Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-10-28 · Administracinė byla Nr. eI2-17244-743/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-10-28
Bylos Nr.
eI2-17244-743/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04545-2025-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Šarka, Asta Vailionė, Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
I. D.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-17244-743/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04545-2025-0Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1; 51.1.3
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 28 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai skundu prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 25S175035 (toliau – ir Sprendimas, ir ginčijamas sprendimas) dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo; 2) įpareigoti Migracijos departamentą palikti pareiškėjui išduotą galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki jo galiojimo pabaigos.

Pareiškėjas skunde rėmėsi tokiais pagrindiniais argumentais.

Nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjai pažeidė Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau – ir Ribojimo priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalies nuostatų reikalavimą dėl neįvykimo į Rusijos Federaciją ir Baltarusijos Respubliką.

Pareiške?jas neginčija fakto, kad buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, tačiau yra įsitikinęs, kad toks atsakovo sprendimas yra nepagrįstas, atsižvelgiant į pareiške?jo gyvenime susiklosčiusias gyvenimiškas aplinkybes, kurios nepriklauso nuo jo valios. Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktas numato išimtį, jog leidimas laikinai gyventi ne?ra panaikinamas, jei į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama de?l nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Pažymi, kad jis teise?tai gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 2011 metų. Per ilgesnį nei dešimties metų laikotarpį įsitvirtino šalyje, sukūre? šeimą, dirba bei gyvena pilnavertišką gyvenimą. Per visą šį laiko tarpą jo atžvilgiu nebuvo keliama jokių klausimų de?l jo teise?to buvimo Lietuvos Respublikoje, veiklos ar kitokių galimų gre?smių.

Pažymi ir tai, kad išvykimas į Rusijos Federaciją buvo būtinas iškilus nenumatytoms gyvenimiškoms aplinkybe?ms. Jis buvo priverstas išvykti į Maskvą, kadangi iškilo būtinybe? slaugyti artimą šeimos narį. Sutuoktine?s te?vas sunkiai serga ketvirtos stadijos ve?žiu, jam reikalinga nuolatine? priežiūra, jis yra senyvo amžiaus, pats savimi negali pasirūpinti, o kitų artimųjų, kurie gale?tų prižiūre?ti sergantįjį Maskvoje ne?ra. Sprendimas de?l pareiške?jo išvykimo į Rusijos Federaciją šeimoje buvo priimtas atsižvelgiant į geriausią nepilnamete?s dukters interesų apsaugą bei užtikrinimą, kadangi buvo nuspręsta, kad vaikui yra geriau likti Lietuvoje su motina – pareiške?jo sutuoktine.

Taip pat pažymi, kad jį su Lietuvos Respublika sieja glaudūs ir ilgamečiai socialiniai bei ekonominiai ryšiai. Pareiške?jas Lietuvoje gyvena daugiau nei 10 metų, Lietuvoje sudare? santuoką, susilauke? dukros, ją skatina mokytis pagal europietiškus išsilavinimo standartus, dirba bei vysto ūkinę veiklą, moka mokesčius, deda pastangas integruotis į visuomenę, mokosi lietuvių kalbos, yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą, gerbia šalį ir jos kultūrą.

Teigia, kad ginčijamas sprendimas dėl leidimo panaikinimo yra ne tik nepagrįstas ir neindividualizuotas, bet ir pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą šeimos vientisumo principą. De?l šio Sprendimo jis yra priverstas palikti savo šeimą – sutuoktinę ir nepilnametę dukrą. Nesant objektyvaus ir teise?to pagrindo, valstybe?s institucijos neturi teise?s riboti asmens galimybe?s dalyvauti vaiko aukle?jime ir atimti iš jo nepakeičiamą te?vyste?s laiką, ypač kai vaikas yra brendimo ir mokymosi etape, kuriame būtinas abiejų te?vų rūpestis bei pilnavertiškos šeimos aplinka.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas nesilaike? proporcingumo principo reikalavimų, kadangi Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktas numato aiškias išimtis į kurias atsakovas privalo atsižvelgti, tačiau buvo apsieita formalia procedūra aplaidžiai įvertinus, kad artimo šeimos nario slaugymas yra asmens pasirinkimo laisve?. Atsakovui Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje (toliau – MIGRIS) buvo pateikiami išsamūs argumentai ir įrodymai, kuriuos atsakovas ignoravo ir nevertino situacijos individualiai. Papildomai akcentuoja, kad Sprendime nebuvo atliktas išsamus pareiške?jo ir jo šeimos socialinių, ekonominių, humanitarinių aplinkybių vertinimas. Nebuvo apsvarstyta, kad pareiške?jas Lietuvoje gyvena 14 metų, čia gyvena jo šeima, Lietuvoje yra vykdoma visa ekonomine? veikla, įtvirtintas socialinis gyvenimas.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, prašo skundą patenkinti visiškai ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė aktualias faktines aplinkybes ir rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjui buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto nustatytu pagrindu.

Pažymi, kad 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (tekste – ir Ribojamųjų priemonių įstatymas) 3 straipsnio 9 dalis, kuria nustatyta ribojamoji priemonė Rusijos piliečiams – jų leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius jie daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas po 2025 m. gegužės 3 d. buvo išvykęs į Baltarusiją (tiksliau per Baltarusiją į Rusiją) 3 kartus: 2025 m. gegužės 12 d., 2025 m. gegužės 28 d., 2025 m. birželio 17 d. (visus kartus pareiškėjas vyko per Medininkų pasienio kontrolės punktą).

Motyvuojamoji dalis

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, kitas su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes ir jo pateiktus paaiškinimus, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 25S175035.

Pažymi, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvi, o Migracijos departamentas neturi diskrecijos teisės jos netaikyti, jeigu asmuo neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų išimčių.

Akcentuoja, kad pareiškėjas sava valia pasirinkti vykti į Rusiją daugiau nei nustatyta Ribojimo priemonių įstatyme, be to, nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo išvykų būtinumą. Migracijos departamentas nurodo nevertinęs pareiškėjo vykimo į Rusijos Federaciją kaip neišvengiamo ar būtino, o vertino, kaip jo laisvą apsisprendimą.

Atsakovas nurodo, kad ginčijame sprendime pareiškėjo pateikti dokumentai ir paaiškinimai buvo įvertinti. Taip pat, įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, išduoti leidimai laikinai gyventi, jo vykdoma veikla Lietuvoje (ūkininkavimas) ir šeiminiai ryšiai. Pažymimi, jog aplinkybė, kad pareiškėjo paaiškinimai pažodžiui nebuvo perkelti į ginčijamą sprendimą nereiškia, jog jie nebuvo įvertinti ir kad ginčijamas sprendimas nėra individualizuotas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su atliktu vertinimu nereiškia, jog toks vertinimas nebuvo atliktas.

Atkreipė dėmesį, jog ginčijamas sprendimas priimtas dėl pareiškėjo Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatos pažeidimo, o ne dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar valstybės saugumui. Dėl pastarųjų atveju būtų taikomos kitos specifinės Įstatymo nustatytos normos, taigi nesutiktina, jog ginčijamas sprendimas yra neteisėtas, nes tokia grėsmė nenustatyta.

Atsakovo teigimu, ginčijamame sprendime yra tinkamai nustatytos ir įvertintos visos Migracijos departamentui žinomos aplinkybės ir prieinama informacija susijusi individualiai su pareiškėju. Vien tai, kad pareiškėjas nurodo, jog Lietuvoje gyvena jų šeimos nariai (pareiškėjos sutuoktinis ir vaikas), neatleidžia jų nuo imperatyvios įstatymo normos taikymo ir negali būti pagrindas išvengti leidimo laikinai gyventi panaikinimo.

Akcentuoja, kad ginčijamas sprendimas teisėtas ir pagrįstas, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 25S175035, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi pareiškėjui I. D. teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui I. D. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas šeimos sujungimo pagrindu). Šiuo pagrindu, pareiškėjui 2023 m. kovo 7 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760229652, galiojantis iki 2027 m. kovo 7 d.

2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis, kuria nustatyta ribojamoji priemonė Rusijos piliečiams – jų leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu per pastaruosius tris kalendorinius mėnesius jie daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusiją ar Baltarusiją, išskyrus atvejus, kai: 1) Rusijos Federacijos piliečiai yra ekipažų ir įgulų nariai, dirbantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantys tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo vykstama dėl nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių objektyvių priežasčių.

Patikrinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis nustatyta, kad pareiškėjas po 2025 m. gegužės 3 d. tris kartus vyko per Baltarusiją į Rusiją – 2025 m. gegužės 12 d., 2025 m gegužės 28 d., ir 2025 m. birželio 17 d. (vyko per Medininkų pasienio kontrolės punktą).

Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti šių kelionių priežastis du kartus, 2025 m. liepos 15 d. ir 2025 m. liepos 28 d. kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimus ir (ar) dokumentus.

Pareiškėjas 2025 m. liepos 23 d. paaiškino, kad vyko į Rusiją dėl ketvirtos stadijos vėžiu sergančio uošvio V. I. M., kuris negali savęs apsitarnauti. Žmona Lietuvoje prižiūri dukterį, todėl šią šeimyninę pareigą tenka atlikti jam. Pareiškėjas nurodė, kad yra Rusijos Federacijos pilietis, turintis leidimą gyvenanti Lietuvos Respublikoje, jo sutuoktinė sutuoktine? E. T. yra įgijusi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ilgalaikio gyvenimo pagrindu. Jo dukra Z. D. taip pat turi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2025 m. liepos 29 d. pareiškėjas atsakydamas į atsakovo klausimus per MIGRIS sistemą nurodė, kad yra kvalifikuotas veterinarijos gydytojas. Nuo 2011 metų gyvena Lietuvoje kartu su žmona ir yra Lietuvos ūkininkas. Naudoja bei dirba žemę Širvintų rajone. Ankščiau laikė avis, šiuo metu verčiasi bitininkyste bei ruošia pašarus žemės ūkio gyvūnams. Paaiškino, kad pagal Rusijos Federacijos įstatymus uošviui globa galėtų būti skiriama tik tuo atveju jeigu jis neturėtų pilnamečių veiksnių vaikų. Atsižvelgiant į tai jo žmona turi rūpintis sergančiu tėvu. Kadangi žmona nuolat gyvena Lietuvoje ir rūpinasi jų dukra, globos pareigą vykdo jis.

Pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina ir šias aplinkybes: santuokos liudijimas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjas susituokė su E. T., kuri turi leidimą gyventi Lietuvoje iki 2027 m. rugsėjo 12 d.; gimimo liudijimas patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) gimė dukra Z. D., kurios tėvai – I. D. ir E. T.; dukra nuo (duomenys neskelbtini) lanko ugdymo įstaigą – uždarąją akcinę bendrovę ,,The British School of Vilnius“, turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje iki 2027 m. spalio 17 d.; pareiškėjas ir jo sutuoktinė nuo 2014 m. rugpjūčio 18 d. yra įregistravę ūkį Širvintų r. sav.; diplomas patvirtina, kad pareiškėjui suteikta veterinarijos gydytojo kvalifikacija, pažymėjimai patvirtina, kad jam suteikta teisė vairuoti AM, B1 ir B kategorijos transporto priemones, taip pat vairuoti traktorius ir savaeiges mašinas; pareiškėjas 2017 m. lapkričio 30 d. išlaikė lietuvių kalbos egzaminą; 2025 m. liepos 21 d. išduotas ligonio ligos istorijos išrašas patvirtina, kad V. M., gim. (duomenys neskelbtini), nustatyti vėžiniai susirgimai ir gretutinės ligos.

Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi, po 2025 m. gegužės 3 d. tris vyko į Rusiją, o Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytos išimtys šiuo atveju nebuvo nustatytos, 2025 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 25S175035, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

II. Dėl ginčijamų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (kaip minėta, toliau – ir Įstatymas) (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. sausio 1 d. iki 2026 m. sausio 1 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, jog leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Pažymėtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

Taigi, užsieniečiui leidimo laikinai gyventi išdavimas ar keitimas pirmiausia siejamas su jo atitikimu Įstatymo nustatytiems pagrindams bei sąlygoms. Vis dėlto, šių bendrųjų nuostatų taikymą gali riboti specialiosios teisės normos, priimtos siekiant užtikrinti valstybės nacionalinio saugumo interesus. Atsižvelgiant į tarptautinę situaciją ir Rusijos Federacijos vykdomą karinę agresiją prieš Ukrainą įstatymų leidėjas priėmė Ribojamųjų priemonių įstatymą, tokiu būdu papildomai įtvirtindamas ribojimus, susijusius su Rusijos Federacijos piliečių galimybe išlaikyti ar gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pažymėtina, jog Ribojamųjų priemonių įstatymas skirtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams užtikrinti, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatyme nurodytiems tikslams pasiekti, nustatant Lietuvos Respublikoje taikomas ribojamąsias priemones dėl užsienio valstybių vykdomos karinės agresijos prieš Ukrainą (Ribojamųjų priemonių įstatymo 1 straipsnis).

Įstatymų leidėjas 2025 m. balandžio 17 d. priėmė Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimus, įsigaliojusius nuo 2025 m. gegužės 3 d., kuriais įtvirtino, kad Rusijos Federacijos piliečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, leidimas gali būti panaikintas, jei jis, be kita ko, per pastaruosius tris mėnesius daugiau nei vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, išskyrus dvi nurodytas išimtis (Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalis).

Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje yra įtvirtintos dvi išimtys, kuomet minėta nuostata dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo netaikoma: 1) leidimas laikinai gyventi nėra naikinamas tais atvejais, kai Rusijos Federacijos pilietis yra ekipažų ar įgulų narys, dirbantis tarptautinius krovinių ar keleivių vežimus vykdančiose įmonėse arba vykdantis tokius vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką; 2) taip pat tais atvejais, kai vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką buvo nulemtas nuo asmens nepriklausančių objektyvių priežasčių. Taigi, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimo Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytu pagrindu klausimą, pirmiausia būtina įvertinti, ar konkrečiu atveju egzistuoja šioje normoje numatytos išimtys, dėl kurių leidimas laikinai gyventi negali būti panaikintas.

Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas tokias išimtis, siekė užtikrinti, kad ribojamosios priemonės būtų taikomos proporcingai, t. y. nebūtų pažeidžiami užsieniečių interesai objektyviai neišvengiamos situacijos atvejais arba asmenų, vykdančių tarptautinę ekonominę veiklą, teisėti interesai. Todėl kiekvienu atveju sprendimą priimanti institucija privalo nustatyti, ar užsieniečio vykimas į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką atitiko išimtis, susijusias su profesine veikla ar objektyvia būtinybe, kuri nepriklausė nuo jo valios. Tik tokiu būdu galima užtikrinti, kad sprendimas dėl leidimo panaikinimo neprieštarautų teisės proporcingumo, teisingumo ir teisėtų lūkesčių principams. Tačiau ir užsienietis, kuris nesilaiko Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatyto apribojimo, turi pareigą pagrįsti vienos iš dviejų išimčių egzistavimą ne vien savo paaiškinimais, bet ir juos patvirtinančiais objektyviais duomenimis, ypač antrosios išimties atvejui patvirtinti, nes Migracijos departamentas objektyviai neturi galimybės gauti oficialių duomenų iš priešiškų valstybių, su kuriomis bendradarbiavimas yra nutrūkęs.

Teismas pažymi, jog sprendžiant ginčą dėl Sprendimo teisėtumo pirmiausia svarbu konstatuoti faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kelionėmis į Rusijos Federaciją po to, kai 2025 m. gegužės 3 d. įsigaliojo Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimai. Byloje esantys Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog pareiškėjas 2025 m. gegužės 12 d., 2025 m gegužės 28 d., ir 2025 m. birželio 17 d. vyko į Rusijos Federaciją. Pareiškėjas neginčija minėtų kelionių fakto, nurodydamas, kad vyko į Rusiją dėl ketvirtos stadijos vėžiu sergančio uošvio, kuris negali pats savimi pasirūpinti, o jo žmona prižiūri ir rūpinasi jų dukra Lietuvoje, todėl jam tenka vykti rūpintis uošviu.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punktas nustato aiškų ir objektyviai pagrindžiamą kriterijų, kuomet taikoma ribojamoji priemonė, t. y. leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu Rusijos Federacijos pilietis per pastaruosius tris mėnesius daugiau kaip vieną kartą vyko į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką nesant tą pateisinančių, nuo Rusijos Federacijos piliečio nepriklausančių, objektyvių priežasčių. Ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. įstatymų leidėjas nenumato diskrecijos teisės Migracijos departamentui spręsti, ar tokios kelionės gali būti toleruotinos užsieniečiui neįrodžius nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių vykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką egzistavimo. Pakanka objektyviai konstatuoti patį kelionių skaičių, kad būtų pagrindas taikyti įstatyme numatytą ribojamąją priemonę, o užsienietis turi pagrįsti, kad jis turi teisę dėl objektyvių ir su juo asmeniškai susijusių aplinkybių išimties tvarka išvykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką dažniau nei kartą per tris mėnesius.

Šios aplinkybės suponuoja išvadą, jog Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą turėjo vertinti kelionių tikslą Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytos išimties aspektu, nes ginčo, kad pareiškėjas nėra ekipažų ir įgulų narys, dirbantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus vykdančiose įmonėse ar vykdantis tarptautinius krovinių ir keleivių vežimus į Europos Sąjungos valstybes nares ar iš jų arba tranzitu per Lietuvos Respubliką, nėra, t. y. jis negali pasinaudoti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta išimtimi.

Teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas išimtį dėl ribojamųjų priemonių taikymo, siekė užtikrinti, jog įstatymas būtų proporcingas tais atvejais, kai kelionė į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką yra neišvengiama dėl aplinkybių, visiškai nepriklausančių nuo asmens valios, tačiau ribojamosios priemonės būtų realiai efektyvios, o ne deklaratyvios. Tokios priežastys, dėl kurių pateisinamas dažnesnis vykimas į priešiškas Lietuvai valstybes, turi būti neprognozuojamos, objektyvios ir tokios, kurių asmuo negalėjo iš anksto numatyti ar savo veiksmais užkirsti joms kelio, pavyzdžiui, stichinės nelaimės, nenumatyti ir neatidėliotini sveikatos atvejai, privalomi oficialių institucijų reikalavimai ir pan. Tačiau tokios priežastys turi būti realiai egzistuojančios ir patvirtintos pakankamais įrodymais. Todėl užsieniečiui nepakanka vien tik deklaratyviai nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių jis nori dažniau išvykti į Rusijos Federaciją ar Baltarusijos Respubliką, jis turi pateikti savo paaiškinimus pagrindžiančius įrodymus, kurių visuma Migracijos departamentui leistų patikimai nustatyti objektyvių priežasčių realų egzistavimą, leidžiantį taikyti Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytą išimtį.

Šiame kontekste teismas pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Pažymėtina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.

Kaip jau minėta, pareiškėjas savo kelionių tikslu nurodo uošvio ligą. Jis teigia, kad žmonos tėvas V. I. M. serga ketvirtos stadijos vėžiu, jis negali savęs apsitarnauti, kitų artimųjų, kurie galėtų juo pasirūpinti, nėra. Žmona Lietuvoje prižiūri dukterį, todėl jam tenka rūpintis sunkiai sergančiu uošviu.

Aptartame kontekste teismas pažymi, kad ir svarstant, kad pareiškėjo vykimas dėl uošvio, kaip jis nurodo, ligos, gali patekti į Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies 2 punkte numatytą išimtį, ši aplinkybė turi būti įrodyta pakankamais įrodymais. Pareiškėjas gi nei Migracijos departamentui du kartus klausiant jo apie vykimo priežastis, nei teikdamas skundą, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, vykimą grindžia tik savo paties paaiškinimus. Ligos istorijos išrašas patvirtina V. M. ligą, tačiau nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis yra pareiškėjo sutuoktinės tėvas, kad dėl nustatytos ligos jis negali pats savimi pasirūpinti, neaišku, ar jis gyvena vienas, ar turiu daugiau vaikų (vaikaičių, sutuoktinę ar pan.), kas juo rūpinasi, kol pareiškėjas su sutuoktine gyvena Lietuvoje, kokiu konkrečiu reikalu pareiškėjas vyko į Rusiją ir pan. Tik pareiškėjui pagrindus visas aplinkybes gali būti svarstoma, ar jos vykimas gali būti pripažįstamas objektyvia aplinkybe, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.

Byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo socialinių-ekonominių ir šeiminių ryšių su Lietuva, tačiau vien tai negali būti pagrindas netaikyti Ribojimo priemonių įstatymo. Negalima situacija, kai įstatyme aiškiai įtvirtintų ribojimų vykti į Rusiją (Baltarusiją) asmenys nesilaiko, tačiau siekia, kad įstatymas jiems nebūtų taikomas galimos išimties net nepagrindus pakankamais įrodymais.

Aptartame kontekste teismas sprendžia, kad pareiškėjas nei ginčijamo sprendimo priėmimo metu nei skundo nagrinėjimo metu teisme neįrodė, kad jo vykimai, pažeidžiantys Ribojimų priemonių įstatymo reikalavimus, buvo objektyviai pagrįsti, tad šias aplinkybes teismas, remdamasis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi laiko neįrodytomis ir sprendžia, kad esant šioms aplinkybėms atsakovės privalėjo priimti ginčijamą sprendimą.

Pažymėtina ir tai, kad Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatyti ribojimai taikomi tik tiems Rusijos Federacijos piliečiams, kurie turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pareiškėjo sutuoktinė ir dukra turi leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl minėti ribojimai joms netaikomi, o jų leidimai nėra panaikinami kartu su pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimu. Ši aplinkybė paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis yra vienintelis asmuo, galintis nuvykti pas uošvį ir suteikti jam reikalingą pagalbą. Deklaratyvus pareiškėjo teiginys, kad motinos vykimas pasirūpinti tėvu pažeistų dukros, gyvenančios Lietuvoje, interesus, nepatvirtintas jokiais įrodymais apie galbūt individualius dukros poreikius, kuriuos gali užtikrinti motina, tad tėvų teisėms ir pareigoms dalyvauti vaiko auklėjime esant vienodoms, toks paaiškinimas negali patvirtinti objektyvios priežasties vykti į Rusiją.

Šios bylos nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad informacija apie Ribojamųjų priemonių įstatymo pakeitimus buvo plačiai skelbiama viešojoje erdvėje ir žiniasklaidoje, o pats įstatymas yra viešai prieinamas, pareiškėjas neneigia, kad šios nuostatos jam buvo žinomos.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Migracijos departamentas ėmėsi aktyvių veiksmų nagrinėdamas pareiškėjo situaciją, t. y. oficialiai kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti paaiškinimus bei dokumentus, kurie galėtų pagrįsti jo nurodytą kelionių tikslą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus atsakovui, pateikė tam tikrus dokumentus, susijusius su jo šeimos aplinkybėmis – M. V. I. ligos išrašą, žmonos E. T. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kopiją, dukters Z. D. gimimo liudijimo kopiją bei leidimo nuolat gyventi kopiją, santuokos sudarymo įrašą, savo išsilavinimą patvirtinantį diplomą, ūkininko pažymėjimo kopiją, žmonos ūkininko pažymėjimo kopiją, tarptautinės britų mokyklos pažymą, patvirtinančią dukters mokymąsi mokykloje, ir valstybinės kalbos egzamino pažymėjimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išsamiai paaiškinti savo situaciją, taip pat pateikti visus, jo manymu, reikšmingus įrodymus, pagrindžiančius išimtinių aplinkybių egzistavimą. Vis dėlto, nepaisant suteiktos galimybės, pareiškėjas nepateikė pakankamų, objektyvių ir patikimų duomenų, leidžiančių pagrįsti kelionių į Rusijos Federaciją neišvengiamumą bei jų atitiktį Ribojamųjų priemonių įstatyme numatytoms išimtims.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog bendro pobūdžio pareiškėjo teiginiai, nepagrįsti oficialiais dokumentais ar kitais objektyviais duomenimis, negali būti laikomi pakankamu pagrindu taikyti įstatyme numatytas išimtis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro teisinio pagrindo pripažinti jo keliones į Rusijos Federaciją kaip atitinkančias Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje numatytą išimtį. Šiuo atveju pareiškėjo kelionės buvo nulemtos jo asmeninio pasirinkimo ir šeimyninių aplinkybių, tačiau nepateikti jokie įrodymai, kad šios aplinkybės yra objektyviai neišvengiamos priežastys vykti į Rusijos Federaciją.

Teismas pažymi ir tai, jog Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalies nuostata yra imperatyvaus pobūdžio, o teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad imperatyviosios teisės normos negali būti aiškinamos plečiamai ar siaurinamai, taip pat jos negali būti netaikomos remiantis subjektyviu institucijos vertinimu ar atsižvelgiant į individualias pareiškėjo aplinkybes, kurios nėra įtvirtintos kaip teisinės išimtys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018). Todėl, Migracijos departamentas, nustatęs objektyvius duomenis apie daugiau nei vieną pareiškėjo išvykimą į Rusijos Federaciją per nustatytą trijų mėnesių laikotarpį, ir negavęs jokių objektyvių įrodymų pareiškėjo paaiškinimams pagrįsti, neturėjo teisės spręsti, ar šiuo atveju leidimas galėtų būti palikti galioti.

Svarbu pažymėti, kad įstatymų leidėjas sąmoningai pasirinko tokį reguliavimo modelį, pagal kurį Migracijos departamentui nesuteikta teisė atsižvelgti į subjektyvias asmens priežastis ar šeimines aplinkybes, nebent jos atitiktų įstatyme tiesiogiai numatytas išimtis. Toks teisės normos aiškinimas užtikrina vienodą ir nuoseklų įstatymo taikymą, pašalina galimybę skirtingai vertinti asmenų situacijas pagal subjektyvius veiksnius ir piktnaudžiauti išimtimis, neįrodant realaus jų egzistavimo, taip pat garantuoja teisinį aiškumą, teisėtų lūkesčių apsaugą bei nacionalinio saugumo interesų įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, veikė ne savo nuožiūra, bet imperatyviosios teisės normos pagrindu.

Kadangi buvo nustatytas Ribojamųjų priemonių įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos taisyklės taikymo faktas, t. y. trys pareiškėjo kelionės į Rusijos Federaciją per tris kalendorinius mėnesius ir nebuvo pakankamais bei patikimais duomenimis pagrįsta išimtis, leidžianti netaikyti ribojamosios priemonės, todėl Migracijos departamentas pagrįstai priėmė Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo. Toks sprendimas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai, o pareiškėjo argumentai dėl individualių jo aplinkybių negali paneigti įstatymo nustatytos imperatyvios pareigos panaikinti leidimą laikinai gyventi.

Papildomai teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, užsienio politikos pagrindai grindžiami Lietuvos valstybės saugumo ir nepriklausomybės užtikrinimu. Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra vienas iš fundamentalių konstitucinių valstybės tikslų, kuris laikytinas viršesniu prieš privačius asmenų interesus. Todėl įstatymų leidėjas, priimdamas Ribojamųjų priemonių įstatymą, siekė užtikrinti, kad į Lietuvos Respubliką nebūtų įleidžiami ar joje negalėtų teisėtai gyventi užsieniečiai, dėl kurių buvimo šalyje kiltų grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar užsienio politikos tikslams. Šiuo aspektu ribojamųjų priemonių taikymas yra skirtas ne individualiai pareiškėjo situacijai ar jo asmeniniams gyvenimo interesams suvaržyti, bet įgyvendinti viešąjį interesą, t. y., užtikrinti valstybės saugumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog nacionalinio saugumo interesai, esant jų konfliktui su privačiais asmens interesais, paprastai įgyja prioritetą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2374-629/2025).

Žemesnės instancijos teismas

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, valstybės turi plačią vertinimo laisvę migracijos politikoje ir užsieniečių buvimo reguliavime, kai tai susiję su viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Nors valstybės institucijos privalo paisyti asmens teisės į šeimos gyvenimą, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, tačiau ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama, kai ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos ar kitais teisėtais tikslais.

Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamento Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimtas vadovaujantis Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatomis, kurios yra skirtos nacionalinio saugumo užtikrinimui. Todėl individualūs pareiškėjo argumentai dėl jo šeimos narių gyvenimo Lietuvoje, socialinių ryšių ar asmeninių nepatogumų, atsiradusių dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, negali turėti lemiamos reikšmės vertinant ginčijamų administracinių aktų teisėtumą. Teismas pripažįsta, kad pareiškėjo šeimos gyvenimo aplinkybės gali būti reikšmingos proporcingumo principo kontekste, tačiau šiuo atveju atsižvelgtina, jog įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms leidimas gyventi privalo būti panaikintas. Dėl šių aplinkybių, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės spręsti kitaip, o teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant proporcingumo ar teisėtų lūkesčių principus.

Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, išsamiai įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, apimančius tiek socialinius, tiek ekonominius, tiek šeiminius aspektus. Buvo nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2012 m. Jam buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję: nuo 2012 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. gegužės 17 d. iki 2014 m. gegužės 17 d., 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. gegužės 14 d., 2015 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 11 d., 2016 m. gegužės 9 d. iki 2018 m. gegužės 9 d., 2018 m. gegužės 9 d. iki 2020 m. gegužės 9 d., 2020 m. gegužės 12 d. iki 2021 m. gegužės 12 d., 2021 m. vasario 12 d. iki 2023 m. vasario 12 d. Paskutinis leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas, laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 7 d. iki 2027 m. kovo 7 d., šeimos sujungimo pagrindu. Ankstesni leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2012 m. iki 2020 m., buvo išduoti teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Pareiškėjui taip pat buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020 m. gegužės 10 d. iki 2020 m. rugpjūčio 9 d. Įvertinus ekonominius ryšius nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje nedirba. Pagal specialybę jis yra veterinarijos gydytojas, o Lietuvoje kartu su žmona vykdo ūkinę veiklą. Be to, Migracijos departamento turimais duomenimis, pareiškėjas turi šeiminių ryšių Lietuvoje – čia gyvena jo sutuoktinė, Rusijos Federacijos pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvoje gyvena ir pareiškėjo nepilnametė dukra, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Teismas pažymi, jog nors pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika yra įvairiapusiai ir pakankamai tvirti, tačiau jie negali būti vertinami kaip prioritetiniai nacionalinio saugumo užtikrinimo interesų atžvilgiu. Individualios pareiškėjo aplinkybės, tokios kaip gyvenamoji vieta Lietuvoje, pareiškėjo ūkinės veiklos vykdymas, taip pat pareiškėjo šeimos narių buvimas šalyje, negali būti laikomos pakankamomis priežastimis paneigti valstybės institucijų pareigą taikyti imperatyvias teisės normas. Atkreiptinas dėmesys, kad socialinių, ekonominių ir šeiminių ryšių egzistavimas šiuo atveju, negali sudaryti pagrindo nepagrįstai išsaugoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kai yra konstatuoti įstatyme aiškiai apibrėžti faktai, sudarantys pagrindą leidimo laikinai gyventi panaikinimui. Minėtomis aplinkybėmis pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas laikytinas pagrįstu, proporcingu ir būtinu, kadangi juo siekiama užtikrinti nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos bei užsienio politikos interesų apsaugą. Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas objektyviais Migracijos departamento surinktais ir disponuojamais duomenimis, atitinka galiojančių teisės aktų nuostatas, o Sprendime pateiktos išvados yra išsamios, motyvuotos ir atitinkančios teisės principus bei nacionalinio saugumo prioritetus.

Teismas taip pat pažymi, kad ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks Įstatymo nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai pritaikė Įstatymo bei Ribojamųjų priemonių įstatymo nuostatas ir priėmė teisėtą Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas laikėsi nustatytos leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo ir panaikinimo tvarkos, t. y. ginčijamas Sprendimas buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka, esant leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams. Skundžiamas Sprendimas yra priimti išnagrinėjus individualią faktinę pareiškėjo situaciją, paremtas galiojančių teisės aktų analize, todėl yra pagrįstas ir teisėtas. Pažymėtina ir tai, jog ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatytus reikalavimus: jis atitinka bendruosius įforminimo reikalavimus, juose nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas, administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, vadovavosi teisės aktų reikalavimais, veikė pagal jam teisės aktų suteiktą kompetenciją ir 2025 m. rugpjūčio 5 d. priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą Nr. 25S175035, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui I. D. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl sprendimo naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinio reikalavimo, t. y. įpareigoti Migracijos departamentą palikti galioti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje iki jo galiojimo pabaigos. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip negrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

III. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas skundu taip pat prašė atlyginti 2 398,80 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, skundu pareikštas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo I. D. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Ramūnas ŠarkaAsta VailionėNatalja Zelionkienė