- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-13
- Bylos Nr.
- ATP-683-478/2015
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jūratė Jakubonienė
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarimo J. L. administracinio teisės pažeidimo byloje ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Administracinio teisės pažeidimo protokolas J. L. surašytas už tai, kad jis 2015-03-20 apie 19 val. 18 min. (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini) 6 kilometre, būdamas neblaivus (nustatytas 1,67 promilės girtumas), vairavo jo vardu registruotą automobilį Volvo S80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus greičio, kad bet kuriuo metu galėtų suvaldyti vairuojamą transporto priemonę, ko pasekoje nuvažiavo nuo kelio ir apgadino jam priklausančią transporto priemonę. Šiais veiksmais J. L. pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarimu J. L. pripažintas padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, ir jam paskirta administracinė nuobauda – 700 (septynių šimtų) eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Šalies argumentai
J. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarimą.
Skunde nurodoma, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad įvykio metu jis vairavo automobilį, o nutarime išvardinti procesiniai dokumentai tik patvirtina, kad buvo tikrintas apelianto blaivumas, asmens tapatybė, teisės vairuoti turėjimas, tačiau surinkti duomenys neįrodo jo kaltės dėl inkriminuojamo nusižengimo. Jo atsakomybė skundžiamame nutarime pagrįsta vien kaltinančios šalies - policijos pareigūnų tarnybiniu pranešimu ir pastarųjų parodymais teisme. Ištyrus bei įvertinus surinktus įrodymus, negalima daryti išvados, jog jis padarė jam inkriminuotą administracinės teisės pažeidimą.
Skunde pažymėta, jog kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006).
ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Tačiau, šiuo atveju, byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti egzistuojantį aplinkybių visetą.
Skunde taip pat nurodoma, kad jis viso proceso metu nuosekliai teigė, kad nepadarė administracinio teisės pažeidimo, automobilio būdamas neblaivus nevairavo. Patvirtino, kad buvo įvykio vietoje, tačiau automobilyje buvo tik kaip keleivis. Automobiliui nuvažiavus nuo kelio, kreipėsi pagalbos į gretimai gyvenantį M. K., kuris atvežė V. R., kuris pagal sutarimą turėjo prisiimti kaltę. Analogiškai aplinkybes nurodė ir M. K. bei V. R., kuris teisminio nagrinėjimo metu, pagarsinus jo paaiškinimą, duotą įvykio vietoje, nesutiko su fiksuotais žodžiais apie girtumą, nurodydamas, kad žodis „girtas“ yra prirašytas ir tai akivaizdu iš protokole esančių skyrybos ženklų. Šis žodis parašytas po taško. Teisminio nagrinėjimo metu apklausti policijos pareigūnai nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Policijos pareigūnas E. L. parodė, kad nežino, kas vairavo automobilį. Asmens, iškvietusio pareigūnus, neapklausė, nes pastarasis negalėjo įvardinti asmenų, buvusių įvykio vietoje. G. P. patvirtino, kad V. R. dar įvykio vietoje nurodė, kad į įvykio vietą buvo atvežtas dviejų asmenų, kas iš esmės patvirtina nuoseklius jo parodymus. Taigi, prielaida, kad automobilį vairavo jis, grindžiama tik policijos pareigūnų paaiškinimu, kad jis įvykio vietoje pripažino vairavęs automobilį. Tačiau šią prielaidą paneigia jo paaiškinimas bei D. M. paaiškinimas, kad įvykio vietoje įkalbinėjo prisiimti kaltę jam, tačiau jis teisinosi nevairavęs.
Konkrečiu atveju, Teismas priimdamas, policijos pareigūnų paaiškinimus kaip besąlygiškai teisingus ir suteikdamas jiems prioritetą, o administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimus vertindamas, kaip asmens siekimą išvengti administracinės atsakomybės, neatkreipė dėmesio į esmines aplinkybes, kurios policijos pareigūnų parodymus įgalina vertinti tik kaip pagrindą manyti, kad jis galėjo padaryti teisės pažeidimą, tačiau ne išvadai apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Pirmiausia, policijos pareigūnai tiesiogiai nei įvykio, nei administracinį teisės pažeidimą padariusio asmens nematė, jo neidentifikavo; įvykio vietoje du asmenis matęs liudytojas pastarųjų identifikuoti negalėjo. Taigi, šios aplinkybės neduoda pagrindo konstatuoti, kad jis vairavo automobilį. Antra, nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, kad jis pripažino įvykio vietoje kaltę. Šios aplinkybės grindžiamos tik subjektyviais policijos pareigūnų parodymais, kurios tampa sunkiai suvokiamos policijos pareigūnų veiksmų įvykio vietoje kontekste. V. R., kuris siekė prisiimti kaltę apklausiamas įvykio vietoje, tačiau asmuo dėl kurio patraukimo administracinėn atsakomybėn kyla abejonių, net jam „pripažinus“ kaltę, kaip nurodo pareigūnai, įvykio vietoje nėra apklausiamas, gabenamas į policijos komisariatą. Kas iš esmės leidžia daryti tik vienareikšmišką išvadą, kad asmeniui neigiant vairavimo faktą, aplinkybių išsiaiškinimui jis ir gabenamas į policijos komisariatą. Preziumuotina, kad policijos pareigūnai, žinodami aplinkybę, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo turi teisę duoti paaiškinimus bei naudotis teisės į gynybą principo garantijomis, t. y. negali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn ir negali būti baudžiamas už melagingų parodymų davimą, taip pat vengimą ar atsisakymą juos duoti, tokius svarbius įrodomąją prasme duomenis, kaip prisipažinimas, būtų nedelsiant užfiksavę įvykio vietoje. Trečia, tai, kad asmuo yra automobilio savininkas, nepatvirtina automobilio vairavimo fakto.
ATPK 126 str. 4 d. numatyta atsakomybė už transporto priemonių vairavimą, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo. Objektyvių duomenų, kurie leistų neabejotinai konstatuoti jo veikoje esant minėto administracinio teisės pažeidimo sudėtį nėra. Nors Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad (Nr. ATP-289-350/2013, Nr. ATP- 297-719/2014) negalima nekreipti dėmesio į aiškias policijos pareigūnų padarytas klaidas ir jų darbo trūkumus bei negalima sprendimo grįsti spėlionėmis ir prielaidomis. Šioje byloje, netgi nekreipiant dėmesio į aiškias policijos pareigūnų padarytas klaidas ir jų darbo trūkumus, kaip pvz., protokolą surašiusi institucija nurodo, kad vienas protokolas anuliuotas, tačiau naujasis vėlgi datuojamas ta pačia data ir tuo pačiu numeriu, rodo, kad šie dokumentai pildyti atgaliniu laiku ir tai pažeidžia objektyvių ir išsamių įrodymų teisėtumą, visa tai leidžia vertinti, kad sprendimas byloje grįstas tik prielaidomis. Kaip minėta, duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda, taigi šioje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti egzistuojantį aplinkybių visetą, kad jis būdamas neblaivus (nustatytas 1,67 promilės girtumas), vairavo automobilį Volvo S80 valstybinio numerio ženklai (duomenys neskelbtini) ir šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą numatytą LR ATPK 126 str. 4d.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kazlų rūdos policijos komisariato viršininkas M. J. prašo Marijampolės rajono 2015 m. gegužės 18 d. nutarimą palikti nepakeistą ir J. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
J. L. skundas atmetamas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliantas teisus, kad visi neaiškumai turi būti traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau tik tada, kai išnaudojus visas galimybes surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip paneigus asmenį kaltinančius įrodymus arba nepašalinus abejonių dėl asmens kaltės, tokias abejones traktuojant asmens naudai, būtų pagrindas nutraukti bylą dėl teisės pažeidimo. Bylos nagrinėjimo betarpiškumo principas įpareigoja teismą tiesiogiai ištirti įrodymus (išklausyti proceso šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, specialistų paaiškinimus ir ekspertų išvadas, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus), nuodugniai išanalizuoti informaciją, gautą iš įvairių šaltinių, aptarti kiekvieno įrodymo turinį, galią, įvertinti juos nuoseklumo ir patikimumo aspektu. Pažymėtina, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N-444-2786/2010).
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas J. L., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl J. L. kaltės padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Priimdamas skundžiamą nutarimą, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami dėl jų nepatikimumo. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmos instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Nors apeliantas dėl administracinio teisės pažeidimo savo kaltės nepripažino ir teigė, kad ne jis vairavo automobilį ir automobilį vairavusį asmenį nurodyti atsisakė, tačiau byloje surinkti duomenys apelianto versiją paneigia, ir byloje surinktos medžiagos duomenų pakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog būtent J. L., būdamas neblaivus, vairavo jam priklausantį automobilį „Volvo S80“.
Priešingai apelianto nuomonei, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino tiek jo, tiek ir liudytojos D. M. parodymus, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei abiejų šių asmenų parodymais aiškiai siekiama padėti pažeidėjui išvengti atsakomybės.
J. L. kaltę pagrindžia byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti bei nutarime išanalizuoti įrodymai, kurių patikimumu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, tai: administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 2-3), liudytojo V. R. paaiškinimas (b. l. 4), asmens blaivumo testas (b. l. 6), tarnybinis pranešimas (b. l. 14), pranešimas dėl nušalinimo nuo transporto priemonės vairavimo (b. l. 15), pakvitavimas (b. l. 17), liudytojų E. L. (b. l. 27) ir G. P. (b. l. 38) duoti parodymai, kiti byloje surinkti įrodymai.
Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, teismas, spręsdamas dėl apelianto kaltės buvimo, vadovavosi byloje esančia rašytine medžiaga, apklausė patį pažeidėją, liudytojus, kurių parodymais, išanalizuotais kitų, byloje esančių, įrodymų kontekste, paneigta apelianto teikiama įvykio versija.
Nors tiesioginių įvykio liudytojų, mačiusių, kad būtent J. L. vairavo automobilį, nėra, tačiau byloje esantys įrodymai, sudarydami vieningą ir logišką įrodymų seką, pagrindė, kad būtent pats J. L. 2015-03-20 apie 19 val. 18 min. Kazlų Rūdos savivaldybėje, kelio Gudeliai-Plutiškės 6 kilometre, būdamas neblaivus vairavo jo vardu registruotą automobilį VolvoS80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad netiesioginiais įrodymais taip pat gali būti grindžiamas asmens kaltumas, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Loginė grandinė yra būtina įrodinėjimo proceso dalis, tačiau kiekviena loginės sekos grandis turi būti pagrįsta patikimais, išsamiai ir nešališkai išnagrinėtais bylos duomenimis.
J. L. nurodė, kad jis 2015-03-20 buvo neblaivus, sėdėjo automobilyje „Volvo S80“, tačiau jo nevairavo, o sėdėjo keleivio pusėje, teismui atsisakė įvardinti asmenį, vairavusį automobilį ir abstrakčiai nurodė, kad automobilį vairavo kaimynas
Liudytojas policijos pareigūnas E. L. paaiškino, kad 2015-03-20 apie 19.18 val. iš Marijampolės AVPK budėtojo buvo gautas pranešimas, kad kelyje link (duomenys neskelbtini) kaimo nuo kelio yra nuvažiavęs ir šonu pavirtęs automobilis. Atvykus į įvykio vietą, jį su kolega G. P. pasitiko pranešėjas, kuris paaiškino, kad matė, kaip iš automobilio išlipo du asmenys ir bandė pasišalinti. Jis teigė, kad asmenys buvo akivaizdžiai neblaivūs. Praėjus gal 10 min., atėjo V. R. ir sakė, kad jis vairavo automobilį. Asmenį supažindinus dėl melagingų parodymų davimo, jis pradėjo teigti, kad automobilio nevairavo ir paaiškino, kad jam draugas, vardu J. L., paskambino ir pranešė, kad nuvažiavo nuo kelio, yra išgėręs ir prašo pagalbos, kad ateitų ir pasakytų pareigūnui, kad vairavo jis. Dar po kokių 15 min., užkėlus automobilį, atvažiavo J. L. ir jo sugyventinė. Paklausus J. L., kas vairavo automobilį, jis nurodė, kad vairavo V. R.. Pasakius J. L., kad V. R. teigia, kad nevairavo, tai prisipažino ir pasakė teisybę, kad vairavo pats. J. L. prisipažinimą girdėjo jo sugyventinė ir kolega G. P.. Neblaivumas J. L. buvo nustatytas policijos komisariate. Atvykus į komisariatą, J. L. atsisakė duoti paaiškinimus ir jau pradėjo neigti, kad jis vairavo automobilį. Atvažiavo į komisariatą jį pasiimti sugyventinė ir patarė jam nedaryti nesąmonių ir prisipažinti.
Liudytojas policijos pareigūnas G. P. paaiškino, kad buvo gautas pranešimas, kad kelyje Plutiškės-Gudeliai nuo kelio yra nuvažiavęs automobilis, ir kad vairuotojas bei keleivis bando pasišalinti iš įvykio vietos bei, kad, galimai, gali būti neblaivūs. Atvažiavus prie automobilio, nieko nebuvo, o išsikvietus tralą, tuo metu atbėgo V. R., kuris teigė, kad jis vairavo automobilį. Asmuo buvo supažindintas, kad už melagingus parodymus gresia administracinė atsakomybė, ir tada jis pasakė, kad nevairavo. Jis sakė, kad jam būnant namuose jam į telefoną paskambino Juozas, kuris pasakė, kad jį ištiko bėda, nuvažiavo nuo kelio, kad jis atvyktų į įvykio vietą ir pasakytų policijai, kad jis vairavo. Atvažiavo tralas ir, kraunant automobilį ant platformos, prisistatė automobilio savininkas, buvo matyti, kad jis neblaivus, buvo visas purvinas. J. L. prisipažino, kad vairavo, o nuvažiavus į komisariatą, jis jau neigė, kad vairavo. Prisipažinimą girdėjo E. L. ir J. L. sugyventinė, kuri liepė prisipažinti, nes paskui bus blogiau. Su J. L. bendraujant jis teigė, kad jie važiavo dviese ir važiavo su juo V. R., o V. R. sakė, kad nevažiavo.
2015 m. kovo 20 d. paaiškinime (b. l. 4) liudytojas V. R. nurodė, kad 2015-03-20 apie 19.30 val. jam paskambino vyriškis, vardu Juozas, kuris paprašė, kad jis išeitų į kiemą, kieme jo laukė du nepažįstami vaikinai, kurie pasakė, kad jį nuveš į vietą, kurioje, kaip Juozas jam minėjo, pateko į bėdą, nuvažiavo į griovį. Minėti vaikinai jį vežė į tą vietą, kurioje Juozas įvažiavo į griovį. Juozas telefonu prašė, kad jis pabandytų pasakyti, jog vairavo automobilį.
Taigi, šių įrodymų visuma objektyviai paneigia apelianto iškeltą versiją, kad ne jis, o kitas asmuo vairavo jam priklausantį automobilį „Volvo S80“. Nors ir nėra tiesioginių įvykio liudytojų, tačiau nenustačius konkrečių aplinkybių, dėl kurių liudytojai E. L. ir G. P. būtų suinteresuoti duoti klaidinančius parodymus ar apkalbėti pažeidėją, jų parodymai pagrįstai laikyti patikimais ir jais pagrįstai remtasi, konstatuojant pažeidėjo kaltę administracinio teisės pažeidimo padarymu. Liudytojai E. L. ir G. P. nuosekliai teigė, kad pats J. L., sužinojęs, jog V. R. nurodė nevairavęs automobilio, prisipažino, jog pats, būdamas girtas, vairavo automobilį ir pabėgo, nes bijojo gręsiančios atsakomybės, bet vėliau rašyti paaiškinimą atsisakė. Be to, ir pats J. L. elgesys bei paaiškinimai, kad jis, neva, ieškojo, kas prisiims atsakomybę už kitą vairavusį asmenį, yra nelogiškas ir prieštaraujantis byloje ištirtiems įrodymams.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, nustatytų įvykio aplinkybių ir išvados, kad J. L. padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą. J. L. nuobauda paskirta laikantis bendrųjų nuobaudos skyrimo taisyklių, įvertinus pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, atsakomybę sunkinančią aplinkybę - pakartotinai per metus padarytas tos pačios rūšies administracinis teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau buvo paskirta administracinė nuobauda, todėl galutinė nuobauda yra proporcinga ir adekvati padarytiems pažeidimams ir ja bus pasiekti ATPK 20 straipsnyje numatyti nuobaudos tikslai.
Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl to skundžiamas nutarimas paliekamas nepakeistas, o pažeidėjo apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
J. L. apeliacinį skundą atmesti.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.