Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. S. apeliacinį skundą dėl 2017 m. gegužės 8 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo T. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta: pagal BK 178 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (1506,40 Eur) bauda; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 50 MGL (1883 Eur) bauda.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė bausmė – 70 MGL (2636,20 Eur) bauda. Nustatyta baudą sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš T. S. civilinei ieškovei Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 52,76 Eur nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

T. S. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 7 d., apie 00.35 val., (duomenys neskelbtini), iš Č. B. priklausančio neužrakintos lentpjūvės pastato pagrobė D. B. automobilio ,,Mazda“ 100 Eur vertės variklio įsiurbimo kolektorių , dvi variklio uždegimo galvutes, bendros 200 eurų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam D. B. 300 Eur turtinę žalą.Be to, T. S. nuteistas ir už tai, kad 2016 m. liepos 7 d., apie 00.35 val., (duomenys neskelbtini), bėgdamas pro nukentėjusįjį D. B., tyčia ranka sudavė pastarajam į dešinę ranką ir taip jį pastūmė, dėl to nukentėjusysis D. B. atsitrenkė su dešinės rankos delnu į šalia stovėjusio sunkvežimio metalinį liftą, ir taip padarė dešinės plaštakos V piršto distalinės falangos proksimalinio galo skeveldrinį lūžimą su piršto minkštųjų audinių patinimu, taip nukentėjusiajam D. B. nesunkiai sutrikdė sveikatą.Apeliaciniu skundu nuteistasis T. S. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.Apeliaciniame skunde nurodo, kad Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas padarė išvadas, kurių nepagrindžia faktinės bylos aplinkybes. Nuteistasis nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis tyčia ranka sudavė D. B. į dešinę ranką ir taip jį pastūmė, nes jis D. B. nesužalojo. Nukentėjusysis D. B. pats susižalojo ranką, kai nuteistąjį be jokio pagrindo pradėjo mušti rankomis į įvairias kūno vietas. D. B., apklaustas kaip liudytojas, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepatvirtino, kad nuteistasis jam tyčia būtų sudavęs į jo dešinę ranką. Ikiteisminio tyrimo metu 2016 m. spalio 26 d. D. B. nurodė, kad jis pamatė, kaip T. S. bėga iš aptvertos teritorijos ir jam išbėgus iš aptvertos teritorijos 1 metro atstumu nuo įvažiavimo teritorijos, bandė užstoti išėjimą ir nuteistasis bėgdamas kliudė su savo dešine ranka, kur jis nuo to kliudymo neišlaikė pusiausvyros ir susilaužė dešinės rankos plaštakos mažąjį pirštą. Apklaustas teisme 2017 m. vasario 8 d. nukentėjusysis teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad nuteistasis bandė praeiti pro jį, nukentėjusysis gal norėjo užstoti kelią ir nuteistasis jį kliudė. 2017 m. kovo 5 d. teismo posėdžio metu nukentėjusiojo sutuoktinė I. B. parodė, kad jos sutuoktinis D. B. su nuteistuoju susidūrė, kai jis bėgo, o D. B. bandė jam užstoti kelią. I. B. taip pat nurodė, kad kai T. S. su D. B. susidūrė, šis smogė nuteistajam. Taigi byloje apklausti nukentėjusysis ir liudytoja I. B. nepatvirtino, kad jis būtų tyčia sužalojęs D. B., priešingai, D. B. pradėjo pirmas mušti nuteistąjį. Be to, byloje pateikta 2016 m. liepos 27 d. specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad D. B. V piršto distalinės falangos proksimalinio galo lūžimą galėjo patirti dėl bukos traumos, tikimiausia, virsdamas ir remdamasis pirštu į kietą pagrindą, taip pat nurodyta, kad negalima atmesti galimybės, kad pirštakaulis buvo sužalotas ir tiesioginės traumos metu, paveikus pirštą kietu buku daiktu. Nukentėjusysis D. B., liudytoja I. B. patvirtino, kad nuteistajam prie vartų susidūrus su D. B., jis dešine ranka sudavė nuteistajam keturis ar penkis smūgius į įvairias kūno vietas, t. y. galvą, nugarą. Kad nuteistasis 2016 m. liepos 27 d. namo grįžo sumuštas, ant veido matėsi mėlynės, patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas K. S.. Nuteistojo manymu, bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad D. B. dešinės rankos V piršto distalinės falangos proksimalinio galo lūžimą galėjo patirti smūgiuodamas nuteistajam į galvą, nugarą, todėl ne jis sužalojo D. B., o sužalojimą šis patyrė pats atlikdamas neteisėtus veiksmus, t. y. mušdamas nuteistąjį. D. B. jo mušti neturėjo jokio pagrindo, tai nebuvo būtinoji gintis, nes jis D. B. nepuolė. Bylos aplinkybės patvirtina tai, kad jam 2016 m. liepos 7 d., apie 00.35 val., (duomenys neskelbtini) kaime, iš Č. B. priklausančios teritorijos išsivežus rastą maišą su gelžgaliais, jį pusiaukelėje pasivijo D. B., atidarė jo automobilio bagažinę ir pažiūrėjo, ką jis veža, ir pamatęs maišą su metalais, jis pasakė, kad juos vežtųsi namo, o ryte pasikalbės. D. B. tuo metu jo nebandė sulaikyti, nekvietė policijos. Iš tokių D. B. žodžių jis suprato, kad maišas jo, todėl grįžęs į teritoriją maišus įmetė ten, iš kur juos paėmė. Jam išeinant atgal iš teritorijos, D. B. jį be jokio pagrindo užpuolė ir pradėjo mušti rankomis į įvairias kūno vietas. Neįtikėtina, kad D. B. lūžus dešinės rankos pirštui, jis būtų galėjęs jam smūgiuoti ta pačia ranka į įvairias kūno vietas 4–5 smūgius. Vadinasi, jis pirštą susižalojo pats vėliau, mušdamas nuteistąjį. 2016 m. liepos 27 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad D. B. pirštas galėjo lūžti ir tiesioginės traumos metu, paveikus pirštą kietu buku daiktu. Todėl mano, kad bylos medžiaga įrodo, jog ne jis sužalojo D. B., ir jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties.Nuteistasis taip pat nurodo, kad 2016 m. liepos 27 d. Nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad stalių dirbtuvės, iš kurių teritorijos jis paėmė maišą su metalu, priklauso Č. B., kuris stalių dirbtuves įsigijo 2016 m. birželio 28 d. pagal pirkimo–pardavimo sutartį iš bankroto administratoriaus. 2017 m. vasario 8 d. apklaustas teisme stalių dirbtuvių ir aplink ją esančios teritorijos savininkas Č. B. parodė, kad jis leido nuteistajam vaikščioti po teritoriją, ją prižiūrėti ir dėl to nuteistajam jokių pretenzijų neturi. Liudytojas G. B. parodė, kad jis su stalių dirbtuvių savininku Č. B. kalbėjo, per kiek laiko jam reikės išsikraustyti, nes teritorijoje buvo likę jo daiktų, t. y. automobilių detalių. Byloje nė vienas apklaustas liudytojas nepatvirtino, kad nuteistajam būtų sakę, kad Č. B. priklausančioje teritorijoje rastos maišuose automobilių detalės būtų G. B.. Č. B. įsigytos stalių dirbtuvės ir aplink ją esanti teritorija buvo apleista, apaugusi žole, įsigijęs šį pastatą, Č. B. suvirino ir įstatė vartus, kad į teritoriją niekas nevaikščiotų. Nuteistojo teigimu, pastato savininkas Č. B. jo buvo prašęs šią teritoriją prižiūrėti, todėl jis 2016 m. liepos 7 d., apie 00.35 val., vaikščiodamas po teritoriją aplink stalių dirbtuvių pastatą ir rado du maišus su metalu ir nieko blogo nepagalvodamas, maišą pasiėmė. Kai jį pusiaukelėje į namus automobiliu pasivijo D. B. ir, pamatęs nuteistojo automobilio bagažinėje maišą, pasakė, kad rytoj pasikalbės, tik tada jis suprato, kad galbūt metalas yra D. B., todėl grįžo atgal ir maišą išmetė ten, kur jį ir rado, ir tuomet, išeinant iš teritorijos, jis buvo užpultas ir sumuštas D. B.. Taigi byloje apklausti liudytojai nepatvirtino, kad nuteistasis būtų žinojęs, kad maišuose esantis metalas yra G. B., jis tik žinojo, kad teritorija yra Č. B. ir jis prašė nuteistojo šią teritoriją prižiūrėti. Č. B. dėl paimto metalo nuteistajam jokių pretenzijų nereiškė, o pats nuteistasis, sužinojęs, kad metalas priklauso kitiems asmenims, iš karto maišą su metalu grąžino į vietą. Teigia, kad jis neturėjo tyčios pagrobti svetimą turtą ir jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, sudėties.Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus ir papildomai atlikęs įrodymų tyrimą daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam T. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai T. S. pripažino kaltu padarius BK 178 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistasis iš esmės neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, apeliaciniame skunde kartoja savo viso proceso metu duotus parodymus ir analizuoja įvykio situaciją, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausęs nukentėjusįjį D. B., liudytoją N. V. ir T. S., nustatė, kad papildomai ištirti įrodymai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų apie T. S. kaltę dėl jo padarytų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, pirmosios instancijos teismo išvadas pripažįsta teisingomis.Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis D. B. parodė, kad jis pažįsta T. S., tačiau su juo jokių santykių nepalaiko. Automobilį „Mazda“ buvo išsikeitęs, nepamena, kokiais metais tai įvyko, tada dar litas buvo, už 2500 litų. 2016 m. liepos 7 d. iš automobilio dingo variklio galva ir kolektoriai, jų vertė buvo 300 eurų, tos detalės retos, todėl tiek ir kainuoja. Naują įsigyti sunku. Nors automobilis „Mazda“ buvo 1994 metų gamybos, tačiau šis modelis buvo retas, beveik vienetinis, jį kiek laiko naudojo, tačiau praktiškai nevažiavo ir išardė. T. S. pateko į teritoriją, kuri nebepriklausė nukentėjusiajam, T. S. ten galėjo laisvai patekti, nes ši teritorija priklausė nuteistojo dėdei, žalos atlyginti neprašo, jokio pykčio nelaiko, nors T. S. jo neatsiprašė ir žalos neatlygino. Nukentėjusysis parodė, kad nors T. S. detales sugrąžino, įmetė jas per tvorą, tačiau detalės susigadino, todėl buvo priverstas jas atiduoti į metalo laužą, nes tų detalių panaudoti nebegalėjo. Automobilį po kiek laiko taip pat atidavė į metalo laužą, nes jis buvo nebetinkamas naudoti, už jį gavo apie 1000 eurų. Nukentėjusysis D. B. taip pat parodė, kad jis nemušė T. S., jis bėgdamas nustūmė nukentėjusįjį, todėl šis atsitrenkė į sunkvežimį ir taip susižalojo pirštą, po to sudavė T. S., tačiau pirštą susižalojo, kai jį pastūmė T. S., o ne suduodamas jam smūgį, yra atsparus skausmui ir tuo metu skausmo nejautė. Nukentėjusysis patikslino, kad jis bandė užstoti T. S. išėjimą, o šis bėgdamas kliudė nukentėjusįjį, tačiau nežino, ar T. S. padarė tyčia, ar ne.Liudytojas N. V. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad turėjo automobilį „Mazda“ prieš septynerius ar aštuonerius metus, kurį įkeitė, t. y. jis pasiėmė vieną automobilį, o savo atidavė kitam asmeniui, kuris gyveno (duomenys neskelbtini), vardo ir pavardės neprisimena, praėjo daug laiko, todėl negali jo net atpažinti. Apsikeitė automobiliais, tada automobilio vertė buvo apie 4500 litų, tačiau automobiliais apsikeitė nemokėdami pinigų – jam atiteko automobilis BMW 7, o jis kitam asmeniui atidavė „Mazdą“, užpildė pirkimo–pardavimo sutartį, nepamena, ar mokėjo kažkiek pinigų. Automobilis „Mazda“ buvo važiuojantis, nes jis pats atvažiavo iki (duomenys neskelbtini). Automobilis „Mazda“ nebuvo išskirtinis, tačiau tuo metu, kai įdėjo skelbimą apie jo pardavimą, nebuvo daug skelbimų apie tokių pačių metų gamybos parduodamus automobilius. Nuteistasis T. S. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2016 m. liepos 7 d. jam išeinant iš teritorijos, D. B. užstojo jam kelią ir užsipuolė, ėjo link jo ir iš karto trenkė T. S., tačiau nebuvo tai, kad T. S. stūmė D. B., nes jis nestūmė D. B. ir iš viso prieš jį jokių veiksmų neatliko. Mano, kad D. B. susižaloti galėjo nuo smūgių. Nuteistasis apeliaciniame skunde neigia iš esmės savo kaltę ir nurodo, kad 2016 m. liepos 7 d., apie 00.35 val., maišą, kuriame buvo D. B. priklausančios detalės, iš teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), jis pasiėmė negalvodamas nieko blogo, kadangi šios teritorijos savininkas, jo dėdė Č. B. buvo leidęs jam lankytis šioje teritorijoje. Iš karto po to, kai važiuojant į namus jį automobiliu pasivijo D. B. ir, pamatęs apelianto automobilio bagažinėje maišą, pasakė, kad rytoj pasikalbės, tik tada jis suprato, kad galbūt metalas yra D. B., todėl grįžo atgal ir maišą išmetė ten, kur jį ir rado. Taigi iš esmės T. S. pripažįsta, kad jis buvo paėmęs D. B. priklausančias detales, tačiau nurodo, kad supratęs, jog jo paimti daiktai priklauso D. B., jis juos grąžino, todėl nepagrįstai yra nuteistas už vagystę.Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Pagrobimo sąvokos turinys yra platesnis nei vien tik fizinis svetimo turto užvaldymas, nes pagrobimu nukentėjusiajam atimama ne tik galimybė valdyti bei naudotis, bet ir disponavimo turtu galimybė, arba ji yra pasunkinama. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Tik tada jis užvaldo turtą, įgyja teisę juo disponuoti. Teisėjų kolegija mano, kad T. S. veiksmai pagrobiant turtą iš Č. B. priklausančios teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), 2016 m. liepos 7 d. kvalifikuoti teisingai. Nors T. S. teigia, kad jis paimtus daiktus iš karto, kai jį sustabdė nukentėjusysis D. B., grąžino atgal į minėtą teritoriją, tačiau pažymėtina, kad šiuo atveju T. S. veika buvo baigta tuo metu, kai jis pagrobęs D. B. priklausančias detales, išvažiavo iš minėtos teritorijos. Nuo to momento, kai jis pasišalino iš įvykio vietos, jis užvaldė svetimą turtą ir taip įgijo galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Aplinkybė, kad T. S. netrukus po to pagrobtus daiktus grąžino atgal į teritoriją, galėtų sudaryti prielaidas taikyti jam BK 23 straipsnio nuostatas, tačiau šioje situacijoje tokios galimybės nėra, nes savanoriškai atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką galima tik tuo atveju, kol ji nėra baigta. Šiuo atveju anksčiau aptartais duomenimis nustatyta, kad T. S. veika, kuri kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, buvo baigta, todėl nėra pagrindo kalbėti apie savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką. Nors T. S. viso proceso metu teigė, kad jis nesuprato, kad detalės, kurias jis paėmė, priklauso nukentėjusiajam D. B., tačiau skundą nagrinėjantis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad liudytojas Č. B. nepatvirtino aplinkybės, kad būtų leidęs T. S. ką nors pasiimti iš teritorijos. Be to, nustatinėjant nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius negalima remtis vien tik kaltinamojo parodymais apie tai, kaip jis suvokė savo daromą nusikalstamą veiką, tačiau juos nustatinėjant būtina įvertinti ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Šiuo atveju T. S. pasirinktas būdas ir laikas neabejotinai įrodo, kad eidamas į Č. B. teritoriją, jis turėjo tikslą pagrobti svetimą turtą, ir nors Č. B. ir buvo leidęs jam lankytis šioje teritorijoje, tačiau nieko nebuvo sakęs apie tai, kad jis gali kažką pasiimti iš šios teritorijos. Pažymėtina, kad T. S. šioje teritorijoje lankėsi 2016 m. liepos 7 d. naktį, kai buvo tamsu, akivaizdu, kad tokį laiką nuteistasis pasirinko tam, kad niekieno nepastebėtas galėtų pagrobti svetimą turtą. T. S. neabejotinai suvokė, jog paima svetimą turtą, numatė, kad jis šį turtą turės kaip nuosavą, ir to norėjo. Taigi šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, padarytos išvados nėra prieštaringos, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Todėl T. S. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį. Skundžiamu nuosprendžiu T. S. pripažintas kaltu ir pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis nesunkiai sutrikdė sveikatą nukentėjusiajam D. B.. Nuteistasis skunde teigia, kad jis nesužalojo D. B., nes jo nepastūmė, o nukentėjusysis susižalojo pats suduodamas smūgius T. S.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie nuteistojo T. S. argumentai nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas, palyginęs tarpusavyje nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, kitus bylos duomenis, pagrįstai pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka nuteistojo T. S. kaltei dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo D. B. nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl D. B. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybių pripažįsta teisingomis. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo D. B. parodymais apie T. S. padarytas nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo D. B. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir neprieštaringi, jis vienodus parodymus, kad jį sužalojo būtent T. S. ir kaip jis tai padarė, davė tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme. Nukentėjęs D. B. nurodo, kad jis bandė sustabdyti T. S., šis bandė prabėgti pro jį, tačiau D. B. jam užstojo kelią, tuomet T. S. jį pastūmė, nubloškė į šoną, ir jis atsitrenkė į sunkvežimį, pajuto rankoje skausmą, po to supykęs sudavė T. S. į veidą 4 ar 5 kartus dešine ranka. Atėjusi jo žmona juos išskyrė ir kaltinamasis išvažiavo (t. 1, b. l. 69, t. 2, b. l. 32–33). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojos I. B. parodymai (t. 1, b. l. 107–108, t. 2, b. l. 91–92). Tai, kad D. B. sužalojimas galėjo būti padarytas jo nurodytomis aplinkybėmis, patvirtina ir specialisto išvados Nr. G 1366/2016(03) duomenys, joje nurodyta, kad D. B. šį sužalojimą (dešinės plaštakos V piršto distalinės falangos proksimalinio galo skeveldrinį lūžimą su piršto minkštųjų audinių patinimu), įtikimiausia, galėjo patirti virsdamas ir remdamasis pirštu į kietą pagrindą (t. 1, b. l. 93). Taigi šie aptarti duomenys patvirtina, kad D. B. jam nustatytus sužalojimus patyrė dėl to, kad T. S. jį pastūmė, ir šis griūdamas susižalojo dešinės rankos pirštą. Nors nuteistasis teigia, jog teismas be pagrindo rėmėsi nukentėjusiojo D. B. ir jo sutuoktinės I. B. parodymais, nes jie yra neišsamūs, neatitiko realios tikrovės, tačiau priešingai apelianto tvirtinimui, tiek nukentėjusiojo, tiek minėtos liudytojos parodymai yra nuoseklūs bei tarpusavyje sutampa. Be to, tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja I. B. buvo apklausti būdami įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl netikėti ar abejoti šiais parodymais teismas neturi pagrindo. Tai, kad anksčiau minėtoje specialisto išvadoje Nr. G 1366/2016(03) nurodyta, kad negalima atmesti galimybės, kad pirštakaulis buvo sužalotas ir tiesioginės traumos metu, paveikus pirštą kietu buku daiktu, nepatvirtina apelianto pateikiamų aplinkybių, kad D. B. šiuos sužalojimus galėjo patirti tuo metu, kai sudavė smūgius T. S., nes iš specialisto išvados matyti, kad didesnė tikimybė, jog D. B. šiuo sužalojimus patyrė būtent griuvimo metu, o tai patvirtina ir kiti anksčiau aptarti bylos duomenys. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad T. S. kaltės nepripažinimas ir jo aiškinimas kitokių aplinkybių vertintinas kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi anksčiau aptartų duomenų visuma įrodo, jog T. S., pastumdamas T. S., nesunkiai jį sužalojo, ši jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes akivaizdu, kad T. S. D. B. pastūmė tyčia, kadangi šis buvo užstojęs jam kelią iš teritorijos, o T. S. iš ten norėjo pabėgti, kad išvengtų atsakomybės už padarytą vagystę. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad T. S. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą yra įrodyta. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė pagrįstą išvadą dėl T. S. kaltės, tinkamai kvalifikavo padarytas nusikalstamas veikas, pagrįstai jam paskyrė bausmes, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, todėl keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. S. apeliacinį skundą atmesti.