- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-19
- Bylos Nr.
- 2A-3192-577/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10959-2013-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- Compensa TU S
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus
- Trečiasis asmuo
- V. L., N. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį atsakovui Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys V. L. ir N. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 4 761,54 Lt žalos atlyginimą. Nurodė, kad 2012-05-31 Vilniuje, G. V. gatvėje ties Ozo gatvės viaduku į V. L. vairuojamo automobilio Honda Civic, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį atsitrenkė ta pačia kryptimi paskui važiavęs automobilis Toyota Yaris, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo N. P.. Eismo dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją. V. L. 2012-05-31 dėl skausmo kaklo srityje kreipėsi į VšĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė“, o nuo 2012-06-04 gydymą tęsė VšĮ „Antakalnio poliklinika“. V. L. dėl 2012-05-31 eismo įvykio metu patirtos traumos laikinai nedarbinga buvo nuo 2012-06-04 iki 2012-07-02. Už minėtą laikotarpį jai buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai ED Nr. 4440409, ED Nr. 4473450, ED Nr. 4513139, ED Nr. 4564553. Ieškovo 2012-09-14 sprendimu Nr. 6-15-1393 V. L. 2012-05-31 įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu. Ieškovo 2012-07-05 sprendimu Nr. 6-12-122551 bei 2012-09-17 sprendimu Nr. 6-26-1737 V. L. už nedarbingumo laikotarpius buvo paskirta 4 761,54 Lt ligos pašalpa iš Valstybinio socialinio draudimo biudžeto. Ieškovas 2012-09-28 raštu N. P. vairuoto automobilio valdytojo civilinę atsakomybę apdraudusiai draudimo bendrovei Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group pateikė reikalavimą atlyginti žalą Fondo biudžetui.
Atsiliepimas
Atsakovas Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodo, kad administracinėje byloje, kurią vėliau, po eismo įvykio, inicijavo V. L., buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė sveikatos sužalojimo faktui nustatyti. Ekspertai pateikė išvadą, kad V. L. objektyvių medicininių sužalojimų požymių nenustatyta, todėl nėra pagrindo nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą. Ekspertizės išvadoje taip pat konstatuota, kad kaklo raiščių patempimo diagnozė yra nepagrįsta, o V. L. nurodomi kaklo skausmai gali būti susiję su stuburo kaklinės dalies osteochondroze. Taigi šioje byloje nustatyta, kad V. L. nurodomi patirti sveikatos sutrikimai nėra susiję su 2013-05-31 įvykusiu autoįvykiu. Dėl šių priežasčių ieškinys, atsakovo nuomone, netenkintinas. Taip pat atsakovo teigimu, iš ieškovo pateiktos 2012-09-27 pažymos matyti, kad ieškovas apskaičiavo 4 761,54 Lt ligos pašalpą, o dalį šios sumos sudaro Gyventojų pajamų mokestis (714,23 Lt) ir tik 4 047,31 Lt buvo išmokėta V. L.. Atsakovo nuomone, ieškovas, prašydamas priteisti ir 714,23 Lt sumą, nepagrįstai padidino reikalavimą.
Trečiasis asmuo V. L. atsiliepimu į ieškinį prašė jį tenkinti. Nurodė, kad eksperto R. R. išvada yra akivaizdžiai nepagrįsta ir paneigta medicininiais dokumentais.
Trečiasis asmuo N. P. atsiliepimu į ieškinį nurodo, kad su juo nesutinka. Nurodo, kad administracinėje byloje, iškeltoje pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas, susipažinęs su medicininiais dokumentais, konstatavo, kad V. L. objektyvių medicininių sužalojimų požymių nenustatyta, todėl nėra pagrindo nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui iš atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group 4 761,54 Lt žalos atlyginimą. Teismas nustatė, kad V. L. 2012-05-31 patyrė eismo įvykį, laikotarpiu nuo 2012-06-04 iki 2012-07-02 jai buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai ED Nr. 4440409, ED Nr. 4473450, ED Nr. 4513139, ED Nr. 4564553. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neginčijo fakto, kad nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti pagrįstai, ir neprašė pripažinti jų negaliojančiais. Taip pat nurodė, jog vadovaujantis CK 6.251 str. 1 d. nuostoliai turi būti atlyginami visiškai, todėl ieškovo ieškinį visiškai patenkino, kartu patenkindamas reikalavimą dėl GPM priteisimo iš atsakovo. Be to, pirmos instancijos teismas nurodė, kad nevertina ir nepasisako dėl rašytinio įrodymo – atsakovo minimos eksperto išvados, kad „V. L. objektyvių medicininių sužalojimų požymių nenustatyta, todėl nėra pagrindo nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą“, nes ji nėra pateikta į bylą. Pažymėjo, kad šis dokumentas yra Vilniaus AVPK administracinės teisenos byloje, kuri 2012-08-02 nutarimu nutraukta ir neturi jokio sąsajumo su nagrinėjama civiline byla dėl žalos priteisimo, kuri atsirado dėl laikinojo nedarbingumo fakto buvimo, kurio pasėkoje asmeniui sumokėta ligos pašalpa.
Šalies argumentai
Atsakovas Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, ir priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Visų pirma apeliantas pažymi, kad ekspertizės metu, kuri buvo paskirta L. L. iniciatyva administracinėje byloje, kuri vėliau buvo nutraukta, dėl eismo įvykio V. L. padarytiems sužalojimams nustatyti buvo padaryta aiški išvada, kad V. L. nurodomi sveikatos sutrikimai nėra 2013-05-31 eismo įvykio pasekmė. Papildoma ar pakartotinė ekspertizė sveikatos sužalojimui dėl aptariamo įvykio nustatyti nebuvo atlikta, taigi atlikta ekspertizė nebuvo paneigta. Dėl šių priežasčių atsakovas nesutinka su ieškovo ieškiniu. Apeliantas tvirtina, kad byloje nebuvo nustatytos visos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, taip pat nesutinka su reikalavimu priteisti ieškovo sumokėtą GPM. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas priežastinis ryšys tarp 2013-05-31 eismo įvykio ir nukentėjusiosios negautų pajamų, kurios buvo kompensuotos VSDFV išmokėtomis išmokomis. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismas nevertino bylos įrodymų visumos, nepagrindė, kodėl pirmenybę suteikė nedarbingumo pažymėjimams, o ne kitiems oficialiems rašytiniams įrodymams, kurie buvo pateikti į bylą. Be to, pasak atsakovo, teismas nepagrįstai atsakovui nustatė pareigą nuginčyti V. L. išduotus nedarbingumo pažymėjimus. Apelianto įsitikinimu, pirmos instancijos teismas turėjo vertinti į bylą pateiktą Vilniaus AVPK 2012-08-02 nutarimą nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 10NT185497212. Apelianto įsitikinimu, negautų pajamų mokėtinos išmokos dydis turi būti nustatomas įvertinus, kiek realiai pajamų nukentėjusysis būtų gavęs, jeigu nebūtų padaryta žala, į draudimo išmoką neįtraukiant gyventojų pajamų mokesčio. Pažymi, kad pirmos instancijos teismas pažeidė subrogacijos esmę, pagal kurią subrogatorius (naujasis kreditorius) turi reikalavimo teisę į skolininką todėl, kad pirmajam kreditoriui atlygino žalą už skolininką, ir esminę subrogacijos taisyklę, pagal kurią naujasis kreditorius turi tiek teisių, kiek turėjo pirmasis kreditorius. Apelianto nuomone, reikalavimas, viršijantis nukentėjusiajam realiai atlygintą žalą, negali būti nukreiptas į draudiką. Tokią poziciją, pasak apelianto, patvirtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktas išaiškinimas dėl teisės aktų, reglamentuojančių socialinio draudimo įstaigų reikalavimo teisės dėl išmokėtų išmokų susigrąžinimo, įgyvendinimo ir šios teisės apimties.
Atsiliepimas
Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas mano, kad pirmos instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai ištyrė visus byloje esančius rašytinius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad V. L. laikotarpiu nuo 2012-06-04 iki 2012-07-02 buvo laikinai nedarbinga dėl 2012-05-31 eismo įvykio metu patirtos traumos. Ieškovo nuomone, šią aplinkybę patvirtina nukentėjusiosios byloje esantys rašytiniai paaiškinimai, teismo posėdžio metu teikti žodiniai paaiškinimai, elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai, kuriuose laikino nedarbingumo priežastimi buvo įvardintas 2012-05-31 įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą. Taip pat ieškovas pažymi, kad nedarbingumo priežastis ir laikotarpį patvirtina ir įrašai medicininiuose dokumentuose. Ieškovo nuomone, būtent atsakovas nepagrįstai remiasi tik Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato 2012-08-02 nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 10NT-185472 paminėta specialisto išvada. Ieškovo nuomone, visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste minėta eksperto išvada nepaneigia nukentėjusiosios eismo įvykio metu patirtų sužalojimų fakto. Ieškovas, remdamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 1 d., 17 str. 1 d. 2 p., 23 str. 1 d., tvirtina, kad ligos pašalpos yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, kurį apskaičiuoti ir sumokėti turi jas mokantis asmuo, todėl ieškovas, paskyręs V. L. ligos pašalpą ir sumokėjęs į biudžetą įstatymu nustatytą mokesčių sumą, iš viso patyrė 4 761, 54 Lt žalą, kurią privalo atlyginti atsakovas.
Trečiasis asmuo V. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Trečiojo asmens nuomone, 2012-08-02 nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 10NT-185472 paminėti keli sakiniai, susiję su atlikta ekspertize, negali būti laikomi pilnaverte eksperto išvada, o pati išvada į bylą nebuvo pateikta, be to, jei ši išvada ir būtų buvus pateikta į bylą, tai ji, trečiojo asmens nuomone, turėtų būti vertinama tik kaip paprastas rašytinis įrodymas, nes tą ekspertizę skyrė ne teismas. Taip pat trečiasis asmuo tvirtina, kad minėtas nutarimas negali turėti prejudicialumo nagrinėjamu atveju, nes prejudicinę galią turi tik teismo sprendimas ar nuosprendis, o ne ikiteisminio tyrimo institucijų procesiniai dokumentai, šis įrodymas gali būti vertinamas tik kaip paprastas įrodymas visų įrodymų kontekste. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmos instancijos teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Trečiasis asmuo nesutinka ir su apeliacinio skundo motyvais, susijusiais su priteistos sumos dydžiu, nurodo, kad šiuo klausimu visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo sprendime išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. L. 2012-05-31 patyrė eismo įvykį bei laikinai buvo nedarbinga nuo 2012-06-04 iki 2012-07-02. Už minėtą laikotarpį jai buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai ED Nr. 4440409, ED Nr. 4473450, ED Nr. 4513139, ED Nr. 4564553 (b.l. 13-16). Ieškovas 2012-09-14 sprendimu Nr. 6-15-1393 V. L. 2012-05-31 įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino draudiminiu įvykiu (b.l. 10) ir išmokėjo 4 761,54 Lt ligos pašalpą iš Valstybinio socialinio draudimo biudžeto (b.l. 11-12).
Atkreiptinas dėmesys, kad nedarbingumo pažymėjimuose nurodyta nedarbingumo priežastis – „nelaimingas atsitikimas darbe, kelyje į (iš) darbą“. Atsakovas neginčija fakto, kad nedarbingumo pažymėjimai buvo išduoti nepagrįstai ir neprašo pripažinti jų negaliojančiais. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ieškiniu prašė priteisti jam iš atsakovo 4 761,54 Lt žalos atlyginimą (4 047,31 Lt – nedarbingumo išmoka ir 714,23 Lt – gyventojų pajamų mokestis). Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai, atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia dviem argumentais: 1) nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp 2012-05-31 eismo įvykio ir nukentėjusios nedarbingumo, kurio pagrindu V. L. buvo išmokėta ligos pašalpa; 2) iš atsakovo nepagrįstai buvo priteistas gyventojų pajamų mokestis, apelianto nuomone, teisinis reglamentavimas nenumato gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo pareigos draudimo išmokos mokėjimo atveju.
Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įvykus draudžiamajam įvykiui, kurio metu savo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo padaro trečiajam asmeniui žalos, šis įgyja teisę reikalauti ją atlyginti. Reikalavimas atlyginti žalą gali būti pareiškiamas tiek žalą padariusiam asmeniui, tiek jo atsakomybę apdraudusiam draudikui. Nukentėjusiajam įgyvendinant savo teisę į žalos atlyginimą ir pateikiant reikalavimą atlyginti žalą kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui, susiklosto draudimo teisiniai santykiai ir atitinkamai jų reguliavimui taikytinos draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų normos. Socialinio draudimo įstaigai išmokėjus žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmokas, atsiranda teisė vietoj jo reikalauti atlyginti žalą iš šią žalą padariusio asmens draudiko, o jo nesant, – iš žalą padariusio asmens (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPD įstatymas) 19 straipsnio 10 dalis). CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą padariusiam asmeniui, įgyvendina regreso teisę, šiuo atveju, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo santykiuose. Taigi, kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-368/2012).
Dėl priežastinio ryšio tarp 2012-05-31 eismo įvykio ir nukentėjusios nedarbingumo
Apeliantas pirmos instancijos teismo sprendimą kvestionuoja dėl to, kad, apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp autoįvykio ir nukentėjusiosios V. L. nedarbingumo. Pasak apelianto, nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp autoįvykio ir nukentėjusiosios nedarbingumo. Savo poziciją apeliantas iš esmės grindžia tik Vilniaus AVPK 2012-08-02 nutarimu administracinės teisenos byloje, kuriame nurodyta, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus teismo medicinos ekspertas R. R., susipažinęs su eismo įvykio aplinkybėmis bei V. L. medicininiais dokumentais iš VšĮ Respublikinės universitetinės ligoninės ir VšĮ Antakalnio poliklinikos, pateikė išvadą, kad V. L. objektyvių medicininių sužalojimų požymių nenustatyta, todėl nėra pagrindo nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą. Kaklo raiščių patempimo diagnozė nepagrįsta. Kaklo skausmai gali būti susiję su stuburo kaklinės dalies osteochondroze.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl eksperto išvados, kuri net nėra pateikta į bylą. Atsakovo minima eksperto išvada yra Vilniaus AVPK administracinės teisenos byloje, kuri 2012-08-02 nutarimu nutraukta. Be to, minėtoje išvadoje pateikiama tik prielaida, kad V. L. kaklo skausmai gali būti susiję su stuburo kaklinės dalies osteochondroze. Sutiktina su ieškovo pastebėjimu, kad tokia išvada yra paneigiama VSDFV Vilniaus skyriaus 2013-01-29 V. L. medicininių dokumentų patikrinimo pažymoje Nr. 14N-530 konstatuota aplinkybe, kad iki 2012-05-31 įvykusios traumos nusiskundimų kaklo skausmais V. L. asmens sveikatos istorijoje nerasta (b.l. 20).
Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pagal teismo nutartį paskyrus ir įstatymo nustatyta tvarka atlikus ekspertizę, ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (CPK 177 str. 2 d., 216 str.). Tuo atveju, kai ekspertizė – faktų tyrimo procesas yra atliekamas asmenų, kurie teismo nėra paskirti byloje ekspertais, surašyta eksperto išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada, o priskirtina kitai įrodinėjimo priemonei – rašytiniam įrodymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009). Taigi net jei minėtas ekspertizės aktas ir būtų buvęs pateiktas į bylą, jis šioje civilinėje byloje būtų laikomas tik paprastu rašytiniu įrodymu, vertintinu bendra tvarka visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste.
Įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Kaip ne kartą pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011, 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008, ir kt.). Remiantis CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, o jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus numatytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).
Apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, kad V. L. laikotarpiu nuo 2012-06-04 iki 2012-07-02 buvo laikinai nedarbinga dėl 2012-05-31 eismo įvykio metu patirtos traumos. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikti V. L. elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai, kuriuose laikinojo nedarbingumo priežastimi nurodytas 2013-05-31 įvykęs nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą (b.l. 13-16). Be to, V. L. nedarbingumo priežastis ir laikotarpį pagrindžia įrašai medicininiuose dokumentuose (b.l. 22-34).
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad pirmos instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad remiantis CPK 12 str. civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas vadovaudamasis CPK 178 str. nuostatomis tinkamai įgyvendino jam tenkančią įrodinėjimo naštą, pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas, buvimą. Tuo tarpu atsakovas, teigdamas, kad tarp 2013-05-31 eismo įvykio ir nukentėjusiosios V. L. patirtų sveikatos negalavimų nėra priežastinio ryšio, nepateikė pakankamai tokį savo teiginį pagrindžiančių įrodymų bei nepaneigė ieškovo pateiktų į bylą įrodymų.
Dėl priteistinos sumos dydžio
Iš ieškovo pateiktos 2012-09-27 pažymos apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas matyti, jog ieškovas apskaičiavo 4 761,54 Lt ligos pašalpą, dalį šios sumos sudaro gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM) – 714,23 Lt, o 4 047,31 Lt buvo išmokėta V. L. atlyginant eismo įvykio metu jai padarytą žalą.
Kaip jau ir buvo minėta anksčiau, socialinio draudimo įstaiga, perėmusi nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti, tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo teisinių santykių reguliavimas (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-368/2012). Tokia išvada grindžiama tuo, kad kai žalą padariusį asmenį ir draudiką sieja draudimo sutartis, joje nustatytos teisės ir pareigos, šių apimtis turi įtakos nukentėjusiojo teisės reikalauti žalos atlyginimo iš draudiko įgyvendinimui.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 1 d. nustato, jog gyventojų pajamų mokesčio objektas – gyventojo pajamos. To paties įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra pašalpos, mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų, valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Taigi ligos pašalpa yra gyventojo pajamos, kurios yra apmokestinamos. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 str. 1 d. nustato, kad mokestį išskaičiuojantys asmenys išmokėdami išmokas, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą nustatytą pajamų mokestį, jeigu šios išmokos pagal minėto įstatymo nuostatas nėra priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms. Remdamasis minėtomis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ligos pašalpa yra apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, kurį apskaičiuoti ir sumokėti turi jas mokantis asmuo, todėl ieškovas, paskyręs V. L. ligos pašalpą ir sumokėjęs į biudžetą įstatymu nustatytą mokesčių sumą, iš viso patyrė 4 761,54 Lt žalą, kurią ir privalo atlyginti atsakovas. Taigi apeliacinio skundo argumentai laikyti nepagrįstais ir atmestini; pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo trečiojo asmens naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. L., patyrė 600 Lt išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (b.l. 133). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus dydžius bei į nagrinėjamos bylos pobūdį, mano, kad trečiojo asmens prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, todėl priteistinos.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš atsakovo Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group (registracijos Nr. KRS 0000006691) trečiojo asmens V. L. (a/k duomenys neskelbtini) naudai priteisti 600 Lt (šešis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.