- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-13
- Bylos Nr.
- 2S-937-657/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-12710-2010-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Žibutė Budžienė
- Suinteresuotas asmuo
- J. M. B.
- Pareiškėjas
- J. K.
- Advokatai
- Rasa Užkuraitienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuotojo asmens J. M. B. atstovaujamos advokatės Rasos Užkuraitienės atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2905-475/2013, kuria buvo tenkintas pareiškėjų J. K. ir E. K. atstovės D. K. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo priėmimo sustabdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-20 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-505-713/2012 ir Kauno apygardos teismo 2012-09-11 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1573-343/2012 vykdymą, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjų atstovė kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-505-713/2012 ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti 2012-03-20 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-505-713/2012 ir 2012-09-11 Kauno apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1573-343/2012 vykdymą iki procesinio sprendimo civilinėje byloje dėl prašymo atnaujinti procesą įsiteisėjimo. Nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2-505-713/2012 yra išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas vykdymui antstolio R. S. kontorai, antstolis bet kuriuo metu gali pradėti priverstinius vykdymo veiksmus ir pareiškėjas iškeldinti iš gyvenamosios patalpos (b.l. 3-6).
II. Pirmos instancijos teismo nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi prašymą patenkino - taikė laikinąją apsaugos priemonę – sustabdė Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-20 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-505-713/2012 ir Kauno apygardos teismo 2012-09-11 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1573-343/2012 vykdymą iki procesinio sprendimo civilinėje byloje dėl prašymo atnaujinti procesą įsiteisėjimo (b.l. 22-23). Nurodė, jog Kauno miesto apylinkės teismas 2012-03-20 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-505-713/2012, kuriuo nusprendė iškeldinti D. K. su nepilnamečiais vaikais: J. K., E. K. ir E. K. su visa manta iš J. M. B. priklausančių patalpų: koridoriaus 1-5/ 4,93 kv.m, virtuvės 1-3/12,77 kv.m, kambarių 1-4/16,80 kv.m, 1-1/17,85 kv.m, 1-2/14,86 kv.m.. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos J. K. ir E. K. pateikė teismui prašymą atnaujinti procesą Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-505-713/2012, ir prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-20 sprendimą, ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad nieko nežinojo apie priimtą Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-20 sprendimą, kol mama D. K. nepranešė apie priverstinio vykdymo veiksmus. Mano, kad pareiškėjų neįtraukimas į procesą, ieškovei tiesiogiai reiškiant joms ieškinį dėl iškeldinimo iš jai nuosavybės teise priklausančių patalpų, kuriose pareiškėjos iki dabar gyvena, laikytinas pagrindu proceso atnaujinimui byloje, nes teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (CPK 366 str. 7 p.). Teismas konstatavo, jog civilinėje byloje Nr. 2-505-713/2012 jau išduotas vykdomasis raštas ir perduotas vykdyti antstoliui, todėl siekiant užtikrinti pareiškėjų interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymą, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu suinteresuotasis asmuo J. M. B. atstovaujama advokatės Rasos Užkuraitienės prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (b.l. 92-94). Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 372 straipsnio nuostatas. Sistemiškai vertinant šią normą, darytina išvada, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas turi būti susijęs su sprendimo vykdymo apsunkimu arba visišku neįvykdymu. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, jų būtinumo visiškai nepagrindė, nutartyje nenurodyti motyvai, kodėl būtina taikyti laikinąsias priemones ir kodėl gali pasidaryti neįmanoma įvykdyti sprendimą ar bus apsunkintas sprendimo vykdymas, todėl nutartis apeliantės nuomone neatitinka nutarčiai keliamų reikalavimų ir yra priimta pažeidžiant CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Pareiškėjos nepateikė jokių duomenų, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būtų apsunkintas būsimo teismo procesinio sprendimo vykdymas. Teismas, priimdamas sprendimą dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, pažeidė ieškovės CK 4.37 straipsnio įtvirtintą nuosavybės teisę. Nagrinėjamoje byloje įvykdžius sprendimą, net jei ir bus priimtas naujas sprendimas ir ieškinys atmestas, sprendimo vykdymas nepasunkėtų ir jį būtų galima įvykdyti, taikant sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą. Nutartis, kuria yra be teisinio pagrindo sustabdytas sprendimo vykdymas, priimta pažeidžiant principinę nuostatą, kad teismo sprendimas yra privalomas visiems.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas nutartimi pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, kadangi teismas be teisinio pagrindo taikė įsiteisėjusio sprendimo sustabdymą, tačiau netaikė įstatymo nuostatos, numatančios galimybę pareikalauti, kad prašymą padavęs asmuo pateiktų išieškotojo nuostolių, galinčių atsirasti dėl sprendimo ar nutarties vykdymo sustabdymo, atlyginimo užtikrinimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėjos J. K. ir E. prašo atskirąjį skundą atmesti, o Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (b.l. 98-104). Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę motyvavo tiek pareiškėjų interesų apsauga, tiek byloje esančiais duomenimis apie vykdomojo rašto išdavimą, todėl apeliantės teiginys, jog teismo nutartis neatitinka nutartims keliamų reikalavimų, yra nepagrįstas. Bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad yra reali grėsmė pareiškėjų įstatymo saugomiems interesams į gyvenamąjį būstą, šiuo metu jas siekiama neteisėtai iškeldinti, tuo pareiškėjoms bus padaryta akivaizdi žala, todėl teismas šias aplinkybes pagrįstai įvertino kaip realią grėsmę jų interesams ir vertino kaip pakankamą pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nors ieškovė yra ginčo turto bendrasavininkė, tačiau ji turi savo nuosavybe naudotis, nepažeisdama kitų asmenų teisėtų interesų. Nagrinėjamoje byloje sprendimo atgręžimo institutas nėra taikomas. Šalių lygiateisiškumo principas nebuvo pažeistas. Ieškovės argumentas, kad nutartis pažeidžia principinę nuostatą, kad teismo sprendimas yra privalomas visiems, yra teisiškai nepagrįstas. Nesutinka, kad prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiama užvilkinti bylos nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Laikinųjų apsaugos priemonių instituto reikšmė ir paskirtis – preliminariomis priemonėmis pašalinti arba sumažinti galimos žalos ateityje kilimą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, yra vertinamas ne ieškinio reikalavimų pagrįstumas, o kitos aplinkybės, kaip antai grėsmė, kad iki bylos išnagrinėjimo bus padaryta žala įstatymo saugomiems asmenų interesams.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte yra numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Vienas iš šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo atvejų – kuomet paduodamas prašymas dėl proceso atnaujinimo (CPK 372 str. 2 d.). CPK 372 straipsnio 2 dalis numato, kad prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą, iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, taikymo sąlyga – teismo įsitikinimas, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikęs asmuo tikėtinai pagrindė sąlygas, būtinas proceso atnaujinimui, ir kad jo pateikti argumentai bei įrodymai gali turėti įtakos ankstesnio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Lietuvos Respublikos CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, kad valstybė privalo nustatyti veiksmingą vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo sistemą. Valstybė turi pozityvią pareigą vaikui rūpintis juo ir ginti jo interesus, kai to reikia. Nurodytas principas taip pat reiškia, kad sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus tiek teismas, tiek kiti asmenys privalo pirmiausiai atsižvelgti į vaiko interesus ir jais vadovautis. Pagrindas taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones kaip sprendimo vykdymo sustabdymas yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaikų teisės ir interesai. Priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas šiomis įstatymo nuostatomis pasinaudojo.
Pažymėtina, jog klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimas priklauso nuo to, kokioje prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje jis yra sprendžiamas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas išsamaus įrodymų tyrimo bei vertinimo neatlieka. Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo įsitikinti, kad pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą yra išduotas vykdamasis raštas ir pradėtas sprendimo vykdymas – pareiškėjų iškeldinimas (t.y., pagrindė grėsmę pareiškėjų interesams), taigi buvo pagrindas stabdyti teismo sprendimo vykdymą iki teisme bus priimtas procesinis sprendimas šioje byloje (b.l. 96). Todėl apeliantės argumentai, kad teismo nutartis sustabdyti teismo sprendimo vykdymą yra nemotyvuota, priimta nesant įrodymų, atmetami.
Teismas nesutinka su atskirajame skunde nurodomu argumentu, kad nepateikti argumentai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas galbūt palankaus pareiškėjoms sprendimo įvykdymas. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nutartis atnaujinti procesą yra tik tarpinis procesinis sprendimas (CPK 370 str. 3 d.), savaime nelemiantis bylos baigties ir šalių materialiųjų teisių ir pareigų apimties. Tokia nutartis nereikalauja priverstinio vykdymo, nes ja tik konstatuojamas proceso atnaujinimo pagrindų buvimas. Jei sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą arba apeliacine tvarka nagrinėjant atskirąjį skundą dėl šį klausimą išsprendusio pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, paaiškėja, jog yra priimta ir įsiteisėjusi teismo nutartis, kuria teismas nutarė atnaujinti procesą (b.l. 85-88), laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra galimas, nes laikinosios apsaugos priemonės gali užtikrinti joms keliamų tikslų įgyvendinimą. Tai reiškia, kad byla pakartotinai bus nagrinėjama, ankstesnis procesinis teismo sprendimas bus peržiūrimas, o ją išnagrinėjus gali būti priimti CPK 371 straipsnio 1 dalyje nurodyti sprendimai. Todėl sprendžiant, ar nesustabdžius sprendimo (nutarties) vykdymo nepasunkės teismo sprendimo įvykdymas, vertinamas ne teismo nutarties atnaujinti procesą vykdymas, o teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo galimybė (CPK 373 str.), jei išnagrinėjus bylą atnaujintame procese tektų atgręžti sprendimo vykdymą (CPK 760 str.). Nagrinėjamoje byloje buvo pateikti duomenys, kad antstolis vykdo teismo sprendimą byloje, kurioje buvo prašoma atnaujinti procesą. Išieškotojos, kuri yra fizinis asmuo, naudai siekiama iškeldinti pareiškėjas iš užimamų patalpų, o tai sudaro pagrindą manyti, kad įvykdžius tokį teismo sprendimą jo atgręžimas gali būti apsunkintas. Todėl tokios laikinosios apsaugos priemonės taikymas nelaikytinas teismo sprendimo vykdymo vilkinimu.
Atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstai, netaikė nuostolių atlyginimo instituto. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar iš tikrųjų egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galės patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes – vadovautis juos pagrindžiančiais įrodymais. Paprastai teismas nustato atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą tais atvejais, kai pagal bylos duomenis yra realiai prognozuojama, kad nuostoliai gali atsirasti, ir byloje yra duomenų, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo patirtų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti (nuostoliai yra ar bus dideli, ieškovas yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan.), atsakovui, prašančiam galinčių atsirasti jo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pateikus duomenis apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų skaičiavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-402/2008, 2008 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-695/2008; 2009 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-730/2009, ir kt.). Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nuostolių atlyginimo, kadangi į bylą nepateikta jokių duomenų apie galimų nuostolių dydį, preliminarų jų skaičiavimą.
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl atskirojo skundų argumentais naikinti ar pakeisti ją nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 339 str., teismas
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.