvę kapai buvo iškelti.
Pabrėžė, kad pareiškėjos iniciatyva dar 2003 m. birželio 10 d. buvo atlikta paveldosaugos ekspertizė, kurios metu buvo įvertinti istorinė teritorijos raida, esami statiniai bei aplinka. Taip pat, tikslu, kad Kultūros paveldo departamente būtų patvirtintas teritorijos tvarkybos planas, pareiškėja organizavo ir buvo atlikti visos 8 405 kv. m dydžio teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), archeologiniai kasinėjimai, kurių metu Georadaro tyrimu buvo ištirtas iki 6 metrų gylio požeminiai sluoksniai ir nustatyta: paviršiniuose plokštuminiuose pjūviuose gerai matomas esamų takų tinklas ir kiti paviršiniai objektai (smėlio dėžės, plytelės). Dėl gausybės asfaltuotų takų, duomenys iš gilesnių sluoksnių labai triukšmingi. Siekiant sustiprinti gilesnių sluoksnių atspindžius bandyta sumuoti plokštuminius pjūvius. Suminiuose plokštuminiuose pjūviuose aptiktos vos 3 kapavietės dydžio anomalijos (B, C ir D) iš kurių tik dvi (B ir D) matomos skirtingų gyliu plokštuminiuose pjūviuose. Atsižvelgiant į aptiktų anomalijų vietą (šalia medžių), galima manyti, kad anomalijos galėjo atsirasti dėl medžių šaknų. Remiantis paminėtais archeologiniais tyrinėjimais, buvo patvirtinta Taikomųjų mokslinių ardomųjų tyrimų (duomenys neskelbtini) archeologinių žvalgymų 2019 m. rugsėjo 15 d. pažyma, kurioje priimta išvada, kad kadangi skenavimas georadaru parodė, jog (duomenys neskelbtini) g. sklype Nr. 6 anksčiau buvę palaidojimai greičiausiai yra sunaikinti, rekomenduojama leisti vykdyti numatytus tvarkybos darbus kartu su archeologiniais žvalgymais. Šie dokumentai ir jais konstatuotos aplinkybės buvo žinomos atsakovui Rašto nagrinėjimo ir rengimo metu, tačiau pareiškėjai nėra aišku, kodėl jomis atsakovas visiškai nesivadovavo, nes jos sudaro objektyvų pagrindą prieiti būtent priešingos išvados, negu nurodyta Rašte, jog vietoje nėra išlikę kapaviečių ir juo labiau, kad poreikio pakartotiniams archeologiniams tyrimams nėra.
Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, turi vadovautis teisinės viršenybės principu, t. y. atsakovas neturi dispozityvumo spręsti savo nuožiūra kokius apribojimus ar reikalavimus vieniems ar kitiems subjektams taikyti. Todėl pareiškėjai yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu, vyraujant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, atsakovas, kaip vieną iš prašymo netenkinimo motyvų nurodė, jog vietovėje turi būti atlikti pilni teritorijos archeologiniai tyrimai. Nėra nurodomas nei vienas teisės aktas ir apie šį motyvą atsakovas rašte plačiau nepasisako. Toks reikalavimas - atlikti pilnus archeologinius tyrimus visai 8 405 kv. m teritorijai, nors norimos atstatyti išnykusios kultūros paveldo vertybės teužima labai nedidelę dalį šio ploto (iki 300 kv. m), yra neproporcingas ir perteklinis. Pareiškėjas prašė atsakovo duoti sutikimą atkurti medinės mečetės pastatą, pirmą namą ir antrą namą, buvusius žemės sklype, (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas Rašte pasisakė tik dėl medinės mečetės, tačiau dėl pirmo namo ir antro namo, buvusių žemės sklype (duomenys neskelbtini), nepasisakė ir išsamiau nemotyvavo, todėl šioje dalyje prašymas liko neišnagrinėtas.
Pabrėžė, kad atsakovas nurodė, jog pareiškėja nėra pateikusi valstybės ir savivaldybių institucijų ir visuomenės pritarimo pastatų atkūrimui minėtoje teritorijoje. Pareiškėja nagrinėjamu atveju kreipėsi į atsakovą dėl sutikimo gavimo, tačiau tai nebuvo prašymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą, kuriam yra būdingi minėti suderinimai. Atsakovas nėra konkrečiai įvardinęs, kokių valstybės ir savivaldybių institucijų pritarimai turi būti pateikti, bei nenurodė, kokia tvarka turi būti gautas visuomenės pritarimas statinių atstatymui. Taigi, Raštas neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimo pagrįsti ir tinkamai motyvuoti sprendimą. Nagrinėjamu atveju iš Rašto motyvų akivaizdu, kad Kultūros paveldo departamentas siekė maksimaliai apriboti bet kokią veiklą šio kultūros paveldo objekto teritorijoje.
Atsiliepimas
Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atsakovo atstovės paaiškino teismo posėdžio metu, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys Kiti inžineriniai statiniai - Kiemo statiniai, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) ir Pastatas - Kulto pastatas unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) patenka į kultūros paveldo vietovės - Kauno miesto istorinės dalies, vadinamos Naujamiesčiu (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22149), teritoriją. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Kauno Naujamiestis pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, nustatytas apsaugos tikslas - saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui. NKPAĮ 2 straipsnio 18 dalyje nurodyta, kad Kultūros paveldo vietovė - teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais, visumos gama ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo objektų. Kiti inžineriniai statiniai - Kiemo statiniai, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) ir Pastatas - Kulto pastatas unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) taip pat patenka į nacionalinės reikšmės registrinio kultūros paveldo objekto - Kauno senųjų kapinių, vad. Karmelitų kapinėmis, komplekso (unikalus objekto kodas Kultūros vertybių registre 37310) teritoriją. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2015 m. sausio 26 d. aktu Nr. KPD-SK-248 patikslino Kauno senųjų kapinių, vad. Karmelitų kapinėmis, komplekso apskaitos duomenis Kultūros vertybių registre (nustatė vertingąsias savybes ir apibrėžė teritorijos ribas). Kauno senųjų kapinių, vad. Karmelitų kapinėmis, komplekso vertingųjų savybių pobūdis: Architektūrinis (lemiantis reikšmingumą retas); Dailės (lemiantis reikšmingumą retas); Istorinis (lemiantis reikšmingumą retas); Kraštovaizdžio; Memorialinis (lemiantis reikšmingumą svarbus); Sakralinis (lemiantis reikšmingumą svarbus); Urbanistinis (lemiantis reikšmingumą svarbus); Želdynų (lemiantis reikšmingumą tipiškas).
Pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju svarbi Kauno senųjų kapinių, vad. Karmelitų kapinėmis, komplekso vertingoji savybė - ,,7.5. Faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes, įvykius: <...> Kauno senosios kapinės suplanuotos 1847 m. kartu su visu Naujamiesčiu pagal patvirtintą Kauno plėtros planą. <...>. Kapinių teritorija buvo suskirstyta sklypais pagal miesto gyventojų konfesijas: centrinė (didžiausia) dalis atiduota katalikams, pietinė - stačiatikiams, šiaurinė - evangelikams liuteronams, nuo pastarosios atrėžtas šiaurės rytinis kampas musulmonams. Sklypai skirti laidojimui, bet nedrausta statyti maldos namų, mokyklų. <...>. Musulmonų (caro laikais vadintų mahometonais) sklype apie 1860 m. pastatyta medinė mečetė ir du mediniai namai prie dabartinės (duomenys neskelbtini) gatvės. 1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, Kauno totorių draugijos iniciatyva jų vietoje pastatyta mūrinė mečetė (archit. Vaclovas Michnevičius ir Adolfas Netyksa). <...>. Kauno miesto Vykdomasis komitetas, baimindamasis visuomeninės tvarkos pažeidimų, nutarė kapines likviduoti. Buvo priimti sprendimai dėl palaikų perkėlimo į kitas kapines: <...>, 1959 m. kovo 25 d. sprendimas „Dėl Kauno miesto centrinių kapinių, esančių Lenino pr., perkėlimo“. Giminės ir artimieji dalį mirusiųjų palaikų perkėlė į Petrašiūnų, Seniavos, Panemunės, Eigulių ir kitas kapines, o kita dalis liko žemėje “. Pastatas - Kulto pastatas unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra nacionalinio reikšmingumo kultūros paveldo objektas - Kauno mečetė (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1151). Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl Nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Kauno mečetė pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe, nustatytas apsaugos tikslas - saugoti viešajam pažinimui ir naudojimui bei saugoti viešajai pagarbai. Kauno mečetės vertingąsias savybes ir reikšmingumo lygmenį nustatė ir teritorijos ribas apibrėžė Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2019 m. lapkričio 11 d. aktu Nr. KPD-SK-412 (su vėlesniais pakeitimais). Vertingųjų savybių pobūdis: Architektūrinis (lemiantis reikšmingumą unikalus); Istorinis (lemiantis reikšmingumą svarbus); Sakralinis (lemiantis reikšmingumą svarbus).
Nurodė, kad šiuo atveju svarbios Kauno mečetės vertingosios savybės - „7.1.3.1. planavimo sprendiniai - plano struktūra, kurią formuoja mečetė ŠR teritorijos dalyje, į PV nuo jos esanti pirmosios mečetės vieta, į S V - dviejų namų vietos bei senosios kapinės P ir ŠR teritorijos dalyse ” ir ,, 7.1.3.2. buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos - pirmosios mečetės vieta sklypo centrinėje dalyje (-; -; TRP 3; 1KONOGR Nr. 15. 16, 37-39; FF Nr. 1, 2, 6, 7; 2019 m.); pirmo ir antro namų vietos sklypo ŠV dalyje (-; TRP 4-5; IKON OCR Nr. 5, 6. 8-10, 12, 14, 15; FF Nr. 1, 2, 4, 9; 2019 m.) ”.
NKPAĮ 22 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad kultūros paveldo objektai, jų teritorijos ir jų apsaugos zonos, kultūros paveldo vietovės ir jų apsaugos zonos, kultūriniai rezervatai ir kultūriniai draustiniai tvarkomi ir veikla juose plėtojama kultūros paveldo objektai, jų teritorijos ir apsaugos zonos - pagal paveldosaugos reikalavimus, nustatomus kultūros paveldo objektų tipiniuose apsaugos reglamentuose, tvirtinamuose Vyriausybės, ir individualiuose apsaugos reglamentuose, parengtuose ir patvirtintuose kultūros ministro nustatyta tvarka. Kultūros paveldo objektų individualių apsaugos reglamentų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-974, 13 punktas nurodo, kad rengiant individualų apsaugos reglamentą vadovaujamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, Kultūros vertybių registro duomenimis, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktais, specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis, atliktų tyrimų duomenimis, kitais objektų apskaitos ir apsaugos dokumentais, atsižvelgiama į objekte, jo teritorijoje ir apsaugos zonoje vykdomą ir/ar planuojamą veiklą. Paveldosaugos reikalavimai turi užtikrinti objekto autentiškumo ir vertingųjų savybių išsaugojimą arba minimalų jų keitimą, pritaikant objektą naudojimui. Individualiuose apsaugos reglamentuose turi būti paaiškinta, remiantis kokiais apsaugos ir apskaitos dokumentais yra parengti jose nurodyti paveldosaugos reikalavimai, ne išimtis ir šis atvejis. Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis skyrius patvirtino (2019-12-13 Nr. IRKS-23) VĮ „Lietuvos paminklai“ parengtą Kauno mečetės (u. k. 1151) individualų apsaugos reglamentą Nr. IRKS-24, 2019 m. gruodžio 13 d. NKPAĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Apsaugos reglamentas – dokumentas, kuriuo nustatomi konkretaus nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, jo teritorijos, apsaugos zonos ar tokių objektų tipo paveldosaugos reikalavimai. Reglamente išdėstyti paveldosaugos reikalavimai nustatomi vertybės teritorijos daliai I, apimančiai žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypas - unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini) (plotas 0,8405 ha), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra perduotas panaudos teise pareiškėjai. Reglamente yra išdėstyti bendrieji paveldosaugos reikalavimai; reikalavimai žemės darbams; reikalavimai statinių ar įrenginių statybai (statinių aukščiui, tūriui, užstatymo tankiui ir intensyvumui, išorės apdailos medžiagoms); reikalavimai apželdinimui, želdinių aukščiui, tankiui, rūšiai; reikalavimai transporto srautams, jų intensyvumui; reikalavimai objekto, jo teritorijos priežiūrai; reikalavimai valdymui ir naudojimui; reikalavimai privalomiems atlikti tyrimams. Reglamento 2.4.4. punkte pasakyta - „Naujų pastatų statyba vertybės teritorijos dalyje „I“ neleidžiama“. Be to, Reglamento 2.4.7. punkte konkretizuoti paveldosaugos reikalavimai kompleksą sudarančių objektų ir vertingųjų savybių apsaugai, pvz., „<...> Reikalavimai teritorijos tvarkybos darbams: saugomas reljefas ir palaidojimai; buvusio užstatymo vietose (eksplikacijoje Nr. 3, 4, 5) prioritetas teikiamas po žeme esančių statinių liekanų (pamatų, rūsių) išsaugojimui“. Taigi, Reglamente ir buvo „išnagrinėta galimybė Mečetės teritorijoje pastatyti naują pastatą, reikalingą Mečetės ir jos teritorijos sutvarkymui“, kas nurodyta skunde ir išdėstyta Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos 2018 m. vasario 4 d. rašte Nr. S2-3417. Be to, kaip nurodoma šiame rašte „naujas pastatas reikalingas Mečetės ir jos teritorijos sutvarkymui“ pasakytina, kad tai nėra Mečetės sutvarkymui reikalingų pastatų (pirmosios mečetės, pirmo ir antro namų) atstatymas. Mečetė ir jos teritorija gali būti tvarkoma ir be pirmosios mečetės, pirmo ir antro namų atstatymo. Istoriškai per visą laikotarpį, teritorijoje nebuvo dviejų veikiančių mečečių, senosios kapinės su kapavietėmis iš teritorijos yra iškeltos, jas galima nustatyti tik atlikus pilnus teritorijos archeologinius tyrimus.
Pabrėžė, kad atsakovas vadovavosi NKPAĮ 2 straipsnio 5 dalies nuostata, jog atkūrimas - neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai. To paties įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtiniais atvejais, nesukeliant grėsmės turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms jų liekanoms, dalims ar elementams, gali būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atkuriami, jeigu: 1) atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis; 2) objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio: 3) atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė. Teisės akte nurodomos sąlygos yra kumuliatyvios, t. y. turinčios egzistuoti kartu, kas reiškia, kad tik nustačius visų trijų minėto straipsnio punkte įtvirtintų sąlygų buvimą ir esant Vyriausybės patvirtintai tvarkai, galimas stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinto kultūros paveldo objekto atkūrimas. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija 2013 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. S2-2095 atsakovą buvo informavusi, kad ministerija rengia kultūros paveldo objektų atkūrimo tvarkos aprašo projektą. Taip pat Lietuvos Respublikos kultūros ministerija buvo parengusi ir 2016 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. S2-2939 pateikusi Aplinkos ministerijai, Finansų ministerijai, Valstybinei kultūros paveldo komisijai, Lietuvos savivaldybių asociacijai, Senojo Kauno draugijai, draugijai „Pilis“ derinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl kultūros paveldo objektų atkūrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ projektą. Dėl kokių priežasčių iki šiol nėra patvirtinta kultūros paveldo objektų atkūrimo tvarka, atsakyti ne atsakovo kompetencijoje. Taigi, kol Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra nustačiusi atkūrimo tvarkos, atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, vadovavosi esančia bendrąja teisės norma (NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalies nuostata), pabrėždamas, kad šiuo metu nėra nustatytas atkūrimo “išimtinis atvejis”. Taip pat pagal istorinius šaltinius žinoma, kad senoji medinė mečetė buvo nugriauta sąmoningai, pastačius naują, architektūriniu požiūriu vertingesnę mūrinę mečetę. Be to, medinė mečetė nėra paskelbta kultūros paveldo objektu.
Nurodė, kad archeologiniai tyrimai vykdomi Paveldo tvarkybos reglamento PTR 2.13.01:2011 „Archeologinio paveldo tvarkyba“ (toliau – PTR), patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. ĮV-538, nustatyta tvarka. Archeologo parengta „Taikomųjų mokslinių archeologinių tyrimų Kauno mieste (duomenys neskelbtini) archeologinių žvalgymų pažyma (2021 m. rugsėjo 15 d.)“ parengta dėl (duomenys neskelbtini) sklypo teritorijos numatyto aptvėrimo metaline tvora, parkavimo įrengimo ir apleistų takų atnaujinimo ir yra tyrėjo parengtas dokumentas, kuriame glaustai pateikiami atliktų archeologinių tyrimų rezultatai, išvados ir pasiūlymai dėl tirtam objektui taikytinų kultūros paveldo apsaugos reikalavimų (PTR 10 dalies 4 pastraipa), t. y. ne detalūs teritorijos archeologiniai tyrimai - plačios apimties archeologiniai tyrimai, kuriais siekiama surinkti išsamius duomenis apie tiriamus objektus (PTR 10 dalies 8 pastraipa). Atsakovas pareikalavo archeologinius tyrimus atlikti tikslu „ar senosios kapinės su kapavietėmis iš teritorijos yra iškeltos“. Archeologinių žvalgymų pažymoje teigiama, kad „dėl gausybės asfaltuotų takų, gauti duomenys yra triukšmingi. Skenavimo metu aptiktos vos 3 kapavietės dydžio anomalijos (B, C ir D), jog jos fiksuotos šalia medžių labiausiai tikėtina, kad jos atsirado dėl medžio šaknų“. Taigi, yra tikimybė teritorijoje surasti kapavietes, nes vietą detaliai ištirti trukdė asfaltuoti takai ir medžių šaknys. Atsakovas 2019 m. yra išnagrinėjęs UAB „J.ARCH“ 2019 m. gegužės 14 d. prašymą peržiūrėti ir pritarti tvoros, automobilių stovėjimo aikštelės, inžinerinio statinio - įvažos statybos ir takų dangos keitimo (duomenys neskelbtini), projektinius pasiūlymus. Atsakovas juos 2019 m. birželio 7 d. suderino su pastabomis: rekomenduojame šalinti medį, kuris riboja kultūros paveldo objekto apžvelgiamumą, trukdo įrengti aptvėrimą sutapdintą su sklypo ribomis. Panduso įrengimą spręsti atskiru projektu. Žemės judinimo darbų vietose būtini archeologiniai tyrimai. 2019 m. gruodžio 17 d. per Infostatybos sistemą buvo gautas prašymas suderinti Tvoros, automobilių stovėjimo aikštelės, inžinerinio statinio - įvažos statybos ir takų dangos keitimo (duomenys neskelbtini) projektą. 2019 m. gruodžio 31 d. pateiktas projektas išnagrinėtas, jo sprendiniams pritarta.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso kiti inžineriniai statiniai: Kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – Kulto namai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (toliau – Kauno mečetė, Mečetė). Pastatas – Kulto namai yra įtrauktas į saugomų kultūros paveldo objektų registrą (unikalus kodas 1151). 0,8405 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra perduotas panaudos teise pareiškėjai. 2021 m. birželio 21 d. pareiškėjos atstovas Kultūros paveldo departamento Kauno skyriui pateikė prašymą išduoti sutikimą atkurti medinės mečetės pastatą, pirmą namą ir antrą namą, buvusius sklype (duomenys neskelbtini). Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis skyrius 2021 m. liepos 12 d. raštu Nr. (1.29-KE)2K-2285 pareiškėjos prašymo nepatenkino.
Administracinėje byloje kilo ginčas dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. birželio 21 d. prašymą išduoti sutikimą atkurti medinės mečetės pastatą, pirmą namą ir antrą namą, buvusius sklype (duomenys neskelbtini).
Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 20 punktą nekilnojamasis kultūros paveldas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija. Konkretaus nekilnojamojo kultūros paveldo objekto, jo teritorijos, apsaugos zonos ar tokių objektų tipo paveldosaugos reikalavimai nustatomi apsaugos reglamente (NKPAĮ 2 str. 1 d.). Administracinėje byloje nustatyta, kad Kultūros paveldo departamento Kauno teritorinis skyrius 2019 m. gruodžio 13 d. Tvirtinimo aktu Nr. IRKS-23 patvirtino Kauno mečetės (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 1151) Individualų apsaugos reglamentą Nr. IRKS-24. Reglamentu nustatyti paveldosaugos reikalavimai kultūros vertybės teritorijos daliai I, apimančiai žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir yra perduotas panaudos teise pareiškėjai. Pagal Reglamento 1.10 punktą vertingosios savybės ar saugomos dalys ir elementai užfiksuoti ir teritorijos ribos apibrėžtos/nustatytos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo Vertinimo tarybos 2019 m. lapkričio 25 d. akte Nr. KPD-SK-412. Akto duomenimis kultūros vertybės – Kauno mečetės vertingosios savybės be kita ko yra planavimo sprendiniai: plano struktūra, kurią formuoja mečetė ŠR teritorijos dalyje, į PV nuo jos esanti pirmosios mečetės vieta, į ŠV - dviejų namų vietos bei senosios kapinės P ir ŠR teritorijos dalyse (Akto 7.1.3.1. p.); buvusių komplekso dalių (statinių) liekanos ar jų vietos - pirmosios mečetės vieta sklypo centrinėje dalyje (-; -; TRP 3; IKONOGR Nr. 15, 16, 37-39; FF Nr. 1, 2, 6, 7; 2019 m ); pirmo ir antro namų vietos sklypo ŠV dalyje (-; -; TRP 4-5; IKONOGR Nr. 5, 6, 810, 12, 14, 15; FF Nr. 1, 2, 4, 9; 2019 m.) (Akto 7.1.3.2. p.).
Reglamento 2.2.3. punktas nustato, kad visi tvarkybos darbai vykdomi išsaugant teritoriją, nepažeidžiant vertingųjų savybių, nustatytų Akte. Pagal Reglamento 2.2.4. punktą pritaikant kultūros paveldo objektą, pertvarkant jį naudoti vertingos savybės keičiamos minimaliai, sudarant galimybes atkurti būklę, buvusią iki pakeitimų. Reglamento 2.4.4. punkte nustatyta, kad naujų pastatų statyba vertybės teritorijos dalyje „I“ neleidžiama. Be to, Reglamento 2.4.7. punkte konkretizuoti paveldosaugos reikalavimai kompleksą sudarančių objektų ir vertingųjų savybių apsaugai, tame tarpe reikalavimai teritorijos tvarkybos darbams: saugomas reljefas ir palaidojimai, buvusio užstatymo vietose (eksplikacijoje Nr. 3, 4, 5) prioritetas teikiamas po žeme esančių statinių liekanų (pamatų, rūsių) išsaugojimui. Taip pat numatyti galimi tvarkomieji statybos darbai: remontas, rekonstravimas, išsaugant vertingąsias savybes.
Taigi, kaip matyti iš Reglamento turinio, kultūros paveldo objekto vertingosioms savybėms priskiriamos buvusio komplekso dalių (statinių – 1860 m. pastatytos medinės mečetės bei dviejų medinių pastatų) liekanos ar jų vietos. Reglamente prioritetas teikiamas reljefo, po žeme esančių statinių liekanų išsaugojimui. Taip pat Reglamentu draudžiama naujų pastatų statyba kultūros vertybės teritorijos dalyje „I“.
NKPAĮ 2 straipsnio 5 dalis nustato, kad atkūrimas – tai neišlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės atkūrimas išimtiniais atvejais pagal nustatytas neišlikusias vertingąsias savybes, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus. Atkuriant išsaugomos atkuriamos vertybės išlikusios dalys ir elementai, jie grąžinami į pirminę vietą, tiksliai pakartojamos ar naujai sukuriamos neišlikusios dalys ir elementai. Kaip matyti iš paminėtos įstatymo nuostatos, atkūrimas gali būti vykdomas pagal neišlikusias vertingąsias savybes. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, kultūros paveldo objekto vertingosioms savybėms priskiriamos tik buvusio komplekso dalių liekanos ir jų vietos, tačiau pačių statinių – 1860 m. pastatytos medinės mečetės ir dviejų pastatų vertingosios savybės nenustatytos. Be to, pagal NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalį stichinių nelaimių ar žmonių sunaikinti kultūros paveldo objektai išimtiniais atvejais, nesukeliant grėsmės turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms jų liekanoms, dalims ar elementams, gali būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atkuriami, jeigu: 1) atkūrimo galimybė pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis; 2) objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti ir dera prie kraštovaizdžio; 3) atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos ir visuomenė. Taigi, kultūros paveldo objektas gali būti atkuriamas tik išimtiniais atvejais ir tik tuomet, kai egzistuoja NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalyje numatytų sąlygų visuma. Nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjo siekiamas atkurti kultūros paveldo objektas turi ypatingą meninę ar simbolinę reikšmę, yra itin svarbus tautinei savimonei ir kultūros paveldui puoselėti, atkūrimo galimybė nėra pagrįsta išsamiais istorinių šaltinių ir fizinių tyrimų duomenimis, nėra duomenų, jog atkūrimui pritaria valstybės ir savivaldybių institucijos bei visuomenė. Taip pat nėra duomenų, jog atkūrimo metu nebus sukelta grėsmė turinčioms vertingųjų savybių išlikusioms nekilnojamojo paveldo objekto liekanoms ir saugomai vertybei – buvimo vietai. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, vertintina, jog atsakovas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo išduoti sutikimą atkurti medinės mečetės pastatą, pirmą namą ir antrą namą, buvusius sklype (duomenys neskelbtini).
Dėl pareiškėjo argumento, jog atsakovas neturėjo pagrindo netenkinti pareiškėjos prašymo dėl to, jog nėra nustatyta NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalyje minima Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos atkūrimo tvarka, pažymėtina, jog paminėtos atkūrimo tvarkos nenustatymas nėra vienintelis argumentas, kuriuo remiantis atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymo. Prašomame panaikinti Rašte yra įvertinta prašomo atkurti kultūros paveldo objekto atitiktis NKPAĮ 23 straipsnio 4 dalyje nustatytoms sąlygoms, todėl Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos atkūrimo tvarkos nebuvimas nekeičia ginčo situacijos vertinimo iš esmės.
Pareiškėja taip pat nurodo, jog atsakovas pažeidė VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, Rašte nenurodė kokiais įrodymais ir kokiu teisinius pagrindu grindė jame išdėstytus motyvus, o Rašte išdėstytų motyvų nepakanka, kad pareiškėja pilnai suprastų kokiu pagrindu jos prašymas nebuvo tenkintas.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Aiškindamas ankstesnės redakcijos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014 ir kt.).
Šiuo atveju teismas nenustatė, kad atsakovas skundžiamu Raštu būtų pažeidęs VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, keliamus administraciniams sprendimams. Skundžiamas Raštas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, nurodyti atsisakymo patenkinti pareiškėjos prašymą teisiniai bei faktiniai pagrindai, motyvų išdėstymas aiškus ir pakankamas, Rašte nurodyta apskundimo tvarka, taip pat nurodyti visi VAĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyti individualaus administracinio akto elementai (administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos). Kadangi skundžiamas Raštas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo jo naikinti skunde nurodytais motyvais.
Nustačius, kad skundžiamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo patenkinti išvestinį pareiškėjos reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. birželio 21 d. prašymą.
Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovo bei atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje byloje sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nepatenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjos Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.