- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-1081-560/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-05904-2010-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Natalja Cikoto, Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- SĮ „Vilniaus miesto būstas“
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- K. G.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Nataljos Cikoto ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovei K. G. dėl iškeldinimo, žalos atlyginimo, skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė ieškinį, kurį patikslinęs, prašė iškeldinti atsakovę su jai priklausančiu turtu iš buto, priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikianti kitos gyvenamosios vietos; priteisti iš atsakovės ieškovo naudai žalą – 1 033,45 Lt, skolą už elektros energiją – 2 672,76 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybė perdavė šį butą ieškovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“. Vilniaus miesto valdybos 1996-02-15 sprendimu Nr. l88V vietoje apdegusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovės dviejų asmenų šeimai paskyrė iš manevrinio fondo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), vieneriems metams. Vilniaus miesto mero 1999-02-17 potvarkiu Nr. 80 nuomos sutartis buvo pratęsta dar vieneriems metams iki 2000-02-17. Vėliau nuomos sutartis nebuvo tęsiama. Po daugkartinių priminimų atsakovė 2009-02-27 ir 2009-03-24 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę pratęsti nuomos sutartį. 2009-08-13 ir 2010-02-03 atsakovės prašymas svarstytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos posėdžiuose, prašymui nepritarta, kadangi atsakovė turi dideles skolas už šildymą ir karštą vandenį, antstolių yra vykdomas priverstinis skolos už UAB „Vilniaus energija“ suteiktas paslaugas išieškojimas. Be to, atsakovė nuo įsikėlimo į būstą (duomenys neskelbtini), dienos nemokėjo mokesčių už šildymą ir karštą vandenį, buto nuomos mokesčių, savavališkai užima ir gretimai esantį laisvą Vilniaus miesto savivaldybei priklausantį kambarį (inventorizacijos plane pažymėtą 12-9). Pasak ieškovo, atsakovė naudojasi manevrinio fondo būstu neturėdama jokių teisių į jį, ji yra savavališkai užėmusi minėtas patalpas ir tuo pažeidžia Vilniaus miesto savivaldybės - savininko teises tinkamai įgyvendinti teisės aktais numatytą socialinio būsto nuomos funkciją, gauti pajamas už šių patalpų nuomą, Atsakovės skola už nuompinigius – 1 033,45 Lt, t.y. skola 946,92 Lt, 86,53 Lt delspinigių; kola už UAB „Vilniaus energija“ teiktas paslaugas nuo 2007-11-01 iki 2010-08-31 ir nuo 2010-09-01 iki 2011-02-28 yra 2 672,76 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovė K. G. pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad ginčo butas Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996-02-15 sprendimu Nr. 188V jai paskirtas iš manevrinio fondo, kaip nukentėjusiai nuo gaisro vieniems metams. Pagal minėto Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimo 1 punktą jos šeimai butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas sudegusio buto, esančio (duomenys neskelbtini) remonto laikotarpiui. Vilniaus miesto savivaldybei išliko pareiga sudegusį butą suremontuoti, o jo remonto metu jai turėjo būti suteiktos kitos gyvenamosios patalpos. Ši pareiga nėra įvykdyta. Manevrinio buto, esančio (duomenys neskelbtini), rašytinė nuomos sutartis su ja nebuvo pratęsta ne dėl jos kaltės. Vilniaus miesto mero 1999-02-17 potvarkiu Nr. 80 UAB „Senamiesčio ūkis“ buvo įpareigotas nuomos sutartį pratęsti. Nauja šio buto nuomos sutartis buvo pasirašyta 1999-03-16. Pasibaigus šios sutarties galiojimui ji ne kartą raštu kreipėsi dėl jos pratęsimo, tačiau jokio atsakymo negavo. 2001-11-14 kreipėsi į Vilniaus miesto valdybos merą, o 2001-12-14 gavo atsakymą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), neremontuojamas ir savivaldybė numato išnuomoti jai su sūnumi gyvenamąją patalpą pastoviam gyvenimui. Panašaus pobūdžio atsakymą gavo ir 2002-05-15. Iš Vilniaus miesto savivaldybės 2005-01-13 gavo raštą, kur nurodoma, kad nuomos sutarties pratęsimo ar kito buto išnuomojimo klausimas bus sprendžiamas, kai ji sumokės skolą už komunalines paslaugas. Nurodo, kad įsiskolinimai UAB „Vilniaus energijai“ susidarė dėl tos priežasties, kad jai neturint galiojančios rašytinės buto nuomos sutarties, šilumos tiekėjas tris metus nesiuntė sąskaitų. Gaisro metu sudegė visas atsakovės turtas ir santaupos, jos gaunamos pajamos nebuvo pakankamos net būtiniausiems poreikiams, jokios pašalpos nei iš valstybės, nei iš savivaldybės negavo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas iš jos 2007 metais UAB „Vilniaus energijos“ naudai priteisė 5 007,12 Lt, o 2008 metais – 6 373,89 Lt. Šios skolos yra priverstinai išieškomos antstolio. Taip pat ji moka visus einamuosius mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį. Šiuo metu jos įsiskolinimas UAB „Vilniaus energijai“ yra ženkliai sumažėjęs, ji turi visas galimybes įsiskolinimus likviduoti bei mokėti einamuosius mokesčius. Atsakovė nesutiko su ieškovo teiginiais, kad ji nemokėjo nuomos mokesčio. Šį mokestį jai iki 2010 metų balandžio mėnesio priskaičiuodavo UAB „Senamiesčio ūkis“. Ji tvarkingai apmokėdavo sąskaitas ir jokių įsiskolinimų nebuvo susidarę. Vėliau sužinojo, kad buto nuomos mokestį turėtų apskaičiuoti ieškovas, todėl kreipėsi į šią bendrovę, prašydama atsiųsti atitinkamas sąskaitas, tačiau jos darbuotojai tai daryti atsisakė, motyvuodami tuo, kad ji neva neturi galiojančios nuomos sutarties. Ieškovas ieškinyje nepagrįstai nurodo, kad ji už šilumos energiją yra skolinga 2 732,76 Lt, t.y., už laikotarpius nuo 2007-11-01 iki 2010-08-31 ir nuo 2010-09-01 iki 2011-04-08 skola - 793,47 Lt. Šiuos įsiskolinimus ieškovas grindžia 2011-03-17 UAB „Vilniaus energija“ mokesčių paskaičiavimo pažyma ir savo parengta nuomininkų atsiskaitymo ataskaita, tačiau minėti dokumentai nėra patikimi, nes juose neatsispindi visi atsakovės mokėjimai.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kurį prašė patenkinti. Nurodė, kad tarp SĮ „Vilniaus miesto būstas“ bei atsakovės yra susiklostę nuomos faktiniai santykiai, t. y. atsakovė naudojasi Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančiomis, ieškovo patikėjimo teise valdomomis patalpomis ir už tai jai yra skaičiuojamas nuomos mokestis. Pažymi, kad nuomos santykiai yra atlygintinai, todėl ieškovo reikalavimas dėl žalos bei 5 proc. dydžio procesinių palūkanų priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas. Vadovaujantis ieškovo pridedamais įrodymais, akivaizdu, kad atsakovė vengė vykdyti savo prievolę mokėti komunalinių paslaugų mokesčius. Apie tai ji buvo įspėta ieškovo siunčiamais raštais, tačiau nepaisydama įspėjimo, atsakovė minėtuose ieškovo raštuose nurodytų skolų nesumokėjo, todėl ieškovo prašymas priteisti iš atsakovės 2 732, 76 Lt skolos už šilumos energiją ir su tuo susijusias paslaugas taip pat yra teisėtas ir pagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus mieto 3 apylinkės teismas 2011-06-08 sprendimu ieškinį dalyje, kurioje prašoma iškeldinti atsakovę K. G. su jai priklausančiu turtu iš buto, priklausančio Vilniaus miesto savivaldybei, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, dalyje dėl 1 033,45 Lt nuomos mokesčio ir delspinigių (žalos atlyginimo) bei 733,47 Lt skolos už šilumos energiją, susidariusios laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2011-02-28, ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų ir 5,90 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės K. G. atmetė, o ieškinį dalyje dėl 1 939,29 Lt skolos už šilumos energiją, susidariusios laikotarpiu nuo 2007-11-01 iki 2010-08-31, ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo iš atsakovės K. G. paliko nenagrinėtą. Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, šalių susirašinėjimą, nustatė, kad trečiasis asmuo netinkamai vykdė savo pareigą pratęsti su atsakove sudarytą nuomos sutartį. Pažymėjo, kad nors trečiajam asmeniui nuo 1995 metų jau buvo žinoma, jog sudegęs atsakovės anksčiau nuomojamas butas nebus remontuojamas, tačiau 1996-02-15 sprendimo Nr. 188V 1 punkte nurodyta, kad butas (duomenys neskelbtini), atsakovei suteikiamas sudegusio buto remonto laikotarpiui. Pagal tuo metu galiojusio CK 347 str. 5 d., atsakovei suteikus gyvenamąją patalpą sudegusio buto remonto laikotarpiui, šiuo laikotarpiu atsakovės ir trečiojo asmens nuomos sutartis dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos nenutrūko, ši sutartis nebuvo nutraukta vienos iš šalies iniciatyva, todėl teismas laikė, kad tarp trečiojo asmens ir atsakovės nėra nutrūkę nuomos teisiniais santykiai, atsiradę iki buto gaisro. Kadangi butas (duomenys neskelbtini), iki šiol nėra suremontuotas, todėl vadovaujantis galiojusio CPK 325 str. 3 d., 1999-03-15 nuomos sutartis nuo 2000-02-18 tapo neterminuota, nes sutartyje apibrėžtas įvykis neįvyko ir negali įvykti, todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą iškeldinti atsakovę iš buto, nesuteikiant jai kitų patalpų, nes atsakovė nėra savavališkai užėmusi patalpą. Nurodė, kad atsakovė mokesčius už šilumos energiją nesumokėjo ir dėl tos priežasties, kad atsakovei, nesant sudarytos rašytinės nuomos sutarties, nebuvo siunčiamos sąskaitos už komunalines paslaugas. Tuo tarpu kitus komunalinius mokesčius bei tiekiamas paslaugas, kurių sąnaudas ji turėjo galimybę matyti, atsakovė mokėjo. Ieškovas neįrodė, kad atsakovei būtų siųsti raginimai ar sąskaitos už mokėtiną šilumos energiją, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovė negalėjo tinkamai įgyvendinti pareigos apmokėti jai teikiamas visas komunalines paslaugas, t.y. ne vien tik dėl savo kaltės ar piktybiško vengimo apmokėti šias paslaugas. Teismas taip pat nelaikė, kad atsakovė galimai vengė mokėti nuomos mokestį. Iš byloje esančių ir nenuginčytų duomenų negalima daryti išvados, kad atsakovė nuolat nemoka mokesčių už jai teikiamas komunalines paslaugas ir nuomą. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad atsakovės finansinė ir socialinė padėtis sunki, ji nėra pajėgi greitai apmokėti susidariusių skolų, todėl teismas laikė ieškovo reikalavimą iškelti atsakovę iš jai išnuomotų patalpų dėl įsiskolinimo už komunalines paslaugas bei nuomą nepagrįstu ir nesąžiningu, todėl atmetė. Taip pat teismas, palyginęs UAB „Senamiesčio ūkis“ mokesčių sumas, nurodytas ataskaitoje, su atsakovės pateiktais mokėjimo knygelėje esančiais mokesčių įrašais, nustatė, kad atsakovė už ataskaitoje nurodytas paslaugas (tame tarpe ir nuomos mokestį) nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2011 m. kovo mėn. sumokėjo 995,68 Lt daugiau, nei jai buvo pareiga sumokėti pagal pateiktas sąskaitas. Ieškovo nurodoma skola už nuomą nėra pagrįsta jokiais kitais rašytiniais įrodymais, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovė yra sumokėjusi nuomos mokestį ir šioje dalyje ieškinį atmetė. Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų dėl atsakovės 733,47 Lt įsiskolinimą už elektros energiją, todėl šį reikalavimą teismas taip pat atmetė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš atsakovės pateiktų atsiskaitymo knygelės įrašų matyti, jog atsakovė 2010-09-30 – 2011-03-31 už šilumos energiją yra sumokėjusi 1 150 Lt. Iš byloje esančios priteistų skolų likučių lentelės matyti, kad dalis šios sumos galėjo būti įskaityta į skolos pagal priimtus teismo sprendimus dengimą, nors šios skolos pagal vykdomuosius dokumentus Nr. 0055/08/02165 ir NR. 0055/08/00395 yra dengiamos iš atsakovės pensijos. Kadangi ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų ir paaiškinimų, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti, kaip šie mokėjimai įskaityti (ar tai lėšos dengiančios skolas, ar lėšos dengiančios einamuosius mokėjimus) reikalavimą dėl 1 939,29 Lt priteisimo paliko nenagrinėtu.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai
Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-06-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad tarp šalių dabartiniu metu nėra galiojančios nuomos sutarties. Nuomos teisiniai santykiai su atsakove susiklostė remiantis terminuota nuomos sutartimi, kuri pasibaigė nustatytu terminu, o 2009-09-09 Vilniaus miesto savivaldybė išreiškė savo valią nepratęsti sutarties. Pažymėjo, kad atsakovė į trečiojo asmens raginimus, aiškinimus pratęsti nuomos sutartį ilgą laiką nereagavo, o į trečiąjį asmenį dėl nuomos sutarties kreipėsi tik 2009 m. ir jos prašymai buvo nustatyta tvarka apsvarstyti ir netenkinti, nes atsakovė turėjo ir turi didelius įsiskolinimus už komunalines paslaugas, šildymą ir pan.. Ieškovo manymu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė nėra asmuo, savavališkai užėmęs gyvenamąją patalpą. Pasak apelianto, atsakovės nemokėjo nuomos mokesčio ir yra įsiskolinusi ieškovui. Remiantis LR CK 6.584 str. nuostatomis mokestis už buto nuomą yra imamas atskirai nuo kitų mokesčių bei atsižvelgiant į atsakovės pateiktus mokėjimus, tai, kad nuo 2010 m. balandžio mėnesio atsakovei UAB „Senamiesčio ūkis“ nebeskaičiavo nuomos mokesčio, ieškovas sumažino ieškinio reikalavimus. Byloje yra pateikta pakankamai įrodymų, jog atsakovė nevykdė pareigos tinkamai mokėti už nuomą, tiekiamą karštą vandenį, šilumą, kitas paslaugas, todėl buvo pagrindas atsakovę iškeldinti iš užimamų patalpų (LR CK 6.611 str.). Teigia, kad teismas akivaizdžiai sprendime supainiojo UAB „Vilniaus energija“ ir AB „Rytų skirstomieji tinklai“, nurodydamas, kad ieškovas prašė priteisti skolą už elektros energiją, nors tokio prašymo nebuvo. Apelianto įsitikinimu atsakovė piktnaudžiavo savo teisėmis, nesiekė padengti įsiskolinimų, nesidomėjo savo pareigomis, elgėsi neatidžiai, nerūpestingai, neapdairiai, todėl jos teisės neturėtų būti ginamos, ignoruojant savininko teisėtus interesus.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-06-08 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pagrindas apsigyventi savivaldybės gyvenamojoje patalpoje yra savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Tokia sutartis nėra sudaryta su atsakove, ji nebuvo pratęsta po 2000-02-17. Pažymėjo, kad iš susirašinėjimo seka, kad dėl nuomos sutarties pratęsimo atsakovė į trečiąjį asmenį kreipėsi tik 2009 m. vasario-kovo mėnesiais. Tretysis asmuo reagavo į atsakovės kreipimusis, teikė atsakymus, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog savo pareigas vykdė netinkamai. To nepatvirtina ir Seimo kontrolieriaus pažyma. Teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, jog atsakovė K. G. yra savavališkai užėmusi ir greta esantį savivaldybei priklausantį kambarį. Nurodo, kad pagal Lietuvos Vyriausybės 1992-09-25 nutarimo Nr. 704 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5 ir 6 p. buvo numatyta, kad piliečiams, laikinai apgyvendintiems gyvenamosiose patalpose, jeigu juos ketinama grąžinti į anksčiau nuomotas gyvenamąsias patalpas, nuomotojas turi išduoti garantinius raštus, o su piliečiais, turinčius tokius garantinius raštus ankstesnė gyvenamosios patalpos nuomos sutartis nenutraukiama, tik sustabdoma garantiniame rašte nurodytam laikui. Šiuo atveju toks garantinis raštas išduotas nebuvo, todėl su atsakove buvo sudaryta terminuota sutartis. 2003-11-12 Vilniaus miesto tarybos sprendimu Nr. 01A-41-131 „Dėl socialinio būsto nuomos“ buvo patvirtinta Socialinio būsto išnuomojimo laikinam asmenų naudojimui tvarka, kurios 2 p. numatė, kad neišlikus Savivaldybės gyvenamajai patalpai po remonto, rekonstrukcijos ar perplanavimo ir/ar esant nenaudinga ją remontuoti po stichinių nelaimių padarinių, nuomininkui suteikiama pastoviam naudojimui kita gyvenamoji patalpa, o neįrašytam į sąrašus socialinio būsto nuomai asmeniui, netekusiam būsto dėl gaisro ir pan. – ne ilgiau kaip 1 metams. Dėl šių aplinkybių, pasak apelianto, teismas nepagrįstai rėmėsi anksčiau galiojusio CK 647 str. ir dabar galiojančio CK 6.606 str. nuostatomis. Pasak apelianto, pasirašytos nuomos sutarties dėl ginčo buto terminas buvo apibrėžtas ne įvykiu, bet konkrečiu vienerių metų laikotarpiu, kuris vieną kartą buvo pratęstas. Duomenų, kad sutartis buvo pratęsta po 2000-02-18, nėra, todėl teismo išvada, kad atsakovė nėra savavališkai užėmusi ginčo patalpas, nėra pagrįsta. Taip pat ieškovas mano, kad teismas nepagrįstai laikė, jog ieškovė neįrodė esamų įsiskolinimų bei jų dydžių. Reikalavimus dėl įsiskolinimų priteisimo patvirtina byloje esantys įrodymai – trečiojo asmens raštuose nurodomi įsiskolinimo faktai, nuoseklios lentelės dėl atsakovės įsiskolinimų ir pan.
Atsiliepimas
Atsakovė K. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, kuriuos prašė atmesti. Nesutiko su apeliantų teiginiais, jog nuomos sutartis buvo nutrūkusi. Tą pagrįstai konstatavo ir teismas, remdamasis tuo metu galiojusio CK 330 str., 347 str. nuostatomis, Be to, gyvenamajai vietai neišlikus, t.y. nusprendus jos nerenovuoti, atsakovei turėjo būti suteikta kita patalpa (galiojusio CK 347 str. 5 d., galiojančio CK 6.606 str. nuostatos). Pažymėjo, kad ji ne sykį kreipėsi į savivaldybę, kuri savo raštais davė suprasti, kad ketinama jai išnuomoti būstą pastoviam gyvenimui. Pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek nustatyta įstatymu, jie negali prieštarauti įstatymams, todėl teismas tinkamai taikė 1964 m. CK 347 str. bei CK 6.606 str. nuostatas ir pagrįstai nusprendė, kad atsakovė nėra savavališkai užėmusi ginčo patalpas. Pasak atsakovės, teismas teisingai konstatavo, jog ieškovo reikalavimai dėl įsiskolinimų priteisimo yra nepagrįsti.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ apeliacinį skundą, kurį prašė patenkinti. Trečiasis asmuo palaikė apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.
Ieškovas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, kurį prašė patenkinti skunde išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai atmestini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsakovę iškeldinti iš ginčo patalpų, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, kadangi atsakovė ginčo būstą nėra užėmusi savavališkai, ji moka komunalinius mokesčius, nuomos mokestį, o ieškovas neįrodė atsakovės įsiskolinimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareikštą ieškinį dėl nuomos teisinių santykių nutraukimo ir iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų atmetė. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus miesto valdybos 1996-02-15 sprendimu Nr. 188V, apdegus butui (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno atsakovė su šeima, sudegusio buto remonto laikotarpiui atsakovė ir jos šeima buvo apgyvendinti ginčo bute - (duomenys neskelbtini). Su atsakove buvo sudaryta nuomos sutartis vieneriems metams. Vilniaus miesto mero 1999-02-17 potvarkiu Nr. 80 buvo nuspręsta pratęsti manevrinio fondo buto, išnuomoto atsakovei K. G. pagal 1996-02-15 sprendimą, nuomos sutartį nuo 1999-02-18 vieneriems metams. Byloje nepateikta daugiau duomenų, kad suėjus minėtam terminui sutartis būtų rašytiniu susitarimu pratęsta ar pakeista kita nuomos sutartimi.
Ieškovas prašė iškeldinti atsakovę iš minimo buto, nesuteikiant jai kito gyvenamojo ploto, kadangi, kaip teigia ieškovas, atsakovė yra savavališkai užėmusi patalpas, su ja nėra sudaryta nuomos sutartis (LR CK 6.612 str.), taip pat ji yra įsiskolinusi už būsto nuomą bei už šilumos energiją (LR CK 6.611 str.).
Įvertinus bylos įrodymus, šalių pateiktus paaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė nelaikytina asmeniu, savavališkai užėmusiu ginčo gyvenamąsias patalpas. Ieškovas byloje neginčijo, jog atsakovė iki gaisro teisėtai gyveno bute (duomenys neskelbtini), buvo šios gyvenamosios patalpos nuomininkė. Kaip minėta, Vilniaus miesto valdybos 1996-02-15 sprendimu Nr. 188V, apdegus butui (duomenys neskelbtini), atsakovė su šeima, minėto buto remonto laikotarpiui, buvo apgyvendinta ginčo bute – (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tarp šalių buvusius teisinius santykius, jų tęstinumą, pagrįstai rėmėsi tuo metu galiojusio CK (1964 m.) nuostatomis, pagal kurio 330 str. 1 d., 347 str. 3 d., 5 d. atsakovei, kaip buto (duomenys neskelbtini), pagrindinės nuomininkės šeimos narei, suteikus kitą gyvenamąją patalpą sudegusio remonto (rekonstrukcijos) laikotarpiu, nuomos santykiai dėl buto – (duomenys neskelbtini), nenutrūko, o byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad ši sutartis buvo nutraukta. Pažymėtina, kad minėtame LR CK 347 str. taip pat numatyta gyvenamųjų patalpų nuomotojo pareiga išnuomoto turto remonto metu perkelti nuomininką į kitas gyvenamąsias patalpas, o rekonstruojamai patalpai neišlikus - nuomininkui suteikti kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją vietą. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir dabar galiojančiame CK 6.606 str. Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, atsakovė turi teisėtą pagrindą gyventi savivaldybės nuomojamame gyvenamajame būste, kadangi nuomos santykiai, buvę iki gaisro gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), nenutrūko, o trečiasis asmuo, pagal galiojusias ir šiuo metu galiojančias CK nuostatas, atsakovei turėjo (turėtų) suteikti kitas gyvenamąsias patalpas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad iš UAB „Senamiesčio ūkis“ 1995-09-13 akto seka, jog jau 1995 metais sudegusio buto (duomenys neskelbtini), nebuvo ketinama remontuoti, tačiau atsakovei butas (duomenys neskelbtini), 1996 buvo išnuomotas sudegusio buto remonto laikotarpiui, o nuomos sutartis dėl gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), tuo pačiu pagrindu buvo atnaujinta, sudarant naują sutartį 1999-03-16. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai vadovavosi tuo metu galiojusio CK 325 str. 3 d., kur numatyta, kad terminuota sutartis, kurios terminas apibrėžtas įvykio, tampa neterminuota, jei tas įvykis neįvyksta. Gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), atsakovei buvo išnuomos sudegusio buto – (duomenys neskelbtini), laikotarpiu, tačiau bylos įrodymai patvirtina, kad patalpos nesuremontuotos, dar 1995 m. nebuvo ketinama jų remontuoti, o 1997 buvo siūloma šias patalpas nugriauti, taigi, neįvykus apibrėžtam įvykiui (kuris dėl minėtų trečiojo asmens sprendimų ir neįvyks), nuomos sutartis, remiantis galiojusio CK 325 str. 3 d. (šiuo metu galiojančio LR CK 6.582 str. 3 d.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nuomos sutartis nuo 2000-02-18 tapo neterminuota. Taigi atsakovė ginčo gyvenamosiomis patalpomis naudojasi teisėtai ir ją iškeldinti iš šių patalpų, remiantis LR CK 6.612 str., nėra teisinio pagrindo. Tai, kad tarp šalių nėra sudaryta rašytinė nuomos sutartis, nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas. Skundžiamame sprendime teisingai pažymima, kad iš ginčo šalių susirašinėjimo seka, jog atsakovė ne vieną kartą trečiajam asmeniui teikė prašymus dėl buto nuomos, Vilniaus miesto savivaldybės įgaliotas skyrius atsakovę ne sykį informavo, jog ketinama jai ir jos šeimai išnuomoti gyvenamąjį plotą pastoviam gyvenimui, atsakovė teikė būtinus dokumentus, tačiau nuomos klausimas nebuvo sprendžiamas ilgą laiką (faktiškai iki 2009-2010 metų), todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog trečiasis asmuo netinkamai vykdė savo pareigą pratęsti su atsakove sudarytą nuomos sutartį ar pakeisti ją kita sutartimi. Taip pat aukščiau minėtos teismo išvados, kad atsakovė ginčo patalpomis naudojasi teisėtai, neterminuotos nuomos sutarties pagrindu, nepaneigia ir apeliaciniuose skunduose minimos 1992-09-25 LR Vyriausybės nutarimo Nr. „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ ir 2003-11-12 Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo Nr. 01A-41-131 nuostatos. Priešingai, nei teigia apeliantai, šios nuostatos nėra lex specialis tiek galiojusio, tiek ir šiuo metu galiojančio CK nuostatoms, neturi didesnės juridinės galios, kadangi Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek nustatyta įstatymuose. Tuo atveju, jei Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito įstatymo nuostatos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pirmiausia vadovavosi CK nuostatomis. Skundžiamo teismo sprendimo šioje dalyje teisėtumo ir pagrįstumo taip pat nepaneigia ir apeliantų aiškinimas, jog teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad atsakovė savavališkai užima ir gretimai esantį laisvą kambarį. Atsakovė neigė nuolatos naudojanti šį kambarį, juo patekdavo tik į balkoną. Be to, ieškovas iš esmės ieškinyje teigė, jog atsakovė neteisėtai gyvena ginčo bute, nes nuomos sutartis buvo pasibaigusi suėjus terminui, o nauja sutartis su atsakove nebuvo sudaryta, tačiau ieškovas nereiškė jokio reikalavimo iškeldinti atsakovę iš konkretaus laisvo kambario, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo šių aplinkybių vertinti bei dėl jų pasisakyti. Be to, apeliantų minima aplinkybė nepaneigia pagrįstų teismo išvadų, kad atsakovė nelaikytina asmeniu, be teisinio pagrindo gyvenančiu ginčo bute.
Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė ieškovo prašymą iškeldinti atsakovę iš ginčo patalpų LR CK 6.611 str. pagrindu, kur numatyta, jog tuo atveju, jei nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas, nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne tik tas aplinkybes, ar atsakovė nemoka nuomos mokesčio bei mokesčio už komunalines paslaugas, bet ir į tai, kas sutrukdė tinkamai ir laiku mokėti minimus mokesčius. Skundžiamame sprendime teisingai pažymima, kad iš pateiktų įrodymų seka, jog už butui tiekiamas paslaugas – dujas, elektros energiją, kurių sąnaudas atsakovė turėjo galimybę matyti, atsakovė nuolatos mokėjo. Byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, jog atsakovei nuolatos buvo siunčiamos sąskaitos, raginimai ir kiti dokumentai, patvirtinantys atsakovės mokestį už sunaudotą šilumos energiją, buto nuomą (nuo 2010 balandžio mėnesio) bei laikotarpius, už kuriuos mokėtini minimi mokesčiai. Apeliantai nepaneigė, jog būtent dėl šios priežasties atsakovė negalėjo tinkamai įvykdyti savo pareigos laiku ir tinkamai sumokėti mokesčius už šilumos energiją, buto nuomą. Iš atsakovės apeliaciniam teismui pateiktos papildomos informacijos seka, kad ir šiuo metu ieškovas yra sustabdęs pranešimų apie sunaudotą šilumos energiją, karštą vandenį atsakovei siuntimą; be to, atsakovė visiškai padengė įsiskolinimus pagal anksčiau išduotus vykdomuosius raštus dėl šilumos energijos įsiskolinimo išieškojimo. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovė piktybiškai vengė (vengia) apmokėti už teikiamas paslaugas. Priešingai, nors atsakovės finansinė padėtis sunki, ji nuolatos moka už komunalines paslaugas, siekia padengti visus įsiskolinimus, kurie pagrinde susidarė ne vien dėl jos kaltės, kadangi ji nebuvo tinkamai informuojama (ir šiuo metu nėra informuojama) apie mokėtinas sumas už sunaudotą šilumos energiją, buto nuomą. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog atsakovė pažeidė pareigą reguliariai, sutartu ar nustatytu laiku mokėti nuomos mokestį ir mokesčius už komunalines paslaugas. Kaip minėta, byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, jog ieškovas ar tretieji asmenys būtų nuolatos teikę atsakovei dokumentus (sąskaitas, raginimus ar pan.), iš kurių būtų aišku, kokio dydžio mokesčius bei kada turi sumokėti atsakovė. Ieškovui ir tretiesiems asmenims neteikiant atsakovei tokio pobūdžio informacijos nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pažeidė pareigą nustatytu laiku, nustatytu būdu ar nustatytam asmeniui mokėti minimus mokesčius. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad iki 2010 balandžio mėnesio, be kitų paslaugų, buto nuomos mokestį apskaičiuodavo ir rinkdavo UAB „Senamiesčio ūkis“, o nuo 2010 m. balandžio mėnesio atsakovei nebuvo siunčiamos sąskaitos už nuomą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė ir toliau šį mokestį mokėjo kartu su kitomis paslaugomis. Sugretinus UAB „Senamiesčio ūkis“ sudaryto žiniaraščio už 2007 m. sausio mėn. – 2011 m. kovo mėn. laikotarpį su atsakovės pateiktais mokėjimo knygelėje esančiais mokesčių įrašais, matyti, kad atsakovė turėjo sumokėti už ataskaitoje nurodytas paslaugas (taip pat ir buto nuomą) 2 106,23 Lt, o sumokėjo 3 101,91 t, t.y. 995,68 Lt daugiau nei turėjo mokėti, kas, kartu vertinant tai, jog ieškovas prašo priteisti faktiškai analogiško dydžio įsiskolinimą už buto nuomą (946,56 Lt), sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovė prašomą priteisti nuomos mokestį jau yra sumokėjusi. Taip pat pirmosios instancijos teismas, sugretinęs ieškovo pateiktą mokesčio už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. rugpjūčio mėn. pažymos duomenis su atsakovės pateiktos atsiskaitymo knygelės duomenimis, pagrįstai konstatavo, jog įmokų duomenys šiuose dokumentuose iki 2010 m. rugpjūčio mėn. sutapo. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų ar paaiškinimų, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti, kaip atsakovės atlikti vėlesni mokėjimai laikotarpiu nuo 2010-09-30 iki 2011-03-31 (viso 1 150 Lt) buvo įskaityti (dengiant skolas ar einamuosius mokėjimus). Taip pat ieškovas jokiai įrodymais nepagrindė reikalavimą priteisti iš atsakovės 733, 47 Lt įsiskolinimą už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2010-09-01 iki 2011-02-28. Dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo atsakovę iškeldinti iš ginčo gyvenamųjų patalpų LR CK 6.611 pagrindu, kadangi byloje nėra įrodyta, jog atsakovė piktybiškai vengia apmokėti už teikiamas paslaugas (taip pat ir už šilumos energiją) bei buto nuomą, todėl pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus atsakovę iškeldinti iš ginčo patalpų, nesuteikiant jai kitos gyvenamosios vietos, pagrįstai atmetė dalį reikalavimų dėl įsiskolinimo už nuomą bei šilumos energiją priteisimo, o likusioje dalyje ieškovo reikalavimus paliko nenagrinėtais. To nepaneigia ieškovo ir trečiojo asmens nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui pateikti paaiškinimai, kiti duomenys, o priešingos išvados prieštarautų teisingumo, sąžiningumo, protingumo principams. Tai, kad skundžiamame sprendime nurodoma, jog ieškovas prašo priteisti iš atsakovė skolos už elektros energiją (o ne už šilumos energiją) nedaro pagrindo konstatuoti, jog byla buvo išnagrinėta nevisapusiškai ar kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas. Toks teismo suklydimas laikytinas akivaizdžiu rašymo apsirikimu.
Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būtas“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 329-330 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.