- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-02-06
- Bylos Nr.
- 1A-38/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-87-1-00185-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Elena Vainienė, Linas Šiukšta (pran.)
- Nuteistasis
- A. Ž.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. nuteistas:
pagal BK 259 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams; pagal BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams; pagal BK 253 str. 1 d. laisvės atėmimu 10 mėnesių.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., šias bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
A. Ž. pagal BK 261 str. išteisintas nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. nuteistas už neteisėtą psichotropinių medžiagų įgijimą ir laikymą be tikslo jas platinti, už neteisėtą narkotinės medžiagos įgijimą, laikymą ir pardavimą bei už neteisėtą disponavimą šaudmenimis. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.
2010 m. balandžio 8 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, A. Ž. neteisėtai įgijo ir laikė savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), psichotropines medžiagas: 0,12 g metamfetamino ir 0,228 g amfetamino, kol tą pačią dieną, 21.20 val., kratos metu nurodytus kiekius psichotropinių medžiagų rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Be to, A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo ir savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), laikė 1,026 g. narkotinės medžiagos – kanapių, kurią 2010 m. kovo 15 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), pardavė A. D..
Be to, A. Ž. 2010 m. balandžio 8 d. savo bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgijo ir laikė 2 vnt. 9 mm kalibro Makarovo šovinių, kuriuos tą pačią dieną, 21.20 val., kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, be to, byloje buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.
Pagal BK 260 str. 1 d. jis niekada kaltu neprisipažino, prieš jį buvo padaryta akivaizdi provokacija, o pats nusikaltimas inscenizuotas. Jis davė nuoseklius parodymus apie tai, kaip jam būnant rūsyje su V. R., atėjęs A. D. kvietė į kiemą parūkyti žolės, o taip pat prašė tą žolę pasverti. Jis sutiko, namuose ją pasvėrė ir pasakė sugyventinei, kad eina į kiemą parūkyti. Laiptinėje laukė dar vienas vaikinas, kuris jį, išėjusį iš namų, sulaikė. O tuomet A. D. nuėjo į policiją ir nunešė tą žolės maišelį, kurį pats atsinešė. Jo parodymais teismas netikėjo, nes esą jis ikiteisminio tyrimo metu neminėjo, jog A. D. prašė žolę pasverti, todėl jis tokiu būdu siekia išvengti atsakomybės. Tai netiesa, nes jis ikiteisminio tyrimo metu galėjo iš viso atsisakyti duoti parodymus, tačiau juos davė ir parodė, kad išsamesnius parodymus duos teisme. Jo teisme duotus parodymus patvirtina ir A. D. parodymai. Tai, kad šis liudytojas iš esmės pakeitė parodymus, yra ne jo problema, jis tokiems parodymams įtakos neturėjo, nes visą laiką buvo suimtas. Teisme A. D. parodė, kad anksčiau ikiteisminio tyrimo metu buvo įsitikinęs, jog narkotines medžiagas pardavinėjo A. Ž., jis buvo piktas, kad nepilnamečiams pardavinėjami narkotikai, todėl ir davė tokius parodymus. Tačiau jam vėliau paaiškėjo, kad tai darė E. B.. Teisme jis parodė, kad ta žolė, su kuria jį (A. Ž.) sulaikė, yra jo, žolę pirko Vilniuje stoties rajone ir tada jis tikrai prašė ją pasverti. Teismas tokius A. D. parodymus atmetė todėl, kad ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtino, kad jokios provokacijos prieš jį (A. Ž.) nedarė, parodymus patvirtino ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Tačiau A. D. logiškai paaiškino, kad ir apklausiamas teisėjo jis dar nebuvo išsiaiškinęs, kad narkotikus pardavinėja ne A. Ž., o E. B.. Tokie A. D. parodymai teisme nepaneigti. A. D. parodymų teisingumo įrodymų jis neprivalo pateikti ir šiuo atveju teismas pažeidė jo nekaltumo prezumpcijos principą. Nesant galimybės tokiems prieštaravimams pašalinti, liudytojo parodymai turi būti vertinami jo naudai, o jokių kitų objektyvių jo kaltės įrodymų byloje nėra. Nepašalinus byloje esančių prieštaravimų, o kaltinamąjį teisinančius duomenis atmetant yra pažeidžiami BPK 305 str. 1 d. 2 ir 3 p. reikalavimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai yra dėstomi nuosekliai atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Šioje byloje teismas taip ir nepašalino abejonių ir prieštaravimų, o visas abejones aiškino jo nenaudai. Kad patikrintų A. D. duotus parodymus, teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar tikrai E. B. buvo sulaikytas dėl narkotikų platinimo. Be to, kiek jam žinoma, pas E. B. radus narkotikų, byla jam buvo nutraukta, o jis buvo padarytas „tinkamu liudytoju“ atliekant ikiteisminį tyrimą prieš jį (A. Ž.). Atsižvelgiant į jau paminėto AT senato nutarimo išaiškinimus ir BPK 20 str. 5 d. nuostatas, teismo sprendimas priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl BK 260 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Jis taip pat kaltu neprisipažino ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d. Jis parodė, kad šovinius rudenį rado jo sūnus kieme ir atnešė namo. Pats tų šovinių jis anksčiau nebuvo matęs. Šovinius jis numetė į stalčių, jie kažkur nusirideno, jų nesimatė ir apie juos užmiršo. Šoviniai buvo nenauji, pats kariuomenėje netarnavo ir jis nežino, ar jie tikri. Šio nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, kuriam grėsmė kyla dėl to, kad kaltininkas šaudmenis neteisėtai laiko arba daro su jais neteisėtą apyvartą. Šiuo atveju objektyvioji nusikaltimo pusė yra apibūdinama neteisėtu dviejų šovinių laikymu. Neteisėtumas reiškia, kad kaltininkas pažeidžia Ginklų kontrolės įstatymą ir padaro Vyriausybės nutarimuose bei vidaus reikalų ministro įsakymuose nurodytas veikas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali. Bet siekiant apkaltinti asmenį šio nusikaltimo padarymu, turi būti nurodyta ir subjektyvioji nusikaltimo pusė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad neteisėtai laiko šaudmenis ir to nori. Šiuo atveju nustatyta, kad 2 sūnaus rasti ir namo parnešti šoviniai yra nenauji, o ar jie koviniai, dujiniai, garsiniai ar statybiniai, jis nustatyti negalėjo, nes šaunamųjų ginklų niekada neturėjo ir jais nesinaudojo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. kovo 27 d. kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304/2007 pasisakė, jog Baudžiamojo kodekso 2 str. 3 d. numato, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu nusikalstamos veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Vienas pamatinių baudžiamojo proceso principų yra nekaltumo prezumpcijos principas. BPK 44 str. 6 d. nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Atsižvelgiant į tai, teismas neteisėtai ir nepagrįstai priėmė nuosprendį ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 253 str. 1 d., padarymo.
Nuosprendyje taip pat klaidingai nurodyta, kad nėra nei jo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Dėl nusikalstamų veikų, kurių jis nepadarė, tai kaltu ir neprisipažįsta, tačiau jis prisipažino kaltu padaręs BK 259 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Jis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino, kad įgijo ir savo reikmėms laikė narkotines medžiagas. Kad būtent pas jį rastas narkotines medžiagas jis vartojo, patvirtino ir jam atliktas narkotinių ir psichotropinių medžiagų šlapime aptikimo testas. Teismas turėjo pripažinti, kad šio nusikaltimo padarymo atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra jo prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymas turi reikšmės nustatant bausmės dydį, todėl tai vertinama kaip esminis baudžiamojo įstatymo pažeidimas. Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į jo amžių, sveikatos būklę bei tai, kad jis šeimoje kartu su L. V. augina 2009-12-24 gimusį sūnų ir šeimą jis vienas išlaiko taisydamas elektronikos prietaisus, taip pat nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o visa tai turėjo reikšmės teisingam nuosprendžio priėmimui ir bausmės paskyrimui. Todėl nuosprendis ir šioje dalyje yra nepagrįstas. Prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti, dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 260 str. 1 d. ir 253 str. 1 d., jį išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal BK 259 str. 1 d. pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., ir skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
Teismo posėdyje nuteistasis A. Ž. prašo jį išteisinti dėl kaltinimo narkotinių medžiagų platinimu. Jo gynėjas prašo nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Pagal BK 260 str. 1 d. A. Ž. išteisinti, nuteistąjį laikyti kitas bausmes jau atlikusiu ir paleisti jį iš suėmimo. Prokuroras nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą prašo atmesti.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria A. Ž. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis. Nors šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad nuteistasis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).
Kad A. Ž. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo ir laikė psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, taip pat, kad jis neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ir laikė šaudmenis, patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai: kratos protokolas, specialistų išvados, kiti rašytiniai įrodymai, o taip pat paties nuteistojo parodymai.
Iš kratos protokolo matosi, kad 2010 m. balandžio 8 d. kratos metu nuteistojo A. Ž. namuose, įvairiose jo buto vietose buvo surasta keliolika plastikinių užspaudžiamų maišelių su baltos ir gelsvos spalvos milteliais, jų likučiais arba miltelių pėdsakais, taip pat surastos ir paimtos elektroninės svarstyklės. Specialisto išvada patvirtina, kad tuose kratos metu surastuose maišeliuose buvo iš viso 0,12 g psichotropinės medžiagos metamfetamino ir 0,228 g psichotropinės medžiagos amfetamino. Narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis (nedidelis, didelis ar labai didelis) nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 ,,Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (su vėlesniais pakeitimais) patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis. Pagal šį įsakymą A. Ž. bute rastos psichotropinės medžiagos amfetamino kiekis ir tame bute rastų abiejų rūšių psichotropinių medžiagų (amfetamino ir metamfetamino) bendras keikis viršija nedidelį (0,2 g), tačiau nesiekia didelio (20 g) kiekio. Ta pati specialisto išvada patvirtina, kad ant tame pačiame bute rastų elektroninių svarstyklių ,,Santorius“ paviršių buvo rasti psichotropinės medžiagos metamfetamino ir narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių) pėdsakai. Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktas patvirtina, kad 2010 m. balandžio 13 d. vykusios apžiūros metu nustatyta, jog A. Ž. buvo vartojęs psichoaktyviųjų medžiagų - amfetamino ir metamfetamino. Pats nuteistasis A. Ž. teisme parodė, kad jis vartoja narkotines ir psichotropines medžiagas, pirkdavo jas maišeliuose, kuriuos po to išmesdavo. Kratos metu pas jį surastuose maišeliuose ir buvo jo paties suvartotų psichotropinių medžiagų miltelių likučiai. Nuteistasis taip pat parodė, kad narkotines ir psichotropines medžiagas įgydavo tik savo reikmėms ir jų niekam neplatindavo. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtino ir jo sugyventinės liudytojos L. V. parodymai. Teisme ji parodė, jog apie tai, kad A. Ž. pardavinėja ar kitaip platina narkotikus, jai nežinoma, tačiau ji žinojo, kad jos sugyventinis pats vartojo narkotines medžiagas, namuose ji kartais rasdavo kažkokius maišelius, A. Ž. jai aiškindavo, kad juos atsinešė jo pažįstami.
Nuteistojo versija, kad surastos jo bute psichotropinės medžiagos buvo tik likučiai jo suvartoto amfetamino ir metamfetamino ir kad tuos maišelius jis buvo jau išmetęs, paneigta tuo pačiu kratos protokolu. Iš jo matosi, kad surasti maišeliai su psichotropinėmis medžiagomis buvo ne išmesti, o rasti ir paimti įvairiose buto vietose, spintelių stalčiuose ir kt. Be to, bendras rastų psichotropinių medžiagų kiekis, kaip jau buvo nurodyta, viršija jau paminėtu įsakymu nustatytą nedidelį psichotropinių medžiagų kiekį. Visos šitos aplinkybės patvirtina, kad A. Ž. psichotropines medžiagas neteisėtai įgijo ir jas laikė savo bute. Be to, nuteistasis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Teismas padarė išvadą, kad kratos metu surastas psichotropines medžiagas nuteistasis įgijo ir laikė tik savo reikmėms, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti, todėl nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 260 str. 1 d. į BK 259 str. 1 d. Šioje dalyje teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, kvalifikuojant nuteistojo nusikalstamą veiką teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, be to, savo kaltės padarius BK 259 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką neginčija ir pats apeliantas.
Žemesnės instancijos teismas
Iš to paties kratos protokolo matosi, kad 2010 m. balandžio 8 d. A. Ž. bute buvo surasti ir paimti dar ir du šoviniai. Specialisto išvada patvirtina, kad šie tirti pateikti du šoviniai yra šaudmenys – pramoninės gamybos, 9 mm kalibro Makarovo šoviniai (9 x 18), kurie skirti kai kurių modelių pistoletams (Makarovo konstrukcijos pistoletui ir kt.). Tirti pateikti šoviniai tinkami šaudyti. Savo kaltės dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis nuteistasis A. Ž. nepripažino. Teisme jis parodė, kad rudenį (2009 m.) šovinius kieme rado jo mažametis sūnus ir parnešė juos namo. Jis paėmė tuos šovinius, padėjo juos į stalčių ir apie juos pamiršo. Savo kaltės A. Ž. nepripažino todėl, kad tariamai nesuprato, kokie tai šoviniai ir ar jie tikri. Jis parodė, kad netarnavo armijoje ir šovinių nebuvo matęs, nežinojo ar jie tikri, be to, šoviniai stalčiuje kažkur nuriedėjo ir jis apie juos pamiršo. Apeliaciniame skunde nuteistasis išdėstė tokias pačias aplinkybes, dar nurodė, kad jis šaunamųjų ginklų niekada neturėjo, todėl nesuprato, ar sūnaus atnešti šoviniai buvo koviniai, ar dujiniai, statybiniai ar garsiniai. Skunde apeliantas nurodo, kad šiuo atveju nebuvo įrodyta jo nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, t. y. nebuvo nustatyta, kad jis suvokė, jog neteisėtai laiko šaudmenis ir norėjo taip veikti. Priėmęs šioje dalyje apkaltinamąjį nuosprendį teismas, apelianto nuomone, pažeidė BK 2 str. 3 d. ir BPK 44 str. 6 d. reikalavimus.
Šiuos apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta, taip pat pažymi, kad į juos faktiškai jau buvo atsakyta pačiame skundžiamame nuosprendyje. Nustatyta tvarka išduoto leidimo disponuoti šaunamaisiais ginklais ir šaudmenimis nuteistasis neturėjo. Jis neneigia, kad kratos metu surastus du šovinius paėmė iš savo sūnaus, padėjo juos į spintelės stalčių ir ten juos laikė. Taigi nuteistasis faktiškai pats pripažino, kad šaudmenis neteisėtai įgijo iš savo sūnaus ir turėjo tuos šovinius savo žinioje, t. y. juos neteisėtai laikė. Nuteistojo versiją, kad jis apie tuos šovinius jau buvo net pamiršęs, paneigia tas pats kratos protokolas, iš kurio matosi, kad du šoviniai (šaudmenys) buvo surasti spintelėje kartu su elektroninėmis svarstyklėmis, kurias nuteistasis nuolat naudojo sverdamas narkotines ir psichotropines medžiagas. Tai paneigia, kad jis negalėjo nematyti ir toje pačioje vietoje savo paties padėtų šovinių. Kita vertus, neteisėtu šaudmenų laikymu pripažįstamas jų turėjimas neturint leidimo savo žinioje neatsižvelgiant į to laikymo trukmę. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistojo bute rasti du šoviniai yra standartiniai fabrikinės gamybos šaudmenys, skirti gerai žinomus ir populiarius Makarovo konstrukcijos koviniams bei kitiems pistoletams. Specialisto išvada patvirtina, kad šie šoviniai yra tinkami šaudyti, o tos pačios išvados tiriamojoje dalyje taip pat nurodyta, kad abu šoviniai pilnai surinkti, ant jų nėra jokių deformacijų ar korozijos pėdsakų. Tai matosi ir iš specialisto išvadoje esančios šovinių fotonuotraukos. Taigi manyti, kad šoviniai yra netikri arba tokie seni, kad nebūtų tinkami šaudymui, jais disponavęs nuteistasis neturėjo jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad netarnavo armijoje ir šaunamųjų ginklų niekada neturėjo, tačiau dalis šių jo argumentų byloje yra paneigti. Iš prie bylos pridėto Trakų rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 22 d. nuosprendžio matosi, kad A. Ž. jau buvo teistas būtent pagal BK 253 str. 1 d. Nurodytu nuosprendžiu jis buvo nuteistas už neteisėtą šaunamojo ginklo gabenimą. Taigi nors nuteistasis ir netarnavo armijoje, jo aiškinimai, kad jis iš viso nieko nesupranta apie šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, paneigti jau paminėtu nuosprendžiu. Skundžiamame nuosprendyje irgi pagrįstai nurodoma, jog tai, kad A. Ž. apie neteisėtai laikomus šaudmenis pamiršo, jo atsakomybės nešalina. Be to, teismas nurodė, jog yra akivaizdu, kad kiekvienas suaugęs žmogus tokioje situacijoje suprastų, kad tai yra koviniai šoviniai ir juos įgyti bei laikyti yra draudžiama. Pažymėtina dar ir tai, kad papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje jau ir pats A. Ž., nors ir pakartojęs anksčiau nurodytas aplinkybes, savo kaltę dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis vis dėlto pripažino ir baigiamųjų kalbų metu savo apeliaciniame skunde išdėstytų prašymų dėl šios kaltinimų dalies faktiškai atsisakė. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad šioje dalyje teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Įrodyta, jog nuteistasis suprato, kad neteisėtai įgijo ir laiko šaudmenis, suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, taigi šią nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Teismas šią jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 253 str. 1 d.
Nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, nes teismo išvados apie nuteistojo dalyvavimą BK 260 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padaryme, kolegijos nuomone, neatitinka bylos aplinkybių, teismas šioje dalyje įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje grindžiamas prielaidomis, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuteisė A. Ž. už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo ir savo bute laikė 1,026 g narkotinės medžiagos kanapių, o 2010 m. kovo 15 d., apie 23 val., šį narkotinės medžiagos kiekį pardavė A. D..
Nors A. Ž. savo kaltę kategoriškai neigė, teismas padarė išvadą, kad jo kaltę patvirtina kiti išnagrinėti įrodymai. Nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie tai, kad teismas tinkamai neįvertino išnagrinėtų įrodymų ir visų nustatytų bylos aplinkybių, yra pagrįsti. Be to, teismo išvadas dėl A. Ž. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme bei jo kaltės paneigia ir papildomi išnagrinėti įrodymai – apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo V. R. parodymai.
Iš bylos matosi, kad savo kaltės dėl narkotinės medžiagos kanapių įgijimo, laikymo ir pardavimo A. D. A. Ž. nepripažino nuo pačios ikiteisminio tyrimo pradžios. 2010 m. kovo 15 d. paaiškinime tyrėjui (1 t., 6 b. l.) jis nurodė, kad tą vakarą, apie 23 val., pas jį į namus užėjo iš matymo pažįstamas jaunuolis ir paklausė ,,gal nori parūkyti?“. Jam išėjus į laiptinę ten buvęs kitas nepažįstamas vyriškis jį sulaikė ir nepaleido kol atvyko policija. Nei vienas iš paminėtų vyriškių į jo butą užėjęs nebuvo, narkotikų parduoti neprašė ir pinigų nemokėjo. Jis į laiptinę išėjo manydamas, kad jį nori pavaišinti ,,žole“. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2010 m. balandžio 9 d. (1 t., 109 b. l. ) A. Ž. parodė, kad tą vakarą buvo savo namo rūsyje kartu su pažįstamu R., taisė DVD grotuvą. Į rūsį atėjo vienas iš matymo pažįstamas vaikinas ir dar vienas nepažįstamas vyriškis. Jie pasikvietė jį pasikalbėti ir jie trise išėjo į laiptinę. Jis vienas užėjo namo, pasakė sugyventinei, kad eina parūkyti ir vėl grįžo į laiptinę. Kažkuris iš tų dviejų vyriškių parodė jam maišelį ir jis sutiko parūkyti ,,žolę“. Tada vienas iš tų vyriškių ėmė jį mušti, o kitas pabėgo, netrukus atvyko policija ir jį sulaikė. Kitos įtariamojo apklausos 2010 m. gegužės 13 d. metu (1 t., 114 b. l.) A. Ž. kaltu neprisipažino ir nurodė, kad parodymus duos tik teisme. Pirmosios instancijos teisme A. Ž. kaltu irgi neprisipažino. Jis parodė, kad pats vartoja narkotines ir psichotropines medžiagas, rūko ir ,,žolę“, tačiau šių medžiagų niekada niekam ,,neplatino“, A. D. kanapių irgi nepardavė. Tą vakarą sėdėjo namo rūsyje su V. R.. Į rūsį užėjo A. D., atsinešė polietileninį maišelį su ,,žole“ ir prašė ją pasverti. Jis paėmė tą maišelį, išėjo į laiptinę iš ten matė dar vieną vyriškį, kaip paaiškėjo, liudytoją M. N.. A. D. paduotą ,,žolę“ sutiko pasverti, nes tikėjosi, kad už tai pasiūlys ir jam parūkyti. Maišelį su ,,žole“ pasvėrė elektroninėmis svarstyklėmis, kanapes jis dar ir pauostė, todėl jų galėjo nubyrėti ant svarstyklių. Maišelis svėrė apie 1 g. Išėjęs iš buto į laiptinę maišelį su ,,žole“ atidavė A. D., tačiau tuo metu antrasis vyriškis ranka trenkė jam į veidą. Kai po smūgio atsistojo, A. D. jau nebuvo, o tas kitas vyriškis jį laikė, netrukus atvyko policija ir jį nuvežė į PK. Nuteistasis dar parodė, kad iš matymo pažįstamas A. D. anksčiau pas jį yra buvęs, siūlė pirkti elektronikos dalių, nes žinojo, kad jis remontuoja įvairią techniką. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo atsisakęs duoti parodymus, nes buvo supykęs dėl nepagrįsto sulaikymo. Jis pats vartoja narkotikus daug metų, apie tai žino daugelis miestelio gyventojų, todėl, jo nuomone, kas nors galėjo pagalvoti, kad jis narkotikus ir pardavinėja. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. Ž. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes. Papildomai parodė, kad tą vakarą A. D. buvo išgėręs, o kitas su juo buvęs vyriškis buvo netgi labai girtas. Į rūsį, kuriame jis sėdėjo su V. R., tie vyriškiai užėjo abu. Jie paprašė parūkyti, o jis jiems atsakė, kad eitų pas jo sugyventinę ir ši duos cigarečių. Labai girtas vyriškis (M. N.) iš rūsio išėjo į laiptinę, o rūsyje pasilikęs A. D., kiek pastovėję, paprašė jo pasverti ,,žolę“. Pagalvojęs, kad už tai duos ,,žolės“ parūkyti ir jam, jis sutiko, paėmė maišelį ir nuėjo į savo butą. Ten maišelį pasvėrė svarstyklėmis ir išėjo į laiptinę. Ten maišelį su ,,žole“ atidavė A. D., o antrasis vyriškis (M. N.) tuo metu ranka smogė jam į veidą. A. D. po to laiptinėje jau nematė, o M. N. dar kartą jam trenkė, garsiai šaukė ,,aš tave, narkomane, sutvarkysiu“, grasino jį nušauti. Perskaičiuos anksčiau jo duotus parodymus A. Ž. paaiškino, kad visi įvykiai iš tikrųjų prasidėjo namo rūsyje ir jam atrodo, kad jis ir anksčiau aiškino tą patį. Dar parodė, kad niekas pas jį parduoti kanapių neprašė, jokių pinigų jam nesumokėjo ir net nesiūlė. Jis nesupranta, kodėl teismas juo nepatikėjo ir jį nuteisė remiantis tik dviejų girtų ir iš keršto jį apkalbėjusių liudytojų parodymais.
Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nors A. Ž. kaltu neprisipažino, tačiau jo kaltė įrodyta kitais bylos duomenimis. Toliau nuosprendyje išdėstyti kiti teisme išnagrinėti įrodymai, tačiau iš nuosprendžio motyvuojamosios dalies matosi, kad A. Ž. kaltu pagal BK 260 str. 1 d. teismas pripažino remdamasis pirmiausia specialisto išvada ir liudytojų A. D. bei M. N. parodymais.
Ikiteisminio tyrimo metu pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta, kad 2010 m. kovo 16 d. pas A. D. paimta žalios spalvos, sausa, dalinai susmulkinta augalinės kilmės medžiaga iš bespalvio polietileninio uždaromo maišelio su raudonos spalvos juostele yra narkotinė medžiaga – kanapės (ir jų dalys), kurios masė yra 1,026 g (1 t., 10-11 b. l.). Remiantis jau nurodytu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu bei juo patvirtintomis rekomendacijomis toks narkotinės medžiagos kanapių (ir jų dalių) kiekis (ne daugiau kaip 5 g) laikomas nedideliu kiekiu.
Iš bylos matosi, kad liudytojai A. D. bei M. N. buvo apklausti ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamajame posėdyje. A. D. 2010 m. kovo 15 d. pirmiausia davė paaiškinimus tyrėjui (1 t., 5 b. l.). Jis paaiškino, jog sužinojo, kad (duomenys neskelbtini)g. gyvenantis A. pravarde ,,B.“ pardavinėja narkotikus nepilnamečiams. 2010 m. kovo 15 d., apie 23 val., kartu su savo pusbroliu jis nuėjo į to A. butą pabandyti nusipirkti pas jį narkotikų ir ,,B.“ jiems pardavė plastikinį maišelį su ,,žole“. Tada jo pusbrolis neleido ,,B.“ pabėgti atgal į butą, o jis pats nubėgo į policiją ir pranešė, kad sulaikė asmenį, pardavinėjantį narkotikus. Iš A. gautą paketą, kuriame buvo masė, panaši į narkotikus, jis perdavė policijos darbuotojams. Apklaustas liudytoju 2010 m. balandžio 9 d. (1 t., 13-14 b. l.) A. D. įvykio aplinkybes nurodė išsamiau ir kiek kitaip. Jis parodė, kad A. Ž. pravarde ,,B.“ iš matymo pažinojo nuo 2009 m. rudens, buvo užėjęs pas jį į namus, nes žinojo, kad ,,B.“ taiso įvairią techniką, jis pats pas jį ieškojo detalių kompiuteriui. Liudytojas parodė, jog apie tai, kad A. Ž. prekiauja narkotikais, jis sužinojo iš asmenų, kurių nenori įvardinti. Tačiau sužinojo, kad ,,B.“ amfetaminą pardavinėja ir vaikams. 2010 m. kovo 15 d. vakare jis nuėjo pas savo pusbrolį M. N., apie tai, ką sužinojo, papasakojo jam, o M. N. jam pasiūlė nueiti pas A. Ž. nusipirkti pas jį narkotikų ir patiems jį sulaikyti. Jis turėjo 30 Lt ir su M. N. pasiūlymu sutiko. Apie 23 val. jie dviese nuėjo prie namo, kuriame gyvena A. Ž.. Abu su M. N. iš karto įėjo į namo rūsį, nes žinojo, kad A. Ž. dažnai būna ten. Rūsyje rado A. Ž., sėdintį su draugu, kuris jam iš matymo irgi buvo pažįstamas. Jis paprašė A. Ž., kad šis parduotų 1 g ,,žolės“, bet šis atsakė, kad jis eitų į butą pas jo žmoną ir nusipirktų pas ją. Jis vis tiek prašė, kad narkotikų atneštų pats A. Ž., ir tada šis iš rūsio nuėjo į savo butą. Jis su M. N. jo laukė šalia buto durų laiptinėje. Iš buto A. Ž. išėjo rankoje laikydamas plastmasinį maišelį su narkotine medžiaga – tamsiai žalios spalvos ,,žole“. Jis paėmė tą maišelį, o pinigų paduoti nespėjo, nes M. N. pargriovė A. Ž. ant žemės. Jis pats nubėgo į policiją ir apie įvykį pranešė pareigūnams. Apklaustas liudytoju 2010 m. balandžio 14 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., 17-20 b. l.) A. D. įvykio aplinkybes nurodė panašiai. Jis dar parodė, jog apie tai, kad A. Ž. pardavinėja narkotikus nepilnamečiams, sužinojo iš E. B., o po to ir iš 14-15 metų amžiaus mergaičių, tarp kurių buvo ir jo paties giminaitė L. T.. Pas mergaites jis pats rado ir maišelį su amfetaminu. Kai jis apie tai papasakojo savo pusbroliui M. N., jie abu nusprendė ,,imtis veiksmų“. Tą vakarą, apie 23 val., jie nuėjo pas A. Ž. ketindami nusipirkti pas jį narkotikų ir jį sulaikyti. Apie tolesnius įvykius liudytojas parodė tą patį, ką buvo nurodęs ankstesnės apklausos metu. Dar parodė, jog suprato, kad narkotikus iš A. Ž. perka E. B., o šis juos perparduoda nepilnametėms mergaitėms. Tačiau apklaustas liudytoju teisiamajame posėdyje A. D. savo parodymus pakeitė ir nurodė visai kitokias įvykio aplinkybes. Jis parodė, kad 2010 m. žiemą sutiko E. B., kuris laukė jo pusseserės L. T., sakė, kad jo giminaitė prašė nupirkti kažko ,,pauostyti“. E. B. pažinojo kaip blogos reputacijos asmenį, žinojo, kad jis narkomanas, todėl perspėjo, kad šis nieko mergaitėms neduotų, nes turės problemų. Tačiau vėliau ir vėl matydavo E. B. vaikštantį su mergaitėmis. E. B. sakydavo, kad narkotikus gauna iš ,,B.“, t. y. A. Ž.. 2010 m. kovo 15 d. jis vartojo alkoholį su pusbroliu M. N., abu jau buvo išgėrę ir jis M. N. papasakojo, ką žinojo apie narkotikų pardavimą nepilnamečiams. Abu nusprendė nueiti pas A. Ž. išsiaiškinti. A. D., skirtingai negu ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad maišelį ,,žolės“ tuo metu jau buvo pats nusipirkęs, narkotikus pirko Vilniuje, stotyje jam juos pardavė kažkoks narkomanas. Tą vakarą su M. N. jis nuėjo pas A. Ž.. Jis pirmiausia paprašė A. Ž. ,,parduoti ko nors“, bet šis atsakė, kad nieko neturi ir nepardavinėja. Tada jis pasakė, kad pats turi ,,žolės“ ir paprašė ją pasverti, nes nori sužinoti, ar jo neapgavo. Paėmęs iš jo maišelį su ,,žole“, A. Ž. nuėjo į savo butą, o kai iš jo vėl išėjo į laiptinę, jis su M. N. jį sulaikė, o po to jis nuėjo ir apie įvykį pranešė policijai. Nors A. Ž. prašė pasverti jo paties turėtą ,,žolę“, policijai nuteistąjį melagingai apkalbėjo ir nurodė, kad narkotikus jam pardavė A. Ž.. Į klausimus, kodėl pakeitė savo ankstesnius parodymus, A. D. atsakė, kad ikiteisminio tyrimo, taip pat ir apklausus pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, davė neteisingus parodymus, nors supranta, kad už tai dabar gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Dabar supranta, kad apkalbėjo nekaltą žmogų, o taip pasielgė dėl to, kad tuo metu tikrai manė, kad narkotikus pardavinėja būtent A. Ž.. Tačiau jau po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją sužinojo, kad iš tikrųjų narkotikus nepilnamečiams platino būtent E. B.. A. Ž. apkalbėjo dėl to, kad tuo metu buvo ant jo labai įpykęs ir susidaręs dėl jo klaidingą nuomonę. Pripažįsta, kad eidami su M. N. pas A. Ž. ir jį sulaikydami jie pasikarščiavo, bet taip pasielgė dėl girtumo, iš tikrųjų apie savo įtarimus reikėjo pranešti policijai. Jeigu būtų buvęs blaivus, tokių veiksmų nebūtų ėmęsis. A. D. parodė, kad tuo metu ant A. Ž. pyko ne tik todėl, kad įtarė jį platinant narkotikus nepilnamečiams, bet ir dėl to, kad A. Ž. buvo atsisakęs pirkti pas jį kompiuterio dalis.
Liudytojas M. N. ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. balandžio 9 d. (1 t., 22-23 b. l.) parodė, kad 2010 m. kovo mėn. (dienos neprisimena) pas jį į namus atėjo pusbrolis A. D. ir pasakė, jog žino, kad kažkoks vyriškis pravarde ,,B.“ pardavinėja vaikams ,,žolę“ ir amfetaminą. Tarp tų vaikų paminėjo ir jo krikšto dukterį. Iš kur tai sužinojo, A. D. jam nepasakė, o jis pats jo nurodyto ,,B.“ nepažinojo net iš matymo. Tai sužinojęs supyko ir jis, A. D. pasiūlė nueiti pas tą vyriškį ir sakė, kad jam tas vyriškis narkotikus parduos. Jis (M. N.) irgi buvo įsitikinęs, kad pavyks ir nusipirkti narkotikų, ir juos pardavusį asmenį ,,priduoti“ policijai. Konkrečiau nieko neaptarę jie nuėjo pas tą ,,B.“, jo namą parodė A. D.. Priėję prie namo išgirdo, kad rūsyje kažkas šneka, abu įėjo į rūsį ir ten pamatė du sėdinčius vaikinus, nei vieno iš jų anksčiau nebuvo matęs. A. D. su jais draugiškai pasisveikino ir pasakė, kad ,,reikia“, o ko reikia, jis negirdėjo. Ar A. D. turėjo pinigų, jis nežino, apie ką A. D. kalbėjo daugiau, irgi negirdėjo. Tada jie trise nuėjo prie buto namo pirmame aukšte. Vienas iš tų vyriškių užėjo į butą ir išnešė į laiptinę hermetišką polietileninį maišelį, kuriame buvo tamsiai žalios spalvos ,,žolė“. Tą maišiuką perdavė A. D., o jis tuo metu spyrė tam vyrui į koją ir jį pargriovė. A. D. tuo metu nubėgo į policiją. Tuo metu iš rūsio atbėgo kitas ten buvęs vaikinas, bandė jį raminti, bet jis liepė jam eiti šalin, nes bus blogiau. Dar po to atvažiavo policijos pareigūnai, jie išsivežė jo sulaikytą vyrą, o jie pareigūnams atidavė ir tą gautą paketą. Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas M. N. apie įvykio aplinkybes parodė panašiai, tačiau kai kurios jo nurodytos aplinkybės prieštarauja toms, kurias jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu. Jis parodė, kad tą vakarą su A. D. gėrė alų. Abu išgėrė po du litrus alaus, tuo metu dar ir buvo po darbo pavargęs. Kai A. D. papasakojo, kad kažkas platina narkotikus nepilnamečiams ir jo krikšto dukrai, labai supyko. A. D. pasiūlė nueiti pas asmenį pravarde ,,B.“ ir pas jį nusipirkti narkotikų, jis sutiko eiti, nors iš tikrųjų pats ketino tik tą asmenį sumušti. Nuėjus prie A. D. namo, į rūsį užėjo ne abu, o tik A. D., ten su kažkuo kalbėjosi. Iš rūsio A. D. išėjo su vienu vyriškiu. Tada visi nuėjo į laiptinę, nuteistasis (A. Ž.) užėjo į butą ir išnešė į laiptinę pakelį ,,žolės“. Jis A. Ž. sudavė per kojas, o A. D. nubėgo į policiją. Nors pats į rūsį nebuvo užėjęs, pro duris matė ten sėdintį dar vieną vaikiną, jis buvo atėjęs į laiptinę, kai jis laikė A. Ž., bet jam jis liepė eiti šalin, jei nenori problemų. Ar A. D. turėjo pinigų, tiksliai nežino, sakė, kad kažkiek turi, bet jis pas jį tų pinigų nematė.
Iš bylos matosi, kad teisiamajame posėdyje buvo apklausta ir daugiau liudytojų, nors jie kokių nors konkrečių 2010 m. kovo 15 d. įvykio aplinkybių nenurodė. Nuteistojo sugyventinės liudytojos L. V. parodymai jau buvo aptarti. Ji parodė, jog apie tai, kad A. Ž. galėjo platinti narkotines medžiagas, nieko nežinojo. Liudytojas A. B. parodė, kad dirba Trakų PK tyrėju. Įvykio dienos ir kitų smulkesnių aplinkybių jis jau neprisimena. Tačiau pamena, kad į PK atėjo jaunuolis, atnešė maišiuką su ,,žole“ ir pasakė, kad tai pirko pas A. Ž., nurodė jo adresą. Jie nuvažiavo į tą vietą ir atvežė A. Ž. į policiją. Nurodytas jaunuolis aiškino, kad nuėjo pas A. Ž., iškvietė jį iš buto, paprašė parduoti ,,žolės“ ir šis jam pardavė. Vienas jaunuolis A. Ž. sulaikė, o kitas atvyko į policiją ir apie tai pranešė. Liudytojas dar parodė, kad jis tada paėmė A. D. paaiškinimą, jokių tyrimo veiksmų neatliko, su kitu jaunuoliu (M. N.) nebendravo, nes šis buvo girtas. Kodėl A. Ž. buvo paleistas ir kaip toliau buvo organizuojamas įvykio tyrimas, jis nežino, dėl to vėliau buvo atliekamas tarnybinis tyrimas. Liudytojas E. B. teisme parodė, kad nuteistąjį A. Ž. pažįsta, žinojo, kad jo vardas A., dar jį vadindavo ,,B.“. Pas jį jis pirkdavo telefonų dalis. Dar 2009 m. yra prašęs A. Ž. pabandymui parduoti jam amfetamino, šis sutiko, bet liepė ateiti vėliau. Po to atėjęs pas A. Ž. ten sutiko visai kitą nepažįstamą vyrą. Jam perdavė pinigus ir pasiėmė ant stalo paliktą maišelį su milteliais. 2010 m. žiemą dar kartą buvo nuėjęs pas A. Ž., vėl padėjo pinigus ant stalo ir vėl, ne A. Ž., o kitas nepažįstamas vyras padavė jam maišelį su milteliais. Tuos miltelius paskui namo laiptinėje uostė kartu su mergaitėmis, kurių vardai L. ir V.. Ikiteisminio tyrimo metu, ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, jis melavo ir davė neteisingus parodymus apie tai, kad amfetaminą pirkdavo iš paties A. Ž.. Nežino, kodėl tada apkalbėjo būtent A. Ž., be to, policijos pareigūnai tuo metu jam grasino, kad jį išveš į nepilnamečių koloniją. Nepilnametė liudytoja V. N. parodė, kad nuteistojo A. Ž. nepažįsta. 2010 m. žiemą su draugėmis V. R. ir L. T. vaikščiojo po Trakus ir sutiko iš matymo pažįstamą E. B.. Draugės pasiūlė jai pabandyti narkotikų ir ji sutiko. E. B. išsitraukė mažą maišelį, jis iš jo miltelius bėrė ant popieriaus lapo ir uostė. Tai darė kažkokio namo laiptinėje. Ji irgi uostė, jautė, kad atsirado energijos, norėjosi ką nors veikti. Tuos narkotikus, ji mano, pirko E. B., nes jis juos ir atsinešė. Ji girdėjo, kad L. T. su E. B. kalbėjo apie kažkokį ,,B.“ ir ji suprato, kad šis asmuo kažkaip susijęs su narkotinėmis medžiagomis. Iš esmės tą patį parodė ir teisme apklausta nepilnametė liudytoja V. R.. Ji dar parodė, jog ir iki tol yra girdėjusi, kad narkotikų galima nusipirkti pas ,,B.“. Kad pas asmenį tokia pravarde pirko narkotikus, sakė ir E. B.. Nepilnametė liudytoja L. T. parodė, kad nuteistojo A. Ž. nepažįsta, bet seniai pažįstama su E. B.. 2010 m. žiemą ji, E. B. ir jos draugės V. R. bei V. N. sugalvojo pabandyti narkotikų, E. B. pasakė, kad žino kur jų gauti. Jie visi surinko 30 litų ir E. B. kažkur nupirko miltelių, kuriuos po to visi uostė namo laiptinėje. Nuo miltelių griaužė nosį ir gerklę, po to juto kažkokį palengvėjimą. E. B. sakė, kad narkotikus pirko kažkur prie ,,Iki“ parduotuvės, minėjo kažkokį ,,B.“, kuris pardavinėja miltelius, tabletes ir ,,žolę“. Ji pati to ,,B.“ nėra mačiusi, tačiau žino, kad po to jos dėdė M. N. su A. D. ėjo pas A. Ž. aiškintis, ar jis pardavinėja narkotikus. Jie paprašė, kad ,,B.“ atneštų jiems narkotikų, po to jį sumušė ir iškvietė policiją.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas dar vienas liudytojas V. R.. Šis liudytojas teismo posėdyje parodė, kad nuteistąjį A. Ž. pažįsta nuo vaikystės, yra buvęs pas jį namuose. Pats narkotikų nevartoja, o A. Ž. vartojo, tačiau jam tai buvo neįdomu. Prisimena, kad 2010 m. kovo mėnesį buvo pas A. Ž. namo rūsyje, ten A. Ž. taisė jo DVD grotuvą. Maždaug 23 val. į rūsį užėjo du girti vyriškiai, vienas visai nepažįstamas, o kitą jis pažinojo iš matymo, tai buvo A. D.. Tie vyrai paprašė pas A. Ž. cigarečių, o šis nusiuntė juos pas savo sugyventinę. Nepažįstamas vyras tada išėjo iš rūsio, o A. D. pasiliko ir kažką kalbėjo. Po to A. D. išsitraukė permatomą celofaninį maišelį, matė, kad viduje buvo kažkas žalios spalvos, jis suprato, kad tai buvo ,,žolė“. Viso pokalbio jis negirdėjo, bet girdėjo, kaip A. D. sakė, kad tą maišelį pirko kažkur Vilniuje, norėjo įsitikinti, ar jo neapgavo ir paprašė, kad A. Ž. tą maišelį pasvertų. Tada A. Ž. su A. D. išėjo, o jis liko vienas rūsyje. Maždaug po 10 min. išgirdo triukšmą iš namo laiptinės, girdėjo žodžius ,,gulėt, nušausiu, policija“. Triukšmui nutilus jis išėjo iš rūsio, namo laiptinėje tuo metu jau nieko nebuvo. Užėjęs pas A. Ž. sugyventinę pasakė jai, kad užrakintų rūsį ir nuėjo namo. Kitą dieną vėl susitiko su A. Ž., šis pasakojo, kad namo laiptinėje jį sulaikė policija dėl narkotikų, bet paleido. Liudytojas V. R. taip pat parodė, kad duoti šių parodymų teismui jo niekas neprašė, jis parodė apie tai, kas jam pačiam asmeniškai yra žinoma.
BPK 20 str. 5 d. yra nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Kolegijos nuomone, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas A. Ž. kaltu pagal BK 260 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas pažeidė jau išdėstytų BPK normų reikalavimus, nesivadovavo įtvirtinta teismine praktika vertinant įrodymus, todėl nuosprendis šioje dalyje yra neteisėtas ir nepagrįstas. Šiame nuosprendyje jau išdėstytų įrodymų visuma teismo išvadų dėl A. Ž. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme ir jo kaltės nepatvirtina, o tas išvadas paneigia.
Šiame nuosprendyje jau išdėstyti liudytojų L. V., A. B., E. B., V. N., V. R. ir L. T. parodymai A. Ž. kaltės nepatvirtina. Nuteistojo sugyventinė L. V. ir tyrėjas A. B. įvykių, vykusių 2010 m. kovo 15 d., iš viso nematė ir apie tai nieko neparodė. A. B. parodė tik apie tai, kad jaunuolis (A. D.) atvyko į policiją ir pranešė, kad pas A. Ž. nusipirko maišelį kanapių. Tuo tarpu liudytojų E. B., V. N., V. R. ir L. T. parodymai šioje byloje su kaltinimo dalimi dėl nusikalstamos veikos 2010 m. kovo 15 d. nesusiję. E. B. šioje byloje pats buvo įtariamuoju, tuomet buvo parodęs, kad pirko iš A. Ž. psichotropinių medžiagų 2010 m. žiemą. Bylą prieš E. B. nutraukus, po to apklaustas liudytoju jis jau parodė, kad amfetaminą pirko ne pas A. Ž., o pas kitą, nenustatytą asmenį. Tuo tarpu liudytojos V. N., V. R. ir L. T. parodė tik apie tai, kad 2010 m. žiemą vartojo kažkokius narkotikus (miltelius) kartu su E. B. ir girdėjo, kaip jis pasakojo apie kažkokį asmenį pravarde ,,B.“, nors to asmens nei viena iš šių liudytojų pačios nematė. Su kaltinimu A. Ž. dėl narkotinių medžiagų pardavimo A. D. 2010 m. kovo 15 d. šių liudytojų parodymai nesusiję. Liudytoja L. T. parodė tik apie tai, jog žino, kad vėliau jos giminaitis (dėdė) M. N. su A. D. ėjo pas A. Ž. aiškintis, ar šis pardavinėja narkotines medžiagas.
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad jau nurodytų liudytojų (E. B., V. N., V. R., L. T.) parodymus teismas įvertino spręsdamas klausimą dėl A. Ž. kaltės pagal visai kitą kaltinimą dėl psichotropinių medžiagų platinimo nepilnamečiams. Tačiau pagal BK 261 str. pats pirmosios instancijos teismas A. Ž. išteisino, o apeliaciniai skundai dėl šios nuosprendžio dalies nebuvo paduoti.
Įrodymų, kuriais remiantis teismas pripažino A. Ž. kaltu pagal BK 260 str. 1 d., vertinimo motyvai skundžiamame nuosprendyje išdėstyti itin lakoniškai. Teismas pirmiausia nurodė, jog A. Ž. parodymus, kad jis narkotinių medžiagų A. D. nepardavė, vertina kritiškai. Tai motyvavo tik tuo, kad A. Ž. apie A. D. prašymą pasverti narkotikus nebuvo parodęs ikiteisminio tyrimo metu. Teismas rėmėsi liudytojo A. D. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad jokios provokacijos nebuvo ir kad narkotines medžiagas jis pas A. Ž. nusipirko. Teisiamajame posėdyje duotus ir pakeistus A. D. parodymus, kurie faktiškai sutapo su A. Ž. parodymais teismas atmetė motyvuodamas tuo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad liudytojas narkotines medžiagas nusipirko stotyje, todėl pakeistus A. D. parodymus įvertino tik šio liudytojo bandymu padėti A. Ž. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendyje teismas dar nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo A. D. parodymus patvirtino teisme apklausto kito liudytojo M. N. parodymai ir specialisto išvada, patvirtinusi, kad A. D. perduotame policijai maišelyje buvo narkotinė medžiaga kanapės.
Iš to, kas buvo išdėstyta, matosi, kad įrodymus teismas įvertino labai formaliai ir paviršutiniškai, neatsižvelgiant į visas išnagrinėtas bylos aplinkybes. Be to, teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas nepagrįstai ir faktiškai be jokių motyvų nepatikėjo ir atmetė paties nuteistojo A. Ž. parodymus. Laikyti jo parodymus nenuosekliais arba visiškai prieštaringais nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Pirmajame pasiaiškinime tyrėjui A. Ž. nieko nebuvo nurodęs, kad tą vakarą buvo savo rūsyje ir kad A. D. su M. N. pirmiausia jį surado būtent ten. Tačiau tai galima paaiškinti tik tuo, kad tokį paaiškinimą neteisingai surašė vėliau teisme apklaustas liudytoju tyrėjas A. B.. Kad šis paaiškinimas buvo neteisingai užrašytas, akivaizdu ir dėl to, kad to paties tyrėjo užrašytame A. D. paaiškinime irgi yra toks pats netikslumas. Tuo tarpu vėlesnių apklausų metu A. Ž., kaip ir liudytojai A. D. ir M. N., vienodai parodė, kad nurodyti liudytojai tą vakarą atėjo prie nuteistojo gyvenamojo namo ir surado A. Ž. būtent rūsyje. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju A. Ž. nepaminėjo to, kad A. D. prašė pasverti jo paties atsineštą maišelį su kanapėmis, o aiškino, kad tiesiog išėjo į laiptinę ketindamas parūkyti A. D. turėtų kanapių. Tai galima paaiškinti tuo, kad nuteistasis tuo metu nenorėjo pripažinti bet kokio kontakto su narkotinėmis medžiagomis, tačiau tik dėl šios priežasties vėliau papildytų parodymų teismas irgi negalėjo atmesti. Pažymėtina tai, kad viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu A. Ž. kategoriškai neigė savo kaltę ir aiškiai parodė, kad jokių neteisėtų veiksmų su narkotine medžiaga kanapėmis jis neatliko, jų savo namuose nelaikė ir jų A. D. nepardavė. Taigi dėl to A. Ž. parodymai buvo ir yra visiškai nuoseklūs. Pažymėtina dar ir tai, kad asmuo, įtariamas arba kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, neturėjo pareigos duoti parodymus, o juos duodamas turėjo teisę aplinkybes nurodyti taip, kad jos atitiktų jo gynybos interesus. Kaltinamasis neprivalėjo įrodyti savo nekaltumo, o teismas negalėjo perkelti jam įrodinėjimo naštos. Todėl teisiamajame posėdyje A. Ž. parodžius apie tai, kad A. D. pats atsinešė pas jį maišelį su kanapėmis ir tik paprašė tą maišelį pasverti, o po to kartu su M. N. jį sulaikė, teismas, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p., apkaltinamajame nuosprendyje turėjo išdėstyti įrodymus, kurie kaltinamojo parodymus paneigia ir neabejotinai patvirtina jo kaltę. Tokių įrodymų byloje nebuvo surinkta. Apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl A. Ž. pripažinimo kaltu pagal BK 260 str. 1 d. faktiškai grindžiama tik dviejų liudytojų A. D. ir M. N. parodymais, tačiau šių parodymų teismas, kolegijos nuomone, tinkamai neįvertino. Nors paties nuteistojo parodymus teismas įvertino kritiškai, kaip jo bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau iš viso nepasisakė ir dėl nurodytų liudytojų parodymų patikimumo. Tuo tarpu bylos aplinkybės leidžia teigti, kad abu liudytojai galėjo būti suinteresuoti bylos baigtimi, abejonių dėl jų parodymų kyla ir dėl kitų aplinkybių. Tiek A. D., tiek ir jo pusbrolis M. N. aiškiai parodė, kad kaltinime nurodytos dienos vakare specialiai ėjo pas A. Ž. būdami susitarę, kad sulaikys jį kaip asmenį, prekiaujantį narkotikais, ir pristatys jį į policiją. Abu liudytojai parodė ir apie tai, kad ant A. Ž. buvo įpykę, nes tuo metu (A. D. apie tai sužinojus iš E. B.) manė, kad A. Ž. pardavinėja narkotikus nepilnamečiams. Byloje nustatyta, kad abiejų liudytojų giminaitė buvo L. T., kuri teisme pati parodė, kad kartu su E. B. vartojo kažkokias narkotines medžiagas (miltelius), o vėliau sužinojo, kad jos dėdė M. N. kartu su A. D. ėjo su A. Ž. aiškintis, ar jis prekiauja narkotinėmis medžiagomis. Aptartos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodyto įvykio metu liudytojai buvo tikrai suinteresuoti, kad A. Ž. būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taigi galėjo ir nuteistąjį apkalbėti. Būtent tuo A. D. teisme ir paaiškino savo parodymų pakeitimą. Liudytojų A. D. ir M. N. parodymai abejonių kelia ir todėl, kad jie abu tą vakarą buvo neblaivūs. Kad prieš eidami pas A. Ž. vartojo alkoholį, pripažįsta abu liudytojai, o A. D. teisme netgi parodė, kad būdamas blaivus pas A. Ž. nebūtų ėjęs, o apie turėtą informaciją būtų tik pranešęs policijai. Tuo tarpu M. N. tą vakarą buvo už A. D. daug girtesnis. Nors pats liudytojas nurodo, kad gėrė tik alų ir nebuvo praradęs galimybės orientuotis aplinkoje, tai paneigė teisme apklaustas liudytoju tyrėjas A. B.. Kaip jau buvo minėta, A. B. parodė, jog M. N. tą vakarą buvo toks girtas, kad jis PK jo net neapklausinėjo ir neužrašė jo paaiškinimų. Įvertinant tai, kad M. N. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, kyla abejonių, ar jis tikrai galėjo gerai įsidėmėti ir prisiminti įvykių A. Ž. rūsyje ir po to namo laiptinėje aplinkybes. Pavyzdžiui, apklausos ikiteisminio tyrimo metu M. N. parodė, jog matė, kaip iš savo buto į laiptinę išėjęs A. Ž. išnešė ir A. D. perdavė hermetišką polietileninį maišiuką, kuriame buvo tamsiai žalios spalvos ,,žolė“. Įvertinus tai, kad tuo metu vėlus kovo mėn. vakaras, net jeigu laiptinėje ir buvo apšvietimas, taip pat įvertinus, kad M. N. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir jo nurodomą maišelį galėjo matyti labai trumpą laiką, jo parodymai apie tai, kad jis įsidėmėjo ir maišelio, ir jame esančios ,,žolės“ spalvą, kelia labai didelių abejonių. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matosi, kad teismas rėmėsi liudytojo A. D. parodymais, kuriuos jis davė ne teisiamajame posėdyje, o ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Visi liudytojo A. D. parodymai jau buvo išdėstyti ir aptarti. Ikiteisminio tyrimo metu parodęs, kad maišelį su kanapėmis pas A. Ž. nusipirko, teisme A. D. parodymus pakeitė ir parodė, kad narkotines medžiagas nusipirko Vilniuje, o nuėjęs pas A. Ž. paprašė tik tas medžiagas pasverti. Nuosprendyje teismas nurodė, kad teisme duotus liudytojo parodymus atmeta ir juos vertina siekimu padėti kaltinamajam išvengti atsakomybės. Savo sprendimą remtis būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais teismas motyvavo tuo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad A. D. narkotines medžiagas pirko stoties rajone, o po to juos ,,pakišo“ A. Ž. ir pranešė apie tai policijai. Taip pat tuo, kad būtent ankstesniuosius A. D. parodymus patvirtina kitos nustatytos bylos aplinkybės, specialisto išvada ir teisme apklausto liudytojo M. N. parodymai. Kolegijos nuomone, motyvai, dėl kurių teismas atmetė vienus, o rėmėsi kitais nurodyto liudytojo parodymais, yra formalūs ir visiškai neįtikinantys. Kad A. D., kaip jis parodė, tikrai pats nusipirko maišelį narkotinių medžiagų kanapių būtent stotyje Vilniuje, išskyrus jo paties parodymus, kitų duomenų tikrai nėra. Tačiau tai nereiškia, kad šis liudytojas negalėjo narkotinių medžiagų pati įsigyti ir kitomis aplinkybėmis bei pas asmenis, kurių tiesiog nenori nurodyti. Tačiau apie tai liudytojas parodė teisiamajame posėdyje ir teismas, atmesdamas tuos parodymus, turėjo juos paneigti. Tokių įrodymų teismas neišdėstė. Specialisto išvada apie tai, kad policijai pateiktame maišelyje buvo rasta narkotinė medžiaga, vienodai patvirtina tiek pirminius, tiek ir teisme pakeistus A. D. parodymus. Tuo tarpu teismo motyvas, kad narkotinių medžiagų pirkimą iš A. Ž. teisme patvirtino liudytojas M. N., pagrįsta tik iš dalies. Apie abejones dėl liudytojo A. D. parodymų patikimumo ir jo suinteresuotumo bylos baigtimi, o taip pat apie M. N. stiprų apsvaigimą nuo alkoholio įvykio metu šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta. Iš bylos taip pat matosi, kad įrodymus, nors ir ne taip radikaliai kaip A. D., M. N. irgi keitė. Ikiteisminio tyrimo metu parodęs, kad su A. D. ir jis buvo nusileidęs į namo rūsį, teisme jis jau parodė, kad į rūsį buvo nusileidęs tik A. D., o jis pats liko lauke. Šie jo parodymai nepatvirtina, o kaip tik paneigia A. D. parodymus, be to, toks parodymų keitimas tik dar kartą patvirtina, kad M. N. dėl girtumo įvykio aplinkybių tiksliai iš viso neprisimena. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojo M. N. parodymai teisme iš viso mažai informatyvūs. Jis parodė, kad iš rūsio A. D. išlipus su A. Ž., jie trise ,,nuėjo į laiptinę, į butą ir kaltinamasis išnešė pakelį žolės“. Apie tai, kad būtų girdėjęs kaip A. D. tariasi su A. Ž. dėl narkotinių medžiagų pirkimo-pardavimo, kad būtų matęs, kaip A. D. bent jau ruošiasi mokėti už narkotikus pinigus, liudytojas teisme nieko neparodė. Nežinojo netgi ar A. D. iš viso turėjo pinigų. Taigi jo parodymai paties narkotikų pardavimo A. D. nepatvirtina, o tai, kad jis matė, kaip iš buto išėjęs A. Ž. padavė maišelį A. D., faktiškai nepaneigia nei A. D., nei A. Ž. teisme duotų parodymų, kad rūsyje A. D. paprašius maišelį su kanapėmis pasverti, A. Ž. tą maišelį savo bute pasvėrė ir išnešęs į laiptinę grąžino A. D.. Aptardamas teisme duotus liudytojo A. D. parodymus, teismas taip pat iš viso neįvertino tų priežasčių, dėl kurių šis liudytojas, kaip jis pats paaiškino, parodymus pakeitė. A. D. teisme prisipažino, kad kaltinime nurodytą dieną ir po to buvo ant A. Ž. labai supykęs, įtarė jį platinus narkotines medžiagas nepilnamečiams, todėl jį apkalbėjo pranešęs policijai, o po to ir duodamas parodymus apie tai, kad maišelį su kanapėmis pas nuteistąjį nupirko. Tik vėliau, įsitikinęs, kad nepilnamečiams, taip pat ir jo giminaitei amfetaminą platino ne A. Ž., o E. B., teisme nurodė tikrąsias aplinkybes ir gailisi, kad A. Ž. buvo melagingai apkalbėjęs. Šie A. D. nurodyti parodymų pakeitimo motyvai nėra neįtikinantys įvertinus ir visas kitas jau aptartas šios bylos aplinkybes, o taip pat ir tai, kad skundžiamu nuosprendžiu pats teismas dėl kaltinimo psichotropinių medžiagų platinimu nepilnamečiams pagal BK 261 str. A. Ž. išteisino.
Nuosprendyje teismas nepagrįstai nurodo, kad būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti A. D. parodymai atitinka kitas nustatytas objektyvias aplinkybes. Iš tikrųjų jokių tokių aplinkybių byloje nėra ir jų nenurodo pats teismas. Priešingai, kitos bylos aplinkybės kaip tik patvirtina ir nuteistojo A. Ž., ir liudytojo A. D. parodymus teisiamajame posėdyje. Teismas pripažino A. Ž. kaltu dėl to, kad jis ne tik pardavė kanapes A. D., bet šią narkotinę medžiagą dar ir neteisėtai įgijo bei laikė savo bute. Tačiau jokių duomenų, patvirtinančių šią kaltinimo dalį, byloje nėra iš viso. Krata A. Ž. bute buvo padaryta ne 2010 m. kovo 15 d. -16 d. ir net ne netrukus po to, o tik 2010 m. balandžio 8 d. Tai, žinoma, yra įvykį tyrusių pareigūnų kaltė. Tačiau kratos metu A. Ž. bute buvo surastos psichotropinės medžiagos amfetaminas ir metamfetaminas, tuo tarpu kanapių ir jų dalių surasta nebuvo. Ant svarstyklių buvo surasta tik šios medžiagos pėdsakų, bet ir tai gali būti paaiškinama tuo, kad A. Ž. svėrė paties A. D. jam duotas kanapes. Jau buvo nurodyta, kad A. Ž. nuteistas už neteisėtą įgijimą, laikymą ir pardavimą tik tokio narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių kiekį, kuris beveik 5 kartus mažesnis už rekomendacijose nustatytą nedidelio šios narkotinės medžiagos kiekį. Tenka pripažinti, jog galimybė, kad tik tokį mažą kiekį narkotinių medžiagų nuteistasis būtų įgijęs ir laikęs turėdamas tikslą tas medžiagas parduoti ar kitaip platinti, yra labai maža ir logiškai sunkiai paaiškinama. Kolegija atkreipia dėmesį taip pat ir į dar vieną aplinkybę, kuri skundžiamame nuosprendyje iš viso nebuvo aptarta ir įvertinta. Kaltinime A. Ž. apie tai, kad nuteistajam už kanapes buvo sumokėti pinigai, nenurodyta. Pats liudytojas A. D., nors ir davęs ikiteisminio tyrimo metu A. Ž. apkaltinančius parodymus, nei vienos apklausos metu neparodė, kad už iš A. Ž. įgytą narkotinę medžiagą būtų sumokėjęs pinigus. Nors jis ir buvo parodęs, kad turėjo pinigų, už kuriuos ketino pirkti kanapes, visų apklausų metu parodė, kad A. Ž. jam padavė maišelį su kanapėmis, o jis jam pinigų nesumokėjo. Įvertinant tai, kad A. D. su A. Ž. nebuvo draugai ir buvo tik iš matymo pažįstami, taip pat tai, kad A. D., remiantis jo paties parodymais, niekada narkotinių ar psichotropinių medžiagų pas A. Ž. nebuvo pirkęs, galimybė, kad nuteistasis būtų pardavęs narkotikus prieš tai negavęs už juos pinigų, beveik visiškai atmestina.
Visos jau aptartos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad teismas, pripažinęs A. Ž. padarius nurodytą nusikalstamą veiką, neteisingai įvertino įrodymus ir apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik prielaidomis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto dar vieno liudytojo V. R. parodymai pirmosios instancijos teismo išvadų ne tik nepatvirtino, bet ir jas galutinai paneigė. Liudytojo V. R. parodymai jau buvo išdėstyti. Jis parodė, kad namo rūsyje A. D. prašė A. Ž. ne parduoti narkotines medžiagas, o pats atsinešė maišelį su ,,žole“ ir tik paprašė, kad nuteistasis tą maišelį pasverti. A. Ž. sutikus tai padaryti, jie su A. D. išėjo iš rūsio, o netrukus liudytojas išgirdo triukšmą ir po to sužinojo, kad A. Ž. buvo sulaikytas. Nustatyta, kad liudytojas V. R. su A. Ž. seniai pažįstamas, tačiau tik dėl šios priežasties netikėti jo parodymais teismas neturi pagrindo. Be to, kad V. R. tą vakarą namo rūsyje tikrai buvo su A. Ž., patvirtina ne tik nuteistojo, bet ir abiejų liudytojų A. D. ir M. N. parodymai. Šie liudytojai visų apklausų metu parodė, kad tą vakarą atėję pas A. Ž., matė jį sėdintį rūsyje su dar vienu vaikinu. Tuo tarpu pats A. Ž. jau pirmoje ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje aiškiai nurodė, kad tą vakarą rūsyje buvo būtent su V. R.. Tai, kad V. R. duomenys nebuvo nustatyti ir jis nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, rodo tik ikiteisminio tyrimo ir teisminio šios bylos nagrinėjimo neišsamumą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto liudytojo V. R. parodymai galutinai paneigia teismo išvadas dėl A. Ž. kaltės.
Įvertinusi išnagrinėtų įrodymų visumą kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. Ž. dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme neteisėtai įgyjant, laikant ir parduodant A. D. 1,026 g narkotinės medžiagos kanapių yra neįrodytas, todėl skundžiamame nuosprendyje dėl to išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nustatyta, kad A. Ž. narkotinių medžiagų A. D. nepardavė, o tik tas medžiagas pasvėrė paties liudytojo prašymu. Nustačius tokias aplinkybes keisti A. Ž. kaltinimą švelnesniu taip pat nėra pagrindo. Šiuo atveju galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl A. Ž. atsakomybės tik dėl neteisėto disponavimo nedideliu kiekiu narkotinių medžiagų be tikslo jas platinti. Tačiau toks kaltinimas, nors ir dėl lengvesnės nusikalstamos veikos, iš esmės skirtųsi faktinėmis aplinkybėmis nuo to, kuo šioje byloje buvo kaltinamas A. Ž.. Prokurorui nepateikus rašytinio prašymo pakeisti kaltinimą BPK 256 str. 1 d. nustatyta tvarka, šiuo atveju kaltinimas A. Ž. negali būti keičiamas. Be to, atsakomybę už neteisėtą disponavimą nedideliu narkotinių medžiagų kiekiu (šių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti) numato ne tik BK 259 str. 2 d., bet ir ATPK 44 str. 1 d. Įvertinant tai, kad A. Ž. pasvėrė tik 1,026 g kanapių, jo veika, kolegijos nuomone, atitiktų ne baudžiamojo nusižengimo, o tik administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Taip pat pažymėtina, kad konkretūs nustatyti nuteistojo A. Ž. veiksmai, kai jis A. D. paduotą maišelį su kanapėmis tik nusinešė į savo butą, pasvėrė ir vėl grąžino liudytojui, pagal galiojančią teisminę praktiką iš viso negalėtų būti laikomi nei narkotinių medžiagų įgijimu, nei laikymu, nei kitokiu neteisėtu disponavimu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes A. Ž. pagal BK 260 str. 1 d. turi būti išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).
Tuo tarpu nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jam pagal BK 259 str. 1 d. paskirtos bausmės kolegija atmeta. Paskirdamas A. Ž. bausmes ne tik pagal BK 259 str. 1 d., bet ir pagal BK 253 str. 1 d. teismas laikėsi BK 54 str. 2 d. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė pagrįstai. Psichotropinių medžiagų ir šaudmenų nuteistasis pats pareigūnams nepateikė, tos medžiagos ir šaudmenys buvo surasti ir paimti kratos metu, todėl apelianto argumentai, kad jis padėjo išaiškinti nusikalstamas veikas yra nepagrįsti. Be to, nors A. Ž. ir neneigė disponavimo psichotropinėmis medžiagomis, o iš dalies – ir šaudmenimis, jo prisipažinimas padarius šias nusikalstamas veikas buvo nulemtas surinktų kitų jo kaltę akivaizdžiai patvirtinančių duomenų. Todėl nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., nėra pagrindo. Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, taip pat į kaltininko asmenybę. Nors visi 4 ankstesni A. Ž. teistumai jau išnykę, vis dėlto jie nuteistąjį charakterizuoja neigiamai. Pažymėtina, kad A. Ž. anksčiau jau buvo teistas ir pagal BK 253 str. 1 d, ir pagal BK 259 str. 2 d. bei 1961 m. BK 232¹ str. 1 d. Nors šie teistumai ir išnykę, vis dėlto matosi, kad nuteistasis savo antivisuomeninių nuostatų nepakeitė, nes vėl padarė tokio paties pobūdžio nusikalstamas veikas. Įvertinus visas šias aplinkybes, teismo sprendimas pagal BK 253 str. 1 d. ir BK 259 str. 1 d. skirti nuteistajam terminuoto laisvės atėmimo bausmes yra pagrįstas. Kolegijos nuomone, šios bausmės nei rūšimi, nei dydžiu nėra per griežtos.
Šiuo nuosprendžiu A. Ž. pagal BK 260 str. 1 d. išteisinant, naikinama ir skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria A. Ž. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 str. 1 d. ir BK 259 str. 1 d., pagal pavojingumą nėra labai skirtingos, todėl iš naujo skiriant galutinę subendrintą bausmę kolegija jas bendrina dalinio sudėjimo būdu (BK 63 str. 1 d., 4 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Ž. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.
A. Ž. pagal BK 260 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., A. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendžiu pagal BK 259 str. 1 d. ir BK 253 str. 1 d. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę nuteistajam A. Ž. paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., 2 d., į paskirtą bausmę įskaityti kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki 2012 m. vasario 6 d. ir laikyti nuteistąjį A. Ž. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę visiškai atlikusiu.
Kardomąją priemonę suėmimą panaikinti ir nuteistąjį A. Ž. iš suėmimo nedelsiant paleisti teismo salėje.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.