Kauno apygardos teismo nutartis

2012-09-11 · Civilinė byla Nr. 2A-1573-343/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2012-07-05Kauno apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2012-09-11Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-09-11
Bylos Nr.
2A-1573-343/2012
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-12710-2010-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Arvydas Žibas
Atsakovas
B. M., D. K.
Ieškovas
J. M. B.
Kategorijos
  • 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 93.2.13pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1573-343/2012(Proceso Nr. 2-05-3-12710-2010-4)Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.9.1; 30.10; 93.2.13; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. rugsėjo 11 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės B. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-505-713/2012 pagal ieškovės J. M. B. ieškinį atsakovėms B. M., D. K. dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo ir iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir atsakovės B. M. priešieškinį ieškovei dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo, naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos pakeitimo, išlaidų bendram turtui išlaikyti atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Patikslintu ieškiniu (b.l. 49-52, 68, t. 3) ieškovė prašė nustatyti 126,42 m² bendrojo ploto ir 83,53 m² gyvenamojo ploto gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio S(duomenys neskelbtini) naudojimo tvarką, pagal kurią 2/3 dalis namo nuosavybės teise valdanti ieškovė naudotųsi pirmojo aukšto patalpomis, pažymėtomis indeksais I-1 (17,85 m² kambarys), I-2 (14,86 m² kambarys), I-3 (12,77 m² virtuvė), I-4 (16,80 m² sanitarinis mazgas) ir I-6 (3,88 m² sanitarinis mazgas), 1/3 dalį namo nuosavybės teise valdanti atsakovė B. M. naudotųsi antrojo aukšto patalpomis, pažymėtomis indeksais I-7 (9,14 m² virtuvė), I-8 (4,42 m² koridorius), I-9 (2,90 m² sanitarinis mazgas), I-10 (21,23 m² kambarys) ir I-11 (5,74 m² kambarys), bendraturtės kartu naudotųsi pirmame aukšte esančia patalpa, pažymėta indeksu I-5 (4,93 m² koridorius) ir rūsio patalpa, pažymėta indeksu R-1 (5,93 m²), iškeldinti iš ieškovei priklausančių patalpų atsakovę D. K. su nepilnamečiais vaikais, priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, jog atsakovė B. M. naudojasi ženkliai didesne namo dalimi, nei jai priklauso, taip pažeisdama ieškovės nuosavybės teises. Nors tarp atsakovės B. M. ir velionio ieškovės sutuoktinio dar 1980 m. rugsėjo 16 d. ir buvo sudaryta naudojimosi namu sutartis, apimanti visą namo plotą, sutartyje nėra detalizuota, kaip turi būti naudojamasi namo antruoju aukštu, o atsakovė be pagrindo yra visą antrąjį aukštą užėmusi. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, jog ji, siekdama išvengti konfliktų, sutinka naudotis mažesne namo dalimi, nei jai priklausytų. Be to, dalyje ieškovei priklausančių patalpų be jokio teisėto pagrindo gyvena atsakovė D. K. su nepilnamečiais vaikais, neleidžianti ieškovei naudotis virtuve, ją užgauliojanti. Vaikų keliamas triukšmas trikdo ieškovės ramybę.

Patikslintu priešieškiniu (b.l. 136-140, t. 2) atsakovė B. M. prašė pakeisti bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, priskiriant atsakovei 64/100 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ieškovei - 36/100 dalis, pakeisti 1980 m. rugsėjo 16 d. sutartimi nustatytą naudojimosi namu tvarką, paskiriant atsakovei naudotis patalpomis, pažymėtomis indeksais I-2 (14,86 m² kambarys), I-7 (9,14 m² virtuvė), I-8 (4,42 m² koridorius), I-9 (2,90 m² sanitarinis mazgas), I-10 (21,23 m² kambarys), I-11 (5,74 m² kambarys), I-12 (13,49 m² kambarys), paskiriant ieškovei naudotis patalpomis, pažymėtomis indeksais I-1 (17,85 m² kambarys), I-4 (16,80 m² sanitarinis mazgas), paskiriant šalims kartu naudotis patalpomis, pažymėtomis indeksais I-3 (12,77 m² virtuvė), I-5 (4,93 m² koridorius), I-6 (3,88 m² sanitarinis mazgas, R-1 (5,93 m²), pripažinti negaliojančia 1994 m. vasario 24 d. paveldėjimo pagal testamentą liudijimo dalį dėl mansardos paveldėjimo, pakeisti bendraturčių dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, priskiriant atsakovei 87/100 dalis ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ieškovei - 13/100 dalių, nustatyti naudojimosi ūkiniu pastatu tvarką, paskiriant ieškovei naudotis 858/1000 dalimis patalpos, pažymėtos indeksu 1-1, tuo tarpu likusią nurodytos patalpos dalį bei visas kitas patalpas paskiriant naudotis atsakovei, priteisti iš ieškovės atsakovei 11576,64 Lt už ieškovei tenkančios ūkinio pastato dalies rekonstrukciją, 17416,27 Lt už ieškovei tenkančios gyvenamojo namo dalies remonto darbus, 1860,65 Lt už dujinio katilo įrengimą, 1740,63 Lt už trifazio įvado ir durų pakeitimą, 5006,54 Lt už ieškovei priklausančios žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies išlaikymą, 1029,56 Lt už gatvės priežiūrą, taip pat bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovė nurodė, kad gyvenamojo namo mansarda buvo įrengta jos lėšomis, todėl mansarda jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Apie tai, jog ieškovė pretenduoja ir į šią namo dalį, atsakovė nurodė sužinojusi tik tuomet, kai gavo ieškovės teismui pateiktą ieškinį. Nurodytas aplinkybes atsakovė nurodė vertinanti kaip pagrindą šalių dalims bendrojoje nuosavybėje pakeisti. Dalių pakeitimas sąlygoja būtinybę pakeisti ir naudojimosi turtu tvarką, taip pat pripažinti negaliojančia paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kuria ieškovė nepagrįstai įgijo teises į dalį mansardos. Tame pačiame sklype buvusį seną ūkinį pastatą atsakovė nurodo nugriovusi ir jo vietoje pastačiusi ženkliai didesnį ūkinį pastatą. Kadangi ieškovė prie rekonstrukcijos neprisidėjo, atsakovės dalis bendrojoje nuosavybėje didintina, nustatytina naudojimosi statiniu tvarka. Be to, iš ieškovės atsakovei priteistina rekonstrukcijos išlaidų dalis, tenkanti ieškovei priklausančiai statinio daliai. Kartu atsakovė nurodė savo lėšas investavusi ir į gyvenamojo namo remonto, žemės sklypo priežiūrą, kurių dalis atsakovei priteistina iš ieškovės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 20 d. sprendimu (b.l. 72-82, t. 3) ieškinį patenkino, priešieškinį patenkino iš dalies, patvirtino ieškovės ieškinyje nurodytą naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką, iškeldino iš ieškovei priklausančių patalpų atsakovę D. K. su nepilnamečiais vaikais, patenkino priešieškinio reikalavimą dėl dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje į ūkinį pastatą pakeitimo, patvirtino atsakovės priešieškinyje nurodytą naudojimosi ūkiniu pastatu tvarką, kitus priešieškinio reikalavimus atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės ir atsakovės B. M. po 29,74 Lt teismo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti. Teismas nurodė, kad galimybė įteisinti mansardą ir įregistruoti nuosavybės teises į ją savo vardu pati savaime nereiškia, jog mansarda tapo atsakovės nuosavybe. Šią aplinkybę paneigia ir vėlesni atsakovės veiksmai sudarant sutartį dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarkos, kuria nenumatyta atsakovės teisė naudotis mansarda, bei jos buvusio bendraturčio veiksmai mansardą kartu su likusia jam priklausančio namo dalimi paliekant ieškovei. Atsakovei nenuginčijus testamento, kurio pagrindu ieškovei išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, pastarojo sandorio ginčijimas nesukurs jokių teisinių pasekmių, todėl atitinkamą priešieškinio reikalavimą tenkinti nėra pagrindo. Be to, atsakovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui pareikšti. Ieškinio senatį teismas pritaikė ir priešieškinio reikalavimui dėl 1980 m. rugsėjo 16 d. sutartimi nustatytos naudojimosi namu tvarkos pakeitimo. Aplinkybė, jog mansarda buvo priskirta jos buvusio bendraturčio nuosavybei, yra akivaizdi iš sutarties turinio, šios aplinkybės atsakovė negalėjo nežinoti nuo pat sutarties sudarymo momento. Atmetus nurodytus priešieškinio reikalavimus, negali būti tenkinamas ir priešieškinio reikalavimas dėl bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo bei reikalavimas dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo. Kadangi namą atsakovė remontavo, aplinką tvarkė neturėdama ieškovės sutikimo, ji pripažinta veikusia savo rizika, neturinčia teisės į patirtų išlaidų dalies kompensavimą. Analogišku pagrindu atmestas ir priešieškinio reikalavimas dėl išlaidų ūkinio pastato rekonstrukcijai dalies atlyginimo. Priešieškinio reikalavimus dėl dalių bendrojoje nuosavybėje į ūkinį pastatą pakeitimo ir naudojimosi ūkiniu pastatu tvarkos nustatymo teismas patenkino atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė šių reikalavimų pagrįstumo neginčijo. Palikdamas nepakeistas šalių dalis nuosavybės teise valdant gyvenamąjį namą, teismas pripažino, jog ieškovės pasiūlyta naudojimosi namu tvarka, pagal kurią ji naudosis namo pirmuoju aukštu, o atsakovė - antruoju, su teise naudotis koridoriumi, vedančiu į antrąjį aukštą, atitinka patalpų naudojimą pagal paskirtį, ieškovės sutikimu atsakovė galės naudotis didesne, nei jai priklausytų, namo dalimi, todėl jos interesai nebus pažeisti. Teismas pripažino, jog atsakovė D. K., būdama ieškovės anūkė ir ilgą laiką gyvendama ginčo patalpose, gyveno ten panaudos pagrindais. Ieškovė tinkamai pareiškė reikalavimą atsakovei išsikelti, atsakovės iškeldinimas jos ir jos vaikų teisių iš esmės nepažeis, kadangi ji galės gyventi atsakovei B. M. priskirtose patalpose, todėl ieškinio reikalavimas dėl atsakovės ir jos vaikų iškeldinimo tenkintas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu (b.l. 86-97, t. 3) atsakovė B. M. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovės patikslintas ieškinys ir atmesta dalis atsakovės patikslinto priešieškinio reikalavimų, priimti naują sprendimą, ieškovės patikslintą ieškinį atmesti, atsakovės patikslintą priešieškinį patenkinti visiškai, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Savo poziciją apeliantė grindžia šiais argumentais:

Namo mansarda buvo pastatyta apeliantės lėšomis, ji pašalino savavalinės statybos padarinius, todėl mansarda jai priklauso asmeninės nuosavybės teise. Pripažindamas apeliantės teisę įsiteisinti mansardą jos buvęs bendraturtis kartu patvirtino į šią namo dalį nepretenduojantis. Sudarant 1980 m. rugsėjo 16 d. sutartį dėl naudojimosi namu tvarkos nustatymo mansarda dar nebuvo inventorizuota, todėl į sutartį ji nebuvo įtraukta. Buvęs bendraturtis davė sutikimą apeliantei padidinti jos dalį bendrojoje nuosavybėje, kas vertintina kaip pagrindas tenkinti priešieškinio reikalavimą dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo. Reikalavimui dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje pakeitimo pareikšti joks ieškinio senaties terminas nenustatytas. Iki kol ieškovė nesikreipė į teismą dėl naudojimosi namu tvarkos pakeitimo ir atsakovės D. K. iškeldinimo, apeliantė naudojosi namo dalimi, atitinkančia jos poziciją dėl nuosavybės teisių dalių, t.y. jos teisių pažeidimo, o kartu ir ieškinio senaties termino pradžios momentu laikytinas būtent ieškinio nagrinėjamoje byloje pareiškimas. Kadangi buvęs apeliantės bendraturtis neįgijo nuosavybės teisių į mansardą, jis negalėjo jų palikti ieškovei, o pastaroji negalėjo įgyti nuosavybės teisių į atitinkamą namo dalį. Kartu apeliantė nurodė neginčijanti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jos reikalavimas dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiu, kadangi, palikėjui neturėjus nuosavybės teisių į mansardą, paveldėjimo teisės liudijimu ieškovė šių teisių taip pat neįgijo. Kadangi mansarda buvo pastatyta su buvusio bendraturčio sutikimu, yra pagrindas keisti dalis bendrojoje nuosavybėje, taip pat nustatyti naują naudojimosi namu tvarką.Ieškinio reikalavimą dėl naujos naudojimosi namu tvarkos nustatymo teismas patenkino neatsižvelgdamas į tai, jog naudojimosi tvarka jau buvo nustatyta 1980 m. rugsėjo 16 d. sutartimi, šios tvarkos nepakeisdamas. Nepagrįstas ir teismo argumentas, jog apeliantė praleido terminą reikalavimui dėl naudojimosi turtu tvarkos pakeitimo pareikšti. Niekur sutartyje nenumatyta, jog buvo tariamasi ir dėl naudojimosi mansarda tvarkos nustatymo. Be to, apeliantė neprašo pakeisti sutarties sąlygų, ji prašo pakeisti naudojimosi namu tvarką taip, kad ji atitiktų šalių dalis bendrojoje nuosavybėje. Išvadą, jog ieškovė nedavė atsakovei sutikimo bendram turtui išlaikyti ir pagerinti, teismas padarė nevertinęs reikšmingų aplinkybių, susijusių su jos elgesiu remonto metu, persikėlimu į suremontuotas patalpas. Konkrečios sutikimo formos įstatymas nenumato. Be to, savo procesiniuose dokumentuose ieškovė nenurodė nedavusi sutikimo remonto ir priežiūros darbams atlikti. Teismo išvada, jog ūkinio pastato rekonstrukcija atlikta neturint ieškovės sutikimo, prieštarauja byloje esančiam rašytiniam įrodymui (b.l. 46, t. 2). Be ieškovės sutikimo apeliantė nebūtų galėjusi įteisinti statinio rekonstrukcijos. Nurodyta aplinkybė yra ne tik pagrindas keisti šalių dalis bendrojoje nuosavybėje, bet ir pagrindas reikalauti dalies išlaidų kompensavimo. Sprendimą dėl nepilnamečių vaikų iškeldinimo teismas priėmė neįtraukęs jų į bylą suinteresuotais asmenimis. Tenkindamas dalį priešieškinio reikalavimų, teismas neišsprendė apeliantės prašymo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje taip pat gautas atsakovės D. K. prisidėjimas prie apeliacinio skundo (b.l. 122-123, t. 3).

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 112-119, t. 3) ieškovė prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir nurodo, kad ginčo mansarda buvo pastatyta dar iki dalies namo padovanojimo apeliantei tuometinio namo savininko ir ieškovės bendromis lėšomis, tiesiog ne visas plotas buvo inventorizuotas dėl statybos savavališkumo. Todėl ir įteisinta apeliantės iniciatyva buvo ne visa mansarda, bet tik jos dalis. Apeliantė nepateikė teismui ir jokių įrodymų, jog mansarda pastatyta jos lėšomis. Buvusio bendraturčio sutikimas apeliantei įregistruoti mansardą negali būti prilyginamas nuosavybės teisių atsisakymui. Skundo argumentas, jog sudarant 1980 m. rugsėjo 16 d. sutartį mansarda nebuvo inventorizuota, prieštarauja sutarties turiniui. Nors skundu apeliantė prašo patenkinti visus jos priešieškinio reikalavimus, ji nenurodo pagrindų sprendimo daliai, kuria atmestas jos reikalavimas dėl dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, panaikinti, pati tvirtina sutinkanti su teismo motyvais atitinkamos išvados atžvilgiu. Atsižvelgdamas į tai, jog pasikeitė gyvenamojo namo plotas, jog apeliantė valdė neproporcingai didelę namo dalį, teismas pagrįstai patenkino ieškinio reikalavimą dėl naudojimosi turtu tvarkos nustatymo ir atmetė atitinkamą priešieškinio reikalavimą. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog jos patirtos turto remonto ir priežiūros išlaidos buvo būtinos turtui išlaikyti ir išsaugoti, atitinkamą įrodinėjimo pareigą be pagrindo perkeldama teismui. Ieškovė nebuvo davusi apeliantei sutikimo nugriauti senąjį ūkinį pastatą ir pastatyti naują. Be to, be ieškovės sutikimo apeliantė nugriovė ieškovei priklausiusį garažą. Apeliantės išlaidos nebuvo susiję su šio turto išlaikymu ar išsaugojimu, todėl reikalavimas dėl patirtų išlaidų atlyginimo pagrįstai atmestas. Akcentuotuoja ir tai, jog ieškovės dalis bendrojoje nuosavybėje išliko nepadidėjusi. Kadangi apeliantė neturi teisės reikšti reikalavimus iškeldintų atsakovės D. K. vaikų vardu, skundo argumentai dėl jų iškeldinimo teisėtumo nenagrinėtini.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl nuosavybės teisių į turtą ginčijimo

Nuosavybės teisių įgijimo pagrindai yra įvardijami CK 4.47 straipsnyje. Vienas iš tokių pagrindų - turto paveldėjimas (CK 4.47 str. 2 p.). Įgytą nuosavybės teisę įregistravus viešajame registre, atitinkami duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 str.). Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, jog asmuo, siekiantis įgyti nuosavybės teises į turtinį objektą pagrindu, prieštaraujančiu viešajame registre įregistruotam kito asmens nuosavybės teisių į tą patį turtą įgijimo pagrindui, privalo ne tik įrodyti savo nurodomo pagrindo egzistavimo faktą, bet ir nuginčyti tą faktą, kurio pagrindu nuosavybės teisės yra įregistruotos kito asmens vardu. Nagrinėjamu atveju apeliantė nuosavybės teises į ginčo namo dalį nurodo įgijusi statybos būdu (CK 4.47 str. 4 p.). Tačiau nuosavybės teisės į tą pačią namo dalį yra įregistruotos ieškovės vardu jai paveldėjus mirusio sutuoktinio turtą. Testamente, kurio pagrindu įvyko paveldėjimas, ginčo namo dalis įvardijama kaip palikėjo nuosavybė. Neigdama šį faktą apeliantė privalėjo nuginčyti atitinkamą testamento, o kartu ir jo pagrindu išduoto paveldėjimo teisės liudijimo dalį. Kaip teisingai ginčijamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, reikalavimas dėl dalies testamento nuginčijimo apskritai nebuvo pareikštas. Pripažindama šį argumentą apeliantė skunde nurodo neginčijanti ir teismo išvados, kuria atmestas priešieškinio reikalavimas dėl palikimo teisės liudijimo dalies nuginčijimo, teisėtumo. Likus nenuginčytam nuosavybės teisių į ginčo turtą ieškovės vardu atsiradimo pagrindui, teismas negali patvirtinti kito, jam prieštaraujančio nuosavybės teisės įgijimo apeliantės vardu pagrindo egzistavimo. Bendrosios nuosavybės teisių ribota apimtis lemia specifinį bendraturčių tarpusavio santykių statusą: vienas bendraturtis daugiau teisių įgyti gali tik atitinkamą teisių dalį atėmęs iš kito bendraturčio. Apeliantės noras nesusieti aptartų aplinkybių į vieną visumą vertintinas kaip nepagrįstas siekis išvengti ryšio tarp nuosavybės teisių įregistravimo ieškovės vardu ir apeliantės teisių pažeidimo, kuris lemia ir ieškinio senaties terminų skaičiavimą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovės paveldėtų nuosavybės teisių įregistravimas viešajame registre, apeliantei laikantis pozicijos, jog jai priklauso dalis ieškovės paveldėto turto, atskleidė apeliantei jos pačios įvardijamo apeliantės teisių pažeidimo faktą. Apeliantė neginčija teismo nustatytos aplinkybės, jog senaties terminas atitinkamiems sandoriams nuginčyti pasibaigė iki priešieškinio pareiškimo dienos. Nurodydama, jog reikalavimas reiškiamas dėl dalių bendrojoje nuosavybėje pakeitimo, o ne dėl sandorių, kuriais nuosavybės teises įgijo ieškovė, nuginčijimo, apeliantė siekia dirbtinai išvengti senaties termino praleidimo padarinių. Elgdamasi pasyviai, laiku ir tinkamai nepareiškusi reikalavimo dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo dalių nuginčijimo, apeliantė netiesiogiai pripažino atitinkamas bendraturtės teises ir prarado galimybę jas ginčyti įrodinėdama alternatyvių savo teisių egzistavimo faktą.

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia vertinti kaip pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kuria buvo atmesti priešieškinio reikalavimai dėl nuosavybės teisės dalių į ginčo namą pakeitimo ir naudojimosi namu tvarkos, atitinkančios patikslintas nuosavybės teisių dalis, patikslinimo. Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, jog apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuosavybės teisių į gyvenamojo namo mansardą įgijimo aplinkybėmis, apeliantei nenuginčijus ieškovės nuosavybės teisių į atitinkamą turtą, negali turėti įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo

Jeigu bendraturčiams CK 4.81 straipsnyje nustatyta tvarka nepavyksta išspręsti ginčo dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu, jų ginčą sprendžia teismas. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo pagrįstumą apeliantė ginčija iš esmės tik tuo aspektu, jog ieškovės prašoma nustatyti tvarka neatitinka nuosavybės teisių dalių, kurias priešieškiniu prašė nustatyti apeliantė. Pripažinus atitinkamą priešieškinio reikalavimą nepagrįstu, išnyko ir apeliantės nurodomos kliūtys ieškovės įvardintai patikslintai naudojimosi ginčo turtu tvarkai nustatyti. Kaip teisingai nurodė ieškovė, jos siūloma tvarka nepažeidžia apeliantės teisių, kadangi apeliantei pagal teismo patvirtintą naudojimosi namu tvarką tenkanti realioji namo dalis yra didesnė už jai nuosavybės teise priklausančią idealiąją dalį. Apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovė netinkamai suformulavo ieškinio reikalavimą, prašydama nustatyti naudojimosi namu tvarką, o ne pakeisti nustatytąją 1980 m. rugsėjo 16 d. sutartimi, vertintinas kaip formalus, neįtakojantis nei ieškovės pareikšto reikalavimo, nei teismo išvados dėl tokio reikalavimo teisėtumo ir pagrįstumo, esmės. Iš ginčijamo sprendimo turinio akivaizdu, jog, jam įsiteisėjus, galios nauja, sprendime įvardinta naudojimosi namu tvarka, dėl ko neteks galios jai prieštaraujanti 1980 m. rugsėjo 16 d. sutartimi nustatyta tvarka, o tai iš esmės ir reiškia ne naujos tvarkos nustatymą, bet galiojusios tvarkos pakeitimą. Priešinga išvada būtų nesuderinama su proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais, nulemtų beprasmį pakartotinį bylinėjimąsi vien dėl pavartotos formuluotės patikslinimo.

Dėl išlaidų bendro turto pagerinimui kompensavimo

Vadovaujantis CK 4.76 straipsniu, kiekvienas bendraturtis privalo prisidėti prie bendro turto išlaikymo ir išsaugojimo. Ši norma detalizuojama CK 4.83 straipsnio 4 dalyje, kurioje nurodoma, kad bendraturtis privalo apmokėti tik tas jo turto daliai tenkančias išlaidas, kurios yra susiję su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais, taip pat tas, kurioms jis yra davęs sutikimą. Nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodinėjo patirtų išlaidų būtinumo fakto. Ji nurodė atlikusi turto pagerinimus. Ieškovės sutikimo faktą apeliantė įrodinėjo aplinkybėmis, jog ieškovė sutiko persikelti į suremontuotą kambarį, notarine tvarka patvirtino sutikimą, kad bendraturtė statytų priestatą prie ūkinio pastato. Nurodytos aplinkybės tepatvirtina, jog ieškovė neginčijo apeliantės siekio savo rizika patirti išlaidas turto tvarkymui ar naujų objektų statybai, tačiau neleidžia daryti išvados, jog ieškovė sutiko prisidėti prie atliekamų darbų savo lėšomis, t.y. kad tarp bendraturčių buvo susitarimas dėl bendrų darbų, finansuojamų bendromis lėšomis, atlikimo. Nurodytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kuria paneigiama apeliantės teisė į dalies jos patirtų išlaidų kompensavimą, pagrįstumą.

Dėl iškeldinamų iš gyvenamosios patalpos nepilnamečių įtraukimo į bylą dalyvaujančiais asmenimis

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog atsakovės D. K. nepilnamečiai vaikai buvo iškeldinti iš gyvenamosios patalpos neįtraukus jų į bylą atsakovais. Nors apeliantė nelaikytina tinkamu apeliacijos subjektu aptariamai pirmosios instancijos teismo sprendimo daliai ginčyti (CPK 5 str., 305 str.), atsižvelgiant į tai, jog pateiktas argumentas vertinamas kaip absoliutus ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindas, aplinkybę, jog byloje yra gautas nepilnamečių vaikų įstatyminės atstovės atsakovės D. K. prisidėjimas prie apeliacinio skundo, teisėjų kolegija dėl šio skundo argumento pagrįstumo pasisako.

CPK 14 straipsnio 3 d., 266 straipsnyje įtvirtintas draudimas teismo sprendime pasisakyti dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų, kurio pažeidimas, vadovaujantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu, laikomas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu, vertintinas kaip asmens teisės pasinaudoti jam suteiktomis procesinėmis teisėmis užtikrinimo priemonė. Nebūdamas įtrauktas į bylą asmuo neturėtų galimybės nei susipažinti su jo atžvilgiu reiškiamais reikalavimais ar bylos medžiaga, nei išdėstyti savo poziciją teismui, nei skųsti jam nepalankius procesinius veiksmus ar sprendimus, t.y. iš jo būtų atimtos CPK 42 straipsnyje įtvirtintos procesinės teisės. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas grindžiamas nepilnamečių vaikų neįtraukimu į bylos nagrinėjimą. Šiuo aspektu reikšmingomis laikytinos kelios aplinkybės: pirma, į bylą atsakove buvo įtraukta nepilnamečių vaikų įstatyminė atstovė D. K., kuri ir vaikų įtraukimo į bylą atsakovais atveju būtų juos atstovavusi teisminiame procese; antra, ieškinio argumentai, kuriais buvo grindžiamas reikalavimas dėl iškeldinimo, buvo bendro pobūdžio, nebuvo atskirai identifikuojamas kiekvieno iš iškeldintinų asmenų iškeldinimo pagrindas, atitinkama ieškovės reikalavimo teisė nebuvo nukreipta į kurį nors konkretų iškeldintiną asmenį, ieškovė nurodė, jog jos teisės pažeidžiamos pačiu pašalinių asmenų gyvenimo jai priklausančioje namo dalyje faktu; trečia, apeliaciniame skunde nenurodoma, kaip konkrečiai buvo apribotos nepilnamečių vaikų procesinės teisės, kokios realios įtakos jų įtraukimas į bylą atsakovais būtų turėjęs galutinei teismo išvadai, kas pasikeis grąžinus atitinkamą klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nepilnamečius vaikus atstovaujant įstatyminei atstovei atsakovei D. K., kuri turėjo teisę ir pareigą visus bylai reikšmingus argumentus ir įrodymus savo vardu pateikti teismui pradinio bylos nagrinėjimo metu. Nurodytų aplinkybių visuma skundo argumentą dėl nepilnamečių vaikų neįtraukimo į bylą leidžia vertinti kaip formalų siekį užvilkinti ginčo išnagrinėjimą, nesusijusį su realiu pažeistų procesinių teisių gynimu, todėl atmestiną.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliantė nurodo, jog iš dalies tenkindamas jos priešieškinį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jai iš ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių taisyklė, pagal kurią išlaidos skirstomos proporcingai patenkintiems ir atmestiems teisminiams reikalavimams. Kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, ieškovė byloje pareiškė du savarankiškus materialinius teisinius reikalavimus, kurie abu buvo patenkinti, tuo tarpu apeliantė pareiškė 11 reikalavimų, iš kurių buvo patenkinti tik du. Apeliantės išlaidos turto vertinimui, taip pat didžioji dalis jos sumokėto žyminio mokesčio yra susiję su tais turtinio pobūdžio reikalavimais dėl kompensacijos priteisimo, kurie buvo atmesti. Akcentuotina ir tai, jog ieškovė patyrė 400 Lt atstovavimo išlaidų (b.l. 9-10, t. 1), apeliantė – 2 500 Lt atstovavimo išlaidų (b.l. 93, t. 2), tačiau ir skaičiuojant, jog viena kitos atžvilgiu jos buvo viso pareiškę 12 reikalavimų, kurie buvo išspręsti santykiu du su dešimt ieškovės naudai, atsižvelgus į tai, kiek kartų apeliantė tikslino savo priešieškinį, koreguodama reikalavimus, kurie galiausiai buvo atmesti, kas taip pat negalėjo neturėti įtakos jos patirtų atstovavimo išlaidų dydžiui, pirmosios instancijos teismo sprendimas patirtų išlaidų neskirstyti negali būti vertinamas kaip pažeidžiantis apeliantės teises.

Nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija vertina kaip pakankamą pagrindą apeliaciniam skundui atmesti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 20d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisRūta PalubinskaitėArvydas Žibas