Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Pavelas Frolovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-302-172/13

Teisėja Galina Taraškevič Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00241-2011-8

2013 m. balandžio 16 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Pavelo Frolovo,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal kaltinamosios J. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) gimusios (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvoje, lietuvių tautybės, Lietuvos Respublikos pilietės, turinčios aukštąjį išsilavinimą, ištekėjusios, dirbančios (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta - (duomenys neskelbtini), Vilnius, administracine tvarka nebaustos, neteistos, gynėjo adv. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. Ž. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., ir skirta bausmė – bauda dešimties (10) minimalių gyvenimo lygio dydžio, tai yra vienas tūkstantis trys šimtai Lt 00 ct (1300,00 Lt).

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Ž. nuteista už tai, kad ji pagrobė svetimą turtą, o būtent: ji, 2011 m. vasario 12 d., laikotarpiu nuo 15.00 val. iki 16.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), paėmė automobilių stovėjimo aikštelėje ant žemės gulintį UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį mobiliojo ryšio telefoną "Apple Iphone 3G", 450 Lt vertės, ir pasišalino, tokiu būdu pagrobė svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, 450 Lt vertės turtą.

Gynėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir teigia, kad nepaisant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl vagystės, apylinkės teismas nusprendė, kad šioje baudžiamojoje byloje veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 d. Teigia, kad apylinkės teismas nurodė, kad spręsdamas nusikaltimo sudėties nuteistosios J. Ž. veiksmuose buvimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokios kategorijos bylose. Pažymi, kad nei vienos iš šių bylų faktinis pagrindas nėra tapatus šioje baudžiamojoje byloje nagrinėtai situacijai.

Gynyba pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažįstamas bešeimininkiu, labai svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį. Nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog bešeimininkiu nepripažįstami ir daiktai, kurie kažkieno neapdairiai palikti žmonių lankymosi ar darbo vietose. Tai gali būti prekybos centre, kavinėje, teatre, poliklinikoje, kazino ir kitose vietose, kur rastus lankytojų daiktus galima perduoti saugoti tas vietas prižiūrintiems asmenims. Teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse, kuriomis pasirėmė Vilniaus miesto apylinkės teismas buvo nagrinėjamos būtent tokio pobūdžio situacijos, t.y. daikto pasisavinimas parduotuvėse „Maxima“ ir kazino, o vienoje iš nutarčių nagrinėta situacija, kai piniginė buvo pagrobta iš prie kapo laikinai be priežiūros paliktos rankinės.

Gynėjas teigia, kad apylinkės teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neabejotinai nustatyta, kad telefonas iPhone 3G buvo rastas ne žmonių lankymosi ar darbo vietoje, kurioje rastus lankytojų daiktus galima perduoti saugoti tas vietas prižiūrintiems asmenims, t.y. sprendimą byloje lemiančios faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos, nei nuosprendyje aptartose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse.

Teismo posėdyje dalyvavusi nuteistoji ir jos gynėjas prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios J. Ž. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nuosprendis naikintinas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo J. Ž. išteisinama pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl nuteistosios J. Ž. kaltės buvimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skunde nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, daro išvadą, jog apylinkės teismas neteisingai ir nepagrįstai kvalifikavo nuteistosios padarytą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnį. Apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įvertinus visų surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumą, J. Ž. kaltė, padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta visiškai. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nėra jokių patikimų įrodymų, iš kurių analizės turi logiškai išplaukti nuteistosios kaltė. Yra tik teismo prielaidos, kad nuteistoji negalėjo nesuvokti bei suvokė, kad paėmė svetimą daiktą, numatė, kad savininkas jo neteks, o ji turės kaip nuosavą ir to siekė, todėl veikė tyčia.

Apylinkės teismas grindžia apkaltinamąjį nuosprendį Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika nagrinėtose tokios kategorijos bylose. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apkaltinamajame nuosprendyje minėtas nutartis, kuriomis rėmėsi apylinkės teismas, sutinka su skunde nurodyta aplinkybe, kad nei vienos iš šių bylų faktinis pagrindas nėra tapatus šioje baudžiamojoje byloje nagrinėtai situacijai. Teisėjų kolegija pritaria gynėjo išsakytai pozicijai dėl to, kad labai svarbu nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį, ir pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai BK numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindu. To paties įstatymo 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Teisėjų kolegija pažymi, kad vagystė yra tyčinė veika. Subjektyvioji grobimo pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas, ir nori (siekia) jį neatlygintinai užvaldyti suprasdamas, kad turto savininkui ar teisėtam valdytojui bus padaryta materialinė (turtinė) žala. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistosios veikoje nebuvo nustatyta subjektyvioji vagystės pusė. Apylinkės teismas nėra pateikęs tinkamų įrodymų, pagrindžiančių ta faktą, kad nuteistoji siekė užvaldyti turtą. Kalbant apie aplinkybes, kurioms esant rastas daiktas pasisavinamas, teisėjų kolegija sutinka su gynėjo nuomone, kad apylinkės teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo neabejotinai nustatyta, kad telefonas iPhone 3G buvo rastas ne žmonių lankymosi ar darbo vietoje, kurioje rastus lankytojų daiktus galima perduoti saugoti tas vietas prižiūrintiems asmenims.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pamestas daiktas nagrinėjamu atveju buvo radinys. Radinys yra laikomas bešeimininkiu daiktu, o toks daiktas negali būti laikomas vagystės dalyku. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisės požiūriu daiktas jį suradusiam asmeniui nėra svetimas tada, kai jis yra bešeimininkis, t. y. daiktas neturi savininko arba jo savininkas nėra žinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai ar negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis (Lietuvos Respublikos CK 4.57 straipsnio 1 ir 3 dalys). Tokio bešeimininkio daikto suradimas ir jo pasisavinimas, kaip ir atsitiktinai asmeniui patekusio svetimo turto pasisavinimas, nelaikomas turto pagrobimu. Tokiais atvejais galima civilinė atsakomybė už CK 4.61 ir 4.62 straipsniuose įtvirtintos pareigos grąžinti daiktą savininkui arba pranešti apie tai policijai ar savivaldybės institucijai nevykdymą. Baudžiamoji atsakomybė už rasto ar atsitiktinai asmeniui patekusio turto pasisavinimą galima tik tuo atveju, kai šis turtas turi didelę mokslinę, istorinę, kultūrinę reikšmę ar didelę turtinę vertę (Lietuvos Respublikos BK 185 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis b. b. Nr. 2K-41/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartis b. b. Nr. 2K-7-119/2013)

Esant ypatingiems daikto naudojimo būdams, norint tinkamai pasinaudot tokiu daiktu, asmuo turi turėti bent minimalius tokio daikto naudojimo įgūdžius. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tokio telefono nuteistoji nebuvo turėjusi, todėl teigti, kad ji turėjo bent minimalius įgūdžius naudotis tokiu telefonu, nėra pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nenustatytas toks atvejis, kai būtų pripažinta, kad pagal rastojo mobiliojo telefono savybes, t.y. jame esančius duomenis, funkcines galimybes būtina nustatyti savininką.

Teisėjų kolegija pažymi, jog atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytus duomenis, nuteistoji galėjo negirdėti telefono, buvusio kitoje patalpoje, skambėjimo arba vibravimo. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro remiantis liudytojų parodymais. Liudytojas A. Ž. teismo posėdžio metu parodė, kad 2011 m. vasario 12 d. jo sutuoktinė buvo svečiuose, o grįžusi namo ji atnešė mobiliojo ryšio telefoną. Liudytoja R. B. teismo posėdžio metu parodė, kad jie su vyru skambino daug kartų į dingusio telefono numerį, tačiau niekas neatsiliepė, o paskambinus vėlai vakare tą pačią dieną, telefonas jau buvo išjungtas. Liudytojas O. B. teismo posėdžio metu parodė, kad jis skambino daug kartų, ne mažiau 10 kartų, reguliariai, tačiau nors visada signalas būdavo, niekas neatsiliepdavo. Vakare, grįžę namo dar skambino tuo numeriu. Vėlai vakare, galimai apie 23 val. ar vėliau jiems skambinant, telefonas buvo išjungtas ir atsiliepdavo automatinis atsakiklis, kad telefonas yra išjungtas. Vėlai vakare skambino gal porą kartų, tiksliai neprisimena. Remiantis liudytojų parodymais, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo teigti, kad nuteistoji girdėjo skambinant ar vibruojant telefoną, tačiau sąmoningai jo nekėlė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tuomet, kai, išsamiai ir nešališkai ištyrus visas bylos aplinkybes, jų nepavyksta pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 20 d. nutartis b. b. Nr. 2K-325/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 19 d. nutartis b. b. Nr. 2K-32/2010). Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas išnagrinėjo visus byloje turimus įrodymus ir nenustatė galimybės pašalinti abejones dėl nuteistosios galėjimo ar negalėjimo girdėti telefoną skambant ar vibruojant, kai jis buvo kitoje patalpoje. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistoji iš tikrųjų galėjo negirdėti telefono skambučių bei vibravimo būdama svečiuose, kai jos rankinė, kurioje gulėjo telefonas, buvo kitoje patalpoje.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. Ž. gynėjo apeliacinį skundą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo J. Ž. buvo pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos 178 str. 1 d., yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo J. Ž. išteisinama, kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.)

Esant šioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: J. Ž. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o baudžiamąją bylą nutraukti.