- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-19
- Bylos Nr.
- 2A-2199-260/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-34-3-00012-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė (pirm.), Raimondas Buzelis (pran.), Leonas Jachimavičius
- Atsakovas
- V. P.
- Ieškovas
- K. V. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės (kolegijos pirmininkė), Raimondo Buzelio (pranešėjas) ir Leono Jachimavičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-9-878/2014 pagal ieškovo K. V. B. ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo V. P. priešieškinį ieškovui K. V. B. dėl paskolos sutarties pripažinimo sudarytos tarp K. V. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Aventa“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Aventa“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas ieškiniu (b.l. 33–34, t. I), pateiktu skolininkui pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, prašė priteisti jam iš atsakovo V. P. 20 060 JAV dolerių skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003 m. sausio 10 d. ieškovas ir atsakovas sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 25 000 JAV dolerių, kuriuos atsakovas įsipareigojo grąžinti ieškovui iki 2003 m. vasario 1 d. Vėliau šalių susitarimu paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2003 m. gruodžio 31 d. Iki nustatyto termino paskolos suma ieškovui nebuvo grąžinta. 2010 m. birželio 18 d. šalys sudarė sutartį dėl 25 000 JAV dolerių skolos grąžinimo pagal 2003 m. sausio 10 d. sudarytą paskolos sutartį ir susitarė dėl skolos grąžinimo dalimis pagal nustatytą grafiką. Skola turėjo būti grąžinta nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2011 m. gruodžio 20 d. Atsakovas ieškovui yra grąžinęs dalį paskolos sumos – 8 000 JAV dolerių. Atsakovas yra skolingas ieškovui 17 000 JAV dolerių negrąžintos paskolos sumos ir 3 060 JAV dolerių delspinigių, numatytų 2010 m. birželio 18 d. sutartyje.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį (b.l 46–47, t. I) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Nurodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta UAB „Aventa“ vardu, atsakovas veikė kaip šios įmonės atstovas, nes paskolos suma buvo skirta minėtos įmonės apyvartinėms lėšoms. Paskolos sutarties sudarymo dieną gauti pinigai buvo įnešti į įmonės kasą, todėl laikytina, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo ir UAB „Aventa“. Šalys susitarė, kad paskolos suma, kuri iš viso pagal 2003 m. sausio 10 d. JAV dolerio kursą buvo 81 912 Lt, ieškovui kas mėnesį bus grąžinama po 1 650 Lt, o nuo 2004 m. sausio mėnesio nukritus JAV dolerio kursui - po 1 350 Lt per mėnesį. Per 2003 metus ieškovui buvo sumokėta 18 150 Lt, o per 2004-2009 metus – 97 200 Lt. 2010 metais ieškovui buvo sumokėta 2 700 Lt, todėl iš viso ieškovui yra sumokėta 118 050 Lt.
Priešieškinyje (b.l. 58–60, t. I) ir patikslintame priešieškinyje (b.l. 150–152, t. I) atsakovas prašė pripažinti, kad paskolos sutartis, kurią 2003 m. sausio 10 d. V. P. sudarė su K. V. B., yra sudaryta tarp K. V. B. ir UAB „Aventa“, atstovaujamos jos vadovo V. P.. 2003 m. sausio 10 d. paskolos sutartis buvo sudaryta su UAB „Aventa“, kurią atstovavo atsakovas. Ieškovui buvo žinoma, kad paskolos suma bus skirta UAB „Aventa“ apyvartinėms lėšoms, todėl atsakovas paskolą ėmė įmonės vardu. Paskolos sutarties sudarymo dieną paskolos suma buvo įnešta į UAB „Aventa“ kasą. Paskola buvo suteikta JAV doleriais, tačiau grąžinama litais. Nors 2010 m. gegužės 5 d. atsakovas pardavė kontrolinį UAB „Aventa“ akcijų paketą, buvo atleistas iš direktoriaus pareigų, tačiau iki įregistruojant Juridinių asmenų registre naują UAB „Aventa“ vadovą, t. y. iki 2010 m. liepos 30 d. faktiškai buvo UAB „Aventa“ vadovu. Ieškovui baiminantis dėl galimo senaties termino paskolos sutarčiai taikymo, ieškovas ir atsakovas atnaujino sudarytą paskolos sutartį ir susitarė dėl paskolos grąžinimo grafiko. Grąžinimo grafikas ir galutinė paskolos suma turėjo būti suderinta su ankstesniais mokėjimais susitarus dėl lito ir JAV dolerio kurso, tačiau atsakovui nepavykus dėl to susitarti su ieškovu, šio klausimo sprendimas buvo paliktas naujajam UAB „Aventa“ vadovui. Atsakovo vadovaujama įmonė ieškovui iš viso yra sumokėjusi 52 394,70 JAV dolerių, todėl laikytina, kad visa paskolos suma yra grąžinta bei ieškovui papildomai sumokėta 27 394,70 JAV dolerių palūkanų. Ieškovas, gaudamas nuolatines išmokas iš UAB „Aventa“, patvirtino, kad paskolos sutartis buvo sudaryta būtent su šia įmone. Nurodyta paskolos sutartis yra apsimestinis sandoris, kadangi jį sudarė ne tikroji sandorio šalis UAB „Aventa“, bet statytinis. Būtent UAB „Aventa“ pagal paskolos sutartį įgijo teises bei vykdė pareigas.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į priešieškinį ir patikslintą priešieškinį (b.l. 71–75, 161–164, t. I) ieškovas prašė priešieškinį atmesti. Nurodė, kad atsakovas, siekdamas išvengti prievolių vykdymo, siekia perkelti asmeninius įsipareigojimus bendrovei, kuri galimai neturi lėšų atsiskaityti su kreditoriumi. Ieškovas dėl paskolos suteikimo asmeniškai tarėsi su atsakovu kaip fiziniu asmeniu, paskola buvo suteikta būtent atsakovui, o aplinkybė, kur atsakovas panaudojo paskolos lėšas, neturi reikšmės sprendžiant dėl paskolos sandorio šalių. Atsakovas, gavęs lėšas, jomis galėjo disponuoti savo nuožiūra. Nors atsakovas buvo minėjęs, kad pinigus panaudos verslui, tačiau ieškovui ši aplinkybė nebuvo reikšminga, kadangi pinigus jis skolino asmeniškai atsakovui. Su ieškovu atsakovas atsiskaitydavo taip pat asmeniškai ir tai niekaip nebuvo susiję su UAB „Aventa“. Atsakovas asmeniškai yra grąžinęs ieškovui 8 000 JAV dolerių, kuriuos, atsakovo teigimu, jis gavo pardavęs UAB „Aventa“ akcijas, kas paneigia atsakovo argumentus, kad sandorį vykdė UAB „Aventa“. Atsakovo argumentai, kad jis nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2010 m. liepos 30 d. veikė kaip faktinis UAB „Aventa“ vadovas, yra niekuo nepagrįsti, jis neturėjo teisės veikti minėto juridinio asmens vardu, todėl tuo pačiu įmonės vardu negalėjo ir sudaryti susitarimo dėl skolos grąžinimo 2010 m. birželio 18 d. Nors iš atsakovo pateiktų kasos išlaidų orderių matyti, kad atsakovas iš UAB „Aventa“ kasos gaudavo pinigus, skirtus paskolos ir palūkanų sumokėjimui ieškovui, tačiau nėra įrodymų, kad šiuos pinigus atsakovas būtų sumokėjęs ieškovui. Aplinkybė, kad atsakovas ieškovui buvo skolingas 25 000 JAV dolerių yra nurodyta ir 2010 m. birželio 18 d. susitarime, todėl bet kokie argumentai, kad atsakovas iki tol buvo grąžinęs bent dalį paskolos sumos, yra nepagrįsti.
Trečiasis asmuo atsiliepime (b.l. 195, t. I) nurodė nesutinkantis su ieškiniu, tačiau sutinkantis su priešieškiniu. Nurodė, kad ginčo paskolos sutartį sudarė ieškovas ir UAB „Aventa“, atstovaujama atsakovo, ir ši aplinkybė šalims buvo žinoma. Paskolos suma buvo įnešta į įmonės kasą ir panaudota apyvartinėms lėšoms, o per laikotarpį nuo 2003 metų iki 2010 metų UAB „Aventa“ yra sumokėjusi ieškovui 118 050 Lt, kas sudaro pagrindą manyti, kad įmonė yra grąžinusi ieškovui paskolos sumą. Atsakovas buvo įpareigotas ir turėjo įgaliojimus veikti UAB „Aventa“ vardu, tęsti derybas dėl paskolos grąžinimo ir užbaigimo, susitarti dėl JAV dolerio ir lito santykio.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Prienų rajono apylinkės teismas 2014 m. birželio 27 d. sprendimu (b.l. 25–37, t. II) ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovo 20 060 JAV dolerių skolą, penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013 m. sausio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 1 597 Lt žyminį mokestį ir 1 500 Lt advokato pagalbai apmokėti, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo valstybei 133 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas buvo sudarę dvi rašytines sutartis: 2003 m. sausio 10 d. paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 25 000 JAV dolerių iki 2003 m. vasario 1 d., šalių sutarimu paskolos grąžinimo terminas vėliau buvo pratęstas iki 2003 m. gruodžio 31 d., ir 2010 m. birželio 18 d. sutartį dėl skolos grąžinimo, kuria ieškovas ir atsakovas pažymėjo, jog pagal paskolos sutartį, sudarytą 2003 m. sausio 10 d., atsakovas 2010 m. birželio 18 d. ieškovui skolingas 25 000 JAV dolerių, ir susitarė, kad minėta skola bus grąžinama dalimis pagal sutartyje nustatytą grafiką. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, sprendė, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai ir pažymėjo, kad paskolos sutarties, o taip pat ir 2010 m. birželio 18 d. sutarties dėl skolos grąžinimo atsakovas neginčija. Teismas, remdamasis 2010 m. birželio 18 d. sutartyje dėl skolos grąžinimo esančiais įrašais ir šalių paaiškinimais nustatė, kad atsakovas yra grąžinęs ieškovui 8 000 JAV dolerių. Teismas, spręsdamas dėl paskolos sandorio šalių, paminėjo, kad ieškovas kategoriškai neigia paskolos sutartį sudaręs su UAB „Aventa“, teigia paskolos sandorį sudaręs su atsakovu kaip fiziniu asmeniu, kas ir atsispindi 2003 m. sausio 10 d. paskolos sutartyje, kurioje nėra nurodyta, kad atsakovas veikia kaip UAB „Aventa“ atstovas. Teismas nustatė, kad 2002 m. gruodžio 10 d. UAB „Aventa“ visuotiniame akcininkų susirinkime buvo svarstytas paskolos sutarties su ieškovu sudarymas ir įgalioto asmens išrinkimo klausimai, sutikta priimti ieškovo siūlomą 25 000 JAV dolerių paskolą, kuri bus grąžinama kartu su palūkanomis dalimis, ir bendrovės direktorius įgaliotas pasirašyti UAB „Aventa“ vardu kreditavimo sutartį. Tačiau teismas nurodė, kad paskolos sutartyje tokie atsakovo įgaliojimai nenurodyti, sutartyje nėra susitarta nei dėl palūkanų, nei dėl paskolos grąžinimo dalimis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nenurodė jokios logiškos priežasties, dėl kurios ieškovas negalėjo sudaryti paskolos sandorio tiesiogiai su UAB „Aventa“. Teismas, įvertinęs atsakovo argumentus, pažymėjo, jog jie yra nenuoseklūs, nelogiški, kas sudaro pakankamą pagrindą abejoti jo nurodomomis aplinkybėmis. Teismas aplinkybės, kad paskolos suma tą pačią dieną buvo įnešta į UAB „Aventa“ kasą, nelaikė patvirtinančia paskolos sutarties sudarymo su minėta įmone fakto, ir nurodė, kad pats pinigų į bendrovės kasą įnešimo faktas savaime sutarties apsimestinumo neįrodo, juo labiau, kad atsakovas pinigus įnešė savo vardu ir, kaip parodė įmonės vyr. buhaltere tuo metu dirbusi I. B. D., šie pinigai buvo apskaitomi kaip įmonės gauti iš kreditoriaus V. P.. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl jis, laikydamas, kad pirmoji paskolos sutartis sudaryta tarp ieškovo ir UAB „Aventa“, 2010 m. birželio 18 d., kai jau buvo atleistas iš UAB „Aventa“ direktoriaus pareigų, savo vardu su ieškovu pasirašė paskolos grąžinimo sutartį pripažindamas, kad jis pats yra skolingas ieškovui pagal 2003 m. sausio 10 d. sutartį 25 000 JAV dolerių, numatė konkretų visos šios paskolos sumos grąžinimo grafiką ir jo iš dalies laikėsi sumokėdamas per tris kartus iš viso 8 000 JAV dolerių. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog UAB „Aventa“ mokėjo pinigus ieškovui po jo ir atsakovo 2010 m. birželio 18 d. sutarties dėl paskolos grąžinimo pasirašymo. Atsakovas patvirtino, kad minėtos sutarties sudarymo metu jau nebedirbo UAB „Aventa“ direktoriumi, paskolą mokėjo iš už parduotas akcijas gautų pinigų, o ne iš įmonės lėšų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas baigiamojoje kalboje teigė, kad šią sutartį sudarė paveiktas ieškovo šantažo, grasinimų ir pan., nors teismo posėdžio metu aiškino sutartį sudaręs dėl didelio užimtumo, galbūt neteisingo sutarties formuluočių įvertinimo, taigi, jo aiškinimai apie šio sandorio sudarymo aplinkybes prieštaringi. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas yra išsilavinęs asmuo, turi pakankamai gyvenimiškos ir verslininko patirties, sprendė, jog atsakovas sutartyje įvardintas paskolos gavėju negalėjo nesuprasti savo vardu 2010 m. birželio 18 d. pasirašomos paskolos grąžinimo sutarties galimų jam pasekmių, o jokių įrodymų, kad jis dėl galimai neteisėtų ar netgi nusikalstamų ieškovo veiksmų būtų kreipęsis į teisėsaugos institucijas, nepateikė. Teismas, remdamasis Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo dienos, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip, atsižvelgęs į tai, kad UAB „Aventa“ 2010 m. gegužės 20 d. visuotiniame akcininkų susirinkime nutarta V. P. iš direktoriaus pareigų atleisti nuo 2010 m. gegužės 21 d., o nuo tos dienos direktoriumi paskirti I. K., sprendė, kad nuo 2010 m. gegužės 21 d. V. P. nebebuvo UAB „Aventa“ direktoriumi, negalėjo veikti šio juridinio asmens vardu ir sudaryti sandorių. Teismas nurodė, kad VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenys negali būti pripažinti įmonės vadovo paskyrimo į šias pareigas ar atleidimo iš jų pagrindu, todėl nelaikė atsakovo faktiniu UAB „Aventa“ vadovu. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad įmonė tiesiogiai būtų mokėjusi ieškovui kokias nors pinigų sumas, o byloje esantys kasos išlaidų orderiai, kuriuose nurodytos atsakovui įmonės išmokėtos tam tikros sumos, nepatvirtina šių pinigų perdavimo ieškovui fakto. Be to, teismas nurodė, kad pagal kasos išlaidų orderius V. P. išmokėti pinigai nei datomis, nei sumomis nesutampa su jo pateiktame dokumente su jo ir ieškovo parašais nurodytomis datomis ir sumomis, nors būtent šiuo dokumentu V. P. įrodinėja paskolos ieškovui grąžinimą UAB „Aventa“ jam išmokėtais grynaisiais pinigais. Teismas laikė tikėtina ieškovo nurodytą aplinkybę, kad šie mokėjimai, patvirtinti jo ir atsakovo parašais, buvo anksčiau tarp jų sudarytos kitos paskolos sutarties dalių grąžinimas. Teismas nurodė, jog abejoja atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, jog jis 52 394,70 JAV dolerių sumą sumokėjo ieškovui pagal 2003 m. sausio 10 d. sutartį, nes šioje sutartyje nebuvo numatytos palūkanos, o be to, atsakovas nesugebėjo teismui paaiškinti, dėl kokios palūkanų normos buvo šalių susitarta. Teismas taip pat suabejojo UAB „Aventa“ apskaitos dokumentų įrašų tikrumu nurodęs, kad pats atsakovas patvirtino ir pateikė atitinkamus aktus, kad visus įmonės finansinės apskaitos dokumentus jis 2010 m. gegužės 5 d. perdavė naujam įmonės savininkui I. K.. Nors atsakovas nurodė šiuos dokumentus gavęs iš įmonės archyvo, tačiau liudytoja patvirtino, kad dar kasos išlaidų orderių surašymo metu atsakovas reikalavo jam padaryti antrą egzempliorių. Teismas, įvertinęs aplinkybių visumą, sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog būtent UAB „Aventa“ atsiskaitinėjo pagal paskolos sutartį su ieškovu, todėl nurodė nesant pagrindo sandorį pripažinti apsimestiniu. Teismas, netenkinęs priešieškinio, taip pat pripažinęs, kad atsakovas neįrodė paskolos sumos grąžinimo, tenkino ieškinį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l. 59–65, t. II) atsakovas prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, pripažinti, kad 2003 m. sausio 10 d. sutartis yra sudaryta tarp K. V. B. ir UAB „Aventa“, atstovaujamos jos vadovo V. P., priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepagrįstai laikė byloje nustatyta aplinkybę, kad ieškovas suteikė atsakovui nurodyto dydžio paskolą, o taip pat nurodė, kad atsakovas neginčija paskolos sutarties sudarymo fakto, kadangi atsakovas ginčijo sudarytą sutartį teigdamas, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta ne su juo, o su UAB „Aventa“.Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso šalių dispozityvumo ir rungimosi principus, kadangi, nors ieškovas, nesutikdamas su atsakovo reikalavimu pripažinti paskolos sutartį sudaryta tarp ieškovo ir trečiojo asmens, neįvykdė savo pareigos įrodyti (paneigiant eilę rašytinių įrodymų, liudijančių trečiojo asmens faktinį paskolos gavimą ir grąžinimą), kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta ne tarp ieškovo ir trečiojo asmens, teismas priėmė ieškovui naudingą sprendimą nepagrįstai atmesdamas įrodymais pagrįstą priešieškinį.Nors teismas nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovui ženkliai didesnės nei paskolos suma grąžinimą, tačiau teismas, remdamasis tik deklaratyviais teiginiais, nepagrįstai sprendė, kad tai buvo anksčiau tarp šalių sudarytos paskolos sutarties dalių grąžinimas. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo sumokėtų ieškovui 18 900 Lt nepagrįstai nurodė, kad UAB „Aventa“ sumokėtos sumos ir paskolos grąžinimo grafikas neatitinka 2003 m. sausio 10 d. sutarties sąlygų, dėl ko tikėtina, kad atsakovas grąžino paskolą pagal ankstesnę kitą sutartį. Teismas, nurodydamas minėtas aplinkybes, iš esmės pripažino, kad įmokas pagal paskolos sutartį mokėjo ne atsakovas, o UAB „Aventa“, atstovaujama atsakovo. Teismas priešieškinį atmetė remdamasis tik prielaida dėl anksčiau tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos kitos paskolos sutarties, nors tokios paskolos sutarties egzistavimą atsakovas neigė, o ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokios paskolos sutarties egzistavimą. Būtent ieškovas, neigdamas 18 900 Lt sumokėjimą pagal ginčo sutartį, turėjo įrodyti, kad nurodyta pinigų suma buvo sumokėta kaip paskolos grąžinimas pagal kitą paskolos sutartį. Nesant nurodytų įrodymų, laikytina, kad atsakovas įrodė, jog ieškovas iš atsakovo gavo 18 900 Lt pagal 2003 m. sausio 10 d. sutartį, kadangi tai yra vienintelė paskolos sutartis, kurios egzistavimo faktas yra įrodytas byloje.Teismas nepagrįstai atsisakė ginčo paskolos sandorį pripažinti apsimestiniu, nors tokio sandorio su ieškovu sudarymą UAB „Aventa“ pripažino tiek savo veiksmais, tiek ir atsiliepime į ieškinį. Ginčo paskolą gavo ne atsakovas, o UAB „Aventa“, kuri pripažino skolą. Atsakovas veikė kaip UAB „Aventa“ įgaliotinis, o tai buvo žinoma ir ieškovui.Teismas be pagrindo atsisakė pripažinti UAB „Aventa“ buhalterinės apskaitos dokumentus pagrįstais tik dėl to, kad ši įmonė galimai netinkamai tvarkė savo buhalterinę apskaitą ir nepateikė visos informacijos apie paskolas mokesčių inspekcijai. Ginčas byloje yra kilęs ne dėl UAB „Aventa“ buhalterinės apskaitos pažeidimų, todėl teismas, pasisakydamas dėl buhalterinių apskaitos dokumentų pagrįstumo, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, nes ieškovas neprašė buhalterinės apskaitos dokumentų pripažinti negaliojančias. UAB „Aventa“ buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais rėmėsi atsakovas, yra teisėti, pagrįsti, nenuginčyti, todėl teismas jais turėjo vadovautis kaip prima facie įrodymais.Teismas nepagrįstai atsisakė įvertinti aplinkybes, kad 2010 m. balandžio 28 d. UAB „Aventa“ pranešime apie skelbiamą visuotinį akcininkų susirinkimą ir UAB „Aventa“ 2010 m. gegužės 20 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole pasirašęs asmuo suklastojo atsakovo parašą. Atsakovas nurodytų suklastotų dokumentų pagrindu buvo atleistas iš UAB „Aventa“ direktoriaus pareigų ir pasikeitimai įregistruoti Juridinių asmenų registre. Atsakovas yra kreipęsis į policiją ir teismą dėl parašų suklastojimo.Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas nuo 2010 m. gegužės 21 d. nebuvo UAB „Aventa“ direktorius, kadangi I. K. UAB „Aventa“ direktoriumi Juridinių asmenų registre įregistruotas tik 2010 m. liepos 30 d., o juridinis asmuo negali likti be vadovo. Paskirtas naujas direktorius privalo pradėti dirbti, o tai jis gali atlikti tik nuo jo įregistravimo viešame registre. Teismui nepagrįstai nusprendus, kad atsakovas nuo 2010 m. gegužės 21 d. nebuvo UAB „Aventa“ direktoriumi, teismas padarė ir nepagrįstą išvadą, kad 2010 m. birželio 18 d. sutartį dėl skolos grąžinimo atsakovas pasirašė neidamas UAB „Aventa“ direktoriaus pareigų.Teismas, spręsdamas dėl ginčo paskolos sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, nesilaikė įstatyme ir teismų praktikoje pripažintų sutarčių aiškinimo būdų, kad būtų kiek įmanoma tiksliau išaiškinta šalių valia sudarant sutartį ir prisiimant iš sutarties kylančius įsipareigojimus, nenurodė jokių aplinkybių dėl sutarties vykdymo, nesiaiškino dėl atsakovo sumokėtų ieškovui 18 900 Lt, o motyvus dėl tarp šalių egzistavusios kitos paskolos sutarties grindė prielaidomis. Nors byloje ginčas kilo dėl sandorio – tam tikros sutarties - rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės, teismas, spręsdamas ginčą, nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 72–78, t. II) prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti nepakeistą 2014 m. birželio 27 d. Prienų rajono apylinkės teismo sprendimą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog teismo išvada dėl paskolos atsakovui suteikimo yra nepagrįsta, kadangi ieškovo pateikta paskolos sutartis patvirtina, jog atsakovas pinigus pagal paskolos sutartį gavo. Sutartis surašyta atsakovo ranka asmeniškai įsipareigojant grąžinti paskolos sumą ir tvirtinant, kad paskolos suma gauta. Atsakovas netinkamai aiškina CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigą, todėl būtent atsakovui, teigiančiam, kad paskolos sutarties šalis buvo ne jis, o UAB „Aventa“, tenka įrodyti šią aplinkybę. Nėra preziumuojama, kad pareikštas reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas, kol nėra nuginčytas. Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų, jog ginčo paskola buvo sudaryta ne tarp ieškovo ir trečiojo asmens, tačiau ieškovo pateikta paskolos sutartis patvirtina, kad ji buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo. Atsakovas neginčijo, kad ieškovo turimi įrodymai patvirtina, kad su ieškovu iš dalies atsiskaitė pats atsakovas, o be to, pats atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pardavęs turimą bendrovės akcijų paketą jis grąžino ieškovui 8 000 JAV dolerių. Atsakovo argumentas, kad jo pateiktas įrodymas patvirtina atsiskaitymo su ieškovu faktą, yra nepagrįstas. Atsakovas neįrodinėjo, kad jo pateiktas rašytinis įrodymas patvirtina asmeniškai jį atsiskaičius su ieškovu, o teigia, kad jis įrodo, jog būtent trečiasis asmuo grąžino suteiktą paskolą. Teismas tinkamai įvertino minėtą rašytinį įrodymą ir pagrįstai sprendė, kad jis nepatvirtina, jog su ieškovu buvo atsiskaityta trečiojo asmens lėšomis pagal ginčo paskolos sutartį. Minėtas dokumentas yra paprastas lapas su skaičiais ir parašais, neturintis jokių požymių, pagal kuriuos būtų galima neginčijamai nustatyti kokias nors sąsajas su konkrečia paskolos sutartimi, dėl ko teismas jį pagrįstai vertino atsižvelgdamas į kitus byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad nei sumų, nei datų atžvilgiu jokių sutapimų dokumentuose nėra, kad jis nėra apskaitytas trečiojo asmens buhalterinėje apskaitoje, dėl to pagrįstu laikė ieškovo nurodytus argumentus, kad jis susijęs su šalis siejusiais kitais paskolos teisiniais santykiais. Nepagrįsti atsakovo argumentai dėl sutarties turinio aiškinimo, kadangi teismas, sutarčiai esant aiškiai, jos neturėjo aiškinti. Atsakovas nepateikė jokių tiesioginių įrodymų, kad sudarant ginčo sutartį ieškovui buvo žinoma, jog sutartis sudaroma su trečiuoju asmeniu, kad paskolos suma bus pervesta trečiajam asmeniui, kad sutartį vykdė trečiasis asmuo. Net ir atsakovo pateikti kasos išlaidų orderiai nepatvirtina, kad atsakovui išmokėtus pinigus gavo būtent ieškovas, kadangi tokių įrodymų byloje nėra, o priešingai, 2010 m. birželio 18 d, šalių sudarytas susitarimas, kuriame yra nurodyta, kad skolos suma yra 25 000 JAV dolerių, tik patvirtina, kad iki tol pagal paskolos sutartį jokios sumos nebuvo grąžintos. Ginčo sutartyje nėra duomenų, kad atsakovas, sudarydamas ją, veikia kaip trečiojo asmens įgaliotinis, o net ir tuo atveju, jei trečiasis asmuo veikė kaip įgaliotinis, aplinkybė, kad sutartis nesukuria teisių ir pareigų trečiajam asmeniui, jam turėjo tapti žinoma iš karto po sutarties sudarymo, siekiant įnešti pinigus į įmonės kasą, kadangi liudytoja patvirtino, kad sutartis negalėjo būti atvaizduota buhalterinėje apskaitoje, nes buvo sudaryta ne su įmone. Todėl atsakovas, net ir žinodamas šias aplinkybes, nesikreipė į ieškovą, kad būtų pakeista sutartis, kas reiškia, jog sutiko, kad tai asmeninė jo paskola, kurią jis panaudojo perskolindamas pinigus įmonei asmeniškai. Be to, atsakovas gavo iš įmonės ne tik paskolos sumą ir palūkanas, apie kurių gavimą neinformavo mokesčių inspekcijos, nes įformino tai kaip pinigus, mokėtinus ieškovui. Be to, atsakovas vienu atveju teigia, kad šalys siekė paslėpti tikrąjį paskolos gavėją, kitu atveju teigia, kad jis turėjo visus įgaliojimus veikti įmonės vardu ir tiesiog per klaidą tai nebuvo nurodyta sutartyje, kas reiškia suklydimą, tačiau tokia atsakovo pozicija tik reiškia, kad atsakovas visomis įmanomomis priemonėmis siekia perkelti savo prievolę veiklos nevykdančiam ir turto neturinčiam juridiniam asmeniui. Atsakovo argumentai dėl jo buvimo įmonės direktoriumi iki įregistruojant viešame registre duomenis apie naująjį įmonės direktorių yra nepagrįsit, kadangi prieštarauja Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 daliai, pagal kurią bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo dienos, jeigu su juo sudarytoje darbo sutartyje nėra numatyta kitaip. Atsakovo argumentai dėl jo buvimo UAB „Aventa“ direktoriumi reikšmingi sprendžiant klausimą, ar 2010 m. birželio 18 d. sutartis sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo, kaip trečiojo asmens atstovo, tačiau atsakovas šios sutarties neginčija, neprašo pripažinti, kad ir ši sutartis buvo sudaryta su trečiuoju asmeniu, todėl aplinkybės dėl atsakovo buvimo UAB „Aventa“ vadovu neturi reikšmės nagrinėjamai bylai. Po minėtos sutarties pasirašymo būtent atsakovas asmeniškai iš dalies atsiskaitė su ieškovu ir neįrodinėjo, kad pagal minėtą sutartį pinigus sumokėjo trečiasis asmuo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas ieškovo K. V. B. ieškinys atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo ir atmestas atsakovo V. P. priešieškinis ieškovui K. V. B. dėl paskolos sutarties pripažinimo sudarytos tarp K. V. B. ir UAB „Aventa“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Aventa“. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2003 m. sausio 10 d. ieškovas ir apeliantas pasirašė paskolos sutartį (b.l. 3, t. I), kurioje nurodyta, kad V. P. - paskolos gavėjas – skolinasi iš K. V. B. 25 000 JAV dolerių ir įsipareigoja juos grąžinti 2003 m. vasario 1 d. Sutartyje esantys įrašai patvirtina pinigų perdavimo paskolos gavėjui ir gavimo faktą. Sutartyje taip pat nurodyta, kad paskolos gavėjas kaip garantą užstato savo visas UAB „Aventa“ akcijas. Tarpusavio šalių susitarimu paskolos sutarties terminas pratęstas iki 2003 m. gruodžio 1 d. Taip pat remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2010 m. birželio 18 d. pasirašė sutartį dėl skolos grąžinimo (b.l. 4, t. I), kurioje nurodyta, kad K. V. B. ir V. P. pažymi, jog V. P. pagal paskolos sutartį, sudarytą 2003 m. sausio 10 d., K. V. B. 2010 m. birželio 18 d. yra skolingas 25 000 JAV dolerių. Šalys susitarė dėl skolos grąžinimo dalimis pagal sutartyje numatytą grafiką nuo 2010 m. liepos iki 2011 m. gruodžio mėnesio. Minėtoje sutartyje įtvirtintas susitarimas, kad vėluojant mokėti, kiekvienai neapmokėtai sumos daliai taikytini 0,1 procento per dieną dydžio delspinigiai, kuriuos ne ginčo tvarka turi sumokėti paskolos davėjui. K. V. B. įsipareigojo gavęs paskutinę skolos dalį nedelsiant grąžinti V. P. paskolos sutarties originalą ir ateityje dėl skolos neturėti pretenzijų. Ieškovas, t. y. paskolos davėjas, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam iš paskolos gavėjo (apelianto) 20 060 JAV dolerių, kuriuos sudaro 17 000 JAV dolerių negrąžinta paskolos suma ir 6 630 JAV dolerių delspinigiai, kadangi apeliantas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais visos paskolos sumos negrąžino. Tuo tarpu apeliantas pareiškė priešieškinį, kuriame prašė pripažinti, jog 2003 m. sausio 10 d. paskolos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo ir trečiojo asmens - UAB „Aventa“. Pirmosios instancijos teismas apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu atmetė apelianto priešieškinį ir tenkino ieškinį, tačiau apeliantas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jį ginčija.
Apeliaciniame skunde keliami įrodinėjimo pareigos ir tinkamo įrodymų vertinimo klausimai teigiant, jog pirmosios instancijos teismas ne tik kad netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus apie UAB „Aventa“ paskolos sumos ieškovui grąžinimą, taip pat kitus įrodymus, apelianto teigimu patvirtinančius paskolos sutarties sudarymą su trečiuoju asmeniu UAB „Aventa“, bet kartu ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą byloje, tokiu būdu pažeisdamas dispozityvumo ir rungimosi principus, kadangi, apelianto teigimu, būtent ieškovas, neigdamas paskolos sutarties su trečiuoju asmeniu UAB „Aventa“ sudarymą, turėjo įrodyti, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta ne tarp ieškovo ir trečiojo asmens. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.
Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 str.), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis nuostatomis, nepagrįstu pripažįsta apeliacinio skundo argumentą, kad būtent ieškovas turėjo įrodyti, jog 2003 m. sausio 10 d. paskolos sutartis buvo sudaryta ne tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Aventa“. Priešingai, aplinkybę, kad ginčo paskolos sutartis buvo sudaryta ne tarp ieškovo ir apelianto, bet tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Aventa“, turėjo įrodyti apeliantas, kadangi būtent jam tenka pareiga įrodyti priešieškinio, kuriuo jis prašė pripažinti, kad paskolos sutartis, kurią 2003 m. sausio 10 d. V. P. sudarė su K. V. B., yra sudaryta tarp K. V. B. ir UAB „Aventa“, atstovaujamos jos vadovo V. P., faktinį pagrindą. Tokią įrodinėjimo pareigą apeliantui numato įstatymas, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas byloje tinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą ir sprendė, kad būtent apeliantas turi įrodyti apsimestinio sandorio faktą.
Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.). Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, spręsdamas ginčą dėl paskolos sutarties pripažinimo sudaryta tarp ieškovo ir trečiojo asmens, teisingai įvertino byloje esančius įrodymus pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles, laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esančių įrodymų visetą įvertino vadovaudamasis logikos dėsniais, ir, tinkamai nustatęs civilinėje byloje reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas. Teisėjų kolegija, spręsdama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tuo pačiu nepagrįstu laiko apelianto argumentą dėl netinkamo UAB „Aventa“ buhalterinės apskaitos dokumentų vertinimo. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo UAB „Aventa“ buhalterinės apskaitos dokumentų pagrįstumu vien tik dėl to, kad ši įmonė galimai netinkamai tvarkė savo buhalterinę apskaitą ir nepateikė visos informacijos apie paskolas mokesčių inspekcijai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui abejonių dėl apelianto pateiktų UAB „Aventa“ buhalterinės apskaitos dokumentų tikrumo ir pagrįstumo kilo ne tik dėl to, kad UAB „Aventa“ nebuvo pateikusi visos informacijos apie paskolas mokesčių inspekcijai, bet ir dėl skirtingų apelianto bei liudytojos parodymų apie tai, iš kur apeliantas gavo teismui pateiktus UAB „Aventa“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Be to, paties apelianto nurodyta aplinkybė, kad UAB „Aventa“ galimai netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, leidžia abejoti pateiktų dokumentų pagrįstumu ir juose esančios informacijos teisingumu. Nors buhalterinės apskaitos dokumentai ir yra laikomi prima facie įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas, paaiškėjus aplinkybėms tiek dėl galimo netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, tiek ir kilus abejonėms dėl pačių įrodymų tikrumo, turėjo pagrindą abejoti atsakovo pateiktuose įrodymuose esančių duomenų pagrįstumu. Apelianto argumentai, kad teismas, pasisakydamas dėl UAB „Aventa“ buhalterinės apskaitos dokumentų pagrįstumo, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, yra nepagrįstas, kadangi bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepriėmė teisines pasekmes sukelsiančio sprendimo dėl šių UAB „Aventa“ buhalterinės apskaitos dokumentų, tik juos įvertino visų įrodymų visumos kontekste.
Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2003 m. sausio 10 d. paskolos sutarties nepripažino apsimestiniu sandoriu, nes byloje esantys įrodymai patvirtina, kad būtent UAB „Aventa“ vykdė pareigas, atsiradusias iš paskolos sutarties, t. y. būtent ji grąžino ieškovui paskolos sumą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo 2003 m. sausio 10 d. paskolos sandorį pripažinti apsimestiniu, kadangi apeliantas neįrodė, kad trečiasis asmuo UAB „Aventa“ buvo tikroji ginčo sandorio šalis, kad ji įgijo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį.
Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismas, spręsdamas dėl sandorio reikšmės, turi vadovautis ne sutarties pažodiniu tekstu, bet įvertinti sandorio sudarymo aplinkybes, tikrąją sandorį sudariusių asmenų valią jo sudarymo momentu (CK 6.193 str. 1 d.). Sandoris pripažįstamas neturinčiu valios trūkumų, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka tikruosius jų ketinimus. Sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra apsimestinis, jam taikomos teisės normos, reglamentuojančios šalių turėtą galvoje sandorį (CK 1.87 str. 1 d.). Sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis, todėl teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda tikrajai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006). Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, pasisakydamas dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, vertinant tikrąją ginčo teisinio santykio subjektinę sudėtį, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė pirkėjo teises bei pareigas (atsiskaitė su pardavėju; priėmė sutarties objektą, jį valdė, naudojo ir juo disponavo). Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi (ginčijamu atveju – pirkėju) konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė (statytinė) šalis, derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo bei vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Nors nurodyti išaiškinimai pateikti vertinant pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau jais gali būti vadovaujamasi sprendžiant ir dėl paskolos sandorio pripažinimo apsimestiniu. Nagrinėjamu atveju teismas, nagrinėdamas atsakovo reikalavimą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, turėjo nustatyti, atsakovas ar UAB „Aventa“ derėjosi dėl paskolos sutarties sąlygų, kas įgijo ir vykdė paskolos gavėjo teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs aplinkybių nei dėl UAB „Aventa“ derėjimosi dėl paskolos sutarties sąlygų, nei pareigų pagal paskolos sutartį vykdymo, pagrįstai sprendė, kad tikroji ginčijamo sandorio šalis yra apeliantas. Teisėjų kolegijos manymu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, kad paskolos sutarties tikroji šalis buvo ne apeliantas, bet trečiasis asmuo UAB „Aventa“. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl tikrosios sandorio šalies, pagrįstai įvertino aplinkybes dėl sandorio sudarymo, t. y. jog ieškovas neturėjo pagrindo nesudaryti sutarties su pačia UAB „Aventa“, kad sudarytose sutartyse nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas veikia kaip UAB „Aventa“ įgaliotas asmuo, nors priešieškinį grindė ir šiomis aplinkybėmis, kad dėl sandorio sudarymo tarėsi ieškovas ir apeliantas. Tuo pačiu teismas tinkamai vertino ir byloje esančius duomenis apie sudarytų sutarčių vykdymą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, jog paskolos sutartį vykdė trečiasis asmuo UAB „Aventa“, o priešingai, apelianto 2010 m. birželio 18 d. sudarytas susitarimas dėl skolos grąžinimo, jame esantis patvirtinimas apie jo skolą ieškovui, taip pat apelianto veiksmai grąžinant ieškovui paskolos sumą jau po 2010 m. birželio 18 d. susitarimo pasirašymo, kai jis jau ne tik kad nebuvo UAB „Aventa“ vadovu, bet, jo aiškinimu, iki tol UAB „Aventa“ jau esant grąžinusiai paskolos sumą ir sumokėjus palūkanas, kaip tik rodo, jog ne UAB „Aventa“, bet būtent apeliantas buvo tikroji paskolos sutarties šalis. Priešingas aiškinimas neatitiktų protingo, atsakingo ir atidaus asmens elgesio kriterijų ir būtų nelogiškas. Apeliacinio skundo argumentai, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad 2010 m. birželio 18 d. sutartį dėl skolos grąžinimo apeliantas pasirašė jau nebūdamas UAB „Aventa“ vadovu, yra nepagrįsti, kadangi bylą nagrinėjęs teismas, remdamasis teisės aktų nuostatomis, byloje esančiais rašytiniais įrodymais (b.l. 105–106, t. I) pagrįstai nustatė, kad apeliantas UAB „Aventa“ vadovu nebuvo nuo 2010 m. gegužės 21 d. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas tik bylos nagrinėjimo teisme metu kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl jo galimo parašo suklastojimo visuotinio akcininkų susirinkimo protokole, kuriame nuspręsta jį atleisti iš UAB „Aventa“ direktoriaus pareigų (b.l. 199, t. I), nors iki tol apeliantas neneigė, kad jis nuo 2010 m. gegužės 21 d. nebuvo UAB „Aventa“ vadovas, o aplinkybes, kad apeliantui buvo žinoma apie jo atleidimą patvirtino byloje apklausta liudytoja. Tokie apelianto veiksmai bylos nagrinėjimo teisme metu, teisėjų kolegijos manymu, pagrįstai leidžia abejoti apelianto sąžiningumu ir yra nukreipti tik į prievolių pagal paskolos sutartį išvengimą bet kokiomis priemonėmis.
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ieškovui ženkliai didesnės nei paskolos suma grąžinimą, remdamasis tik deklaratyviais teiginiais nepagrįstai sprendė, kad šių sumų mokėjimas buvo vykdomas pagal kitą tarp šalių buvusią sudarytą sutartį. Apeliantas aplinkybę, jog paskolos sumą ieškovui grąžino UAB „Aventa“ grindė į bylą pateiktu rašytiniu įrodymu – lapu, kuriame esančiose grafose „Data“, „Perduota suma“, „Perdavėjas“, ir „Priėmėjas“ yra įrašai apie 2007 m. liepos 31 d., 2009 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. spalio 5 d., 2009 m. gruodžio 24 d., 2009 m. (tikriausiai turėtų būti 2010 m.) vasario 10 d., 2010 m. balandžio 6 d. ir 2010 m. birželio 21 d. apelianto ieškovui sumokėtas tam tikras sumas, iš viso 18 900 (b.l. 48, t. I). Pažymėtina, kad apeliantas šiuo įrodymu neįrodinėjo, jog būtent jis šias sumas skyrė paskolos sumai pagal ginčo sutartį grąžinti. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą įrodymų visų kitų byloje esančių įrodymų kontekste, pripažino, jog minėtas įrodymas nepatvirtina, kad UAB „Aventa“ grąžino ieškovui nurodytas sumas pagal 2003 m. sausio 10 d. paskolos sutartį. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nėra pagrindo nesutikti, kadangi minėtas įrodymas ne tik kad nepatvirtina, bet priešingai, paneigia, kad tam tikras sumas ieškovui yra sumokėjusi UAB „Aventa“. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šio įrodymo niekaip negalima susieti su UAB „Aventa“, o priešingai, jame esantis apelianto parašas įrodo, kad šių pinigų perdavėjas buvo būtent jis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pagal apelianto pateiktus kasos išlaidų orderius jam išmokėti pinigai nei datomis, nei sumomis nesutampa su apelianto pateiktame dokumente su jo ir ieškovo parašais nurodytomis datomis ir sumomis, nors būtent minėtu dokumentu apeliantas įrodinėja paskolos ieškovui grąžinimą UAB „Aventa“ jam išmokėtais grynaisiais pinigais. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog apeliantas jam pagal kasos išlaidų orderius išmokėtus pinigus, kurių paskirtis nurodyta „Išduotas avansas paskolos ir palūkanų sumokėjimui K. B.“ (b.l. 116–120, t. I), būtų sumokėjęs ieškovui, kad kasos išlaidų orderiuose nurodytos sumos ir datos nesutampa su sumomis ir datomis, nurodytomis apelianto pateiktame pirmiau paminėtame rašytiniame įrodyme, laikė labiau tikėtina aplinkybe, kad minėtame rašytiniame įrodyme nurodyti mokėjimai buvo anksčiau tarp šalių sudarytos kitos paskolos sutarties dalių grąžinimas. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, net ir byloje nesant įrodymų apie kitą šalių sudarytą paskolos sutartį (apie tokios sutarties egzistavimą teismui paaiškino ieškovas), laikytina pagrįsta. Apeliantas neteigia, jog minėtas rašytinis įrodymas patvirtina faktą, kad jis asmeniškai grąžino ieškovui paskolos sumą pagal ginčo sutartį, todėl teismas pagrįstai vertino, jog minėtas įrodymas visų įrodymų kontekste negali būti laikomas pagrindžiančiu UAB „Aventa“ paskolos sumos grąžinimą ieškovui. Taigi teismas pagrįstai galėjo spręsti, kad apeliantas tam tikras sumas ieškovui mokėjo kitų šalis siejusių teisinių santykių pagrindu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apeliantas nepagrįstai teigia, jog teismas sprendime yra nurodęs, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ženkliai didesnės nei paskolos suma grąžinimą, kadangi tokios išvados pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nėra padaręs, priešingai, kaip kad jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad kasos išlaidų orderiai nepatvirtina, jog juose nurodytos sumos, išmokėtos apeliantui, buvo perduotos ieškovui. Taigi apeliantas netinkamai traktuoja pirmosios instancijos teismo išvadas, nurodytas sprendime, ir jas nepagrįstai vertina sau palankia prasme. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad UAB „Aventa“ sumokėtos sumos ir paskolos grąžinimo grafikas neatitinka 2003 m. sausio 10 d. sutarties sąlygų, dėl ko tikėtina, kad atsakovas grąžino paskolą pagal ankstesnę kitą sutartį, tokiu būdu iš esmės pripažino, kad įmokas pagal paskolos sutartį mokėjo ne atsakovas, o UAB „Aventa“, atstovaujama atsakovo. Kaip jau buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina kokių nors UAB „Aventa“ sumų išmokėjimo ieškovui fakto, todėl bet kokie apelianto teiginiai, kad teismas pripažino, jog įmokas pagal paskolos sutartį mokėjo ne atsakovas, o UAB „Aventa“, atstovaujama atsakovo, yra nepagrįsti.
Aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo teisme metu UAB „Aventa“ atstovas patvirtino, jog paskolos sutartis buvo sudaryta su šia bendrove, kad šį įmonė yra tikroji ginčo paskolos sutarties šalis, visų bylos aplinkybių kontekste nesudaro pagrindo pripažinti, kad ginčo sandoris yra apsimestinis. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks UAB „Aventa“ pareiškimas dėl ginčo sandorio pobūdžio, gali būti siejamas tik su apelianto siekiu išvengti savo pareigų tinkamo įvykdymo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės galutiniam procesiniam sprendimui, nepasisakytina.
Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui nepriteistina už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė priteisti jam iš apelianto bylinėjimosi išlaidas – 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (b.l. 79–80, t. II), nurodytas bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija rekomenduojamų priteisti tokio pobūdžio išlaidų dydžio, todėl prašymas tenkinamas (CPK 98 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti K. V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš V. P., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 400 Lt (keturis šimtus litų) (115,85 Eur) bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme.