- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-26
- Bylos Nr.
- 2A-330/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- Jonavos vartotojų kooperatyvui ,,Jotrungė“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Kopnuoma“
- Advokatai
- Albina Cirulienė, Liudvika Meškauskaitė
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. firmos ,,Linotipas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-258-436/2007 pagal ieškovo A. K. firmos ,,Linotipas“ ieškinį atsakovams Jonavos vartotojų kooperatyvui ,,Jotrungė“ ir uždarajai akcinei bendrovei ,,Kopnuoma“ dėl 2004 m. rugsėjo 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia ir 2006 m. vasario 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. K. firma ,,Linotipas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Jonavos vartotojų kooperatyvui ,,Jotrungė“ ir UAB ,,Kopnuoma“ dėl 2006 m. vasario 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovų, pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo, ir dėl 2004 m. rugsėjo 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp atsakovo Jonavos vartotojų kooperatyvo ,,Jotrungė“ ir ieškovo, pripažinimo galiojančia (t. 2, b. l. 96).
Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas Jonavos vartotojų kooperatyvas „Jotrungė“ 2004 m. rugsėjo 1 d. pasirašė negyvenamųjų patalpų, esančių Kauno g. 4, Jonavoje, pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo už 60 000 Lt pirkti atsakovo parduodamas patalpas. Šalys taip pat susitarė, jog ieškovas už perkamas patalpas sumokės atsakovui iki 2005 m. gruodžio 31 d., o atsakovas įsipareigojo, gavęs apmokėjimą, per 50 dienų patalpų pardavimo sutartį įforminti notariškai. Sutartyje numatyta, kad nutraukus sutarties vykdymą, šalys moka netesybas. Taip pat šalys 2004 m. rugsėjo 8 d. pasirašė nurodytų patalpų nuomos sutartį, kuria nuomotoju nurodytas ieškovas. Ieškovas teigė, kad jis iki nurodyto termino sumokėjo atsakovui visą sutartyje numatytą sumą, tačiau atsakovas, motyvuodamas padidėjusiomis nekilnojamojo turto rinkos kainomis, sutartį įforminti notariškai atsisakė, grąžino ieškovui visą įmoką bei sumokėjo 30 000 Lt netesybų. Ginčo patalpas atsakovas 2006 m. vasario 9 d. sutartimi pardavė atsakovui UAB ,,Kopnuoma“.
Ieškovo nuomone, atsakovai elgėsi nesąžiningai, o jų sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 2 d.). Dėl to, pagal CK 1.93 straipsnio ketvirtąją dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas, įvykdžiusios šalies reikalavimu, turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu.
Šalies argumentai
Atsakovai su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovo ir atsakovo Jonavos vartotojų kooperatyvo „Jotrungė“ sudarytos sutarties 6 punktas numatė šalims teisę vienašališkai nutraukti sutarties vykdymą su sąlyga, kad šalis, vienašališkai nutraukianti sutartį, sumoka kitai šaliai netesybas. Atsakovas, pasikeitus turto rinkos kainoms, pasinaudojo šia savo teise, grąžino ieškovui sumokėtus 60 000 Lt bei sumokėjo 30 000 Lt netesybas. Atsakovų teigimu, ieškovas sutarties nutraukimą priėmė, nes pinigus paėmė ir jais disponavo kaip nuosavomis lėšomis. Grąžinęs ieškovui įmoką ir sumokėjęs netesybas, atsakovas turėjo imtis veiksmų greitam apyvartinių lėšų papildymui, todėl patalpas pardavė atsakovui UAB „Kopnuoma“.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad pagal CK 1.93 straipsnio ketvirtąją dalį pripažinti galiojančia galima tik pagrindinę sutartį, o ginčo 2004 m. rugsėjo 1 d. sutartis atitinka preliminariosios, o ne pagrindinės, sutarties požymius. Tokią išvadą teismas grindė tuo, jog iš sutarties turinio matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti notariškai patvirtintą patalpų pirkimo–pardavimo sutartį (CK 6.165 str. 1 d.), sutartis sudaryta rašytine forma (CK 6.165 str. 2 d.), joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (CK 6.165 str. 3 d.). Teismas sprendė, kad ir ieškovas suprato sudarantis preliminarią sutartį, nes atsakovo grąžintais pinigais bei sumokėtomis netesybomis jis disponavo kaip nuosavomis lėšomis ir tik bylos nagrinėjimo metu jas pervedė į notaro depozitinę sąskaitą. Be to, bylos nagrinėjimo metu jo pozicija buvo nenuosekli.
Teismas nustatė, jog atsakovas, nelaukdamas sutartyje nustatyto termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pabaigos, pareiškė pagrindinės sutarties nesudarysiąs, grąžino ieškovui avansu sumokėtą patalpų kainą bei sumokėjo sutartyje numatytas netesybas, tai yra iki ginčo sutartyje nustatyto termino nurodytų patalpų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Dėl to teismas sprendė, jog prievolė pagal preliminarią 2004 m. rugsėjo 1 d. sutartį pasibaigė (CK 6.165 str. 5 d.). Teismas teigė, kad patalpos buvo perduotos ieškovui ne kaip to reikalauja CK 6.309 straipsnio pirmoji dalis, o tarp šalių sudarytos nuomos sutarties pagrindu.
Teismas nepasisakė dėl ieškovo argumentų 2006 m. vasario 9 d. sutarties pripažinimo negaliojančia klausimu, nurodydamas, jog tai yra netikslinga, nes pripažinus, kad reikalavimas pripažinti anksčiau nurodytą sutartį galiojančia yra nepagrįstas, reikalavimas pripažinti negaliojančia atsakovų 2006 m. vasario 9 d. sudarytą sutartį atmestinas kaip pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens (CPK 5 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. K. firma ,,Linotipas“ prašo teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo išvada, kad ginčo 2004 m. rugsėjo 1 d. sutartis yra preliminarioji, neatitinka šios sutarties turinio bei nagrinėjimo metu nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Iš sutarties kylančios prievolės dalykas buvo patalpų pardavimas ieškovui, o sutarties objektas – ginčo patalpos. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas suprato sudaręs preliminarią sutartį. Byloje nėra duomenų apie šalių ketinimą ateityje sudaryti sutartį, o visų esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų aptarimas ginčo sutartyje patvirtina, kad šalys susitarė dėl patalpų pardavimo, todėl sudarinėti dar vienos sutarties analogiškomis sąlygomis ateityje šalys neketino. Tai patvirtina ir sutarties 4 punkte panaudota terminologija, nesuteikianti pagrindo abejoti dėl tikrosios nuostatos reikšmės. Terminas ,,įforminti notariškai“ nėra tapatus terminui ,,sudaryti sutartį“. Be to, teismui abejojant dėl sutarties sąlygų, jos turėjo būti aiškinamos jas priėmusios šalies, tai yra ieškovo, naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai, priešingai nei preliminariosios sutartys, turi būti sudaromi notarine forma, todėl sutarties 4 punkto reikalavimas įforminti sutartį notariškai patvirtina šalių valią sudaryti pagrindinę sutartį. Teismas turėjo konstatuoti, kad patalpų valdymo teisę ieškovas įgijo nuomos sutarties pagrindu, bei turėjo atsižvelgti į tai, jog patalpų valdymo teisė buvo perduota tiksliai apibrėžtam terminui, termino pabaigą siejant su nuosavybės teisės į patalpas perėjimu ieškovui. Ieškovui visiškai atsiskaičius su atsakovu pagal ginčo sutartį, nuomos sutarties galiojimas būtų nutrūkęs, nes patalpų valdymo teisė ieškovui būtų perėjusi katu su nuosavybės teise į patalpas (sutarties 2, 10 p.). Dėl to teismas turėjo konstatuoti, kad byloje yra nustatytas visas CK 6.309 straipsnio pirmosios dalies aplinkybių visetas – yra įsipareigojimas parduoti patalpas ieškovui ateityje, o pačios patalpos perduotos ieškovui valdyti, susiejant nuosavybės teisės į patalpas perėjimo momentą su nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties įforminimu įstatyme nustatyta privaloma notarine forma.Nepagrįstas teismo teiginys, jog šalys įtvirtino teisę nutraukti sutarties vykdymą, sumokant sutartyje nustatyto dydžio netesybas (CK 6.218, 6.217). Šalys, žinodamos apie įstatyminius sutarties nutraukimo pagrindus, turėjo teisę sutartyje aptarti galimų netesybų dydį, tačiau atsakovas neturėjo teisės vienašališkai be ieškovo kaltės nutraukti sutarties, nes šalys tokios galimybės sutartyje aptarusios nebuvo (CK 6.217 str. 5 d.). Netesybų dydžio aptarimas nereiškia naujo sutarties nutraukimo pagrindo įtvirtinimo CK 6.217 straipsnio penktosios dalies prasme.Teismas neatsižvelgė į atsakovo elgesio nesąžiningumą nutraukiant ginčo sutartį. Turto kainos išaugimas negali būti pagrindu atsisakyti vykdyti sutartį, kai ieškovas jau sumokėjęs visą kainą, be to, atsakovai yra susijusios bendrovės: Jonavos vartotojų kooperatyvas ,,Jotrungė“ yra UAB ,,Kopnuoma“ steigėjas, abi bendrovės registruotos tuo pačiu adresu, atsakovą ,,Jotrungė“ atstovaujanti J. T. yra viena iš bendrovės akcininkų (CK 6.67 str.). Atsakovas patalpas perleido net nesibaigus 50 dienų terminui, per kurį ieškovas turėjo teisę reikalauti įforminti sutartį notarine forma. Pripažinus galiojančia 2004 m. rugsėjo 1 d. sutartį, turėtų būti pripažinta negaliojančia 2006 m. vasario 9 d. tarp atsakovų sudaryta patalpų pirkimo-pardavimo sutartis bei taikoma restitucija (CK 1.80 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB ,,Kopnuoma“ prašo ieškovo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas tinkamai taikė CPK 5 straipsnio pirmąją dalį ir 93 straipsnio pirmąją dalį. Tarp atsakovų 2006 m. vasario 9 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis yra teisėta, notarinės formos, realiai įvykdyta, įregistruota viešajame registre, o sandorio kaina atitinka vidutinę rinkos kainą. Sudarant šį sandorį UAB ,,Kopnuoma“ veiksmai buvo teisėti, protingi ir sąžiningi. Ieškovui buvo pasiūlyta ginčo patalpas nuomoti, bet ieškovas nuomos sutarties nepasirašė, nors patalpas faktiškai naudoja.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Jonavos vartotojų kooperatyvas ,,Jotrungė“ prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai konstatavo, jog 2004 m. rugsėjo 1 d. sutartis atitinka preliminariosios, o ne pagrindinės, sutarties požymius. Taip pat teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas suprato, kad buvo sudaryta preliminarioji sutartis. Šalių valią ateityje sudaryti pagrindinę notarinės formos sutartį įrodo ir tai, kad ginčo sutartyje nebuvo aptarta būtina nekilnojamojo turto pardavimo sutarties sąlyga dėl teisės į žemės sklypą (CK 6.394 str.). Teismas teisingai nustatė, kad ginčo patalpos nebuvo perduotos valdyti ieškovui, kaip to reikalauja CK 6.309 straipsnio pirmoji dalis. Nuomos sutartimis valdymo teisė nebuvo perduota (CK 4.25 str. 1 d.) ir laikina valdymo teisė pagal CK 6.477 straipsnio pirmąją dalį neatsirado, nes nuomos sutartys, taigi ir valdymo teisė, neįregistruotos viešame registre (CK 4.27 str. 2 d.). Ginčo sutarties 6 punkte buvo numatyta šalių teisė vienašališkai nutraukti sutarties vykdymą ir jos nutraukimo sąlyga buvo netesybų sumokėjimas. Ieškovas savo veiksmais patvirtino, kad sutarties nutraukimą priėmė, nes gautas netesybas ir grąžintą įmoką naudojo kaip savas lėšas. Atsakovo veiksmai nutraukiant preliminariosios sutarties vykdymą ir sumokant sutartyje numatytas netesybas, yra pagrįsti, teisėti, protingi ir negali būti vertinami kaip nesąžiningi. Atsakovas, grąžinęs ieškovui įmoką bei sumokėjęs netesybas, turėjo imtis veiksmų greitam apyvartinių lėšų papildymui, todėl pardavė patalpas atsakovui UAB ,,Kopnuoma“.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra būtų priimtas tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismo bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai pritaikė teisės normas bei, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais argumentais:
Dėl 2004 m. rugsėjo 1 d. pirkimo-pardavimo sutarties teisinio kvalifikavimo.
Apeliantas skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo 2004 m. rugsėjo 1 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažino preliminariąja sutartimi. Šį teiginį apeliantas grindė tuo, kad ši sutartis neturi preliminariai sutarčiai reikšmingų bruožų, o atitinka pagrindinės sutarties požymius (CK 6.396 – 6.398 str.), tai yra iš sutarties kylančios prievolės dalykas buvo patalpų pardavimas ieškovui, o sutarties objektas – ginčo patalpos, o ne ateityje atliktini veiksmai; byloje nėra duomenų apie šalių ketinimą ateityje sudaryti sutartį, sutartyje aptartos visos esminės pirkimo - pardavimo sutarties sąlygos, be to, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai, priešingai nei preliminariosios sutartys, turi būti sudaromi notarine forma, todėl, apelianto teigimu, sutarties 4 punkto reikalavimas įforminti sutartį notariškai tik patvirtina šalių valią sudaryti pagrindinę sutartį.
Teisėjų kolegija atmeta šiuos apelianto argumentus. Kaip teisingai skunde nurodė pats apeliantas, atskiriant preliminarią sutartį nuo pagrindinės, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Pagal CK 6.193 straipsnio nuostatas, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į jos sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę bei tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir pan. Taigi visa ikisutartinė šalių dokumentacija ir susirašinėjimas gali būti panaudoti sutarčiai aiškinti bei bendriems šalių ketinimams nustatyti. Tai ypač aktualu nagrinėjamu atveju.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo pirkimo - pardavimo sutartis nebuvo pirmoji ir vienintelė šalių sudaryta sutartis, o ieškovą bei atsakovą siejo daugialypiai ir ilgalaikiai teisiniai santykiai, susiję su tomis pačiomis ginčo patalpomis. Ieškovas su UAB ,,Orglita“ bei atsakovu Jonavos vartotojų kooperatyvu ,,Jotrungė“ 1999 m. sausio 15 d. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 22, kurioje susitarė, kad atsakovas parduoda, o ieškovas bei minėta bendrovė perka patalpas, esančias Kauno g. 4, Jonavoje, už 60 000 Lt. Pinigus pirkėjai įsipareigojo sumokėti iki 2004 m. gruodžio 31 d., o atsakovas, gavęs apmokėjimą įsipareigojo įforminti sutartį notariškai (t. 1, b. l. 4). Vėliau, pagal 2004 m. rugpjūčio 10 d. sutartį ieškovui perėmus iš UAB ,,Orglita“ šios įsipareigojimus pagal minėtą pirkimo - pardavimo sutartį, buvo sudaryta ginčo 2004 m. rugsėjo 1 d. sutartis Nr. 261, kurioje numatytos analogiškos pirkimo - pardavimo sąlygos, nurodant, jog ieškovas turi atsiskaityti su atsakovu iki 2005 m. gruodžio 31 d. (t. 1, b. l. 6). Kartu tarp šalių 1999 m. sausio 15 d. buvo sudaryta nuomos sutartis Nr. 23, pagal kurią atsakovas išnuomojo minėtas patalpas ieškovui ir UAB ,,Orglita“ (t. 1, b. l. 93). Ši sutartis taip pat buvo pakeista 2004 m. rugsėjo 8 d. nuomos sutartimi Nr. 264, sudaryta tik tarp atsakovo bei ieškovo (t. 1, b. l. 94). Taigi tarp šalių buvo sudarytos net kelios analogiškos patalpų pirkimo - pardavimo bei nuomos sutartys.
Teisėjų kolegija, vertindama šias aplinkybes, sprendžia, jog tai leidžia konstatuoti, kad tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai, o kelios viena kitą keičiančios pirkimo -pardavimo sutartys liudija apie tai, jog šie pirkimo - pardavimo teisiniai santykiai buvo preliminaraus pobūdžio. Akivaizdu, jog sudarius pagrindinę sutartį, šalims nėra poreikio ją perrašinėti, sudarinėti analogiškomis sąlygomis kitą sutartį ar pan. Toks abiejų šalių elgesys liudija tai, jog ginčo sutartis buvo preliminarus susitarimas, nukreiptas į pagrindinę sutartį, kuri turėjo būti sudaryta ateityje bei įforminta notariškai (CPK 185 str.). Šią išvadą patvirtina ir ta aplinkybė, jog 1999 metais galioję įstatymai nenumatė preliminarios sutarties instituto, todėl minėtus sutarties šalių veiksmus galima logiškai paaiškinti siekiu sudaryti įstatymams neprieštaraujantį sandorį, savo prigimtimi atitinkantį preliminarius teisinius santykius, tai yra tartis dėl turto pardavimo ateityje.
Be paminėtų aplinkybių, kurios rodo, kad šalių elgesys liudija preliminarų turto pirkimo - pardavimo teisinių santykių pobūdį, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ginčo sutartis atitinka preliminariosios, o ne pagrindinės sutarties požymius. Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006, preliminariąją sutartį apibūdina tokie šios sutarties bruožai: 1) aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; 2) susitarimas dėl būsimos sutarties dalyko ir esminių sąlygų; 3) terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; 4) susitarimo įforminimas rašytine forma (CK 6.165 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo sutartis turi visus šiuos būtinuosius preliminarios sutarties elementus: šalys susitarė sudaryti notariškai patvirtintą patalpų pirkimo - pardavimo sutartį (sutarties 4 p.), aptarė būsimos sutarties sąlygas (sutarties 1, 2 p.), sutartį sudarė paprasta rašytine forma, nustatė terminą, per kurį turėjo būti sudaryta notaro patvirtinta sutartis (sutarties 4 p.). Taigi teisėjų kolegija sutinka su teismo sprendime išdėstytais argumentais.
Apeliantas teigia, kad byloje nenustatyta, jog šalys būtų ketinusios ateityje sudaryti kitą turto pirkimo – pardavimo sutartį. Tokį teiginį grindžia taip pat ir tuo, kad sutarties 4 punkte panaudota terminologija, nesuteikianti pagrindo abejoti dėl tikrosios nuostatos reikšmės. Tvirtina, kad terminas ,,įforminti notariškai“ nėra tapatus terminui ,,sudaryti sutartį“. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes, susijusias su šalis siejusiais teisiniais santykiais, atmeta apelianto pateiktą sąvokos ,,įforminti notariškai“ aiškinimą. Kaip teisingai nurodė apeliantas, daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai, priešingai nei preliminariosios sutartys, turi būti sudaromi notarine forma (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.). Ginčo šalys yra juridiniai asmenys, verslininkai, kurie ilgą laiką plėtoja savo veiklą, todėl ieškovas galėjo ir turėjo suprasti, jog atsakovo įpareigojimas paprastoje rašytinėje sutartyje pasirūpinti sandorio notariniu įforminimu, patvirtina, kad šalių valia buvo ateityje sudaryti formos reikalavimus atitinkantį sandorį. Todėl atsakovo atsisakymas sudaryti notarinę nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo sutartį turėtų būti vertinamas ne kaip vengimas įforminti įvykdytą sutartį CK 1.93 straipsnio 4 dalies prasme, o kaip atsakovo valios pasikeitimas ir atsisakymas vykdyti preliminarią sutartį, tai yra sudaryti pagrindinę sutartį.
Apeliantas teisingai teigė, kad vienas iš pagrindinės sutarties požymių yra vienos iš šalių atsiskaitymas pagal sutartį. Tačiau pažymėtina yra tai, jog vien šis požymis, jog ieškovas buvo sumokėjęs sutartyje numatytą kainą, negali nulemti sutarties kvalifikavimo klausimo (CK 6.193 str.). Tai yra tik vienas iš vertinimo kriterijų, o atsižvelgiant į anksčiau nurodytas ginčo sutarties savybes bei į faktinius šalių santykius, atitinkančius preliminarių teisinių santykių pobūdį, sutartis pagrįstai nebuvo pripažinta pagrindine (CPK 185 str.).
Dėl ginčo patalpų perdavimo valdyti.
Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo sprendimu, nurodė, jog teismas turėjo konstatuoti, jog yra visos CK 6.309 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos aplinkybės, tai yra atsakovas įsipareigojo parduoti patalpas ieškovui ateityje, o pačias patalpas perdavė valdyti ieškovui, siejant su nuosavybės teisės į jas perėjimu ieškovui.
Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į anksčiau šioje nutartyje aptartas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti buvus CK 6.309 straipsnyje numatytas aplinkybes (CPK 185 str.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių buvo susiklostę ginčo patalpų nuomos teisiniai santykiai, kad ieškovas, kaip nuomininkas, naudojo ginčo patalpas bei vykdė savo įsipareigojimus: mokėjo nuomos mokestį, remontavo patalpas ir kita. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo patalpos ieškovui buvo perduotos tarp šalių sudarytos nuomos sutarties pagrindu ir ieškovas tai akceptavo jas valdydamas kaip nuomininkas. Tą patvirtino ir pats ieškovo savininkas A. K., kuris apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog patalpomis naudojasi 2004 m. rugsėjo 8 d. sutarties, tai yra nuomos sutarties, pagrindu (t. 2, b. l. 205, t. 1, b. l. 94). Įrodymų, jog patalpos buvo perduotos ieškovui pirkimo - pardavimo teisinių santykių pagrindu, byloje nepateikta (CPK 178, 185 str.).
Atkreiptinas dėmesys taip pat į paties apelianto vartojamas sąvokas. Ieškovas apeliaciniame skunde remdamasis šiuo argumentu, nurodo, jog CK 6.309 straipsnyje numatytos sąlygos buvo, nes, be turto valdymo, buvo atsakovo įsipareigojimas parduoti patalpas ieškovui. Tokie apelianto teiginiai dar kartą patvirtina, jog iš esmės ir jis pats pripažįsta, kad ginčo sutartyje buvo atsakovo įsipareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus ateityje, o tai yra preliminariosios sutarties požymis.
Dėl vienašalio sutarties nutraukimo ir atsakovo sąžiningumo.
Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodė, kad atsakovas neturėjo teisės vienašališkai be ieškovo kaltės nutraukti ginčo sutarties (CK 6.217 str.), nes nors šalys aptarė netesybų dydį, tai nebuvo dar vieno sutarties nutraukimo pagrindo įtvirtinimas. Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgė ir į nesąžiningą atsakovo elgesį nutraukiant ginčo sutartį. Turto kainos pasikeitimas negalėjo būti pagrindu atsisakyti vykdyti sutartį, kai ieškovas jau buvo sumokėjęs visą turto kainą. Atsakovo nesąžiningumą, apelianto nuomone, patvirtina ir jo susietumas su kitu atsakovu – UAB ,,Kopnuoma“.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti apelianto argumentai neduoda pagrindo kitaip vertinti susidariusios situacijos ir keisti ar naikinti pagrįstą bei teisėtą teismo sprendimą.
Apeliantas teisingai nurodo, kad vienašališkai sutartį galima nutraukti tik įstatyme arba šalių susitarime numatytais atvejais (CK 6.217 str.). Tačiau taikant šią normą negalima pamiršti vieno iš pagrindinių civilinės teisės principų – sutarties laisvės principo, be kurio neįmanoma privačia iniciatyva grindžiama rinkos ekonomika (CK 1.2 str. 1 d.). Sutartis yra dviejų asmenų valios išraiška, jų suderinta valia, todėl būtinas sutarties elementas yra šalių savanoriškumas. Sutarties laisvės principas reiškia, kad negalima versti asmens sudaryti sutarties prieš jo valią. Žinoma, joks principas nėra absoliutus, todėl ir sutarties laisvės principas gali būti protingai ribojamas. Pagal CK 6.156 straipsnio antrąją dalį, pareigą sudaryti sutartį gali nustatyti įstatymas arba pats asmuo gali įsipareigoti sudaryti konkrečią sutartį. Nagrinėjamu atveju aktualus antras ribojimas, nes, kaip buvo nustatyta anksčiau, ginčo šalys buvo sudariusios preliminarią patalpų pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovui parduoti ginčo turtą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nesant ieškovo kaltės, atsakovas, reaguodamas į pasikeitusias rinkos sąlygas, atsisakė sudaryti pagrindinę patalpų pirkimo - pardavimo sutartį. Atsakovui nevykdant savo pareigos sudaryti sutartį, jam gali būti taikoma civilinė atsakomybė, tačiau ir tokiu atveju sutarties laisvės principas neleidžia versti sudaryti sutarties (CK 6.165 str. 4 d.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys ginčo pirkimo - pardavimo sutarties 6 punkte buvo numačiusios netesybas sutarties vykdymo nutraukimo atveju. Šios numatytos netesybos yra sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.258, 6.71 str.), kuri, vienai iš šalių neįvykdžius savo sutartinės prievolės, padeda kompensuoti kitos šalies interesą. Pagal CK 6.258 straipsnio antrąją dalį, jeigu nustatytos netesybos, tai kreditorius negali reikalauti iš skolininko kartu ir netesybų, ir realiai įvykdyti prievolę.
Nagrinėjamu atveju atsakovas, atsisakęs sudaryti pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį, ne tik grąžino visą ieškovo sumokėtą sumą, tačiau ir sumokėjo numatytas netesybas (t. 1, b. l. 39, 40). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad netesybos buvo net 50 procentų visos sandorio kainos dydžio. Taigi apeliantas teisus teigdamas, jog atsakovas neturėjo teisės vienašališkai be ieškovo kaltės nutraukti sutarties, todėl už tokį sutartinės prievolės pažeidimą atsakovas patyrė numatytas civilinės atsakomybės sankcijas – turėjo sumokėti netesybas. Sutarčių laisvės principas, kaip minėta, neleidžia įpareigoti sudaryti sutartį prieš šalies valią. Dėl to teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentus, susijusius su sutarties nutraukimu (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo Jonavos vartotojų kooperatyvo ,,Jotrungė“ nesąžiningumą. Žymiai pasikeitus rinkos sąlygoms, atsakovo sprendimas turtą parduoti už naują kainą, žinoma, sumokėjus ieškovui sutartyje numatytas netesybas, negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu. Be to, atsakovo nesąžiningumą paneigia tai, kad, pasikeitus turto rinkos kainai, atsakovas pasiūlė ieškovui patalpas pirkti už minimalią rinkos kainą (t. 1, b. l. 60), ieškovui atmetus šį pasiūlymą, buvo grąžinta įmoka, sumokėtos netesybos, o turtas buvo parduotas už gerokai didesnę kainą, nei siūlė ieškovas (t. 1, b. l. 65, 69). Be to, kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, kooperatyvo valdyba negalėjo priimti nutarimo parduoti patalpas už 60 000 Lt, kai minimali rinkos kaina buvo 109 230 Lt, nes toks valdybos nutarimas būtų neatitikęs protingumo kriterijų ir būtų atsiradęs sutarties ginčijimo pagrindas.
Pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovo reikalavimą pripažinti galiojančia 2004 m. rugsėjo 1 d. sutartį, pagrįstai atmetė ir su juo susijusius kitus reikalavimus.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo A. K. firmos ,,Linotipas“ apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas ar pakeistas skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 320 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš ieškovo A. K. firmos ,,Linotipas“ valstybei 6,4 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 196). Sutinkamai su CPK 98 straipsniu iš ieškovo A. K. firmos ,,Linotipas“ atsakovams UAB ,,Kopnuoma“ bei Jonavos vartotojų kooperatyvui ,,Jotrungė“ priteisiama po 300 Lt išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 185, 186, 191, 192).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo A. K. firmos ,,Linotipas“ (į. k. 156711319) atsakovui Jonavos vartotojų kooperatyvui ,,Jotrungė“ (į. k. 156595448) 300 Lt (trys šimtai litų) advokato atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Priteisti iš ieškovo A. K. firmos ,,Linotipas“ atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Kopnuoma“ (į. k. 156877440) 300 Lt (trys šimtai litų) advokato atstovavimo išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.
Priteisti iš ieškovo A. K. firmos ,,Linotipas“ valstybei 6,4 Lt (šeši litai, 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.