Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Sauliaus Jakaičio, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2020 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. (15/5-8) 50U-315 (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2020 m. sausio 22 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. birželio 20 d. tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas laikinai gyventi) šeimos susijungimo pagrindu ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. 2018 m. rugpjūčio 7 d. Migracijos valdyba, vadovaudamasi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 43 straipsnio 1 dalies 5 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir išduoti naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. 2018 m. rugpjūčio 27 d. Migracijos valdyba išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi LT7444825, galiojantį iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. 2019 m. gruodžio 17 d. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, kreipėsi į kompetentingą instituciją Policijos departamentą su prašymu įvertinti, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. 2020 m. sausio 3 d. atsakovas gavo Policijos departamento raštą Nr. 9K-87, kad minėtas užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. 2020 m. sausio 22 d. įvertinęs kompetentingos institucijos raštą, turimus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

7. Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas); leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.

7.1. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 14 punkte yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

7.2. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja policija, Migracijos departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą pagal kompetenciją atlieka Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi, privalo kreiptis į Policijos departamentą ir Valstybės sienos apsaugos tarnybą – šios institucijos pagal kompetenciją įvertina, ar nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei; leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

8. Pareiškėjas su Sprendimu nesutinka, nes jam pareikšti įtarimai pagal suformuotą LVAT praktiką nėra pagrindas konstatuoti, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, nusižengimai padaryti anksčiau ir jau yra atsakovo įvertinti prieš išduodant leidimą laikinai gyventi, dabar jis nebedaro šiurkščių administracinių pažeidimų.

9. Atsakovas su pareiškėjo teiginiais nesutinka, teigdamas, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o visuomenės interesai yra svarbesni, nei pareiškėjo teisė į šeimos susijungimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

14. Taigi pareiškėjui leidimas nebuvo išduotas tuo pagrindu, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ir visuomenei. Atsakovas 2020 m. sausio 3 d. gavo Policijos departamento išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Išvadoje nurodyta, kad patikrinus duomenis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus rajono policijos komisariate V. B. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 140 straipsnio „Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas“ 2 dalį. Jis buvo įtariamas tuo, kad 2017 m. rugpjūčio 28 d. name, adresu Vanagų g. 27-1, Geležių k., Zujūnų sen., Vilniaus r., panaudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę N. B., tai yra vonios kambaryje tyčia kaire ranka griebė N. B. už kaklo bei ją smaugė, sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą. Kadangi įtariamasis V. B. dėl pareikšto įtarimo padarius minėtą nusikalstamą veiką savo kaltę pripažino visiškai ir susitaikė su nukentėjusiąją N. B., todėl, vadovaujantis LR BK 38 straipsnio 1 dalimi, 2018 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu baudžiamoji byla nutraukta.

14.1. 2019 m. liepos 17 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate pareiškėjo atžvilgiu pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 145 straipsnio „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“ 1 dalyje ir LR BK 253 straipsnio „Neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis“ 1 dalyje. Jis įtariamas tuo, kad 2019 m. liepos 17 d. savo ir nukentėjusiosios N. B. gyvenamojoje vietoje adresu Vanagų g. 27-1, Geležių k., Zujūnų šen., Vilniaus r., grasino nužudyti sutuoktinę N. B. bei sugadinti pastarosios turtą, imituodamas rankų judesiais šovimo veiksmą bei žodžiais sakydamas „nušausiu“, sukėlė pakankamą pagrindą nukentėjusiajai N. B. manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taip pat, pareiškėjas neturėdamas leidimo disponuoti šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis ir sprogmeniu, o būtent savo gyvenamojoje patalpoje adresu Vanagų g. 27-1, Geležių k., Zujūnų šen., Vilniaus r., seife neteisėtai laikė du pistoletus, 7 šovinius ir rankinę granatą, kuriuos 2017 m. liepos 17 d. atliktos kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai. Paaiškino, kad pagal BK 11 straipsnio „Nusikaltimas“ 3 dalį nusikalstama veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 145 straipsnio 1 dalyje, kvalifikuojama kaip nesunkus nusikaltimas, o nusikalstama veika, už kurią atsakomybė numatyta LR BK 253 straipsnio 1 dalyje, pagal LR BK 11 straipsnio 4 dalį kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas.

14.2. Policijos departamentas taip pat nurodė, kad patikrinus duomenis Administracinių nusižengimų registre nustatyta, kad pareiškėjas 2015-2019 metais iš viso padarė 22 įvairius administracinius teisės pažeidimus ir nusižengimus iš kurių penki šiurkštūs administraciniai nusižengimai, susiję su nustatyto greičio viršijimu vairuojant transporto priemonę, padaryti pastaraisiais 2018-2019 metais: 2019 m. spalio 9 d. nubaustas už penkis šiurkščius administracinius nusižengimus pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – LR ANK) 416 straipsnio 3 dalį, padarytus 2018 m. lapkričio 15 d. (viršijo 21 km/h), 2018 m. gruodžio 28 d. (du kartus viršijo 23km/h ir 26km/h), 2019 m. sausio 6 d. (viršijo 21 km/h), 2019 m. liepos 9 d. (viršijo 27 km/h) nes, vairuodamas automobilį, viršijo leistiną greitį. Pareiškėjas nėra sumokėjęs administracinių baudų, kas neigiamai charakterizuoja pareiškėjo asmenybę. Šiuo atveju nesumokėjimas baudos įtakos neturi, nes pareiškėjas toliau sistemingai pažeidinėja Lietuvos įstatymus, kas parodo, kad jis akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nusistovėjusias elgesio taisykles, nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų.

15. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės (Policijos departamentas raštas, išvada, registro duomenų išrašas apie asmenį) aiškiai parodo, kad pareiškėjo poelgiai nėra vienkartiniai ar atsitiktiniai, toks elgesys neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo jo antisocialinių nuostatų stiprumą, polinkį smurtauti, nesilaikyti visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių ir ignoruoti teisės aktų reikalavimus. Nustatyto greičio viršijimas vairuojant automobilį yra vienas iš pavojingiausių administracinių nusižengimų, kuris kelia rimtą pavojų eismo saugumui, žmonių sveikatai, gyvybei ir turtui. Paskirtos administracinės nuobaudos ir poveikio priemonės savo tikslo – auklėti pareiškėją, kad jis laikytųsi įstatymų, taip pat nedarytų naujų teisės pažeidimų – nepasiekė, todėl ir ateityje jis gali daryti naujus teisės pažeidimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir LVAT) savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad užsieniečio keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei gali būti konstatuota ir esant tik užsieniečio padarytiems administraciniams nusižengimams (LVAT administracinėje byloje Nr. A-5130- 492/2017).

16. Pareiškėjo teigimu, jokios realios grėsmės viešajai tvarkai jis nekelia, šiurkštūs administraciniai nusižengimai buvo padaryti anksčiau, nei priimtas sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi, po jo išdavimo šiurkščių nusižengimų nepadarė, naujų ikiteisminių tyrimų jo atžvilgiu nepradėta, ikiteisminio tyrimo byloje pareiškėjas savo kaltę neigia, joks apkaltinamasis nuosprendis pareiškėjo atžvilgiu nepriimtas. Tačiau teismui įvertinus pateiktą Policijos departamento pažymą, Administracinių nusižengimų registro duomenis, pareiškėjo padarytų nusikaltimų sunkumą, nustatyta, kad pareiškėjas 2015-2019 metais iš viso padarė 22 įvairius administracinius teisės pažeidimus ir nusižengimus iš kurių penki šiurkštūs administraciniai nusižengimai, susiję su nustatyto greičio viršijimu vairuojant transporto priemonę, padaryti pastaraisiais 2018-2019 metais, todėl negalima teigti, kad jis suprato savo elgesio neleistinumą, ateityje laikysis teisės aktų reikalavimų, nedarys naujų teisės pažeidimų Lietuvoje ar kitose valstybėse.

17. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Įstatymo 50 straipsnyje nėra nustatyto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo – nesiintegravimo į Lietuvos Respubliką, atkreiptinas dėmesys, kad šią informaciją Departamentas įvertino turimų duomenų visumoje, o būtent, vertindamas pareiškėjo šeimyninius ryšius ir turimus ryšius su Lietuvos Respublika. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė ir dukra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau 2019 m. gruodžio 10 d. Migracijos departamente gautame užsieniečio sutuoktinę atstovaujančio advokato rašte nurodyta, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-8330-892/2019 (eI-401-892/2020) pagal minėto užsieniečio sutuoktinės ieškinį pareiškėjui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad minėto užsieniečio sutuoktinė su pareiškėju gyvena skyrium nuo 2019 m. vasaros pradžios. Pareiškėjo sutuoktinė taip pat atsisako, teikiant prašymą išduoti jos sutuoktiniui leidimą laikinai gyventi, prisiimto įsipareigojimo materialiai remti pareiškėją jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo lakinai gyventi pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, t. y. santuokos pagrindu, bet ne pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Be to, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, Migracijos departamentas įvertino abi šias aplinkybes, todėl pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamentas jų nevertino, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad ši informacija buvo įvertinta ir pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 27 d. išduodant leidimą laikinai gyventi, kada prioritetas buvo suteiktas pareiškėjo interesams – jo teisei į šeimos susijungimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo elgesys nesikeitė, jo administraciniai nusižengimai vis sunkėjo, jis smurtavo prieš savo sutuoktinę (už 2017 m. rugpjūčio 29 d. atliktą veiką pareiškėjas savo kaltę pripažino visiškai), įtariamas grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, taip pat yra kaltinamas disponavimu šaunamaisiais ginklais, todėl Migracijos departamentas turėjo imtis veiksmų, siekiant kontroliuoti užsieniečio gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento sprendimas yra pagrįstas ne hipotezėmis, tačiau objektyviais duomenimis, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.

18. Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Pažymėtina, kad Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato pareigą valstybei legalizuoti trečiosios šalies pilietį vien todėl, kad jis sudarė santuoką su šios valstybės piliečiu ir pageidauja gyventi šios valstybės teritorijoje. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus).

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A-858-2720-2014). EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (pvz., 2012 m. birželio 12 d. sprendimas byloje Bajsultanov prieš Austriją), o valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

20. EŽTT savo praktikoje pripažino, kad atsisakymas leisti šeimai susijungti gali būti pateisinamas bent vienu Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje išvardytu tikslu, t. y. valstybės saugumas, visuomenės apsauga ar šalies ekonominės gerovės interesai, siekis užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtinybė apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę arba kitų asmenų teises ir laisves. Taigi, įvertinus surinktų duomenų visumą, kad pareiškėjo elgesys nuo 2015 m. nesikeičia, t. y. jis sistemingai daro administracinius nusižengimus, kurie vis sunkėja, smurtavo prieš savo sutuoktinę, taip pat kaltinamas šaunamųjų ginklų laikymu, todėl Migracijos departamentas turėjo pareigą panaikinti išduotą pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, sprendimas yra teisėtas ir pagrėstas. Teismo vertinimu ginčijamas sprendimas yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, užkirsti kelią nepatikimiems užsieniečiams gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad LVAT taip pat pripažįsta, kad įvertinus užsieniečio keliamos grėsmės pobūdį ir jo veiklą viešosios tvarkos atžvilgiu ir padarius išvadą, kad užsieniečio keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, atsisakymas išduoti leidimą gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą, lyginant su nesuteikimu teisės pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje su šeima (pvz., administracinė byla Nr. A8-1933/2006).

21. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjo abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teise apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

23. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. (15/5-8)50U-315 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

24. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.