Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimo bausme devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. G. nuteista už tai, kad nuo 2016 m. vasario 23 d. 19 val. iki 2016 m. vasario 24 d. 6.00 val., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune bute, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, konflikto, dėl asmeninių nesutarimų su P. B. metu, tyčia peiliu 3 kartus dūrė nukentėjusiajam į kairį žastą ir krūtinę, kuo padarė nukentėjusiajam aklą durtinę - pjautinę žaizdą kairės pažasties srityje, paviršinį durtinį pjautinį sužalojimą dešinėje krūtinės pusėje, kiauryminį durtinį - pjautinį krūtinės ląstos sužalojimą su dešinio plaučio pažeidimu, kas dėl kiauryminio durtinio pjautinio krūtinės ląstos sužalojimo su dešinio plaučio pažeidimu komplikavosi vidiniu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės ertmę, dėl ko P. B. netrukus įvykio vietoje mirė, t. y. nužudė P. B., tuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.

2. Apeliaciniame skunde nuteistoji V. G. prašo sušvelninti jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

2.1. Apeliantė nurodo, kad jai paskirta bausmė yra per griežta. Nuteistoji teigia, kad pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi padariusi nusikaltimą, atsiprašė nukentėjusiojo artimųjų. Teismas vadovaudamasis tik liudytojų parodymais ir neatsižvelgdamas į nuteistosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad nukentėjusysis grasino V. G. peiliu, pažeidė nuteistosios teisę į gynybą. Apeliantė tvirtina, kad ji gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų, nesimuliavo atminties sutrikimo, nes tikrai nepamena visų aplinkybių, anot apeliantės, ji buvo afekto būsenos. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje sumenkinamos nuteistosios, kaip motinos, vardas, anot V. G., ji rūpinosi savo sūnumi ir savo senyvo amžiaus motina, šiuo metu be nuteistosios nėra kam jais pasirūpinti.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Nuteistosios V. G. apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Nuteistoji apeliaciniame skunde iš esmės neginčija jai inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, kad nukentėjusysis P. B. mirė nuo V. G. veiksmų, t. y., jog nuteistoji tyčia peiliu 3 kartus dūrė nukentėjusiajam į kairį žastą ir krūtinę, tačiau nurodo, kad ji tik gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų, tuo metu V. G. buvo afekto būsenoje.

4.2. Nuteistoji V. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų, nes pastarasis ją smaugė, tąsė, grasino peiliu, dėl patirto šoko nuteistoji nepamena visų įvykio aplinkybių.

4.3. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nuteistosios V. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose nuteistoji pirmos apklausos metu parodė, kad P. B., paėmęs ją už kaklo, smaugė, tačiau dėl tuo metu vartoto alkoholio neprisimena visų įvykio aplinkybių. Antros apklausos metu nuteistoji V. G. parodė, kad 2016-02-23, išgertuvių metu, jai sėdint ant lovos prie lango, P. B. jai priekaištavo dėl neištikimybės, grasino, paskui nukentėjusysis, sugrėbęs savo ranka V. G. už kaklo, pridėjo jai prie kaklo durklą, nuteistoji nurodė, kad kitų įvykio aplinkybių neprisimena. Trečios apklausos metu nuteistoji V. G. parodė, kad P. B., priekaištaudamas jai dėl neištikimybės, ją tąsė, t. y. suėmęs ją už drabužių ir pečių tempė pirmyn ir atgal, buvo pridėjęs jai prie gerklės peilį ir grasino, tuo pat metu ir smaugė rankomis, V. G. nurodė, kad gynėsi nuo nukentėjusiojo vartoto prieš ją smurto, tačiau visų aplinkybių tiksliai neprisimena (T. 3, b. l. 8-10, 15-16, 24-26).

4.4. Tai, kad V. G. buvo sužalota patvirtina ir 2016-02-26 specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad V. G. konstatuota poodinės kraujosruvos kairės akies viršutiniame voke, pereinanti į antakį, dešiniame žaste, juosmenyje, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimai dešiniame dilbyje, plaštakose, nugaroje, gleivinės nubrozdinimas viršutinėje lūpoje, padaryti kietais bukais daiktais, dvylikos ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, 4-8 paros iki apžiūros. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (T. 2, b. l. 113).

4.5. Aplinkybę, kad ne tik nuteistoji V. G. naudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, bet ir P. B. naudojo prieš V. G. fizinį smurtą patvirtino ir tiesiogiai įvykį stebėjęs liudytojas E. M., kuris teisiamajame posėdyje parodė, kad išgertuvių metu įvyko konfliktas, kuris trūko apie 10 minučių, nukentėjusysis P. B. galimai priekaištavo V. G. dėl neištikimybės ir kabinėjosi prie V. G., ją užpuolė, abudu tąsėsi, stumdėsi po kambarį, mušėsi, nukentėjusysis smaugė V. G., pastaroji atšoko nuo nukentėjusiojo, o paskui V. G. dūrė P. B. peiliu. Kitą dieną po įvykio, V. G. iš baimės paprašė liudytojo E. M. sakyti, kad ji įvykio dieną nebuvo pas nukentėjusįjį.

4.6. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo E. M. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytojas parodė, kad V. G. susipyko su P. B., pastarasis griebė V. G. už kaklo, ėmė ją tąsyti, kelis kartus smogė ranka V. G. į veidą, V. G. sugriebė P. B. už drabužių ties krūtine, kelis kartus smogė ranka P. B. į įvairias kūno vietas. P. B. ir V. G. susikibę tąsėsi po kambarį, mušėsi stovėdami, nebuvo nukritę. Tam tikru momentu, kai V. G. buvo susikibusi su P. B., V. G. staigiai atsitraukė nuo P. B. ir, pagriebusi kambaryje prie durų ant sienos pakabintą peilį, dūrė juo P. B. Kitą dieną V. G. pamačius prie P. B. namų policiją ir greitąją medicinos pagalbą, pastaroji paprašė E. M. sakyti, kad jos tą dieną pas P. B. nebuvo (T. 1, b. l. 80-82).

4.7. Nuteistosios V. G. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Nuteistoji V. G. pirmos apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo pareigūną nenurodė, kad P. B. buvo jai pridėjęs prie kaklo peilį, šios aplinkybės nuteistoji nenurodė ir 2016-02-26 teismo medicinos ekspertei nuteistajai V. G. padarytų sužalojimų tyrimo metu (T. 2, b. l. 113). Nuteistoji V. G. aplinkybę, kad P. B. buvo pridėjęs jai prie kaklo peilį, nurodė tik vėlesnių apklausų metų. Nors nuteistoji nuo pat pirmos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną nurodė, kad daugiau nepamena įvykio aplinkybių, tačiau kiekvienos vėlesnės apklausos metu nurodydavo vis naujesnių aplinkybių dėl P. B. naudoto prieš ją fizinio smurto, o paskutinių apklausų metu nurodė, kad tik gynėsi nuo P. B. veiksmų.

4.8. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis P. B. grasino V. G. pridėjęs jai prie kaklo peilį, specialisto išvadoje nenurodyta, kad V. G. buvo padaryti kažkokie tai sužalojimai ar įbrėžimai kaklo srityje, liudytojas E. M. nei teisiamajame posėdyje, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnui nenurodė, kad P. B. buvo pridėjęs prie V. G. kaklo peilį. Priešingai, iš liudytojo E. M. parodymų matyti, kad V. G. muštinių metu su P. B. tam tikru momentu buvo atsitraukusi nuo nukentėjusiojo ir pati pagrėbė kambaryje prie durų ant sienos pakabintą peilį, kuriuo dūrė P. B. Iš liudytojo E. M. parodymų taip pat matyti, kad V. G. iš tikrųjų gerai prisiminė visas įvykio aplinkybes, nes kitą dieną po įvykio V. G., pamačiusi prie P. B. namų policiją ir greitąją medicinos pagalbą, paprašė E. M. sakyti, kad jos tą dieną pas nukentėjusįjį P. B. nebuvo.

4.9. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2016-04-19 specialisto išvadoje nurodyta, kad V. G. tyrimo metu į klausimus atsakinėjo nenoriai ir trumpai, buvo nepatenkinta, jog yra klausinėjama, teigė, kad visų įvykio aplinkybių neatsimena, o atmintis atsistatė tik ją sulaikius policijos pareigūnams. Specialistas, įvertinęs V. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo pareigūnui, turinį bei kitą bylos medžiagą, padarė išvadą, jog V. G. nusikalstamą veiką įvykdė neblaivi, simuliuoja atminties sutrikimus, jai nenustatyti lėtiniai ar laikini psichikos sutrikimai, dėl kurių ji negalėtų adekvačiai suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai ir duoti apie tai parodymų ( T. 2, b. l. 118-119).

4.10. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistosios parodymus, kad P. B. buvo pridėjęs jai prie kaklo peilį, kaip prieštaraujančius kitiems byloje esantiems duomenims.

4.11. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau akivaizdžiai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.

4.12. Byloje nustatyta, kad alkoholio vartojimo metu, dėl asmeninių nesutarimų, tarp P. B. ir V. G. įvyko konfliktas, kuriuo metu pastarieji susimušė, P. B. sudavė V. G. kelis smūgius rankomis į veidą bei V. G. taip pat sudavė nukentėjusiajam kelis smūgius rankomis į įvairias kūno vietas, P. B. negrasino V. G., pridėjęs jai prie kaklo peilį. Tokio apsistumdymo metu nei V. G., nei P. B. nebuvo nukritę, kas rodytų didesnį nukentėjusiojo pavojingumą ir realią grėsmę, dėl ko nuteistoji turėtų gintis nuo P. B. veiksmų peiliu tris kartus durdama jam į žastą ir krūtinę. Priešingai, iš liudytojo E. M. parodymų matyti, kad V. G. muštinių metu su P. B. tam tikru momentu buvo atsitraukusi nuo nukentėjusiojo ir pati pagrėbė kambaryje prie durų ant sienos pakabintą peilį, kuriuo dūrė P. B., t. y. V. G. dūrė nukentėjusiajam peiliu kai aiškiai nebuvo reikalo gintis nuo nukentėjusiojo P. B. veiksmų panaudojant peilį. Kaip jau minėta anksčiau, nuteistoji V. G. aplinkybę, kad jinai gynėsi nuo nukentėjusiojo veiksmų, nurodė ne iš karto, o tik trečios apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu ir teisiamajame posėdyje. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. G. parodymus apie būtinąją gintį vertino kaip gynybos versiją, siekiant sušvelninti sau baudžiamąją atsakomybę.

4.13. Apeliantė teigia, kad nusikalstamą veiką padarė būdama fiziologinio afekto būsenos.

4.14. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį (nužudymas labai susijaudinus) būtina nustatyti aplinkybių visumą: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį; 2) kaltininko buvimą afekto būsenos (kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti); 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Kaltininko atsakas į neteisėtą ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iš karto po tokių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimą, tęsiasi labai trumpą laiką. Sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnio taikymo klausimą, atkreiptinas dėmesys į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertintina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių, atsižvelgtina į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis.

4.15. Byloje nustatyta, kad nusikaltimas padarytas kilus asmeniniam nuteistojo ir nukentėjusiojo konfliktui alkoholio vartojimo metu. Nukentėjusiojo P. B. elgesys - panaudotas V. G. atžvilgiu fizinis smurtas, nuteistajai nebuvo visiškai netikėta, nelaukta situacija, kuri jai galėjo sukelti staigaus didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būseną, kai emocinis stresas stabdo intelektinę veiklą, smarkai susilpnėja asmens gebėjimas suvokti ir (arba) kontroliuoti savo veiksmus. Nukentėjusiojo P. B. elgesys galėjo V. G. sukelti neigiamas emocijas, tačiau tokia emocinė būsena nesiekė fiziologinio afekto. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2016-04-19 specialisto išvadoje nurodyta, kad V. G. nusikalstamą veiką įvykdė neblaivi, jai nenustatyti lėtiniai ar laikini psichikos sutrikimai, dėl kurių ji negalėtų adekvačiai suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai (T. 2, b. l. 118-119). Byloje nustatyta, kad V. G. nužudė P. B. būdama girta, tyčia, iš pykčio, asmeninio konflikto metu. Atsižvelgus į nuteistosios ir nukentėjusiojo gyvenimo būdą, kad jie pastoviai piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, jog nuteistoji nevengė spręsti konfliktų smurtaudama (anksčiau buvo du kartus teista už nusikalstamas veikas, susijusias su smurto panaudojimu), konflikto priežastys ir eigą, V. G. versija dėl nusikaltimo padarymo esant labai dideliam susijaudinimui (fiziologiniam afektui), atmetama. Nuteistosios V. G. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

4.16. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

4.17. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, už kurios padarymą V. G. pripažinta kalta ir nuteista pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato.

4.18. Byloje nustatytos dvi nuteistosios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y., kad V. G. prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), bei viena V. G. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikaltimą padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakojo nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

4.19. Įvertinus V. G. asmenybę (teista du kartus, už nusikalstamas veikas, susijusias su fizinio smurto panaudojimu, tame tarpe ir prieš savo motiną, anksčiau bausta administracine tvarka, tame tarpe už girtos pasirodymą viešoje vietoje ir tėvų valdžios nepanaudojimą, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi, jau kelerius metus nedirba, piktnaudžiavo alkoholiniais gėrimais, nuo 2015-05-04 registruota Kauno apskrities priklausomybės ligų centre, jai diagnozuotas - pavojingas alkoholio vartojimas, nesirūpina nei savo nepilnamečiu sūnumi, nei senyvo amžiaus motina, iš liudytojos J. I. K., V. G. motinos, parodymų matyti, kad J. I. K. iš savo pensijos išlaikė V. G. ir jos sūnų; Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui V. G. šeima žinoma dėl vaikų nepriežiūros, buvo įrašyta į socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą), padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (padarė tyčia vieną baigtą labai sunkų smurtinį nusikaltimą, panaudodama peilį, t. y. daiktą, turintį bendrą buitinę paskirtį, tačiau šioje konkrečioje situacijoje – pritaikytą kūno sužalojimams daryti, kas rodo didesnį rūšinį šios V. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, buvo trys kartus durta į sveikatai ir gyvybei svarbių organų sritį – krūtinę, kas sukėlė negrįžtamas pasekmes - nukentėjusiojo mirtį), jog yra dvi baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir viena baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo V. G. paskirta bausmė, mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, yra aiškiai per griežta. V. G. paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistosios asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, jos švelninti nėra teisinio pagrindo. Byloje nėra ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių V. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su V. G. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas V. G. už jos nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis).

4.20. Tenkinti nuteistosios V. G. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios V. G. apeliacinį skundą atmesti.