Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. M.-K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. B. ieškinį atsakovei D. M.-Kavoliūnienei dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas netinkamai nevisapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus. Byloje esantys dokumentai – išrašai iš interneto svetainių, patvirtina, jog ieškovė iki šiol tęsia savo individualią komercinę veiklą, kurią ieškovė įvertino kaip bendrą jungtinę veiklą ir kuriai vykdyti gauta Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma, o tokios veiklos tęstinumas patvirtina, kad šalys jokios bendros jungtinės veiklos nevykdė. Vienam iš partnerių atsisakius toliau būti jungtinės veiklos dalyviu, baigiasi pati vykdyta ūkine komercinė veikla (CK 6.978 str. 1 d. 4 p.). Ieškovės pateiktas Vilniaus apskrities VMI mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyriaus 2011-07-21 pranešimas nepatvirtina, jog ieškovė iš tikrųjų nutraukė savo individualią veiklą, kadangi pranešime nėra nurodytas pažymos numeris, o nurodytas individualios veiklos laikotarpis nuo 2007-08-01 iki 2009-05-28 neatitinka byloje esančių duomenų. Teismas vertindamas 2008-11-14 pranešimą ir 2008-11-01 raštą neatsižvelgė į tai, kad pačiuose raštuose yra prieštaravimų.Teismas vertindamas ieškovės išduotą 2008-10-01 įgaliojimą neatsižvelgė į tai, kad įgaliojimas buvo išduotas vien dėl to, kad ieškovė nuo 2008-10-01 išėjo gimdymo atostogų. Teismas neatsižvelgė, kad atsakovei teismo nurodyti įgalinimai buvo suteikti praėjus daugiau nei metams nuo ūkinės komercinės veiklos pradžios iki likus vienam mėnesiui iki jos prašymo grąžinti paskolintus pinigus, po kurio atsakovė išėjo iš darbo, todėl atsakovės išduotas įgaliojimas negali būti prilyginamas įgaliojimui, išduotam visų partnerių vardu (CK 6.972 str. 2 d.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nenustačius absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.) bei nesant viešojo intereso, apeliacijos procesinį teisinį objektą sudaro patikrinimas, ar apeliaciniame skunde suformuluoti teisinis ir faktinis pagrindai suponuoja skundžiamo apylinkės teismo sprendimo neatitikimą CPK 263 str. įtvirtintiems teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimams.

Apeliaciniame skunde keliama šalių teisinio ginčo turinį sudarančių santykių kvalifikavimo klausimas. Apeliantė neigia, jog šalis sieja bendros jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Jos įsitikinimu, ji nevykdė bendros jungtinės veiklos su ieškove, buvo tik ieškovės darbuotoja, todėl neturi pareigos atsakyti už ieškovės vykdytos individualios veiklos patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija su tokiais apeliaciniame skunde pateiktais bendros veiklos vertinimais negali sutikti.

Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo (CK 6.969 str.). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas - tam tikros veiklos vystymas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-06-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-749/2003, 2008-03-18 nutartis c.b. Nr. 3K-3-181/2008 ir kt.). Konstatavus nurodytus požymius, sutartis kvalifikuojama kaip jungtinės veiklos sutartis. Skiriamasis šios sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas). Rašytinio susitarimo dėl tokio pobūdžio veiklos ir jos tikslų (siekių) nesudarymas pats savaime neeliminuoja jungtinės veiklos fakto ar realiai tokių susiklosčiusių santykių. Esant nurodytam teisinių santykių reglamentavimui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės ir atsakovės pastangos, investuotos lėšos, darbo ir žinių kooperavimas sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui vertinti, kad šalis siejo jungtinės veiklos sutartiniai teisiniai santykiai, atsiradę tarpusavyje suderinus valią siekti vieningo tikslo – įkurti grožio saloną ir teikti su tuo susijusias paslaugas.

Apeliantė, nesutikdama su ieškovės ieškinio reikalavimais, nurodo, kad išrašai iš interneto svetainių, patvirtina, jog ieškovė iki šiol tęsia savo individualią komercinę veiklą, kurią ieškovė įvertino kaip bendrą jungtinę veiklą ir kuriai vykdyti gauta Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma, o tokios veiklos tęstinumas patvirtina, kad šalys jokios bendros jungtinės veiklos nevykdė. Tačiau teisėjų kolegija su tokia apeliantės argumentacija nesutinka. Kaip matyti, pati atsakovė 2008-11-14 kreipėsi į ieškovę su pranešimu informuodama, jog atsisako vykdyti bendrasavininkės pareigas ir pageidauja atgauti visus investuotus pinigus į salono atidarymą ir jo gyvavimą bei pateikė 2008-11-01 sudarytą atsakovės įnašų sąrašą 17 322,45 Lt sumai (b.l. 7,8), t.y. atsakovė suprato, jog yra grožio salono D‘ORO bendrasavininkė, investavo tam tikrą pinigų sumą, ką taip pat patvirtina ir ieškovės išduotas atsakovei įgaliojimas, prilygstantis įmonės savininkės teisėms įgalinimus tvarkyti grožio namų D“ORO veiklą (b.l. 89). Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovė Vilniaus apskrities VMI Mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyriuje buvo įregistravusi individualią veiklą pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą nuo 2007-08-01 iki 2009-05-28 (b.l. 114). Tuo tarpu, iš byloje esančio verslo liudijimo Nr. AE017876-1 matyti, kad pasibaigus individualios veiklos vykdymo terminui, Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyrius 2010-01-11 ieškovei išdavė naują verslo liudijimą teikti paslaugas, kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veiklai (b.l. 189). Taigi, teisėjų kolegija daro išvadą, jog minėti dokumentai patvirtina, kad ieškovė šiuo metu vykdoma ūkinė-komercinė veikla nėra tęstinė. Priešingai, ieškovės veikla buvo vykdoma iki 2009-05-28, o iš naujo ji pradėta vykdyti tik nuo 2010-01-11 adresu (duomenys neskelbtini). Tai, kad šiuo metu ieškovės teikiamos paslaugos sutampa su grožio salone D“ORO teiktomis paslaugomis nepatvirtina fakto, kad tarp ieškovės ir atsakovės nesusiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, atsakovė buvo ieškovės darbuotoja, o ieškovė ir toliau vykdo ūkinę – komercinę veiklą, kadangi teisės aktai nedraudžia tarp šalių pasibaigus jungtinei veiklai, viena iš jungtinės veiklos dalyvių savarankiškai tęsti veiklą.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovės 2008-11-14 pranešimas tik patvirtina, jog ieškovė įsipareigojo grąžinti atsakovės ieškovei paskolintus pinigus, ką patvirtina ir pats pranešimo tekstas bei ieškovės sutikimas ir parašas po tekstu. Iš 2008-11-14 pranešimo teksto turinio matyti, kad šalys apie pinigų skolinimą nekalbama, atsakovė aiškiai išreiškė valią – atsisakyti bendrasavininkės pareigų ir toliau tęsti bendrą jungtinę veiklą bei grąžinti jos investuotus pinigus. Taip pat atsakovės perduoti pinigai įvardijami „investuotais pinigais“, o ne paskola. Taigi, atsakovės teiginiai akivaizdžiai prieštarauja šalių sąžiningumo principui – jei šalys kartu susitarė įkurti grožio saloną, ir atitinkamai savo įnašo dydžiui, gauti pelno, tai sandėriui nepavykus negalima teigti, jog pinigai buvo tik paskolinti. Pažymėtina, kad pagal CK 6.871 straipsnio 1 dalį fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Atsakovė rašytinės paskolos sutarties teismui nepateikė ir paskolos fakto apskritai neįrodinėjo jokiais įrodymais (CPK 178 str.). Taigi šiuo atveju taikytina CK 6.974 str. 1 d., numatanti, jog nesant susitarimo dėl nuostolių paskirstymo, kiekvienas partneris atsako už bendrus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui.

Apeliantė taip pat nurodo, kad 2008-11-14 pranešimo metu jau buvo susidariusi prašomų priteisti didesnioji nuostolių dalis, todėl jei šalys būtų siekusios nutraukti vykdytą bendrą jungtinę veiklą, tai tokiu pranešimu būtų skirstomi nuostoliai, tačiau šioms savo aplinkybėms pagrįsti atsakovė taip pat nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.).

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimą civiliniame procese reglamentuojančių taisyklių nepažeidė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nešališkai, visapusiškai ir objektyviai pagal savo vidinį įsitikinimą teismo posėdyje išnagrinėjo ir įvertino visas bylos aplinkybes, nė vieno įrodymo atžvilgiu teismas nebuvo iš anksto vienaip ar kitaip nusiteikęs. Teismo sprendimas priimtas esant įrodymų pakankamumui ir leistinumui.

Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, iš dalies tenkindamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

Teisėjų kolegija dėl apeliantės prašymo pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo plačiau nepasisako, kadangi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-03-09 nutartimi atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo patenkino iš dalies. Dėl šios nutarties ieškovė Ž. B. padavė atskirąjį skundą, kuris bus nagrinėjamas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-1131-345/2012 ir dėl pirmosios instancijos teismo 2012-03-09 nutarties pagrįstumo bus pasisakyta minėtoje civilinėje byloje.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.