Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 2 d., 5 d. 1 p., bausmės, paskirtos pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d., bausmė, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p., dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. M. nukentėjusiajam A. P. priteista 200 Lt turtinei ir 300 Lt neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 192,04 Lt.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. M. nuteistas už tai, kad 2010-06-13 apie 14 val. 20 min., Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) k., viešoje vietoje – prie parduotuvės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais, tyčia, matant aplinkiniams, dėl chuliganiškų paskatų, priėjęs prie ant suoliuko sėdinčio A. P., sugriebė jam už rankos ir iš kumščio ne mažiau vieno karto trenkė į veido sritį, patempė už rankos ir taip nuvertęs ant žemės, spyrė ne mažiau 10 kartų gulinčiam A. P. į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvas akių, nosies srityje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, nosies kaulų lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, R. M. nuteistas už tai, kad 2010-06-13 apie 23 val., Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), iš buto, priklausančio J. I., su kuria kartu gyveno, pagrobė J. I. priklausantį televizorių 200 Lt vertės, kompiuterį su monitoriumi bendros 1000 Lt vertės, muzikinį centrą su kolonėlėmis bendros 200 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai J. I. 1400 Lt turtinę žalą.

Be to, apeliantas skunde tvirtina, kad su J. I. sugyvena gerai ir paimdamas jos daiktus, pastarųjų pasisavinti visai nenorėjo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. M. ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai R. M. pripažino kaltu nesunkiai sužalojus A. P. dėl chuliganiškų paskatų pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p., sutrikdžius viešąją tvarką pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. bei pavogus J. I. turtą pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. Byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina apelianto kaltę, todėl perkvalifikuoti R. M. inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal kitus baudžiamuosius įstatymus, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Nuteistasis, kritikuodamas apylinkės teismo nuosprendį, savo skundu atkreipia dėmesį, kad pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas nebuvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas, todėl, apelianto manymu, byla buvo išnagrinėta neobjektyviai. Šiuo atveju kolegija sutinka su apeliantu, kad tiriant bylą iš tikrųjų buvo pažeistos baudžiamojo proceso normos, reglamentuojančios būtinybę užtikrinti gynėjo dalyvavimą procese, kai įtariamasis yra suimtas (BPK 51 str. 1 d. 7 p.). Iš bylos duomenų matyti, kad nuo 2010 m. rugsėjo 15 d. pagal Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 15 d. ir 2010 m. spalio 28 d. nutartis R. M. buvo suimtas iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo (t. 1, b. l. 41-42; 173-174). Po suėmimo buvo tęsiamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje ir, neužtikrinant privalomo įtariamojo gynėjo dalyvavimo, atliekami proceso veiksmai (akistatos su įtariamuoju, įtariamojo apklausos ir kt.), remiantis vien tuo, kad R. M. gynėjo atsisako (t. 1, b. l. 76). Taigi, iš vienos pusės, apeliantas ikiteisminio tyrimo metu, atsisakydamas gynėjo, išreiškė savo valią. Kita vertus, tai nepaneigia to, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos proceso normos, kas, be abejonės, netoleruotina Baudžiamojo proceso įstatymo prasme. Tačiau minėtas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kolegijos nuomone, nesutrukdė teismui objektyviai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, kadangi teismas nuosprendį grindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje R. M. buvo paskirtas gynėjas (t. 1, b. l. 146) ir užtikrintas jo dalyvavimas. Taigi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo patikrinti teisiamuosiuose posėdžiuose dalyvaujant tiek nuteistajam, tiek jo gynėjui. Todėl padarytas minėtas procesinis pažeidimas ikiteisminio tyrimo metu nėra pagrindas išvadai, kad byla išnagrinėta neobjektyviai, kaip teigia apeliantas.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, nesirėmė jo parodymais. Skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, tarp jų ir R. M. parodymai, kuriuos apylinkės teismas išanalizavo ir, padaręs atitinkamas išvadas, priėmė sprendimą dėl apelianto kaltės.

Savo skundu apeliantas neneigia nesunkiai sužalojęs nukentėjusįjį A. P., tačiau tvirtina, kad su nukentėjusiuoju niekada nesipyko, o pastarąjį sužalojo dėl A. G. intrigų. Kaip matyti iš bylos duomenų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis neneigė nei konflikto fakto prie kaimo parduotuvės, nei to, jog padarė nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų galima suprasti, kad R. M. ginčija padarytos nusikalstamos veikos subjektyvųjį požymį – motyvą, o būtent – chuliganiškas paskatas. Nors apeliantas deklaruoja savitą įvykių versiją, tačiau jokių logiškų argumentų dėl savo nusikalstamo elgesio nenurodo.

Teisiamajame posėdyje apklaustas nukentėjusysis A. P., įvykio liudytojai A. G., jos nepilnametis sūnus E. G., liudytojas J. Š. ir nuteistojo buvusi sugyventinė J. I. (t. 2, b. l. 21-24) iš esmės vienodai atpasakojo įvykio aplinkybes ir kolegijai nekyla abejonių, kad R. M. nukentėjusįjį sumušė dėl chuliganiškų paskatų. Iš minėtų asmenų parodymų yra aišku, kad apeliantas kartu su A. G. sūnumi D. I., atėjęs prie kaimo parduotuvės, kur tuo metu buvo nukentėjusysis A. P., liudytojai A. G., E. G., J. Š., ištiesė ranką pasisveikinti nukentėjusiajam A. P., kuris sveikindamasis irgi padavė ranką, tačiau tuomet, nieko nepasakęs, kita ranka R. M. trenkė nukentėjusiajam į veidą ir, pastarajam nugriuvus, dar spardė jį kojomis, kol nukentėjusioji J. I. išsivedė nuteistąjį namo. Nei vienas iš apklaustų asmenų negalėjo nurodyti, dėl ko R. M. užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį A. P.. Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje patvirtino, kad iki įvykio santykiai su apeliantu buvo geri, jie nesipyko, yra kartu dirbę, o apklausta nuteistojo buvusi sugyventinė pareiškė mananti, kad R. M. taip pasielgė dėl girtumo, nes išgėręs tampa agresyviu. Be to, ir pats R. M. teisiamajame posėdyje pripažino, kad eidamas prie kaimo parduotuvės, jis neturėjo tikslo prieš ką nors smurtauti ar ką sužaloti. Savo skunde apeliantas, užsimindamas apie tariamas A. G. intrigas, jų neįvardijo, o duodamas parodymus teisiamajame posėdyje patvirtino, kad pastaroji ateiti prie parduotuvės jo nekvietė ir niekas sumušti A. P. jo neprašė (t. 2, b. l. 25).

Iš teisiamajame posėdyje ištirtų ir aptartų įrodymų yra aišku, kad R. M. apsisprendimą nusikalstamai veikti prieš nukentėjusįjį lėmė ne asmeninės, o chuliganiškos paskatos. Byloje nėra jokių duomenų, apie nukentėjusiojo ar kitų asmenų veiksmus, kurie būtų išprovokavę nuteistojo smurtą prieš nukentėjusįjį A. P. dėl asmeninių nesutarimų. Taigi byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantui nusiteikimas nusikalstamai veikti nukentėjusiojo atžvilgiu kilo dėl paniekos elementarioms moralės bei elgesio normoms, norint pademonstruoti nepagarbą nukentėjusiam ir kitiems asmenims, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis tyčia nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį A. P. dėl chuliganiškų paskatų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo R. M. elgesį įvertino kaip turintį viešosios tvarkos pažeidimo požymių, metantį atvirą iššūkį visuomeninei tvarkai, siekiant susipriešinti su aplinkiniais. Viešosios tvarkos pažeidimui būdingas neteisėtų, pasižyminčių ypatingu įžūlumu, veiksmų padarymas viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys.

Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad nuteistojo R. M. pavojingi veiksmai – smurtas prieš nukentėjusįjį A. P., buvo padaryti viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) kaimo parduotuvės, ten buvusių ir jau minėtų žmonių akivaizdoje, ką pripažino ir pats apeliantas. Nekyla abejonių, kad vieša rimtis ir susirinkusių asmenų numatytas normalus buvimas viešoje vietoje buvo sutrikdytas, nes nei vienam elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam žmogui negali normaliai atrodyti, kai vienas žmogus be jokios priežasties užpuola kitą, suduoda smūgį į veidą ir dar pargriuvusį spardo kojomis į veidą. Nukentėjusysis parodė, kad dėl apelianto sukeltos konfliktinės situacijos vaikas pradėjo verkti, kiti įvykio vietoje buvę asmenys šaukė. Nepilnametis liudytojas E. G., kaip ir jo motina liudytoja A. G., taip pat parodė, kad vaikas verkė, labai išsigando ir išėjo (t. 3, b. l. 23). Kolegijai nekyla abejonių dėl aplinkinių sumaišties viešoje vietoje, kurią sukėlė nusikalstami smurtiniai nuteistojo veiksmai, vadinasi viešoji tvarka buvo sutrikdyta. Todėl apeliantas pagrįstai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu R. M. neneigė tą pačią dieną iš buvusios sugyventinės nukentėjusiosios J. I. namų išvežęs pastarosios daiktus, bet tvirtina, kad daiktų realizuoti neketino, norėjo tik pagąsdinti nukentėjusiąją. Tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad R. M. iš nukentėjusiosios buto paimtų svetimų daiktų J. I. negrąžino, meluodamas liudytojams S. Č. ir A. P., kad išsikrausto, sakydamas, kad daiktai yra jo, svetimus daiktus pasidėjo liudytojo A. P. namuose, o pats, kaip nurodė teisiamajame posėdyje, išvyko į Panevėžį. Visas šias aplinkybes patvirtina teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti A. P. ir S. Č. (t. 3, b. l. 23; 24-25), iš dalies ir pats R. M., taip pat daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai, iš kurių matyti, kad liudytojas A. P. pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnui visus daiktus, kuriuos pas jį buvo pasidėjęs nuteistasis (t. 1, b. l. 18-21).

Aptartos byloje nustatytos R. M. veikimo aplinkybės aiškiai atskleidžia jo nusikalstamo sumanymo turinį – veikimą tiesiogine tyčia, neteisėtai užvaldant svetimą turtą. Nukentėjusiosios J. I. teigimu, ji neleido R. M. paimti jos daiktų (t. 2, b. l. 22). Tai patvirtino ir pats apeliantas (t. 2, b. l. 25). Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas suvokė, kad veikia prieš turto savininko valią, kaip jau minėta, melavo liudytojams, kad tai yra jo daiktai, vadinasi, aiškiai suprato nusikalstamą savo veikos pobūdį ir siekė kilsiančių padarinių. Taigi R. M. veikoje yra nustatyti visi būtini nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apeliantą nuteisė dėl J. I. priklausančio turto vagystės. Vagystės atveju neturi reikšmės, ką kaltininkas padarys su pagrobtu turtu (suvartos, parduos, išmes ir pan.), faktas tas, kad R. M. užvaldė nukentėjusiosios turtą ir įgijo galimybę jį neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti pagal savo valią, ir tai reiškia, kad jis padarė baigtą nusikalstamą veiką.

Nepagrįstas apelianto argumentas, kad jo padaryta J. I. turto vagystė turėtų būti kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. Šiame baudžiamajame įstatyme yra numatyta baudžiamoji atsakomybę už nedidelės vertės svetimo turto vagystę, kai turto vertė, remiantis Lietuvos Respublikos BK 190 str. 1 d., viršija 1 MGL (130 Lt), bet neviršija 3 MGL (390 Lt). Tai, kad nukentėjusiajai ikiteisminio tyrimo pareigūnų pastangomis apelianto pagrobti daiktai buvo sugrąžinti (t. 1, b. l. 22), o J. I. civilinio ieškinio byloje nepareiškė, nereiškia, kad R. M. pagrobė mažesnės vertės svetimą turtą, nei inkriminuota skundžiamu nuosprendžiu. Taigi nėra jokio pagrindo kvalifikuoti nuteistojo įvykdytą vagystę pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., kaip prašoma apeliaciniu skundu.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas šių nuostatų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teisme nuteistojo R. M. samprotavimai apie, jo nuomone, padarytą įstatymo pažeidimą vertinant ankstesnius jo teistumus skiriant bausmę, yra niekuo nepagrįsti, kadangi Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatos įpareigoja teismą parenkant kaltininkui bausmės rūšį bei dydį įvertinti ir kaltininko asmenybę, t. y. jo anksčiau padarytus teisės pažeidimus.

Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmes ir galutinę subendrintą bausmę, apeliantas skunde nenurodė. Todėl švelninti nuteistajam R. M. paskirtų laisvės atėmimo bausmių nėra teisinio pagrindo.

Kolegija, įvertinusi visas išdėstytas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad R. M. nusikalstamos veikos, už kurių padarymą jis nuteistas, inkriminuotos pagrįstai, todėl tenkinti apeliacinį skundą skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.