Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-01-21 · Administracinė byla Nr. eI2-1496-535/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-21
Bylos Nr.
eI2-1496-535/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04023-2019-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
L. K.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-1496-535/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04023-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Inos Kirkutienės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Simui Tokarčakui,atsakovo atstovei Eglei Krūminytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja L. K. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019-11-08 sprendimą Nr. (15/5-11)50U-2115/(15/4-6)7U-16; 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti jos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – ES); 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškina, kad ginčijamu sprendimu atsakovas panaikino jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir neišdavė leidimo nuolat gyventi ES.

Nurodo, kad ji jau daugiau nei 5 metus gyvena ir vykdo teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Yra įmonės UAB „SEV transport“ akcininkė ir vadovė. Jai nuo 2014-08-12 buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: (duomenys neskelbtini), galiojęs nuo 2014-08-12 iki 2015-08-12; (duomenys neskelbtini), galiojęs nuo 2015-08-13 iki 2016-08-12; (duomenys neskelbtini), galiojęs nuo 2016-08-13 iki 2018-08-12; (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2018­08-13 iki 2020-08-12. Jos valdomoje įmonėje skirtingais laikotarpiais dirbo nuo 3 iki 15 darbuotojų, sprendime nurodytu vertinimo laikotarpiu dirbo 6 darbuotojai, t. y. ji sukūrė darbo vietas ne tik sau, tačiau ir dar 5 darbuotojams. Savo gyvenimą ji sieja išimtinai su Lietuva. Lietuvoje gyvena ir dirba bei mokosi jos vyras su dukra. Dukra jau ne vienerius metus lanko lietuvišką mokyklą, tad gerai moka lietuvių kalbą, atstovauja Lietuvą tarptautiniuose konkursuose.

Pareiškėjos teigimu, sprendimas yra nemotyvuotas ir nėra aiškus. Migracijos departamentas jos atžvilgiu nenustatė Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintų sąlygų neatitikimo, priešingai Migracijos departamentas aiškiai nurodė, jog ji pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, turėdama leidimą laikinai gyventi.

Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (toliau – LVAT) ir teigia, kad jai susiformavo teisėtas lūkestis, kad jai atitikus Įstatyme nustatytus reikalavimus dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje turėjimo, šis leidimas ir bus išduotas, tačiau susidarė situacija, jog jai atitinkant visas Įstatyme imperatyviai nustatytas sąlygas, leidimo nuolat gyventi ji negavo. Sprendimas neatitinka paties Migracijos departamento nustatytų objektyvių aplinkybių, o jame daromos išvados prieštarauja viena kitai.

Nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad darbuotojas E. V. pastaruosius 7 mėnesius nedirbo įmonėje visą darbo laiką. Ši Migracijos departamento išvada yra nepagrįsta ir prieštarauja pačiame sprendime nurodytoms faktinėms aplinkybėms, kad E. V. nemokamos atostogos buvo suteiktos tik nepilnai 4 mėnesius: birželio mėnesį -27 dienas, liepos mėnesį - 26 dienas, rugpjūčio mėnesį - 5 dienas, rugsėjo mėnesį - 27 dienas, spalio mėnesį - 17 dienų. Nemokamos E. V. atostogos nebuvo tęstinės. Taip pat visiškai nevertinta ir aplinkybė, kad šios atostogos darbuotojui E. V. buvo suteiktos išimtinai paties darbuotojo prašymais1, t. y. jo interesais. Atsakovas taip pat nevertino ir objektyvių priežasčių, kurių pagrindu ji ne dėl nuo jos priklausančių aplinkybių mokėjo ne visą darbo sutartyje sulygtą atlyginimą.

Pažymi, kad, netinkamai interpretuojant faktines aplinkybes, Migracijos departamentas daro nepagrįstas išvadas, kad tokio ilgo nemokamų atostogų suteikimo faktas esą „įrodo, jog įmonei nėra poreikio turėti darbuotoją automechaniką, kuris dirbtų visą darbo laiką, o jo darbo sutartyje dėl viso darbo laiko sulygta tam, kad Pareiškėja kaip įmonės akcininkė ir direktorė formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus dėl sukurtų darbo vietų“. Ši išvada ne tik prieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui (pagal aktualią Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją reikalaujama, kad būtų mokamas darbo užmokestis, o ne sukuriama darbo vieta, kaip buvo nustatyta ankstesniojoje redakcijoje), tačiau prieštarauja ir objektyvioms aplinkybėms: darbuotojas E. V. visu atsakovo nurodytu 7 mėnesių laikotarpiu nuolat dirbo jos vadovaujamoje įmonėje. Pažymi ir tai, kad E. V. darbo užmokestis yra mokamas darbo sutartyje nustatytomis sąlygomis, tačiau darbuotojas aptariamu laikotarpiu savo paties prašymu buvo išleistas atostogų. Įstatymo formuluotė suponuoja pareigą pagal darbo sutartį darbuotojams mokėti bendrą ne mažesnį nei Įstatyme nustatytą darbo užmokestį, tačiau ne darbdavio pareigą jį išmokėti bet kokia kaina, t. y. neatsižvelgiant į atostogas, nedarbingumo laikotarpius bei kitas nuo darbdavio nepriklausančių aplinkybių. Svarbu ir tai, kad darbuotojai, kurie per mėnesį išdirbo visą darbo sutartyje sulygtą laiką, gavo pilną darbo užmokesčio sumą, taigi analizuojama situacija nepažeidžia Darbo kodekso nuostatų. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nesiekė išsiaiškinti ir objektyviai įvertinti realią darbuotojo bei įmonės situaciją dėl atitikimo Įstatymo nuostatoms, o buvo daromos prielaidos ir situacija modeliuojama jai nepalankia linkme.

Migracijos departamento prašymu, pateikė E. V. darbo sutartį bei paaiškinimą (pažymą) kodėl E. V. už 2019 metų rugsėjį buvo priskaičiuotas 61,91 Eur darbo užmokestis. Nepaisant to, kad buvo prašoma pateikti labai konkreti informacija, kuri ir buvo pateikta, sprendime ji nepagrįstai apkaltinama nuslėpus aplinkybę, kad darbuotojui E. V. buvo suteiktas dar vienas nemokamų atostogų laikotarpis nuo 2019-10-14 iki 2019-11-15. Ji niekada nesiekė ir negalėjo siekti nuslėpti informaciją, kurios Migracijos departamentas apskritai neprašė pateikti ir kuri nėra susijusi su pačiame Sprendime nurodytu aktualiu tyrimo laikotarpiu, kita vertus, Migracijos departamentui ši informacija lengvai prieinama per Sodros informacinę sistemą, todėl Pareiškėjai nebuvo objektyvių priežasčių tokią informaciją slėpti.

Atsakovas nepagrįstai vadovavosi LVAT 2017-04-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 pateiktais išaiškinimais, nes nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės nesutampa. Priešingai nei Migracijos departamento nurodytoje nutartyje, darbuotojas E. V. nėra atleistas, nepaisant to, kad jis išleidžiamas nemokamų atostogų, jis nuolat dirba įmonėje ir jam pagal darbo sutartį yra mokamas atlyginimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, atsakovo sprendimas prieštarauja norminių administracinių aktų nuostatoms – Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsniui ir kitiems norminiams teisės aktams. Procedūriniai pažeidimai lemia sprendimo neteisėtumą, tiek procedūriniu, tiek materialiuoju aspektu. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos administra­cinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatoms, kad teisės akto neatitikimas aukštesnės galios teisės aktams, sudaro savarankišką pagrindą skundžiamam sprendimui panaikinti.

Sprendimo dalis - neišduoti jai leidimo nuolat gyventi yra neaiški, nes nepagrįsta Įstatymo nuostatomis bei objektyviais duomenimis. Joje daromos išvados prieštarauja viena kitai, o kartu ir Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintoms imperatyvioms sąlygoms dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Sprendimo dalis - panaikinti jos turimą Laikiną leidimą gyventi, priimta vadovaujantis ne faktine situacija, o prielaidomis, kurios daromos netinkamai interpretuojant faktines aplinkybes, todėl neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Sprendimas priimtas formaliai, neatsižvelgus į objektyvių aplinkybių visumą, todėl pažeidžia ir protingumo bei proporcingumo principus, o sprendimo padariniai jai yra ne tik neproporcingi, tačiau ir užkertantys jai galimybę gyventi kartu su šeimos nariais bei tęsti pradėtą veiklą.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigimu, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo netenkinti jos prašymo, be to, nebuvo nustatyta objektyvių faktų, kurie sudarytų teisinį pagrindą panaikinti jos turimą Leidimą nuolat gyventi.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad atsižvelgdamas į tai, jog pagrindų, dėl kurių galėtų būti atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi, pagal tuo metu turėtus duomenis nenustatyta, todėl 2018-08-13 Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi dvejiems metams.

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę ir patikrinęs duomenis apie pareiškėjos valdomą bendrovę bei įvertinęs visą surinktą medžiagą konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes bendrovėje visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių.

Pažymi, kad Migracijos departamentas, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) informacinės sistemos duomenimis apie pareiškėjos valdomą bendrovę – UAB „SEV transport“ bei šios įmonės darbuotojus nustatė, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu įmonėje buvo įdarbinti 6 darbuotojai: 3 Lietuvos Respublikos piliečiai R. Č., S. Š. ir E. V. ir 3 trečiųjų šalių piliečiai (2 turintys leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: pati pareiškėja ir jos sutuoktinis V. K. bei 1 užsienietis, dirbantis su nacionaline viza – O. Z.. Priimant sprendimą buvo vertinamos UAB „SEV transport“ darbuotojų Lietuvos Respublikos piliečių R. Č., S. Š. ir E. V., darbo sąlygos įmonėje už aktualų laikotarpį. Iš Sodros informacinės sistemos pateikiamų duomenų akivaizdu, kad ne vieną mėnesį darbuotojui E. V. yra sistemingai suteikiamos neapmokamos atostogos, kas yra pagrindas daryti išvadą, jog UAB „SEV transport“ neturi poreikio turėti darbuotoją automechaniką, kuris dirbtų visą darbo laiką, o jo darbo sutartyje dėl viso darbo laiko sulygta tam, kad šios bendrovės akcininkė ir direktorė formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus dėl sukurtų darbo vietų.

Nesutinka, kad Migracijos departamentas nebandė išsiaiškinti dėl kokių priežasčių bendrovės darbuotojui nėra mokamas visas darbo užmokestis – pažymi, kad pareiškėjos buvo paprašyta pateikti paaiškinimus dėl darbuotojui E. V. mokamo darbo užmokesčio dydžio. Pareiškėja Migracijos departamentui pateikė 2019-10-31 pažymą „Dėl E. V. 2019 m. rugsėjo mėn. darbo užmokesčio“, kurioje nurodyta: „E. V. darbo sutartyje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra 1 300 Eur. 2019 m. rugsėjo mėn. 01-27 d. (20 d. d.) darbuotojo prašymu buvo suteiktos nemokamos atostogos. Taigi, E. V. 2019-09 mėn. dirbo 1 d. d., už kurią priskaičiuota 61,91 Eur darbo užmokesčio“. Daugiau jokių aplinkybių pareiškėja nenurodė ir nepaaiškino, kodėl ne vieną mėnesį darbuotojui nėra mokamas visas darbo užmokestis.

Vertinant visą turimą informaciją, duomenų visumoje buvo įvertinta ir aplinkybė, kad pareiškėja paaiškinimą dėl E. V. darbo sąlygų teikė 2019-10-31, tačiau pareiškėja neinformavo, kad po minėto laikotarpio darbuotojui E. V. buvo suteiktas net dar vienas nemokamų atostogų laikotarpis, t. y. jam suteiktos nemokamos atostogos laikotarpiui nuo 2019-10-14 iki 2019-11-15.

Taigi, pareiškėja taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, kadangi, pasikeitus aplinkybėms (Bendrovei nebeatitinkant 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų), lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamu sprendimu panaikintas leidimas laikinai gyventi nebuvo pirmasis pareiškėjos leidimas laikinai gyventi, darė išvadą, jog teisės aktų nustatyti reikalavimai, susiję su teisėtos veiklos vykdymu, būtinybė juos atitikti, o pareiga, pasikeitus aplinkybėms, lemiančiomis leidimo išdavimo pagrindą, kreiptis į migracijos tarnybas dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjai turėjo būti puikiai žinomi. Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis apie realios ūkinės veiklos vykdymą

Paaiškina, kad taip pat Sodros informacinėje sistemoje nebuvo duomenų, kad būtų suteikti nedraudiminiai laikotarpiai darbuotojams R. Č. ir S. Š. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojui S. Š. mokamas darbo užmokestis tesudaro 10,20-17 € /mėn., buvo pagrindas daryti išvadą, kad S. Š. UAB „SEV transport“ nedirba visą darbo laiką, kadangi jam yra mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2019 m. rugsėjo mėn. sudarė 555 €/mėn. Vadinasi, UAB „SEV transport“ yra tik vienas darbuotojas, kuris atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl viso darbo laiko, t. y. R. Č. Aktualiausiais Sodros informacinės sistemos duomenimis, už 2019 m. rugsėjo mėn. jai išmokėtas 1 100 Eur darbo užmokestis. Kadangi pareiškėjos valdomoje UAB „SEV transport“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudaro 1 100 Eur, konstatavo, kad pareiškėja bei jos valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes visą darbo laiką dirbančiai darbuotojai mokamas 1 100 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

Pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Taigi nors įmonėje ir yra įsteigta darbo vieta, tačiau joje visą darbo laiką nedirba Lietuvos Respublikos pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis. Pareiškėja, kuri yra bendrovės akcininkė, nesiėmė aktyvių ir savalaikių naujų ir / ar pakaitinių darbuotojų paieškos veiksmų, apie susiklosčiusią padėtį įmonėje nepranešė kompetentingoms migracijos institucijoms bei tokiu būdu siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jo įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų siekiant užtikrinti, kad tiek ji, tiek jos valdoma įmonė atitiktų teisės aktų reikalavimus, nes priešingu atveju jai gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs, o Migracijos departamentas, nustatęs, kad įmonė, teisėtos veiklos vykdymo kurioje pagrindu užsienietis prašė išduoti leidimą laikinai gyventi, šių reikalavimų nebeatitinka, pagrįstai panaikina užsieniečiams išduotus leidimus laikinai gyventi

Nurodo, kad be kita ko, buvo įvertintos aplinkybės, susijusios su mokestinių prievolių laikymusi. 2019-11-05 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos viešų draudėjų duomenimis, UAB „SEV transport“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sudarė 588,08 Eur. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, UAB „SEV transport“ deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma sudaro 2 456 Eur. Įvertinęs šiuos duomenis, padarė išvadą, kad pareiškėja ir jos valdoma UAB „SEV transport“ nevykdo savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikai, nustatytų pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, ginčijamas sprendimas buvo priimtas Įstatymo ir kitų teisės aktų pagrindu, remiantis Migracijos departamento disponuojamais Sodros informacinės sistemos duomenimis, o taikomos priemonės yra proporcingos ir motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Be to, ginčijame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, bet priešingai, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, kurių turinys atskleistas pareiškėjai, todėl ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei nepažeidė gero administravimo principo reikalavimo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Paaiškina, kad išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi atsisakė, nes ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėjos leidimas laikinai gyventi yra panaikintas), todėl pareiškėja neatitinka sąlygų leidimui nuolat gyventi gauti. Vien faktas jog pareiškėja pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi turėdama galiojantį leidimą laikinai gyventi, nereiškia, kad leidimas nuolat gyventi pareiškėjai bus išduotas. Nagrinėjant pareiškėjos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Migracijos departamentas atliko išsamų vertinimą ar užsienietė atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir nustatė, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes Bendrovėje visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur).

Atkreipia dėmesį, kad LVAT praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos, nei išduodant leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi iš esmės reikštų, kad Lietuvos Respublika leidžia užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Tai reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė skundą tenkinti skunde nurodytais motyvais. Atsakovo atstovė su skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjai, Ukrainos pilietei, nuspręsta panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir neišduoti leidimo nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Migracijos departamentui iš naujo išnagrinėti jos prašymą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2018-06-05 Migracijos departamentui tuo pagrindu, kad ji yra bendrovės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos E. S. valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, vadovas ir akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo, Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir dokumentus, patvirtinančius Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018-01-01) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą.

Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad pagrindų, dėl kurių galėtų būti atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi, pagal tuo metu turėtus duomenis nenustatyta, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2018-08-13 priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjos leidimą laikinai gyventi dvejiems metams.

Pareiškėja 2019-04-10 Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte įtvirtintu pagrindu (užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi).

Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę ir patikrinęs duomenis apie pareiškėjos valdomą bendrovę bei įvertinęs visą surinktą medžiagą, konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes bendrovėje visą darbo laiką dirbantiems darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių. Migracijos departamentas 2019-11-08 sprendimu Nr. (15/5-11)50U-2115/(15/4-6)7U-16, taip pat, kad bendrovėje yra tik vienas darbuotojas, kuris atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl viso darbo laiko panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir neišdavė leidimo nuolat gyventi ES.

Pareiškėja nesutinka su atsakovo sprendimu. Pareiškėjos teigimu, ji realiai atitiko Įstatyme įtvirtintas sąlygas gauti leidimą nuolat gyventi ES, todėl atsakovas nepagrįstai leidimo neišdavė; atsakovas panaikino jos turimą laikiną leidimą gyventi, vadovaudamasis ne faktine situacija, o prielaidomis, be to sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

Iš sprendimo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai 2018-08-13 išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) panaikinimas nagrinėjamu atveju iš esmės buvo priežastis netenkinti pareiškėjos prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl šios bylos ginčo dalykas iš esmės yra pareiškėjai 2019-08-13 išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos E. S. valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi; taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Migracijos departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą.

Pagal Įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas būtent užsieniečiui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vykdomos ir ketinamos toliau užsiimti teisėtos veiklos pagrindu, tenka pareiga pateikti kompetentingai institucijai duomenis atitinkamus įrodymus (LVAT 2017-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4567-624/2017).

Taigi, šiuo atveju atsakovui vykdant užsieniečių kontrolę, surinkti duomenys laikytini oficialiais ir teismas neturi pagrindo jais abejoti. Byloje pateikti duomenys patvirtina atsakovo sprendime padarytas išvadas dėl bendrovės veiklos. Sprendimą panaikinti pareiškėjai 2019-08-13 išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas grindė aplinkybe, kad net pastaruosius 7 mėnesius, t. y. nuo 2019 m. gegužės mėn., UAB „SEV transport“ darbuotojas E. V. nedirbo visą darbo laiką, kaip to yra reikalaujama pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintus imperatyvius reikalavimus. Pastaruosius 7 mėn. sistemingai darbuotojui E. V. yra suteikiamos neapmokamos atostogos, taip pat aplinkybe, kad E. V. darbo sutartyje nustatytas mėnesinis darbo užmokestis yra 1 300 Eur, 2019 m. rugsėjo mėn. (20 d. d.) darbuotojo prašymu buvo suteiktos nemokamos atostogos. Taigi, E. V. 2019 m. rugsėjo mėn. dirbo 1 d. d., už kurią priskaičiuota 61,91 Eur darbo užmokesčio. L. K. paaiškinimą dėl E. V. darbo sąlygų teikė 2019-10-31, tačiau nuslėpė aplinkybę, kad po minėto laikotarpio darbuotojui E. V. buvo suteiktas dar vienas nemokamų atostogų laikotarpis, t. y. jam suteiktos nemokamos atostogos laikotarpiui nuo 2019-10-14 iki 2019-11-15. Teismas konstatuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad UAB „SEV transport“ neturi poreikio turėti darbuotoją automechaniką, kuris dirbtų visą darbo laiką, o jo darbo sutartyje dėl viso darbo laiko sulygta tam, kad šios bendrovės akcininkė ir direktorė formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvius reikalavimus dėl sukurtų darbo vietų. Atsakovas iš Sodros informacinės sistemos duomenų nustatė, kad darbuotojams R. Č. ir S. Š. nebuvo suteikti nedraudiminiai laikotarpiai. Darbuotojui S. Š. mokamas darbo užmokestis tesudaro 10,20-17 Eur /mėn. Šios aplinkybės atsakovui pagrįstai leido daryti išvadą, kad S. Š. UAB „SEV transport“ nedirba visą darbo laiką, kadangi jam yra mokamas žymiai mažesnis darbo užmokestis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga, kurią 2019 m. rugsėjo mėn. sudarė 555 Eur/mėn. Atsakovas, įvertinęs aktualiausiais Sodros informacinės sistemos duomenis, nustatė, kad darbuotojai R. Č. už 2019 m. rugsėjo mėn. išmokėtas 1 100 Eur darbo užmokestis ir vertino, kad darbuotoja atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus dėl viso darbo laiko. Atsakovo surinkti duomenys patvirtina, kad L. K. valdomoje UAB „SEV transport“ darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, bendrai mokamas darbo užmokestis sudaro 1 100 Eur. Nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad L. K. bei jos valdoma įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų turėti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, nes visą darbo laiką dirbančiai darbuotojai mokamas 1 100 Eur mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių, ir todėl yra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas, nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte.

Pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Taigi, pareiškėja, esant iš esmės pasikeitusioms aplinkybėms dėl bendrovės veiklos, turėjo kreiptis dėl naujo leidimo išdavimo, tačiau ji nesikreipė.

Atsakovas sprendimą pareiškėjos atžvilgiu grindžia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, t. y. leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (2 punktas), nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2¹ ar 2² punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (7 punktas), yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 punktas).

Remiantis LVAT formuojama praktika, reikalavimas, įtvirtintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte (kuriuo remiantis panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje), yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad pareiškėjas (jo įmonė) atitiktų šį reikalavimą. Neatitikimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimui yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (LVAT 2017-12-13 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5201-261/2017).

Teismui nekyla abejonių, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog egzistuoja imperatyvūs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimai, t. y. bendrovėje tik vienas darbuotojas dirba visą darbo laiką ir jam mokamas mėnesinis darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžių. Teismas konstatuoja, kad atsakovas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes pagrįstai nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui gauti, t. y. bendrovėje yra tik vienas visą darbo laiką dirbantis Lietuvos Respublikos, kitos E. S. valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės pilietis ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis užsienietis, kuriam mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio bruto darbo užmokesčio dydžius.

Taigi, atsakovo išvada dėl pareiškėjos neatitikties Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies reikalavimams yra pagrįsta, todėl teismas konstatuoja, kad atsakovas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs pareiškėjos individualią situaciją, remdamasis oficialiais tyrimo metu gautais duomenimis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, pagrįstai panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, kurie paneigtų Migracijos departamento ginčijamame sprendime nurodytų teiginių ir padarytų išvadų teisingumo.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjos Migracijos departamentui pateiktais dokumentais, kelia pagrįstų abejonių dėl UAB „SEV transport“ realios teisėtos ekonominės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje, o tai leidžia manyti, kad pareiškėja šios įmonės įregistravimu tik naudojasi tam, kad galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi ir taip įteisinti buvimą Lietuvos Respublikoje ir visoje Šengeno erdvėje. Pareiškėja nepaneigė Migracijos departamento nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi, Migracijos departamentas turėjo tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą pareiškėjai panaikinti leidimą laikinai gyventi.

Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjos ginčijamas sprendimas dalyje panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, priimtas tinkamai išanalizavus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas.

Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi.

Tvarką, reglamentuojančią dokumentų leidimui nuolat gyventi gauti pateikimą ir leidimų nuolat gyventi užsieniečiams išdavimą, keitimą, panaikinimą, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės ar fiktyvaus įvaikinimo įvertinimą nustato vidaus reikalų ministras (Įstatymo 55 straipsnio 5 dalis).

Pagal Aprašo 36 punktą (Vidaus reikalų ministro 2018-01-24 įsakymo Nr.IV-73 redakcija), jeigu leidimą nuolat gyventi gauti siekia užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas turi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinimo“, X skyriuje nustatyta tvarka įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindų. Jei toks pagrindas nustatomas, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo priimamas kartu su sprendimu neišduoti leidimo nuolat gyventi.

Pareiškėja leidimą nuolat gyventi siekė gauti, turėdama leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, nustatęs leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrindus, įtvirtintus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, aukščiau nurodytais motyvais priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Konstatavus, kad Migracijos departamento sprendimas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi yra teisėtas ir pagrįstas, laikytina, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte vienos iš sąlygų, t. y. turėti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Migracijos departamento sprendimas neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi yra teisėtas ir pagrįstas.

Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti jos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą. Netenkinus šio reikalavimo, antrasis išvestinis reikalavimas taip pat netenkintinas.

Pareiškėjai išaiškintina, kad ginčijamas sprendimas neužkerta jai kelio teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 p., 132 str., Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“140 straipsnio 1–4 dalimis,

nusprendžia:

Pareiškėjos L. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Asta Adamonytė-ŠipkauskienėJūratė Gaidytė-LavrinovičIna Kirkutienė