- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Data
- 2014-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-441-252/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01317-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- K. A.
- Atsakovas
- V. V.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A - 441 - 252 - 2014
Gediminas Karpavičius Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01317-2013-8
sprendimas
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 11 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. A. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-102-839-2014 pagal ieškovo K. A. ieškinį atsakovei V. V. dėl įsiskolinimo priteisimo bei atsakovės V. V. priešieškinį ieškovui K. A. dėl nuostolių atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 2 000 Lt sumokėtų rankpinigių, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-05-21 šalys pasirašė preliminarią sutartį dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo už 20 000 Lt, o pagrindinę turto pirkimo – pardavimo sutartį numatyta pasirašyti iki 2013-06-21. Pagal pasirašytą sutartį buvo sumokėta 2 000 Lt, tačiau 2013-06-05 atsakovė žemės sklypą pardavė kitam asmeniui. Kadangi pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovės kaltės, todėl atsakovė be pagrindo įgijo 2 000 Lt, kuriuos privalo grąžinti.
Atsakovė pateikė teismui priešieškinį, prašydama priteisti iš ieškovo 1 700 Lt nuostolių, patirtų dėl to, kad ieškovas už sutartą kainą žemės sklypo nepirko. Kai ieškovas atsisakė pirkti žemės sklypą, žemės sklypas buvo parduotas kitam asmeniui, tačiau už mažesnę sumą – 16 300 Lt. Kadangi ieškovas yra sumokėjęs 2 000 Lt, todėl liko skolingas 1 700 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Nustatė, kad atsakovė 2013-05-27 Valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties Nr. 1220 pagrindu asmeninės nuosavybės teise įgijo 5,2247 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 2013-05-21 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta preliminarioji pirkimo – padavimo sutartis, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovas nupirkti už 20 000 Lt minėtą žemės sklypą. Pagrindinę sutartį šalys įsipareigojo sudaryti iki 2013-06-21. Sutarties grafoje „Pradinis įnašas“ nurodyta, kad 2013-05-22 K. A. davė V. V. 2 000 Lt įvardintus rankpinigiais. Iš 2013-06-05 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties, Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo teismas nustatė, kad žemės sklypas 2013-06-05 buvo parduotas ne ieškovui, bet kitam asmeniui už 16 300 Lt. Iš šalių paaiškinimų nustatė, kad pagrindinės sutarties sudarymas atidėtas, nes dar nebuvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis ir pirkėjas, t. y. ieškovas, neturėjo pakankamai lėšų visai sumai sumokėti. Pažymėjo, jog iš atsakovei siųstos 2013-09-07 pretenzijos turinio matyti, kad ieškovas pakankamai aiškiai nurodo, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta „susiklosčius jam nepalankioms aplinkybėms“. Teismo vertinimu, ieškovo teiginiai dėl pagrindinės sutarties nesudarymo priežasčių ir jiems patvirtinti teikti įrodymai byloje nėra pakankamai nuoseklūs bei pagrįsti, todėl įvertinant ieškovo amžių, turimą išsilavinimą, patirtį, kartu patirtį ir nekilnojamojo turto prekyboje, yra pagrindas konstatuoti, kad preliminarios sutarties nevykdymą iš esmės lėmė ieškovo kaltė, o priešingai ieškovas neįrodė (CPK 178, 185 str.). Konstatavo, kad atsakovės sprendimas parduoti žemės sklypą kitam asmeniui už mažesnę sumą, nelaukiant galutinio termino pabaigos, taip pat iš dalies lėmė jos nuostolių atsiradimą. Ieškovas iki galutinio pagrindinės sutarties sudarymo termino pabaigos galėjo pakeisti savo nuomonę ir sklypą vis tiek nupirkti. Juolab, kad oficialiai jis nebuvo pranešęs apie tai, jog sutarties tikrai nesudarys. Atsižvelgdamas į abiejų šalių dalinę kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo, taip pat į nuostolių pagrindžiančio kainų skirtumo susidarymo nurodytas subjektyvias ir objektyvias priežastis, teismas sprendė, kad ieškovas yra atsakingas už atsakovės nuostolių dėl kainų skirtumo kaip prarastos galimybės atlyginimą, tačiau, esant iš dalies ir atsakovės kaltei dėl atsiradusių nuostolių, ieškovo atsakomybę sumažino CK 6.259 str. pagrindu iki 2 000 Lt ieškovo sumokėto avanso pagal preliminariąją sutartį, kurio dydžiu ieškovui tenka atsakomybė kompensuoti atsakovės praradimus dėl preliminariosios sutarties neįvykdymo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą dalyje, kurioje ieškinys atmestas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino faktines aplinkybes ir netinkamai aiškino bei taikė teisės aktų nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą, neteisėtą ir neteisingą sprendimą. O būtent – teismas teisine ir faktine prasme visiškai nepagrįstai sprendė, kad apelianto sumokėtas 2 000 Lt avansas atlieka kompensacinę funkciją, kadangi pagrindinė sutartis nesudaryta dėl atsakovės kaltės, be to, nėra jokių objektyvių įrodymų dėl kainų skirtumo ir būtent poreikio atsakovei sudaryti sandorį su trečiuoju asmeniu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pagrindinės sutarties sudarymas buvo atidėtas, pati atsakovė pripažino, jog jai buvo žinoma, kad ieškovas neturėjo pakankamai lėšų visai sumai sumokėti iš karto. Priešingai nei sprendė teismas, 2013-09-07 pretenzijoje esantis teiginys „susiklosčius jam nepalankioms aplinkybėms“ aiškintinas, jog ieškovas žemės sklypo pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudaryti negalėjo, kadangi jis dar nebuvo išpirktas iš valstybės ir priklausė valstybei, taip pat kad dar 2013-06-05 jis buvo parduotas D. D.. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog atsakovė turėjo motyvą parduoti sklypą anksčiau laiko, kadangi yra minėjusi, kad yra pasiėmusi greitąją paskolą, kurios palūkanos yra labai didelės, ir jai skubiai reikia pinigų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, nustatęs, jog dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra kaltas būtent apeliantas, pagrįstai vertino, kad jo sumokėta avanso suma įskaičiuojama į atsakovės patirtus nuostolius. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai – paties apelianto pateiktos pretenzijos ir jo paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, paneigia apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, jog byloje nebuvo jokių duomenų apie apelianto atsisakymą sudaryti pagrindinę sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ieškovo apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Pagal CK 6.165 str., preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, kuriuo jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Būtinais preliminariosios sutarties elementais yra suderinta šalių valia pasiektas susitarimas sukurti teisinius santykius, t. y. įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį; pagrindinės sutarties esminių sąlygų aptarimas; susitarimo išreiškimas rašytine forma (CK 1.73 str. 1 d. 7 p., 6.159 str., 6.165 str. 1, 2 d.). Pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per preliminariojoje sutartyje nurodytą terminą, o jeigu toks terminas nenustatytas, per vienerius metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo (CK 6.165 str. 3 d.). Preliminariosios sutarties pažeidimo atveju galima reikalauti nuostolių atlyginimo (CK 6.165 str. 4 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad šalių sudaryta sutartis yra preliminarioji; kad joje buvo nustatytas pagrindinės sutarties sudarymo terminas; kad ieškovas sumokėjo 2 000 Lt avansą (sutartyje įvardinta rankpinigiai).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad preliminariosios sutarties nevykdymą iš esmės lėmė ieškovo kaltė, t. y. ieškovas neįrodė, jog egzistuoja kokios nors svarbios priežastys, dėl kurių jam būtų protinga atsisakyti vykdyti preliminariąją sutartį. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad nors pagal preliminariąją sutartį jokie piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai tarp šalių neatliekami, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybę. Sutarties laisvės principas, galiojantis ir ikisutartiniuose santykiuose, leidžia šalims susitarti dėl bet kokių sąlygų, neprieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, viešajai tvarkai ar gerai moralei. Teismų praktikoje pripažinta, kad avanso mokėjimas pagal preliminariąją sutartį neprieštarauja imperatyvams. Įstatyme įtvirtinta, kad pinigų sumokėjimas parduoti daiktą įsipareigojusiam asmeniui pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jeigu šalys nėra susitarusios kitaip (CK 6.309 str. 2 d.), todėl suinteresuotai ginčo šaliai tenka pareiga šią prezumpciją paneigti ir leistinomis priemonėmis įrodyti, kad lėšos perduotos prievolei užtikrinti, yra kaip netesybos ar kt. Nagrinėjamu atveju tiek preliminariosios sutarties sąlygos, tiek šalių elgesys sudaro pagrindą išvadai, kad 2 000 Lt ieškovas sumokėjo atsakovei kaip perkamo daikto kainos dalį. Kvalifikavus ginčo sumą kaip avansą, nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas netenka teisinio pagrindo disponuoti šiais pinigais ir jie turi būti grąžinti ieškovui kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas (CK 6.237 str. 2 d.). Tokią praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2011; kt.).
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, sprendžiant klausimą dėl avanso grąžinimo, preliminariosios sutarties pažeidimas nėra svarbus, jeigu sutartyje nenumatyta, kad avansas yra sumokėtas kaip prievolės užtikrinimo priemonė, netesybos ar kt. Kaip minėta, ieškovas K. A. atsakovei V. V. davė 2 000 Lt, kuriuos įvardijo rankpinigiais. Tačiau iš sutarties 3 punkto aiškiai matyti, jog tai yra pradinis įnašas (b. l. 2), kas leidžia spręsti, jog šalys omenyje turėjo dalies sutarties kainos sumokėjimą avansu. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad preliminarioji sutartis nesudaryta dėl ieškovo kaltės, nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšmingi, nes, atsakovei sudarius žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį dar nepasibaigus preliminariosios sutarties galiojimo terminui su kitu asmeniu, t. y. dėl 2013-05-21 preliminarios sutarties neįvykdymo esant atsakovės kaltei, atsakovė netenka teisės reikalauti nuostolių atlyginimo iš ieškovo, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo spręsti ieškovo civilinės atsakomybės klausimo sumokėtą avansą įskaityti kaip priešpriešinį vienarūšį reikalavimą. Būtent išnykus šalių pareigai sudaryti pagrindinę sutartį, preliminarios sutarties pagrindu gautas ieškovo prievolės įvykdymui užtikrinti skirtas lėšas atsakovė galėtų pasilikti sau kaip netesybas tik įrodžiusi, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės. Tuo tarpu ginčo byloje, priešingai pirmosios instancijos teismo argumentams, apeliacinės instancijos teismas apskritai nenustatė ieškovo kaltės dėl žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo.
Teismo vertinimu, pati atsakovė sudarydama preliminariąją sutartį prisiėmė riziką ir iš esmės taip garantavo, jog su ieškovu sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties nebus kliūčių. Todėl apelianto pretenzijoje, kuri rašyta gerokai vėliau nei turėjo būti sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, nurodyta viena iš priežasčių kaip žemės sklypo neišpirkimas iš valstybės ir tai buvo pagrindas pagrindinės sutarties nesudarymui, negali būti pagrindu pirmos instancijos padarytai teismo išvadai, kad ieškovas atsisakė pirkti sulygtą žemės sklypą pagal preliminariąją sutartį. Tačiau tikėtina jo aiškinimu, kad 2013-09-07 pretenzijoje esantis teiginys „susiklosčius man nepalankioms aplinkybėms“ reiškia, jog žemės sklypo pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties ieškovas negalėjo sudaryti dėl to, kad 2013-06-05 jis buvo parduotas kitam asmeniui, t. y. D. R., kas faktiškai ir buvo ta aplinkybė, kodėl žemės sklypas neparduotas ieškovui. Net ir suprantant šią nuostatą priešingai, nei pateikia apeliantas, atkreiptinas dėmesys, jog preliminarioji pirkimo – padavimo sutartis sudaryta 2013-05-21, pagrindinę sutartį šalys įsipareigojo sudaryti iki 2013-06-21,žemės sklypas iš valstybės atsakovės išpirktas 2013-05-27,.t.y. tuoj po preliminarios sutarties sudarymo, žemės sklypas kitam asmeniui parduotas 2013-06-05. Tuo tarpu tiek 2013-07-12 pretenzija (b. l. 35), tiek 2013-09-07 pretenzija (b. l. 3) pareikštos jau gerokai po 2013-06-05, kai žemės sklypas buvo parduotas ne ieškovui. Kitokio – kategoriško K. A. atsisakymo pirkti žemės sklypą pagal sudarytą preliminariąją pirkimo – pardavimo sutartį nėra ir priešingai neįrodyta. Be to, ir pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad oficialiai ieškovas nebuvo pranešęs apie tai, jog sutarties tikrai nesudarys, o buvus jo tvirtą apsisprendimą už sutartą sumą žemės sklypą nupirkti, leidžia spręsti, jog jis sumokėjo pakankamai didelį 2 000 Lt avansą, t. y. 10 proc. visos sutartos kainos, tačiau po 2013-06-05 įvykusio sklypo pardavimo, šalių sutartos pagrindinės sutarties sudarymas praktiškai tapo neįmanomas, nes sklypas jau buvo parduotas. Tikėtinumą dėl ieškovo ketinimo sudaryti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį taip pat pagrindžia ir ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktas išrašas, iš kurio matyti, kad būtent tuo laikotarpiu pinigus (viso – 19 000 Lt) ieškovas skolinosi iš J. P. (b. l. 75). Tokiu būdu, šiame bylos kontekste nelogiška remtis vien atsakovės paaiškinimu neva ji žemės sklypą pardavė anksčiau, nei preliminarioje sutartyje numatytas terminas, kitam asmeniui ieškovui atsisakius jį pirkti. Jokių atitinkamą aplinkybę patvirtinančių argumentų ar įrodymų atsakovė nepateikė.
Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog dėl pagrindinės sutarties nesudarymo yra aiški atsakovės kaltė, kuri nepasibaigus 2013-05-21 preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties terminui ir nesant oficialaus ieškovo atsisakymo žemės sklypą pirkti, šį žemės sklypą pardavė trečiajam asmeniui, laiko nepagrįstu atsakovės priešieškinio reikalavimą priteisti iš ieškovo 1 700 Lt nuostolių, patirtų dėl to, kad ieškovas už sutartą kainą žemės sklypo nepirko.
Remdamasi išdėstytu, kolegija sprendžia, kad dėl netinkamo įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų ir nagrinėjamus santykius reguliuojančių materialiosios teisės normų taikymo pirmosios instancijos teismas neteisingai išnagrinėjo bylą, todėl atmesdamas ieškinį priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas, o priešieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 229 str. 1 d., 330 str.).
CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios procesinės palūkanos skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, dar iki kreditoriui kreipiantis į teismą ir taip išvengti prievolės mokėti šias palūkanas. Tuo atveju, jei teismo procesas jau prasidėjo, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau juos sumokėti kreditoriui. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atsiranda iš įstatymo. Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti.
Nagrinėjamu atveju už priteistus 2 000 Lt priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2013 m. rugsėjo 4 d. (CPK 137 str. 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir CPK 88 str. nurodytos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos (CPK 79 str.). Apeliacinės instancijos teismas, priėmęs naują sprendimą, turi pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Pirmosios instancijos teisme ieškovas turėjo 900 Lt advokatės ir advokato padėjėjo pagalbos išlaidų (b. l. 8, 22-23, 46-47, 57-58), kurios pagal CPK 98 straipsnį priteistinos iš atsakovės. Ieškovo sumokėtas žyminis mokestis už ieškinį ir apeliacinį skundą sudaro 144 Lt (b. l. 9, 26, 81). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 13,52 Lt. Šios išlaidos priteistinos iš atsakovės CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. pagrindais.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti.
Priteisti iš V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 2000 Lt (du tūkstančius litų) sumokėto avanso, 900,00 Lt (devynis šimtus litų) advokatės ir advokato padėjėjo pagalbos išlaidų ir 144,00 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt keturis litus) žyminio mokesčio K. A., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai bei 13,52 Lt (trylika litų ir 52 centus) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.