Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Kukalienės ir Rimanto Giedraičio,

nedalyvaujant pareiškėjui G. S., tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. D., R. K., trečiojo suinteresuoto asmens Aleksandro Stulginskio universiteto atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. D., Aleksandro Stulginskio universitetui, R. K. dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014m. sausio 16 d. Kauno apygardos administracinio teismo nutartimi buvo atsisakyta priimti patikslintą skundą dėl 2012 m. kovo 30 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos įsakymo Nr. A-1178 ir dėl 2012 m. kovo 30 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Valstybės garantijos Nr. 2744 ginčijimo, neatnaujinus skundo padavimo termino ( II t., b.l. 22-26).

2014m.kovo 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2014m. sausio 16 d. nutartis palikta nepakeista, pareiškėjo atskirasis skundas atmestas (III t., b.l.54-59), todėl šios bylos nagrinėjimo dalykas yra pareiškėjo reikalavimas- panaikinti 2013m. gegužės 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus raštą Nr. 53-5-2346, įpareigoti patikslinti valstybės garantiją, įtraukiant į ją valstybės įsipareigojimą kompensuoti G. S. nuomotų ūkinių pastatų (unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini) , Nr. (duomenys neskelbtini) , Nr. (duomenys neskelbtini) , Nr. (duomenys neskelbtini) , Nr. (duomenys neskelbtini) , Nr. (duomenys neskelbtini) ) rinkos vertę. Minėtas reikalavimas buvo priimtas pradiniu skundu ( I t., b.l. 2, 4-7). Tai konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014m.kovo 5 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje.

Pareiškėjas G. S., tretieji suinteresuoti asmenys R. D., R. K., trečiojo suinteresuoto asmens Aleksandro Stulginskio universiteto atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Skundas netenkinamas.

Pareiškėja G. S., vėliau jos teises perėmęs 2013-09-26 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu G. S. ( II t., b.l. 117-118), šioje byloje ginčija 2013m. gegužės 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus raštą Nr. 53-5-2346, kuriuo buvo atsisakyta išduoti valstybės garantiją į pareiškėjos įgalioto asmens G. S. 2013-04-22 prašyme nurodytus ūkinius pastatus ( I t., b.l. 45, 155). Kaip matyti iš G. S. įgalioto asmens G. S. 2013-04-22 prašymo (Kauno miesto savivaldybės administracijoje gauto 2013-04-24, reg. Nr. R13-573-S193/2, I t., b.l. 155) turinio, jis nesutiko su atsakovo siūloma valstybės garantijos suma -16 362 Lt, nes ją apskaičiuojant nebuvo atsižvelgta į tai, kad G. S., įgalioto asmens teigimu, nuomojosi ir ūkinius pastatus, kaip pagrindinio statinio, esančio (duomenys neskelbtini) , priklausinius. 20,15 kv.m. bendrojo ploto butas ir ūkiniai pastatai buvo neatskiriamas nuomos dalykas, tik jų visuma tenkino jos kaip nuomininkės poreikius. Pareiškėjos įgaliotas asmuo minėtame prašyme nurodė, jog teismas įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti valstybės garantinį dokumentą, tačiau nenurodė išduodamo dokumento apimties, sumos, vykdymo kriterijų. Kadangi buvęs turto savininkas D. nesinaudojo ūkiniais pastatais, kurie pagal CK 4.19 str. nuostatas laikytini pagrindinio daikto priklausiniais, nėra pagrindo atsisakyti išduoti į minėtus gyvenamojo namo priklausinius valstybės garantiją. G. S. įgaliotas asmuo prašymą grindė LR kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Prašė patikslinti išduotą arba išduoti papildomą valstybės garantiją G. S. į ją įtraukiant valstybės įsipareigojimą kompensuoti ir už jos nuomotus ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) , kaip pagrindinio daikto priklausinius bei patikslinti kompensacijos sumą į ją įtraukiant ir ūkinių pastatų vertę.

Kaip matyti, pareiškėjas šiuo teisminiu ginču siekia, kad į G. S. išduotą valstybės garantiją būtų įtrauktas valstybės įsipareigojimas kompensuoti ir už ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) , kaip pagrindinio daikto priklausinius.

Teismo nuomone, ginčijamas 2013m. gegužės 13 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus raštas Nr. 53-5-2346, kuriuo buvo išreikštas minėtos institucijos atsisakymas išduoti valstybės garantiją į pareiškėjos įgalioto asmens G. S. 2013-04-22 pašyme nurodytus ūkinius pastatus, gali būti bylos nagrinėjimo dalykas pagal priskiriamą administraciniams teismams kompetenciją ( ABTĮ 3str., 15 str. 1d. 1p.), tačiau konkrečiu atveju jo panaikinimui nėra teisinio pagrindo.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog G. S. kartu su S. R. ir A. R. 2010 metais buvo inicijavę teisminį ginčą, prašydami panaikinti 2008-06-11 Kauno m. savivaldybės Turto valdymo departamento Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus raštą Nr. 10-2-866, kuriuo buvo atsisakyta jiems išduoti valstybės garantinį dokumentą; prašė teismo įpareigoti Kauno m. savivaldybės administraciją išduoti valstybės garantinį dokumentą (valstybės garantiją) kaip nuomininkams, gyvenantiems savininkui grąžintame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-109-422/2010). G. S. minėtoje byloje, tiek išdėstydama skundo faktines aplinkybes, tiek suformuluodama reikalavimą, nurodė, jog nuomos teise naudojosi gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , 20,15 kv. m. naudingo ploto dalimi (26,91 kv. m. bendro ploto), t.y. patalpomis 2-1/7,45 kv. m., 2-2/ 12, 70 kv., o patalpomis a-1 ir a-2 naudojosi bendrai su S. R. ir A. R.. 2010m. birželio 23 d. sprendimu Kauno apygardos administracinis teismas pareiškėjų skundą atmetė. Apeliacine tvarka minėtą bylą išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011 Kauno apygardos teismo sprendimą panaikino, pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, panaikino 2008-06-11 Kauno m. savivaldybės administracijos sprendimą Nr. 10-2-866 ta apimtimi, kuria atsisakyta pareiškėjams išduoti valstybės garantinį dokumentą. Teismas įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administraciją išduoti pareiškėjai valstybės garantinį dokumentą ( I t., b.l. 109-114).

Kauno miesto savivaldybės administracija, vykdydama minėtą teismo sprendimą, priėmė administracinį aktą - 2012 m. kovo 30 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. A-1178 dėl valstybės garantijos išdavimo G. S., gyvenančiai savininkui grąžintame 20,15 kv. m bendrojo ploto bute (2-1/7,45, 2-2/12,70 patalpos su dalimi a-1 ir a-2 bendrojo naudojimo patalpų), esančiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) , kuriuo valstybė įsipareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuoti nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo sąskaitą banke. Minėto įsakymo pagrindu 2012 m. kovo 30 d. Kauno miesto savivaldybės administracija išdavė Valstybės garantiją Nr. 2744 , kuria valstybė (garantas) įsipareigojo G. S. kaip buto nuomininkei kompensuoti savininkui grąžinto 20,15 kv. m bendrojo ploto buto dalies (2-1/7,45, 2-2/12,70 patalpos su dalimi a-1 ir a-2 bendrojo naudojimo patalpų), gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) , nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais ( I t., b.l.38-39).

Aukščiau nurodyti administraciniai aktai buvo ginčijami šioje administracinėje byloje, tačiau nenuginčyti. Teismo nuomone, jais buvo išspręstas valstybės garantijos išdavimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011 nustatyta apimtimi G. S. klausimas. Esant nenuginčytiems minėtiems administraciniams aktams, abejoti jų teisėtumu teismas neturi pagrindo. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo pozicijai, jog minėtais administraciniais aktais ir juose nustatyta apimtimi, t.y. tik dėl gyvenamųjų patalpų, o ne dėl ūkinių pastatų buvo išduota valstybės garantija teisėtai ir pagrįstai. 2012-03-30 administraciniais aktais išsprendus valstybės garantijos išdavimą G. S. klausimą ir jų nenuginčijus, nėra teisėto pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl valstybės garantijos išdavimo didesne apimtimi, t.y. ir dėl ūkinių pastatų.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kurių neneigia pareiškėjas, patvirtina faktines aplinkybes, jog apie tai, kad nesant teisinio pagrindo nebus kompensuojama pareiškėjai už adresu (duomenys neskelbtini) , esančius ūkinius pastatus, G. S. ir jos interesams atstovaujantis pareiškėjas G. S. buvo ne kartą informuoti Kauno miesto savivaldybės administracijos raštais: 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 53-5-647 (I t., b.l. 122), 2012 m. balandžio 20 d. raštu Nr. 53-5-1293 (I t., b.l. 126), 2012 m. liepos 26 d. raštu Nr. 53-5-2056 (I t., b.l. 133), 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 53-5-2926 (I t., b.l. 142), 2012 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. 53-5-3293 (I t., b.l. 151), 2013 m. vasario 25 d. raštu Nr. 53-5-1240 (I t., b.l. 153), tačiau gautų atsakymų įstatymo nustatyta tvarka ir terminais taip pat neskundė.

Pareiškėjo ir jo atstovės nuomone, atsakovas, atsisakydamas patikslinti valstybės garantiją, nepagrįstai netaikė LR kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio nuostatų. Minėto įstatymo 5 str. ( ginčijamo rašto priėmimo metu galiojusi įstatymo 2010-11-24 redakcija) numato, jog atlyginant už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius, perduodamo neatlygintinai turto, mokamų pinigų suma, įskaitomos piniginės prievolės valstybei dydis yra apskaičiuojami pagal išperkamo turto rinkos vertę, nustatytą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Teisėjų kolegijos nuomone, minėta teisės norma reglamentuoja atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamą turtą dydžio paskaičiavimą, įtvirtindama, jog atlyginimo dydis yra nustatomas pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog konkrečiu atveju nustatant ginčo pastatų vertę, šio reikalavimo buvo laikytasi ( I t., b.l.49-87). Remiantis UAB „Inreal" 2011 m. gruodžio 12 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. 11/11-345K, valstybės garantiniame dokumente Nr. 2744 buvo įrašyta jame nurodytų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė - 15 000 Lt, UAB „Inreal" 2012-06-05 turto vertės nustatyme pažymos Nr. 12/06-18IK pagrindu valstybės garantiniame dokumente Nr. 2744 buvo įrašyta valstybės garantijos vykdymui patikslinta jame nurodytų patalpų vertė - 16 000 Lt. Pažymėtina, jog turto vertės nustatymo pažymos teisės aktų nustatyta tvarka nėra nuginčytos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinto Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarkos aprašo 7p., LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23-25 str. tuo metu galiojusios redakcijos), todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Pažymėtina, jog šioje byloje pareiškėjas taip pat nekelia ginčo dėl gyvenamųjų patalpų rinkos vertės paskaičiavimo, tik ginčija atsakovo veiksmus išduodant valstybės garantiją dėl to, kad į ją nebuvo įtrauktas valstybės įsipareigojimas kompensuoti už ūkinius pastatus. Ta aplinkybė, jog atliekant turto vertinimą, buvo nustatyta ir ūkinių pastatų vertė (I t., b.l. 51) nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Atsakovas valstybės garantiją pareiškėjai išdavė pagal savo kompetenciją, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011, vadovaudamasis įstatymu.

Valstybės garantijų įvykdymo tvarką ir sąlygas, garantijų turėtojų teises ir pareigas reglamentuoja Kompensacijų įstatymo 9 straipsnis. Minėto straipsnio 2 dalyje yra numatyti nuomininkų valstybės garantijos realizavimo būdai ir sąlygos, būtent, valstybė įsipareigoja nuomininkams Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuoti gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas ( 1p.); suteikti kitos didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais ( 2p.); neatlygintinai perduoti nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamąsias patalpas, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumą kompensuoti Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais (3p.); perduoti nuosavybėn žemės sklypą gyvenamajam namui statyti ( 4p.), Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomoti kitas valstybės ar savivaldybės gyvenamąsias patalpas (5p.).

Konkrečiu atveju G. S. buvo taikomas Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje 6punkte numatytas nuomininko valstybės garantijos realizavimo būdas – kompensuojant nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais, kurie pervedami į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke. Šį būdą pasirinko G. S. įgaliotas asmuo G. S., tai patvirtina Apklausos lapas dėl valstybės garantijos pasirinkimo (I t., b.l. 123-124). Kompensacijų įstatymo aukščiau nurodytoje normoje numatyta kompensuoti tik gyvenamųjų patalpų rinkos vertę pinigais, tačiau nėra įtvirtinta galimybės kompensuoti ūkinių pastatų vertės, to nenustatė ir teismas, todėl atsakovas, vadovaudamasis minėtu įstatymu ir vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1051/2011, pagrįstai ir teisėtai, į valstybės garantiją neįtraukė ūkinių pastatų vertės. Pareiškėjas, kaip valstybės garantijos gavėjos G. S. teisių perėmėjas, Kompensacijų įstatymo 9 str. 7 dalyje nustatyta tvarka reikalavimo teisę perėmė tokios apimties, kokią įgijo G. S., todėl reikalauti didesnės apimties garantijos neturi teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių visumą bei ginčo teisinį reglamentavimą, remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas kaip nepagrįstas atmestinas.

Atmetus skundą, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo atstovės advokato padėjėjos N.Šalčiuvienės pareikšto prašymo dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo ( II t., b.l. 16-21), todėl šis prašymas taip pat netenkinamas ( ABTĮ 44 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1dalies 1punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.