Kauno apylinkės teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad K. B. 1995 m. spalio 25 d. už 15 000 litų pirko iš V. G. Z. 2 kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas). Pirkimo-pardavimo sutartis patvirtinta notarės V. P., registro Nr. (duomenys neskelbtini). Pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, kad pareiškėjas su pardavėju atsiskaitė prieš sutarties pasirašymą. V? Registrų centro Kauno filialas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu Nr. 9047007 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą įregistruoti nuosavybės teises į Butą tuo pagrindu, kad pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo įregistruotas turto registravimo įstaigoje. Iš 2025 m. lapkričio 25 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad Butas nuosavybės teise iki šiol įregistruotas V. G. Z. vardu. Iš gyventojų registro pažymos matyti, kad V. G. Z. mirė (duomenys neskelbtini). Iš testamentų registro išrašo matyti, kad V. G. Z. palikimą priėmė V. Z., S. Z. (mirusi (duomenys neskelbtini) ir L. D. Byloje pateikti duomenys, kad pareiškėjas sudaręs sutartis dėl komunalinių paslaugų teikimo Butui su šių paslaugų teikėjais (dujos, vanduo), pareiškėjas turi Buto techninės apskaitos bylą.

Pagal sandorio sudarymo metu galiojusio Civilinio kodekso (toliau – CK) normas nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsirasdavo nuo daikto įregistravimo momento, o nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje (1964 m. CK 149 straipsnis, 255 straipsnio 1 dalis). Privalomo registravimo taisyklių nesilaikymas sutartį darė negaliojančia, tačiau įstatymo nustatytas trijų mėnesių terminas nėra naikinamasis ir šį terminą teismas gali atnaujinti, jei jis praleistas dėl svarbių priežasčių (1964 m. CK 255 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalis numato, jog iki 2000 metų CK įsigaliojimo sudarytam, bet 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytu terminu neįregistruotam, sandoriui taikytini CK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai, o suinteresuota sandorio šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo. Pažymėtina, kad nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK nuostatose privalomos teisinės registracijos nenustatyta. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas. Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistra­vi­mo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009, 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą, teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos; kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi taip individualiai įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos; teismas turi atsižvelgti į sandorių negaliojimo instituto paskirtį – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, taip pat užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Sutarties stabilumo principas, šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad tokio ginčo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai, o terminas sandoriui įregistruoti atnaujinamas siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjo praradimams, palyginus su Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nuostatų tikslais. Sprendžiant termino nekilnojamojo turto sandoriui įregistruoti atnaujinimo klausimą, turi būti nustatyta ar sandorio, nors jis nebuvo įregistruotas, sudarymas atitiko šalių valią, o termino atnaujinimas ir sandorio įregistravimas ar atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010).