- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-07-04
- Bylos Nr.
- eI-5744-331/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00393-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Mefodija Povilaitienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Jolitos Rasiukevičienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2016-01-12 sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-27 (00002) nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, motyvuojant tuo, jog pareiškėjo elgesys yra vertinamas kaip socialiai žalingas ir keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, pateikė skundą teismui ir prašo:
1) panaikinti Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2016-01-12 sprendimą Nr. (15/4-1)3I-27 (00002) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui V. B.“;
2) įpareigoti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Paaiškino, kad Policijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjo elgesys yra pasireiškiantis sistemingu administracinės teisės pažeidimu, susijusiu su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, ir nurodė, kad šie pažeidimai neva neigiamai apibūdina pareiškėjo asmenybę. Policijos departamento pateikta išvada yra pateikta atsižvelgiant tik į padarytus administracinius pažeidimus, neįvertinus kitų pareiškėją apibūdinančių aplinkybių. Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę, viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-08-31 įsakymu Nr. 5-V-758 (toliau - Aprašas), 12 ir 13 punktai yra taikomi skirtingais atvejais. Tuo atveju, kai užsieniečio elgesys atitinka bent vieną iš 12 punkte nurodytų kriterijų, užsieniečio elgesys yra laikytinas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, o tuo tarpu pagal Aprašo dėl grėsmės viešajai tvarkai 13 punkto kriterijus darytina išvada, kad kuomet užsieniečio elgesys atitinka nors vieną iš šiame Aprašo 13 punkte nurodytu elgesio kriterijų, tokiu atveju užsieniečio elgesys gali būti laikytinas kaip grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei keliantis, tačiau taip pat toks elgesys gali būti ir nepripažintas tokiu. Taigi tokiu atveju, kuomet užsieniečio elgesys atitinka 13 punkte nurodytus kriterijus, nepaisant to, atskirai turi būti vertinamos ir kitos aplinkybės, kurios turi įtakos ir formuoja asmens elgesį pagal kurias turi būti vertinamas užsieniečio elgesys. Sprendimas yra surašytas vadovaujantis vien Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvada, todėl toks sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.
Kelių eismo taisyklių pažeidimai negali būti laikomi kaip grėsmę visuomenei sukeliantys pažeidimai, kadangi jie nesukėlė visuomenei žalos ir nėra nukentėjusiųjų asmenų. Pareiškėjas yra iš (duomenys neskelbtini), ir visą laiką gyvenęs (duomenys neskelbtini), atvykus į Lietuvos Respubliką Pareiškėjui reikėjo adaptuotis prie naujos aplinkos, prie kitų vairavimo sąlygų, todėl ir buvo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai. Visos administracinės nuobaudos yra paskirtos proporcingai, todėl papildomai pareiškėjo bausti papildomomis administracinėmis sankcijomis nėra tikslinga ir tai būtų neproporcinga
Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tai yra leidimas laikinai gyventi užsieniečiui yra išduotas todėl, kad pareiškėjas užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla. Bendrovė dirba pelningai, taip pat bendrovėje yra įdarbinta 15 darbuotojų, todėl veikla nėra fiktyvi ir pareiškėjas, būdamas bendrovės savininkas ir direktorius yra suinteresuotas bendrovės plėtra ir jos tolimesniu vystymu. Susidarė situacija, kai UAB „Jutaris“ lieka be įmonės vadovo, kadangi pareiškėjui eiti tinkamai vadovo pareigas per atstumą, tai yra pareiškėjui būnant (duomenys neskelbtini), yra neįmanoma. Pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje, joje planuoja savo ateitį, turi sužadėtinę, todėl suinteresuotas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi tiek ekonomine prasme, tiek socialine prasme pareiškėjas yra labai glaudžiai susijęs su Lietuvos Respublika, priešingai negu nurodo Migracijos departamentas savo sprendime.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė teismo jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad 2015-12-15 Migracijos departamente buvo gautas Policijos departamento 2015-12-14 raštas Nr. 5-S-12749, su kuriuo atsiųsta Policijos departamento 2015-12-14 išvada Nr. 5-IL-5011, kurioje konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) pilietis V. B. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ginčijamame sprendime buvo nurodyta informacija apie pareiškėjo darytus teisės pažeidimus, gauta iš Policijos departamento, t. y. iš institucijos, kurios kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti pateiktų duomenų tikrumu, o ir pats pareiškėjas skunde neginčija fakto, kad ginčijamame sprendime nurodyti pažeidimai pareiškėjo iš tikrųjų buvo padaryti. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ne vien tik pateikta Policijos departamento išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir įvertino pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų pobūdį, mastą, pareiškėjo elgesį po pažeidimų padarymo ir kitas aplinkybes. Įstatymas, nustatydamas, kad atsisakoma pakeisti leidimą laikinai gyventi, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, nedetalizuoja, kas yra laikytina tokia grėsme. Užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją nustato tam įgaliotos valstybės institucijos, kurių sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas teismo.
Migracijos departamento vertinimu, aplinkybė, kad kiti asmenys nenukentėjo nuo pareiškėjo padarytų pažeidimų, nepaneigia jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai realumo. Vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės viešajai tvarkai. Taigi, atsisakymui pakeisti leidimą gyventi nebūtina nustatyti, kad sprendimo priėmimo metu teismo sprendimu yra konstatuotas visuomenės intereso pažeidimas – užtenka įvertinti, ar užsieniečio elgesys praeityje sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai galimybę. Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi turi tik nuo 2014-12-29 (apie metus), todėl jo ryšiai su Lietuvos Respublika nevertinti kaip ilgalaikiai, ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2016-01-12 sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-27 (00002), kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, argumentuojant, kad pareiškėjo elgesys yra vertinamas kaip socialiai žalingas ir keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.
Nustatyta, kad 2015-11-13 Migracijos departamentas gavo (duomenys neskelbtini) piliečio V. B. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu pateiktus dokumentus. Siekiant nustatyti, ar nėra pagrindo, nurodyto Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurio pareiškėjui gali būti atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsakovas išsiuntė paklausimą Policijos departamentui. Policijos departamentas 2015-12-14 pateikė išvadą Nr. 5-IL-5011, kurioje nurodoma, kad užsienietis už administracinius pažeidimus (kelių eismo taisyklių pažeidmus) buvo baustas 5 kartus, iš kurių 2015-04-16 ir 2015-06-25 nutarimais pareiškėjas nubaustas už pažeidimus, kurie kvalifikuotini kaip šiurkštūs, neigiamai apibūdina jo asmenybę, jis akivaizdžiai ignoruoja nustatytas elgesio normas, nėra nusiteikęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, jų negerbia, kelia pavojų eismo saugumui. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Duomenų tikrinimo tvarkos aprašo nuostatomis, Policijos departamentas teikė išvadą, kad pareiškėjo elgesys vertintinas, kaip socialiai žalingas, keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Migracijos departamentas, remdamasis Policijos departamento išvada ir vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016-01-12 priėmė ginčijamą sprendimą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Įstatymo 25 straipsnis nustato, kad užsieniečiams gali būti išduodami leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. Leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose numatytas sąlygas, o atsisakymo tai padaryti (išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje) pagrindai numatyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, tame tarpe – ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas, pagal kurį išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Teismas pažymi, kad aiškinantis šios sąvokos turinį turi ir gali būti atsižvelgiama į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-08-31 įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtinto Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai rengimo tvarkos aprašo nuostatas (https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/64ebe690509c11e5b0f2b883009b2d06;), kuris yra skelbiamas viešai prieinamoje interneto svetainėje, yra norminis teisės aktas, detalizuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Aprašo 1 punktas numato duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašas nustato duomenų apie užsienietį tikrinimo, išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei parengimo tvarką bei informacijos vertinimo kriterijus. Aprašo 12 punkte aiškiai nustatyta, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, jei nustatoma, kad yra bent vienas iš šių kriterijų: jis buvo nuteistas už apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; jis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme; jam Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomas arba per pastaruosius penkerius metus taikytas oficialus perspėjimas arba teismo įpareigojimai; jis įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; jam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje; asmens paieška paskelbta užsienio valstybės Šengeno informacinėje sistemoje ir (ar) Interpolo duomenų bazėje kaip įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo padarius nusikaltimą arba Interpolo duomenų bazėje yra įvesta perspėjimų, kad asmuo vykdė ar gali vykdyti nusikalstamas veikas, arba Šengeno informacinėje sistemoje įvestas perspėjimas dėl asmens konkretaus patikrinimo; yra kriminalinės žvalgybos informacijos, kuri sudaro pagrindą manyti, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.
Ginčijamame sprendime nurodyta informacija apie pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus gauta iš Policijos departamento, t. y. iš institucijos, kurios kompetencijai priskirta vertinti, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai. Aplinkybė, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai patvirtinta Policijos departamento 2015-12-14 išvada „Dėl V. B. grėsmės viešajai tvarkai“. Iš šios išvados matyti, kad pareiškėjas sistemingai daro nusižengimus viešajai tvarkai, jis yra nubaustas šešis kartus už administracinius pažeidimus mažiau nei per metus. 2015 m. pareiškėjas du kartus (2015-04-16 ir 2015-06-25) padarė itin šiurkščius administracinius teisės pažeidimus. Visi šie sistemiški veiksmai yra nepriimtini, galintys sukelti visuomenei ypač neigiamas pasekmes, kadangi dėl pareiškėjo greičio viršijimo gali labai sunkiai nukentėti kiti visuomenės nariai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu Migracijos departamentas neturėjo pagrindo abejoti pateiktų duomenų tikrumu, be to, ir pats pareiškėjas neginčija fakto, kad ginčijamame sprendime nurodyti pažeidimai pareiškėjo buvo padaryti. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi ne vien tik pateikta Policijos departamento išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, bet įvertino pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų pobūdį, mastą, pareiškėjo elgesį po pažeidimų padarymo, sprendime pažymėjo, kad jo ekonominiai bei socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai, užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2014 metų pabaigoje, leidimas gyventi buvo išduotas vieneriems metams, pareiškėjas prašyme nenurodė jokių šeimyninių ar socialinių ryšių.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (LVAT administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
Todėl užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai pagal savo kompetenciją turi įvertinti Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar nėra Įstatymo nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Taigi, grėsmės valstybės saugumui buvimo įvertinimas yra būtina leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūros dalis. Net ir tuo atveju, kai asmuo atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, tačiau yra nustatomos aplinkybės, kurioms esant paneigiama kuri nors leidimo laikinai gyventi sąlyga, numatyta Įstatymo 26 straipsnyje ar nustatoma Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtinta aplinkybė, leidimas laikinai gyventi negali būti išduotas.
Pareiškėjo teiginiai, kad dėl padarytų administracinių teisės pažeidimų nenukentėjo kiti asmenys, nepaneigia jo keliamos grėsmės viešajai tvarkai realumo. Teismas pažymi, kad pareiškėjas atvykęs į Lietuvos Respubliką, gavęs leidimą gyventi vieniems metams, jau 2015-04-16 nubaustas už Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124 straipsnio 5 dalį „Nustatyto greičio viršijimas“, greitį viršijo 43 km/h; 2015-06-25 nubaustas už ATPK 124 straipsnio 4 dalį „Nustatyto greičio viršijimas“, greitį viršijo 35 km/h; 2015-07-15 nubaustas už ATPK 124⁵ straipsnį „Vietinės rinkliavos už naudojimąsi savivaldybių tarybų nustatytomis vietomis automobiliams statyti nuostatuose nustatytos vietinės rinkliavos mokėjimo tvarkos pažeidimas“; 2015-08-15 nubaustas už ATPK 124 straipsnio 3 dalį „Nustatyto greičio viršijimas“, greitį viršijo 26 km/h; 2015-11-24 nubaustas už ATPK 124¹ straipsnį „Kelių ženklų reikalavimų nesilaikymas, žmonių vežimo ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas“; 2015-11-24 nubaustas už ATPK 41⁵ straipsnį „Darbo laiko apskaitos pažeidimas“. Teismo vertinimu, visi šie padaryti administraciniai teisės pažeidimai aiškiai apibūdina pareiškėjo asmenybę, parodo, jog jis akivaizdžiai ignoruoja nustatytas elgesio normas, nėra linkęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, apskritai jų negerbia, kelia pavojų (Kelių eismo taisyklių pažeidimai) saugiam eismui ir žmonių sveikatai. Visos paskirtos nuobaudos už administracinius pažeidimus savo tikslo nepasiekė, pareiškėjas nesilaiko įstatymų, negerbia bendrų gyvenimo taisyklų, jo priešingoje teisei elgesyje vyrauja sistematiškumas, visuomenės negerbimas, teismo vertinimu, toks pareiškėjo elgesys vertintinas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Todėl vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės viešajai tvarkai, Migracijos departamentas tinkamai įvertinto visas su byla susijusias aplinkybes, užsieniečio elgesį praeityje.
Teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad ginčijamas sprendimas yra surašytas vadovaujantis vien Policijos departamento išvada, todėl toks sprendimas negali būti laikomas pagrįstu. Migracijos departamentas sprendimą priėmė vadovaudamasis pareiškėjo prašymu, kuriame jis prašė išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (pareiškėjas užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvoje). Todėl atsakovas ginčo sprendime įvertino ne tik Policijos departamento išvados turinį, tačiau vertino ir kitas aplinkybes, kaip imigranto elgesį, buvimo laiką, pasekmes imigrantui bei jo šeimai, o taip pat imigranto bei jo šeimos ryšius su kilmės valstybe. Ginčo sprendime aiškiai konstatuota, kad pareiškėjo ekonominiai bei socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikiai, užsienietis į Lietuvos Respubliką atvyko tik 2014 metų pabaigoje, leidimas gyventi buvo išduotas vieneriems metams, pareiškėjas prašyme nenurodė jokių šeimyninių ar socialinių ryšių. Prašyme pareiškėjas nebuvo nurodęs jokių šeimyninių ryšių. Vadinasi atsakovas vertino pareiškėjo elgesį, buvimo laiką, šeimyninius ir socialinius ryšius, o taip pat jo šeimos ryšius su kilmės valstybe. Pareiškėjas turi mažametį vaiką Sankt Peterburge.
Pareiškėjas teiginiai, kad bendrovė dirba pelningai, yra įdarbinta 15 darbuotojų, todėl veikla nėra fiktyvi ir pareiškėjas, būdamas bendrovės savininkas ir direktorius, yra suinteresuotas bendrovės plėtra ir jos tolimesniu vystymu. Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes atsakovo atstovė į bylą pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) pažymą (b. l. 6-10), iš kurios matyti, kad bendrovėje dirba du darbuotojai, pats pareiškėjas bendrovėje nedirba, jokių legalių pajamų neturi, bendrovės skola VSDFV biudžetui yra 3973,93 Eur.
Pareiškėjo teiginys, kad 2016-02-02 yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete N. V., negali būti šios bylos argumentas, nes priimant ginčo sprendimą apie šias aplinkybes Migracijos departamentui nebuvo žinoma, atsakovas sprendime pažymėjo, jog pareiškėjas leidimą laikinai gyventi turėjo tik nuo 2014-12-29, jo ryšiai su Lietuvos Respublika nevertinti kaip ilgalaikiai, ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas neturėjo šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.
Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas vadovaudamasis Įstatymo 43 straipsnio nuostatomis gali pateikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu, o Migracijos departamentas turi įvertinti ir atsižvelgti ir į kitas su pareiškėjo asmeniu susijusias aplinkybes, o būtent jo šeiminę padėtį, galimybę su šeima gyventi užsieniečio kilmės valstybėje, į pareiškėjo buvimo Lietuvoje trukmę, taip pat į laiką, kuris praėjo nuo pažeidimo padarymo ir asmens elgesį tuo laiku, į susijusių asmenų pilietybes, tame tarpe santuokos trukmę bei kitas aplinkybes, rodančias, ar sudaryta santuoka yra nefiktyvi.
Esant šioms aplinkybėms, ginčo santykį reglamentuojančioms teisės normoms, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą neišduoti ir nepakeisti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo elgesys vertinamas, kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, be to, pareiškėjas negauna reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyvenimui, nes nedirba. Atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, sprendimas pagrįstais faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai vertino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas skunde išdėstytais argumentais, sprendimas paliekamas nepakeistas.
Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas nėra teisinio pagrindo įpareigoti įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.