- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-16
- Bylos Nr.
- I-2522-331/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00753-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Henrikas Sadauskas, Rūta Miliuvienė, Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Miliuvienės, Jolitos Rasiukevičienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – Prokuratūra) 2019 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. BV-9 nepripažino pareiškėjo V. L. pranešėju, nes pareiškėjo pareiškime nurodytos aplinkybės vertintinos kaip neatitinkančios Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytus informacijos apie pažeidimą požymius.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) ir prašo: 1) panaikinti Prokuratūros 2019 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. BV-9; 2) pripažinti, kad 2019 m. sausio 25 d. pranešime pateikta informacija apie pažeidimus ir nusikaltimus atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatoms; 3) įpareigoti Prokuratūrą priimti sprendimą suteikti pareiškėjui pranešėjo statusą pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo 6.3 straipsnį; 4) įpareigoti Prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo 2019 m. sausio 25 d. pranešime pateiktą informaciją apie pažeidimus ir nusikaltimus.
2.1. Paaiškino, kad pateikė Prokuratūrai prašymą dėl padarytų pažeidimų ir nusikalstamų veikų, prašydamas ištirti pranešime nurodytas aplinkybes ir suteikti pranešėjo statusą, tačiau skundžiamu Sprendimu atsakovė atsisakė tai daryti. Su tokiu Sprendimu nesutinka, nes mano, kad pateiktas pranešimas yra pagrįstas. Anot pareiškėjo, visos institucijos atsisako pradėti ikiteisminius tyrimus, dangsto nusikaltimus ir nusikaltimus darančias įmones bei organizacijas. Tvirtina, kad Pranešėjų apsaugos įstatymas numato, kad institucija privalo atlikti pateiktos informacijos apie pažeidimus vertinimą, tačiau prie skundžiamo Sprendimo nėra pridėtos jokios medžiagos, todėl mano, kad joks tyrimas atliktas nebuvo.
2.2. Visi pareiškėjo pranešime nurodyti faktai patvirtina akivaizdžius Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus: tai, kad viešojo pirkimo nugalėtojas UAB ATEA pirkimo Nr. 117747 vykdymą perdavė pirkimo sutartyje neįvardintai UAB „Kopijavimo sistemos“, kuri toliau vykdymą perdavė kitai neįvardintai UAB „IT Gama“. O UAB „IT Gama“, kurioje dirbo tik direktorius ir buhalterė nelegaliai sumontavo kompiuterinę įrangą į 552 Vidaus reikalų ministerijos automobilius. Minėta bendrovė jokių darbų atlikimo aktų nepateikė. Todėl ši akivaizdi nusikalstama veika (nelegalus darbas, nuslėpti mokesčiai, padaryta žala valstybei), kurios Prokuratūra nepaneigė. Be to, pareiškėjui nesuprantama, kodėl atsakovė skundžiamame Sprendime nenurodo, kodėl pareiškėjo pateikta informacija neatitinka pateiktos informacijos apie pažeidimus.
2.3. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad jo buvę darbuotojai R. Z. ir P. A. iškėlė bankroto bylą bendrovei „Sisneta“, kurioje jis buvo pagrindinis akcininkas ir ieškovas civilinėje byloje. Šioje byloje jo ieškinys buvo atmestas. Šie bendrovės „Sisneta“ darbuotojai įsteigė naują bendrovę „IT Gama“ ir perkėlė verslą į šią naują bendrovę, kurios darbuotojai nelegaliai sumontavo kompiuterinę įrangą į 552 policijos automobilius.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Prokuratūra su skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 40–43) paaiškino, kad atsakovė, gavusi pranešimą apie pažeidimą turi įvertinti du aspektus: pateiktą informaciją apie patį pažeidimą ir ar pats pranešėjas atitinka įstatymo keliamus reikalavimus. Tik esant minėtų sąlygų visumai, asmuo gali būti pripažintas pranešėju. Akcentavo, kad ginčijame Sprendime yra išdėstyti nepripažinimo pranešėju motyvai. Jame nurodyta, kad pareiškėjas savo pranešime apie pažeidimus nurodė tuos pačius faktus ir aplinkybes dėl Viešųjų pirkimo įstatymo reikalavimų pažeidimų, kurie dar 2016 m. rugsėjo 14 d. buvo pateikti Viešųjų pirkimų tarnybai, kuri išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą informaciją ir buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjo savo pranešime nurodytos aplinkybės buvo nagrinėtos kompetentingų institucijų ir dėl nurodytų pranešime aplinkybių yra priimti sprendimai. Pareiškėjo pareiškime nurodytos aplinkybės vertintinos kaip neatitinkančios Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytus informacijos apie pažeidimą požymius.
3.1. Teigia, kad pranešimus apie pažeidimus pareiškėjas kompetentingoms institucijoms buvo pateikęs laikotarpiu iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo, informacija buvo įvertinta ir priimti sprendimai taip pat dar prieš pradedant galioti minėtam įstatymui. Pateikdamas 2019 m. sausio 25 d. prašymą dėl pranešėjų statuso suteikimo, pareiškėjas naujos informacijos apie pažeidimus nepateikė. Esant tokiai teisinei situacijai, pareiškėjo prašymo taikyti Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas tenkinti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas apie galimus pažeidimus buvo pranešęs ir jo pranešimai jau buvo ištirti iki Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo, todėl jam šiuo atveju minėto įstatymo nuostatos dėl pripažinimo pranešėju negali būti taikomos, nes būtų pažeistas lex retro non agit principas. Tuo tarpu pareiškėjo argumentai dėl tyrimo neatlikimo vertintini kaip pareiškėjo subjektyvi, nepagrįsta nuomonė, nes jokių tokius teiginius pagrindžiančių aplinkybių nenurodė. Iš Sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo įvertinta pareiškėjo pateikta informacija, taip pat papildomai surinkti duomenys. Pasak atsakovės, 2017 m. kovo 30 d. jau buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl analogiškų aplinkybių (medžiagos Nr. M-1-01-21261-17), tačiau pareiškėjas nutarimo neapskundė, taigi nėra jokio pagrindo įpareigoti Prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo 2019 m. sausio 25 d. pranešime pateiktą informaciją apie pažeidimus ir nusikaltimus.
3.2. Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Šioje byloje kilęs ginčas dėl Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. BV-6 dėl pareiškėjo nepripažinimo pranešėju teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 48-49).
5. Nustatyta, kad Generalinėje prokuratūroje 2019 m. sausio 30 d. gautas pareiškėjo 2019 m. sausio 25 d. prašymas suteikti pranešėjo statusą (b. l. 24–27). Pareiškėjas prašė suteikti jam pranešėjo statusą, teigdamas, kad 2012 m. balandžio 10 d. Policijos departamentui vykdant viešąjį pirkimą Nr. 117747 „Telemetrinių įrenginių, nešiojamų į automobilius montuojamų kompiuterių įsigijimas“ buvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimai bei įvykdyta nusikalstama veika. Mano, kad Policijos departamentas pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus, prašo jam suteikti pranešėjo statusą pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas (b. l. 50–51).
6. Prokuratūra, vadovaudamasi Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, 2019 m. vasario 6 d. sprendimu nepripažino pareiškėjo pranešėju (b. l. 48–49), pažymėdama, kad pareiškėjas savo pranešime apie pažeidimus nurodė tuos pačius faktus ir aplinkybes dėl Viešųjų pirkimo įstatymo reikalavimų pažeidimų, kurie dar 2016 m. rugsėjo 14 d. buvo pateikti Viešųjų pirkimų tarnybai, kuri išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą informaciją ir buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, pareiškėjo pranešime nurodytos aplinkybės jau buvo nagrinėtos kompetentingų institucijų ir dėl nurodytų pranešime aplinkybių yra priimti sprendimai. Pareiškėjo pareiškime nurodytos aplinkybės vertintinos kaip neatitinkančios Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytus informacijos apie pažeidimą požymius. Pateikdamas prašymą dėl pranešėjų statuso suteikimo, pareiškėjas naujos informacijos apie pažeidimus, kuri nebūtų vertinta, nepateikė.
7. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų suteiktas pranešėjo statusas pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, nes jis teikė informaciją apie Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų pažeidimus bei įvykdytą nusikalstamą veiką Policijos departamentui vykdant viešąjį pirkimą Nr. 117747 „Telemetrinių įrenginių, nešiojamų į automobilius montuojamų kompiuterių įsigijimas“.
8. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Pranešėjų apsaugos įstatymas, įsigaliojęs 2019 m. sausio 1 d., kuris nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą (1 straipsnis). Minėto įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pranešėjas yra asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad pranešimas yra šiame įstatyme nustatytus formos reikalavimus atitinkantis kreipimasis į kompetentingą instituciją, kuriame pateikiama konkreti informacija apie pažeidimą, atitinkantį šiame įstatyme nustatytus požymius. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, gavusi pranešimą, kuris atitinka šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, nuo pranešimo gavimo momento užtikrina jį pateikusio asmens konfidencialumą ir nedelsdama imasi vertinti gautą informaciją apie pažeidimą. Jeigu asmuo apie pažeidimą praneša nesilaikydamas šio įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatytų pranešimo formos reikalavimų, tačiau pranešime pateikta informacija atitinka kitus šiame įstatyme nustatytus reikalavimus, kompetentinga institucija asmenį gali pripažinti pranešėju. Tokiais atvejais kompetentinga institucija asmens konfidencialumą užtikrina nuo asmens pripažinimo pranešėju momento. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.
9. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas savo pranešime apie pažeidimus nurodė tuos pačius faktus ir aplinkybes dėl Viešųjų pirkimo įstatymo reikalavimų pažeidimų, kurie 2016 m. rugsėjo 14 d. buvo pateikti Viešųjų pirkimų tarnybai. Tarnyba išnagrinėjo pareiškėjo pateiktą informaciją ir vadovaudamasi Viešųjų pirkimų bei viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių, atrinkimo vertinimui ir perkančiųjų organizacijų atrinkimo tikrinimui procedūrų tvarkos aprašo, patvirtinto Viešųjų pirkimo tarnybos direktoriaus 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. 1S-4 13 punkto nuostatomis neatrinko šio pirkimo vertinimui. Taip pat 2017 m. kovo 17 d. Policijos departamento Imuniteto valdyboje gautas, 2017 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros reg. Nr. 17.2.-2344 persiųstas, pareiškėjo skundas dėl Policijos departamento vykdyto viešojo pirkimo. Įvertinus jo pareiškime nurodytas aplinkybes, išanalizavus atviro konkurso viešojo pirkimo dokumentus Policijos departamento Imuniteto valdybos korupcijos tyrimų skyriuje 2017 m. kovo 30 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Taigi pareiškėjo pranešimai šių institucijų buvo vertinti, ir pareiškėjas apie pranešimų vertinimą (išnagrinėjimą, priimtus sprendimus) buvo informuotas. Ginčo sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjo pranešime nurodytos aplinkybės buvo nagrinėtos kompetentingų institucijų ir dėl nurodytų pranešime aplinkybių yra priimti sprendimai, todėl pareiškėjo pareiškime nurodytos aplinkybės vertintinos kaip neatitinkančios Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytus informacijos apie pažeidimą požymius. Taigi Prokuratūra ginčijamu Sprendimu pareiškėjo nepripažino pranešėju, nes pareiškėjas prašo taikyti Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas tiems santykiams, kurie susiklostė dar negaliojant paminėtam įstatymui. Pareiškėjas su šiuo atsakovės argumentu nesutinka, teikdamas, kad principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nėra absoliutus, subjektų padėtį pagerinantys įstatymai turi grįžtamąją galią – lex benignior retro agit.
10. Teismas pažymi, kad administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit (lot. – įstatymas atgal negalioja), grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią galioja tik paskelbti įstatymai. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Tai – norminiams teisės aktams keliamas reikalavimas, reiškiantis, kad juose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimą, 2003 m. rugsėjo 30 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1960/2012, 2016 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1764-662/2016). Kadangi, kaip minėta aukščiau, Įstatymas įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., o pareiškėjas prašo suteikti pranešėjo statusą už jo valstybės institucijoms teiktus ir išnagrinėtus pranešimus laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2017 metų, t. y. dar negaliojant Įstatymui, teismas daro išvadą, kad Generalinė prokuratūra pagrįstai pareiškėjui nesuteikė pranešėjo statuso, motyvuojant tuo, kad Įstatymas negali būti taikomas faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusiems iki šio teisės akto įsigaliojimo.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad principu lex benignior retro agit (liet. panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę įstatymai turi grįžtamąją galią), pagal kurį asmens padėtį švelninantys įstatymai gali būti taikomi atgal, gali būti vadovaujamasi tik išimtiniais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymų galiojimo laike išimtis lex benignior retro agit (teisės normos retroaktyvus galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams) taikoma tik baudžiamąją ar administracinę atsakomybę reglamentuojantiems įstatymams (LVAT administracinėse bylose Nr. A438-203/2009, Nr. A-220-552/2015). Todėl, šiuo atveju, teisiniams santykiams, susijusiems su pranešėjo statuso suteikimo pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, lex benignior retro agit taisyklė negali būti taikoma.
12. Pareiškėjas prašo įpareigoti Prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal jo pranešime pateiktą informaciją apie pažeidimus ir nusikaltimus. Teismas pažymi, kad pagal pareiškėjo pateiktą pranešimą 2017 m. kovo 30 d. jau buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl analogiškų aplinkybių. Šiame nutarime konstatuota, kad įvertinus jo pareiškime nurodytas aplinkybes, tyrimo metu buvo gauti ir išanalizuoti Policijos departamento atviro konkurso viešojo pirkimo dokumentai, kuriuose nenustatyta duomenų, leidžiančių teigti, jog vykdant atviro konkurso „Telemetrinių įrenginių, nešiojamų, automobilinių kompiuterių ir spausdintuvų įsigijimas“ viešojo pirkimo procedūras buvo pažeistos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos. Nutarime pareiškėjui išaiškinta teisė šį nutarimą skųsti, tačiau jis šia teise nepasinaudojo, nutarimo neapskundė. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo 2019 m. sausio 25 d. pranešime pateikta informacija jau buvo įvertinta remiantis baudžiamosios teisės normomis, pakartotinis šių aplinkybių vertinimas negalimas, pareiškėjas sutiko su nutarimu, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.
13. Be to, teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad su bendrovės „IT Gama“ akcininkais R. Z. ir P. A., kurios darbuotojai sumontavo kompiuterinę įrangą į 552 policijos automobilius, sieja nedraugiško pobūdžio santykiai, jie kartu dirbo bendrovėje „Sisneta“, pareiškėjas buvo iškėlęs civilinę bylą, kurioje atsakovais buvo R. Z. ir P. A..
14. Pareiškėjo reikalavimas pripažinti, kad 2019 m. sausio 25 d. pranešime pateikta informacija apie pažeidimus ir nusikaltimus atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatoms, negali būti tenkinamas, nes tai yra išimtinė Generalinės prokuratūros teisė.
15. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, minėtą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad Generalinės prokuratūros 2019 m. vasario 6 d. sprendimas BV-9, kuriuo pareiškėjas nepripažintas pranešėju, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai išanalizavus teisės aktus, faktinės aplinkybes, pareiškėjo argumentus, surinktus įrodymus, nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
15. Nepanaikinus skundžiamo Sprendimo, negali būti tenkinami ir išvestiniai reikalavimai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.