Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. gynėjo Arnoldo Blaževičiaus ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, viso bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu paskiriant įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metų laikotarpiui.

Taip pat nuspręsta konfiskuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – transporto priemonę „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), ir užvedimo raktą, saugomą aikštelėje Kaune, Chemijos g. 4B; automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), perduoti institucijai, vykdysiančiai automobilio konfiskavimą.

A. M. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. gegužės 21 d. apie 2.05 val. Kaune, (duomenys neskelbtini) pr., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo transporto priemonę – automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau kaip 1,5 promilės alkoholio (specialisto išvada Nr. T-A 4975/2017(01) kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,03 promilės etilo alkoholio), tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendį, prašo panaikinti jo dalį, kuria nuspręsta konfiskuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Audi A6 AVANT“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis), ir netaikyti turto konfiskavimo arba priimti sprendimą pagal BK 72 straipsnio 5 dalį ir išieškoti iš A. M. konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Skunde nurodoma, kad 2017 m. kovo 17 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir A. M. sudarė atgalinio lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį, pagal kurią A. M. sutarties sudarymo metu perleido nuosavybės teisę į automobilį „Audi A6 Avant“ lizingo davėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“, o pastaroji suteikė jam teisę valdyti ir naudotis transporto priemone už užmokestį, su sąlyga, kad sumokėjus visą sutartyje nurodytą lizingo kainą, automobilis pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise. A. M. iki šiol yra sumokėjęs tik 540 eurų lizingo įmokų, todėl nusikalstamos veikos padarymo metu automobilis priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“. A. M., padarydamas BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tuo pačiu padarė ir esminį sutarties pažeidimą, todėl lizingo davėjas, vadovaudamasis atgalinio lizingo sutarties 11.6.8 punktu, nutraukė sutartį, o automobilis liko UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybe. Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog nekonfiskavus automobilio, susidarytų sąlyga, kad A. M. automobilį galėtų vėl panaudoti nusikalstamai veikai daryti. Taip pat, kad automobilio nekonfiskavimas formuotų nebaudžiamumo nuotaikas ir nepagarbą baudžiamajam įstatymui. Bei su tuo, kad, remiantis kasacinio teismo nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-62-696/2015, galima teigti, jog vien ta aplinkybė, kad automobilis priklauso ne kaltinamajam, o lizingo paslaugas teikiančiai bendrovei, nėra pagrindas neskirti baudžiamojo poveikio priemonės, nes turto savininkas turi teisę iš kaltinamojo išsiieškoti žalą civiline tvarka. Apelianto nuomone, apylinkės teismo motyvai prieštarauja BK įtvirtintoms nuostatoms ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Visų pirma pažymima, kad apylinkės teismas nepagrindė, jog šiuo atveju automobilio konfiskavimas atitinka BK 72 straipsnyje numatytas sąlygas, kadangi šio straipsnio 4 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kai turtas, priklausantis kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui (ne kaltininkui) gali būti konfiskuojamas. UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos vadovas, dalininkai ir kt. nėra giminystės ar kitais ryšiais susiję su A. M., o finansavimo teikimas fiziniams asmenims, su jais sudarant atgalinio transporto priemonių lizingo sutartis, yra įprastinė UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla. Nuteistasis kreipėsi į bendrovę kaip klientas. Sudarytas sandoris su juo nebuvo apsimestinis ir buvo vykdomas, sudarytas dviem mėnesiais anksčiau nei įvykdyta nusikalstama veika.Nurodoma, kad transporto priemonės savininkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra atsakinga už transporto priemonės panaudojimą nusikalstamos veikos padarymo metu. Sutarties su A. M. 7.2 punkte buvo aiškiai įtvirtintas draudimas lizingo gavėjui A. M. naudoti automobilį neteisėtai veiklai, tai yra ir vairuoti transporto priemonę neblaiviam ar kitaip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Sutarties 11.6.8 punkte nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gali sutartį vienašališkai nutraukti, jei automobilis yra prarastas, sugadintas, sulaikytas ar kitaip apribotas jo valdymas, naudojimas ar disponavimas. Apelianto teigimu, iš šių nuostatų akivaizdu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, perduodama automobilį naudotis A. M., suteikė teisę juo naudotis tik tokiu būdu, kuris atitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimus, nekeltų pavojaus sau bei aplinkiniams ir nepažeistų lizingo davėjos interesų.Skunde taip pat nurodoma, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nutraukė sutartį su A. M., jis prarado teisę atgalinio lizingo sutarties pagrindu įgyti automobilį „Audi A6 AVANT“, todėl, pastarąjį grąžinus bendrovei, jis nebebūtų perduodamas nuteistajam nei valdyti, nei naudotis, nei nuosavybės teise. Dėl to A. M. neturėtų galimybės juo pasinaudodamas daryti naujas nusikalstamas veikas.Pareiškėjo teigimu, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nebaudžiamumo nuotaikas ir nepagarbą baudžiamajam įstatymui suformuoja būtent automobilio konfiskavimas, nes nusikalstamą veiką padaręs asmuo automobilio nebevaldo ir neturi teisės įgyti, taigi konfiskavimas jam nebeturi jokios neigiamos įtakos. Šios priemonės paskyrimas neatitinka ir BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytos bausmės paskirties, kadangi konfiskavimas didžiausias neigiamas pasekmes sukeltų tik UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri turėtų priverstinai inicijuoti civilinį ginčą dėl nuostolių atlyginimo. Bausmės tikslai galėtų būti įgyvendinami taikant BK 72 straipsnio 5 dalį ir išieškant iš nuteistojo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, tačiau pirmosios instancijos teismas šios galimybės nesvarstė, neigiamų poveikio priemonių taikymą perkeldamas UAB „(duomenys neskelbtini)“.Skunde taip pat nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi vienareikšmiškos pozicijos, kad turtas, taip pat ir transporto priemonės, kaltininko naudojamos lizingo sutarties pagrindu, negali būti konfiskuojamos, nesant duomenų, kad savininkas žinojo ar galėjo žinoti, kad turtas bus naudojamas nusikalstamai veikai vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-514/2004, 2K-124/2007, 2K-185/2005 ir kt.). Apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2AT-62-696/2015 suformuota praktika. Pareiškėjo teigimu, sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo baudžiamosiose bylose klausimą, neturi būti remiamasi teismų praktika, suformuota administracinių teisės pažeidimų bylose, kadangi baudžiamasis įstatymas visiškai kitaip reglamentuoja turto konfiskavimo taikymą nei teisės normos, kuriomis vadovaujamasi nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas. Nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, kad konfiskuojamo turto savininkas žinojo, jog turtas bus naudojamas neteisėtais tikslais, kai tuo tarpu administracinių teisės pažeidimų bylose svarbu nustatyti tik tai, ar transporto priemonė iš savininko nebuvo paimta prieš jo valią, ar ji nebuvo pavogta ir ar ja nebuvo disponuojama neteisėtai. Nuteistojo A. M. gynėjas advokatas Arnoldas Blaževičius skundžia Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują nuosprendį. Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai atsižvelgė į nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, padarytos veikos motyvus ir tikslus, teisingumo principą, todėl paskyrė A. M. per griežtą bausmę. Apelianto teigimu, nuteistasis padarė nusikaltimą dėl neatsargumo ar pasitikėjimo, kadangi nepakankamai įvertino savo fizinę būseną ir, parvežtas draugo į Kauną, sėdo prie automobilio vairo, turėdamas tikslą automobilį, kuris priklauso lizingo bendrovei, saugiai pastatyti į savo namo aikštelę. Mano, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta veika gali būti priskiriama ir neatsargių nusikaltimų kategorijai. A. M. nepadarė šios veikos veikdamas tiesiogine tyčia, kadangi tikslo ir motyvo nusikalsti neturėjo, realios žalos niekam nepadarė, negalvojo, kad jo girtumas gali būti didesnis nei 1,5 promilių, o nusikalstamą veiką įvykdė, siekdamas apsaugoti svetimą turtą. Apelianto manymu, apylinkės teismas neatskleidė nuteistojo kaltės turinio ir rūšies, todėl negalėjo tinkamai įvykdyti teisingumo, o parinkdamas bausmės rūšį, didžiausią dėmesį kreipė ne į faktinių aplinkybių visumą, o į tai, kad šią veiką asmuo padarė, būdamas baustas administracine tvarka, tame tarpe du kartus už vairavimą, esant neblaiviam. Skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais dėl transporto priemonės „Audi A6“ konfiskavimo, kadangi reikia atsižvelgti į įstatymo leidėjo tikslus, kurių siekiama turto konfiskavimu. Šiuo atveju automobilis nebuvo specialiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti turtas, kuriuo sąmoningai būtų siekta sudaryti sąlygas ar palengvinti nusikalstamos veikos padarymą, ir kuris galėtų palengvinti nusikalstamos veikos padarymą ateityje. Analogiška nusikalstama veika, dėl kurios nuteistas A. M., gali būti padaroma vairuojant bet kurią transporto priemonę. Šiuo atveju teismas turėjo pasiremti BK 72 straipsnio 5 dalimi ir išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Be to, automobilio „Audi A6“ konfiskavimas prieštarautų proporcingumo principui. Transporto priemonė yra BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytos veikos dispozicijos objektyviosios pusės sudėties požymis, todėl negali būti pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone BK 72 straipsnio prasme. Pareiškėjas teigia, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 metų laikotarpiui. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, nors buvo įvertintos kai kurios bylos aplinkybės, apibūdinančios nuteistojo padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo pavojingumą ir jo asmenybę, tačiau didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į administracinius nusižengimus. A. M. veiksmai didelės žalos nepadarė, automobilį jis vairavo tamsiu paros metu, nesant kitoms transporto priemonėms, turėdamas tikslą apsaugoti transporto priemonę nuo vagystės. Nuteistasis savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi, todėl mano, kad, gynėjo vertinimu, jam turėjo būti paskirtas dvejų, o ne trejų metų teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė jo bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinis skundas tenkinamas visiškai ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo keičiama. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistojo gynėjas skunde iškėlė klausimą dėl A. M. paskirtos baudos dydžio, baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – taikymo termino. Taip pat tiek jis, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas kvestionuoja baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio, kurį vairuojant padaryta nusikalstama veika – konfiskavimą, prašo įvertinti minėto turto vertės išieškojimo iš nuteistojo galimybę. Susipažinęs su byloje esančia medžiaga, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas, spręsdamas dėl A. M. paskirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonės pagrįstumo bei dydžio, priėmė įrodymais pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, tačiau, skirdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto – automobilio „Audi A6 Avant“ konfiskavimą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skirdamas bausmę A. M., apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis visiškai prisipažino dėl nusikaltimo padarymo ir nuoširdžiai gailėjosi. Nors apeliaciniame skunde jo gynėjas kelia klausimą dėl A. M. tyčios vairuoti apsvaigus nuo alkoholio, kadangi jis negalėjo žinoti, jog jo girtumas viršys 1,5 promilių, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, asmuo, vairuojantis automobilį apsvaigęs nuo alkoholio, savaime prisiima dėl tokio vairavimo galimai kilsiančias pasekmes. A. M. nustatyta 2,03 promilių alkoholio koncentracija kraujyje, kuri daugiau nei penkis kartus viršija minimalią leistiną 0,4 promilių ribą, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis vairavo transporto priemonę, nesuprasdamas apie galimą savo neblaivumą. Juolab, kad policijos pareigūnas, sustabdęs nuteistojo automobilį, 2017 m. gegužės 29 d. liudytojo apklausos metu teigė pamatęs automobilį, pavojingai manevruojantį keliu, nuo vairuotojo sklido stiprus alkoholio kvapas, kas leidžia spręsti, jog apsvaigimas nuo alkoholinių medžiagų turėjo įtakos nuteistojo vairavimui. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas pagrįstai nenustatė, tačiau pažymėtina, kad A. M. anksčiau teistas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnyje, padarymą. Tai yra už tai, kad sulaikytas apsvaigęs nuo alkoholio (už ką jis buvo nubaustas administracine tvarka), jis siūlė policijos pareigūnams kyšį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, aukštesnės instancijos teismo vertinimu, skiriant bausmę buvo teisingai įvertinta tai, kad A. M. padarė nesunkų nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. A. M. galiojančių administracinių nuobaudų nusikaltimo padarymo metu neturėjo, tačiau iki 2017 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo naujoji BK 281 straipsnio 7 dalies redakcija, buvo baustas administracine tvarka, be kita ko, už analogiškų administracinių teisės pažeidimų padarymą ­– vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas didesnis nei 1,5 promilių neblaivumas. Nei administracine tvarka už šiuos pažeidimus paskirtos baudos, nei papildoma nuobauda – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, nesulaikė A. M. nuo priešingo teisei elgesio, kadangi jis vėl sėdo už vairo neblaivus. Pažymėtina ir tai, kad nors gynėjas skunde teigia, jog automobilį nuteistasis norėjo nuvairuoti tik iki savo namų kiemo, siekdamas jį apsaugoti, tačiau, aukštesniojo teismo vertinimu, tokiais savo veiksmais nuteistasis neabejotinai sukėlė didesnį pavojų tiek sau, tiek aplinkiniams, nei gynėjo skunde nurodytas vairavimo apsvaigus nuo alkoholio tikslas. Be to, nors skunde gynėjas teigia, jog A. M. į Kauną parvežė draugas, o jis tik vairavo automobilį iš vieno kiemo į kitą, tačiau kaip matyti iš liudytojo E. R. parodymų (b. l. 51), nuteistasis sustabdytas jam tvirtino iš Lapių miestelio vienas pats grįžęs savo automobiliu į Kauną. Liudytojo teigimu, vairuotojas jam minėjo, kad važiavo automobiliu neblaivus nebe pirmą kartą, kadangi jo nebuvo sustabdžiusi policija, todėl galvojo, kad ir šį kartą nesustabdys (b. l. 51). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apylinkės teismas pagrįstai paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliam įstatyme numatytam šios bausmės dydžiui, ir atidėjo bausmės vykdymą minimaliam BK 75 straipsnyje numatytam terminui – vieniems metams, paskirdamas nuteistajam tik vieną pareigą – neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Aukštesniojo teismo vertinimu, ši bausmė yra adekvati nuteistojo padarytam nusikaltimui, siekiant pakeisti jo nusikalstamus polinkius, ji nėra aiškiai per griežta ar prieštaraujanti teisingumo principui, todėl pakeisti jos rūšį ar sutrumpinti terminą aukštesnės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą trejų metų laikotarpiui, apylinkės teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios A. M. padaryto nusikaltimo pavojingumą bei jo asmenybę. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilių girtumas. Tokie neteisėti A. M. veiksmai kėlė didelį pavojų jam pačiam bei aplinkiniams, nepaisant to, kad sunkesnių padarinių dėl šių nusikalstamų veiksmų nekilo ir jokie asmenys sužaloti nebuvo. Be to, pagal BK 54 straipsnio 2 dalį viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, yra kaltininko asmenybė. Tai reiškia, kad bausmės, o kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis gali būti pasiekta tik skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę. Nagrinėjamu atveju savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos A. M. pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi dėl savo neteisėtų veiksmų, jis du kartus buvo baustas administracine tvarka už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, už ką jam buvo skiriamos baudos ir atimta teisė vairuoti, tačiau šios nuobaudos nepasiekė savo tikslų, nuteistasis analogiškais veiksmais padarė baudžiamąją atsakomybę užtraukiančią nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys, kad A. M. praeityje buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, taip pat už girto pasirodymą viešoje vietoje. Šie duomenys rodo, kad jo padarytas aptariamas nusikaltimas nėra atsitiktinio pobūdžio, o yra sąlygotas jo gyvenimo būdo ir atsainaus požiūrio į teisės normas, visuomenės saugumą. Apeliantas nei iš ankstesnių baustumų, nei iš teistumo nepasimokė, kritiškai savo elgesio nevertino ir padarė nusikalstamą veiką, sukėlusią pavojų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkinių sveikatai ar net gyvybei, aplinkinių asmenų turtui. Šios neigiamai apeliantą charakterizuojančios savybės rodo, kad apeliantas nenori laikytis įstatymų, nedaro išvadų dėl savo elgesio, negerbia visuomenės ir kitų piliečių teisių ir interesų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti transporto priemones 3 metus – bus užkirstas kelias naujoms analogiškoms nusikalstamoms veikoms daryti. Pagrindo šį terminą vertinti kaip aiškiai per ilgą, nėra.Tiek nuteistojo gynėjo, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl automobilio „Audi A6 Avant“ konfiskavimo iš lizingo bendrovės, prašoma iš A. M. išieškoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Apylinkės teismas nustatė, jog trečiajam asmeniui priklausančios transporto priemonės konfiskavimas atitiks šia priemone siekiamus tikslus, panaikins galimybę A. M. pakartotinai nusikalsti, o lizingo bendrovė, konfiskavus jai nuosavybės teise priklausantį automobilį, turės teisę žalą dėl šio turto konfiskavimo išsiieškoti iš nuteistojo civilinio proceso tvarka. Aukštesniojo teismo vertinimu, turto konfiskavimo taikymas šiuo atveju nepagrįstai suvaržo apie nusikalstamus A. M. veiksmus nieko nežinojusios lizingo davėjos UAB „(duomenys neskelbtini)“ teises, perkeliant jai pareigą civilinėmis priemonėmis siekti kompensacijos už nuteistojo nusikalstamais veiksmais padarytus nuostolius.Baudžiamajame įstatyme įtvirtintas turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką, paėmimas valstybės nuosavybėn. Šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pagrindai įtvirtinti BK 67 ir 72 straipsniuose. BK 72 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal baudžiamąjį įstatymą turto konfiskavimas privalomai skiriamas visais atvejais, nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos jo taikymo sąlygos.BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytomis nusikalstamos veikos priemonėmis pripažįstami įrenginiai, mechanizmai, prietaisai ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudoja tam, kad sudarytų sąlygas ar palengvintų nusikalstamos veikos padarymą. Visų pirma, tokia priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, t. y. kai pakeista jo paskirtis ar savybės, tačiau turtas gali būti pripažįstamas nusikalstamos veikos priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymas nenaudojant šio turto būtų labai apsunkintas arba visai neįmanomas. Todėl, sprendžiant klausimą, ar automobilis pripažintinas nusikaltimo padarymo priemone, neturi reikšmės ir ta aplinkybė, ar nusikaltimas galėjo būti padarytas kita transporto priemone.BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, taigi akivaizdu, kad be kelių transporto priemonės šios nusikalstamos veikos padarymas būtų neįmanomas. BK 281 straipsnio 10 dalyje automobilis įvardijamas kaip viena iš kelių transporto priemonių rūšių, kurių vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai vairuojančio ar vairuoti mokančio asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Taigi automobilis, kurį vairavo nuteistasis A. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atitinka nusikalstamos veikos priemonės sąvoką, ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, yra laikomas konfiskuotinu turtu.Vis dėlto, aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje automobilio konfiskavimas neturi būti taikomas. Byloje nustatyta, kad transporto priemonė, kurią nusikalstamos veikos padarymo metu vairavo A. M., nuosavybės teise priklausė lizingo bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalį kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims perduotas turtas gali būti konfiskuojamas, neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Byloje nėra faktinių duomenų, patvirtinančių, kad lizingo bendrovė turėjo ir galėjo žinoti, jog jos automobilis gali būti panaudotas nusikalstamai veikai daryti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atgalinio lizingo sutarties su A. M. 7.2 punkte buvo aiškiai įtvirtintas draudimas lizingo gavėjui naudoti automobilį neteisėtai veiklai, tai yra ir vairuoti transporto priemonę neblaiviam ar kitaip pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Sutarties 11.6.8 punkte nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ gali sutartį vienašališkai nutraukti, jei automobilis yra prarastas, sugadintas, sulaikytas ar kitaip apribotas jo valdymas, naudojimas ar disponavimas. Taigi, bendrovė, aiškiai įtvirtindama sutartyje draudimą automobilį naudoti kaip priemonę nusikalstamai veikai daryti, išreiškė savo valią dėl to, kokiu būdu turi būti naudojama ir valdoma jai nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė. Be to, lizingo davėjui nutraukus sutartį su A. M., nusikalstamą veiką padaręs asmuo automobilio nebevaldo ir neturi teisės įgyti, taigi konfiskavimas jam nebeturi jokios neigiamos įtakos.Kaip pagrįstai nurodoma UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde, apylinkės teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-62-696/2015 suformuota praktika. Sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo baudžiamosiose bylose klausimą, neturi būti remiamasi teismų praktika, suformuota administracinių teisės pažeidimų bylose, kadangi baudžiamasis įstatymas visiškai kitaip reglamentuoja turto konfiskavimo taikymą nei teisės normos, kuriomis vadovaujamasi nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas. Baudžiamosios atsakomybės taikymo atveju turi būti nustatyta, kad konfiskuojamo turto savininkas žinojo, jog turtas bus naudojamas neteisėtais tikslais, kai tuo tarpu administracinių teisės pažeidimų bylose svarbu nustatyti tik tai, ar transporto priemonė iš savininko nebuvo paimta prieš jo valią, ar ji nebuvo pavogta ir ar ja nebuvo disponuojama neteisėtai. Darytina išvada, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, nesant duomenų, kad ji turėjo ir galėjo žinoti, jog automobilis gali būti panaudotas A. M. darant nusikaltimą, negali būti konfiskuota. BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Siekiant užtikrinti, jog naujų nusikalstamų veikų darymas nuteistajam taptų finansiškai nenaudingas ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas pasiektų jai keliamus tikslus, o būtent, padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, iš nuteistojo turi būti išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Aptartų aplinkybių visuma leidžia apeliacinės instancijos teismui teigti, kad minėtos automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimas, turint omenyje ir pirmosios instancijos teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę bei laisvės atėmimo bausmę, artimą minimaliam įstatyme numatytam terminui, kurios vykdymas atidėtas taip pat minimaliam BK 75 straipsnyje numatytam laikotarpiui, jokiu būdu nereikštų neproporcingai griežto ir neadekvataus nuteistojo asmens teisių suvaržymo. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje visuomenės ir A. M. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei iš pastarojo nebūtų išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti piniginė suma, nes taip būtų formuojamos asmens nebaudžiamumo nuotaikos bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių tikslo. Kaip matyti iš byloje pateikto VšĮ „Emprekis“ rašto (b. l. 48), automobilio „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), rinkos kaina yra 6280 eurų. Viešai skelbtinoje informacijoje apie šią sistemą nurodoma, jog joje „vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu“ (http://www.emprekis.lt/about.php). Taigi, pagal šios sistemos duomenis pateikta vidutinė analogiško automobilio kaina nebūtinai yra tokia pati, kiek realiai vertas A. M. vairuotas automobilis „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančio 2017 m. gegužės 23 d. apžiūros protokolo matyti, jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi 2016 m. rugsėjo 15 d. A. M. įsigijo automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už 4500 eurų (b. l. 9–19). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs viešai skelbtinus duomenis apie analogiškų automobilių kainas, nustatė, kad šiuo metu tokių automobilių kainos svyruoja nuo 4150 eurų iki 6777 eurų. Atsižvelgiant į tai, vidutinė rinkos vertė analogiškoms transporto priemonėms, neatsižvelgiant į jų ridą, yra 5463,50 eurų, todėl nėra pagrindo vertinti, jog VšĮ „Emprekis“ nurodyta galima 6280 eurų vertė yra pagrįsta ir atitinka rinkos vertę. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta transporto priemonės vertė (6280 eurų) neįrodyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą, iš nuteistojo A. M.. išieškotina vidutinę aptarto dydžio konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 5463,50 eurų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas teisingumo, bausmės individualizavimo principų, paskyrė A. M. bausmę bei baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, tačiau, spręsdamas dėl nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo, pažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatas, todėl ši Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalis keistina, panaikinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančio automobilio „Audi A6 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo taikymą ir iš A. M. išieškant šios transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą tenkinti visiškai ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio turto – transporto priemonės „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), ir užvedimo rakto, saugomų aikštelėje Kaune, Chemijos g. 4B, konfiskavimo bei nuosprendžio dalį dėl daiktinio įrodymo – automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini), perdavimo institucijai, vykdančiai automobilio konfiskavimą.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ grąžinti jai priklausantį turtą – transporto priemonę „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), užvedimo raktą, saugomus aikštelėje Kaune, Chemijos g. 4B, bei automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškoti iš A. M. konfiskuotino turto – automobilio „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 5463,50 Eur (penkis tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt tris eurus 50 ct).

Kitą Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.