Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės N. B. ieškinį atsakovui valstybės įmonei Turto bankas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės N. B. (toliau – ir ieškovė) ieškinį atsakovui VĮ Turto bankas (toliau – ir atsakovas) dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, kuriame ieškovė prašo pripažinti, kad santuokoje įgytas turtas – butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra V. K., mirusio (duomenys neskelbtini), asmeninė nuosavybė.

2. Ieškovė remdamasi 1969 m. Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – ir SŠK) 21 ir 22 straipsniais, 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 straipsnio 1 dalies, 3.88 straipsnio 2 dalies, 3.89 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra asmeninė V. K. nuosavybė.

5. Ieškovė remiasi Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. butų privatizavimo įstatymu Nr. 1-1374 Nr. 5-31773, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1991 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. 1-2128 redakcija) buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai arba jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Butų privatizavimu buvo siekiama, kad gyvenamosios patalpos taptų privačia nuosavybe, t. y. kad savininkas būtų joje gyvenantis asmuo.

11. 2021 m. rugsėjo 2 d. ieškovės atstovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją su prašymu kreiptis į Rusijos Federacijos institucijas dėl T. K. gyvenamosios vietos adreso nustatymo Rusijoje. 2021 m. lapkričio 17 d. buvo gautas atsakymas į ieškovės paklausimą. Rašte buvo pažymėta, kad T. K. yra mirusi. Ieškovė taip pat nurodė, jog duomenų apie T. K. įpėdinius nėra, niekas niekada nesikreipė dėl jos dalies bendrame turte nustatymo nuo jos mirties (duomenys neskelbtini).

12. 2021 m. birželio 7 d. VĮ Registrų centro išraše nurodoma, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1992 m. balandžio 6 d. nuosavybės teise priklauso V. K.. Ieškovė pažymėjo, jog įrašo, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, nėra.

15. Teismo posėdžio metu ieškovė prašė ieškinį tenkinti. Posėdžio metu palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad kai T. tėvas mirė, ji vis dažniau pradėjo kalbėti, kad važiuos atgal į Rusiją, o V. nenorėjo. Kuomet Lietuvos Respublika atgavo nepriklausomybę, T. pasakė, kad su mama važiuos į Rusiją, tačiau V. nenorėjo ir dėl to santykiai pablogėjo, V. grįžo gyventi į tėvų butą. Ieškovės teigimu, viskas pablogėjo maždaug 1990 metais – T. mama ir T. iškeitė T. tėvų butą į prastesnį būstą ir už gautus pinigus nusipirko namą Rusijoje. Nurodė, jog privatizuojant butą, V. neužteko savo lėšų, tai dalį investicinių lėšų davė ieškovės mama.

16. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė prašė pakeisti turto teisinį režimą. Atstovė papildomai nurodė, kad nėra išlikę V. sąskaitų išrašų, kurie patvirtintų lėšų kilmę, vadovaujasi tik pirkimo-pardavimo sutartimi bei liudytojos paaiškinimais. Nurodė, jog Rusijos Federacijos ištuokos sprendimo nėra, bet jame ir nebūtų buvę galima spręsti dėl Lietuvos Respublikoje esančio turto padalijimo. Nurodė, kad jeigu T. būtų laikiusi, kad jai priklauso turtas Lietuvoje, ji būtų kreipųsis į Lietuvos institucijas. Atstovė pažymėjo, jog VĮ Turto bankas prieštaravimo nereiškia.

17. Teismo posėdžio metu apklausiama liudytoja R. B. iš esmės patvirtino ieškinyje nurodytas aplinkybes. Liudytoja papildomai paaiškino, kad jos brolis butą paliko krikšto dukrai – jos dukrai (ieškovei). Nurodė, jog ji gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Paaiškino, jog (duomenys neskelbtini) ištekėjo, pagimdė N., dar pragyveno bute apie 2-3 metus. V. tuo metu buvo armijoje. Broliui grįžus, persikėlė į vyro tėvų butą. Nurodė, jog T. iš Lietuvos išvyko 1989-1990 m., t. y. iki buto išpirkimo. Nurodė, jog T. apie buto išpirkimą net nežinojo. V. bendrai su T. nieko nepirko. Liudytojos teigimu, butas svarbus šeimai kaip gimtas lizdas. Paaiškino, kad kai V. sudarinėjo testamentą, negalvojo, kad su kažkuo jį dalinasi.

18. Atsakovo VĮ Turto bankas atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Teisme gautas prašymas bylą nagrinėti VĮ Turto banko atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

19. Ieškinys tenkintinas visiškai.

20. Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo bylą pagal ieškovės N. B. ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas. Ieškovė prašė pripažinti, kad santuokoje įgytas turtas – butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra V. K., mirusio (duomenys neskelbtini), asmeninė nuosavybė.

21. Byloje pateiktas (duomenys neskelbtini) medicininis mirties liudijimas, kuriame nurodoma, jog V. K. (duomenys neskelbtini) mirė.

22. Į bylą pateikta (duomenys neskelbtini) sudaryto testamento kopija bei (duomenys neskelbtini) testamentų registro išrašas. Minėti dokumentai patvirtina, jog V. K. (testatorius) butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paliko dukterėčiai N. B., kuri palikimą priėmė.

23. Byloje pateikta Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) santuokos sudarymo įrašo kopija patvirtina, jog V. K. ir T. K. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką.

24. Iš byloje pateikto santuokos nutraukimo liudijimo vertimo, matyti, kad V. K. ir T. K. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijoje.

25. Iš byloje pateiktų dokumentų (Gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų įskaitos ir skirstymo skyriaus 1962 m. spalio 10 d. orderio (duomenys neskelbtini), pažymos apie šeimos sudėtį, (duomenys neskelbtini) rašto) matyti, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje 1962 metais buvo suteiktas P. K. (V. K. tėvui) su 5 asmenų šeima, po jo mirties ši teisė perėjo K. K. (V. K. motinai). (duomenys neskelbtini), mirus K. K., leista performinti buto kortelę sūnaus V. K. vardu. Taigi, ginčo butu nuo 1962 metų naudojosi būtent V. K., bet ne T. K. šeima, t. y. jo tėvai, močiutė, sesuo.

26. Remiantis į bylą pateiktomis VĮ Registrų centro Gyventojų registro pažymomis apie asmens duomenis, K. K. ir P. K. turėjo du vaikus: R. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. K., gim. (duomenys neskelbtini)

27. Iš byloje pateikto VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad V. K. 1992 m. balandžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu įgijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio bendras plotas (duomenys neskelbtini) kv. m., t. y. tą patį butą, kuriame nuo 1962 metų gyveno jo šeima.

28. Į bylą pateikta 1992 m. balandžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties kopija, kurios pagrindu V. K. įgijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Sutartyje nurodyta, jog butas parduotas už 13 125 rublius, iš kurių: a) 1 625 rublių pirkėjas įmokėjo į Vilniaus pastatų ir inžinierinių įrenginių ruožo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos komerciniame banke „Litimpex“; b) valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis 11 500 rublių.

29. (duomenys neskelbtini) išduotas Medicininis mirties liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog V. K. mirė (duomenys neskelbtini)

30. Į bylą pateikta (duomenys neskelbtini) sudaryto testamento kopija bei (duomenys neskelbtini) testamentų registro išrašas. Minėti dokumentai patvirtina, jog V. K. (testatorius) butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), paliko dukterėčiai N. B., kuri palikimą priėmė.

31. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo pripažinti, kad butas, kuris įgytas santuokos metu, iš tiesų yra V. K. asmeninė nuosavybė. V. K. ir T. K. santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijoje. Ištuoka Lietuvos Respublikoje neregistruota. Ieškovė, būdama įpėdinė, siekia paveldėti butą.

32. Sutuoktinių turto teisinis režimas yra nustatomas įstatymų arba pagal sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87, 3.101 straipsniai). Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Ši prezumpcija įtvirtinta siekiant teisinio apibrėžtumo dėl turto teisinio režimo ir gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu suformuota, joje įtvirtinta, kad kilus sutuoktinių ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3-K-3-24/2010; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo butas priklauso jau mirusiam asmeniui, įrodinėjimo pareiga tenka jo įpėdiniams, šiuo atveju mirusiojo dukterėčiai (ieškovei), kuri remiantis oficialiuoju testamentu, turi teisę paveldėti ginčo butą.

33. Sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis). CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Nagrinėjamu atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, šiuo atveju tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011; kt.).

Dėl lėšų pobūdžio

34. Byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ginčo butą V. K. įsigijo už savo investicinius čekius bei grynus pinigus: 1994 m. balandžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartyje dėl buto pirkimo, nurodyta, jog butas parduotas už 13 125 rublius, iš kurių: a) 1 625 rublius pirkėjas įmokėjo į Vilniaus pastatų ir inžinierinių įrenginių ruožo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) Lietuvos komerciniame banke „Litimpex“; b) valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis 11 500 rublių.

35. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Valstybinio turto privatizavimo tvarka buvo reglamentuota specialiu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (žr. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-5 m. 29/2005; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018; kt.).

36. Atsižvelgiant į byloje esančius rašytinius įrodymus, liudijančius, kad už buto įgijimą buvo mokėta V. K. valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais), taip pat grynaisiais pinigais, kurie buvo asmeninės V. K. lėšos, remiantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, vertintina, kad ginčo buto įgijimui buvo panaudotos asmeninės V. K. lėšos. Šias nustatytas aplinkybes patvirtina ieškovės procesiniame dokumente ir posėdžio metu nurodytos aplinkybės tiek apie laikotarpį, nuo kada šalys pradėjo gyventi skyriumi (maždaug nuo 1990 metų, t. y. mažiausiai dveji metai iki buto pirkimo), tiek apie tai, kad trūkstamą lėšų dalį velioniui paskolino jo sesuo, taip pat liudytojos R. B. paaiškinimai. Byloje nėra priešingų įrodymų, t. y. duomenų, kad buvusi sutuoktinė T. K. būtų prisidėjusi prie buto pirkimo. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad butas buvo įsigytas (privatizuotas) už asmenines V. K. lėšas.

Dėl valios įsigyti ginčo butą asmeninėn nuosavybėn

37. Kasacinis teismas ne kartą, taip pat ir naujausioje savo praktikoje, yra nurodęs, kad 1991-1992 metais vykęs butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Tiek nuomininkams, tiek ir jų šeimos nariams įstatymai užtikrino lygias teises naudotis nuomojamomis gyvenamosiomis patalpomis (Butų kodekso 54 straipsnis, 1964 m. CK 330 straipsnis), taip pat ir šias patalpas privatizuojant lengvatine tvarka. Pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Taigi, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusia gyvenamąjį būstą, skirtą bendram visų šeimos narių naudojimui. Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo įtvirtinta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai, bendram naudojimui, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. Tai užtikrina abiejų sutuoktinių lygias teises santuokos metu įgyto turto atžvilgiu. Sutuoktinių turtui sutartinio teisinio režimo taikymas SŠK nustatytas nebuvo. SŠK galiojimo metu įgytam turtui galėjo būti taikomas tik toks teisinis režimas, kuris šiame kodekse buvo nustatytas, t. y. turto teisinis režimas pagal įstatymą. Susitarimai dėl turto, kuris santuokos metu sutuoktinių bus įgyjamas ateityje, teisinio režimo pagal SŠK nebuvo galimi, skirtingai nuo naujojo CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d. Vadinasi, sutuoktiniai turtą pasidalyti galėjo tik po to, kai jis jau įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (SŠK 23 straipsnis). Kasacinis teismas pažymi, kad nustačius, jog butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai turėjo būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Aplinkybė, kad butas privatizuotas už vieno sutuoktinio asmenines lėšas, nesudaro pagrindo šiam turtui taikyti kitokį teisinį režimą. Teismų praktikoje suformuluota griežta SŠK 21 straipsnyje nustatyto sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymo taisyklė bylose dėl butų, įgytų pagal Butų privatizavimo įstatymą, nes tai užtikrina sutuoktinių lygias teises į santuokos metu privatizuotą butą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2006; 2021 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-403/2021; kt.).

38. Taigi, bendru atveju, butas įgytas remiantis 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymu Nr. I-1374, laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. V. K. butą įgijo remiantis LR 1991.05.28 Įstatymu Nr. I-1374, t. y. Butų privatizavimo įstatymu.

39. Kita vertus, ieškovė bei liudytoja patvirtino, kad V. K. butą laikė savo butu, jį įsigijo, suvokdamas, jog perka sau, be to, sutuoktiniams apie 2 metus negyvenant kartu, t. y. sutuoktinė jau keletą metų gyveno Rusijos Federacijoje ir neketino atkurti šeimos. Ieškovė taip pat nurodė, kad V. K. rūpinosi butu, jį išlaikė, per tą laiką sutuoktinė T. K. prieš ir po santuokos nutraukimo niekada nereiškė jokių pretenzijų į butą.

40. Akivaizdu, jog dar iki V. K. įsigyjant butą, buvę sutuoktiniai ilgą laiką bendro ūkio nebevedė, sutuoktinė išvyko nuolatinai gyventi į Rusijos Federaciją, V. K. butą siekė įgyti būtent asmeninėn, o ne bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. T. K. butu niekada nesidomėjo, jo neišlaikė, niekada jame negyveno, gyveno Rusijoje, nereiškė jokių pretenzijų. Vien tai, kad santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini), nepaneigia nustatytų aplinkybių, jog realiai V. K. ir T. K. santuoka jau buvo iširusi, jie bendro ūkio nebevedė, turto bendrojon jungtinėn nuosavybėn nebeįsigijo.

41. Teismas sprendžia, kad šioje byloje, remiantis rašytine bylos medžiaga, ieškovės bei liudytojos parodymais, yra nustatytas prejudicinis faktas, kad V. K. aiškiai išreikšta valia buvo įsigyti ginčo butą jo (savo) asmeninėn nuosavybėn. Nustatytos aplinkybės, o būtent tai, kad sutuoktinė T. K. išvyko gyventi į Rusijos Federaciją, apie 2 metus iki buto įgijimo negyveno kartu, nevedė bendro ūkio, kas reiškia, kad sutuoktiniai turėjo atskirus namų ūkius, leidžia daryti išvadą, kad sutuoktiniai nesiekė įgyti buto bendram jų šeimos naudojimui, taigi nebuvo valios įgyti buto bendram jų šeimos naudojimui, priešingai – tikėtina buvus sutuoktinių valią, jog butas įgyjamas asmeninėn V. K. nuosavybėn.

42. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylu skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2006; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008). Įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (CPK 176 straipsnio 1 dalis).

43. Vertintina, kad ieškovės ieškinyje nurodomi ir posėdžio metu patvirtinti teiginiai yra pagrįsti. Teismas sprendžia esant įrodyta, jog V. K. butą įsigijo asmeninėmis lėšomis ir turėdamas aiškiai išreikštą valią įgyti butą savo asmeninėn nuosavybėn. Vertintina, kad byloje surinkti rašytiniai įrodymai bei prieštaravimų nebuvimas paneigia sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją. Atsižvelgiant į tai, visas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintinas asmenine V. K. nuosavybe.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio (pagal pareigas). Bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, t. y. bylinėjimosi išlaidų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas vertintina kaip savarankiška teismo veikla, bylos nesprendžiant iš esmės, tačiau, išsprendus bylą dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, papildomai pasisakoma ir dėl procesinio teisinio pobūdžio reikalavimo – bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimą teismas turi išspręsti neatsižvelgdamas į šalių prašymą – tai yra teismo pareiga (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

45. Remiantis bylos dokumentais, ieškovė teikdama ieškinį sumokėjo 559 Eur dydžio žyminį mokestį (AB „Swedbank“ 2022 m. gegužės 11 d. mokėjimo nurodymas).

46. Teisme patirta 4,10 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Vilniaus miesto apylinkės teismo pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, bylos viršelio vidinė pusė) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje neviršija 5 Eur, todėl jos nepriteistinos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo pakeitimo“) (CPK 92 straipsnis).

47. Nagrinėjamu atveju nors formaliai vertinant ieškinys tenkintas pilnai, tačiau kartu atsižvelgtina į tai, kad VĮ Turto bankas neatliko jokių priešingų ieškovės interesams veiksmų ir šioje byloje dalyvauja imperatyvių teisės aktų pagrindu, kurie nustato privalomą banko dalyvavimą tokio pobūdžio bylose. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, teismas spendžia iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų nepriteisti (CPK 93 straipsnis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268–270, 376 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės N. B. ieškinį tenkinti.

Pripažinti, kad V. K. (V. K.), a. k. (duomenys neskelbtini) miręs (duomenys neskelbtini), butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įgytą santuokos metu su T. K., įgijo asmeninės nuosavybės teise.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Įsiteisėjusią sprendimo kopiją išsiųsti atsakovui valstybės įmonei Turto bankas ir valstybės įmonei Registrų centras.