Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų E. V. (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro G. J. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo P. G., a.k. (duomenys neskelbtini) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 str., nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. G. išteisintas iš kaltinimo tuo, kad jis pasipriešino valstybės tarnautojams, o būtent: 2015 spalio 20 d. apie 21.40 val. prie (duomenys neskelbtini), Visagine namo, kieme, nevykdė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniojo tyrėjo A. G. ir vyresniojo tyrėjo D. D. teisėtų reikalavimų ir sulaikymo metu aktyviais veiksmais, panaudodamas fizinį smurtą, tai yra dešinės rankos kumščiu vieną kartą sudavė Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniajam tyrėjui A. G. į kairės kojos kelio sritį bei Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniajam tyrėjui D. D., dešine koja spyrė į kairės kojos čiurnos sritį, taip pasipriešino pareigas atliekantiems valstybės tarnautojams Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus vyresniajam tyrėjui A. G. ir vyresniajam tyrėjui D. D..

Prokuroras taip pat tvirtina, jog teismas nepilnai išanalizavo ir paties P. G. parodymus, kurie nurodo pasipriešinimo motyvą, o būtent, kad bėgo nuo pareigūnų, nes „turėjo narkotinių medžiagų ir bijojo, kad jas pareigūnai suras“. Būtent šis teiginys paneigia tą faktą, kad neva pastarasis nežinojo, kad jį sulaiko pareigūnai ir priešinosi, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės už narkotinių medžiagų laikymą. Teismas neįvertino ir P. G. pasipriešinimo intensyvumo, tai yra kad jį sulaikyti reikėjo bent dviejų pareigūnų. Dėl visų šių priežasčių teismas padarė neteisingą išvadą, jog P. G. savo veiksmais netyčia padarė kūno sužalojimus pareigūnams – jie buvo padaryti pastarajam „muistantis“, o šio „muistymosi“ tikslas buvo pasipriešinti pareigūnams ir šie veiksmai buvo tyčiniai. Teigia, jog teismas, jeigu jam kilo abejonės, turėjo skirti teismo medicinos ekspertizę dėl kūno sužalojimo mechanizmo padarymo bei sužalojimo laipsnio nustatymo, o ne vadovautis prielaidomis, kad galimai kūno sužalojimai buvo padaryti netyčia.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis bei jo gynėja – atmesti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 srt. nuostatomis teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis bei juos išanalizavo, tinkamai įgyvendino BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ir padarė teisingą išvadą, su kuria visiškai sutinka ir teisėjų kolegija, kad byloje esančių įrodymų nepakanka P. G. kaltei dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., pagrįsti. Esminių BPK pažeidimų, dėl kurių turėtų būti keičiamas ar naikinamas teismo sprendimas, nenustatyta.

Iš byloje pateikto kaltinimo matyti, kad P. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis, pasipriešindamas policijos pareigūnams, jo sulaikymo metu tyčia panaudojo fizinį smurtą jų atžvilgiu. Visagino miesto apylinkės teismas savo nuosprendį, kuriuo P. G. išteisintas pagal BK 286 str. nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, motyvavo tuo, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jog P. G., panaudodamas ar grasindamas panaudoti fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Kartu teismas konstatavo, kad sulaikomas P. G. nevykdė policijos pareigūnų nurodymų, priešinosi pasyviais, į smurto panaudojimą prieš jį sulaikančius asmenis nenukreiptais veiksmais, ir tokie jo veiksmai nesudaro BK 286 str. dispozicijoje numatytos nusikaltimo objektyviosios pusės.

Pagal BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 str. dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 str. prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis, kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, o pasipriešinimas – tai smurtiniai veiksmai, kuriais trukdoma asmeniui atlikti teisėtas tarnybines funkcijas. Pasipriešinimas gali pasireikšti valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo subjekto mušimu, smaugimu, pargriovimu, intensyviu stumdymu, dūrimu peiliu, šaunamojo ginklo panaudojimu prieš jį, grasinimais nužudyti, sužaloti ar tuoj pat imtis kitokio smurto. Teismas pažymi, kad BK 286 str. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama tiek pagal kaltininko elgesį, tiek pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje, tiek nagrinėjant apeliacinį skundą P. G. pripažino, kad smūgiai nukentėjusiesiems galėjo būti suduoti jo sulaikymo metu, tačiau tvirtino, kad tyčia juos sužaloti nenorėjo, tik vengė sulaikymo bei bandė ištrūkti iš jį sulaikinėjusių asmenų. Smūgį nukentėjusiajam ranka galėjo suduoti tuo momentų, kai šis pasuko jo ranką. Nukentėjusysis A. G. parodė, kad jo piršto sužalojimo mechanizmas nėra aiškus ir nebuvo tyčinis. Mano, kad susižaloti galėjo pats sulaikymo metu užsikabindamas už sagties ar į švirkštą – P. G. jokio aštraus daikto rankoje nelaikė ir nemosikavo prieš jį. Be to, nukentėjusysis parodė, kad smūgį į kelio sritį jis patyrė tuomet, kai jis užspaudė P. G. ranką bei ją pasuko. Taigi, nukentėjusiojo A. G. bei P. G. parodymai iš esmės vieni kitiems neprieštarauja, tai yra smūgis ranka į nukentėjusiojo kelį įvyko pastarajam jėga sugriebus ir sukant kitą sulaikomojo asmens ranką. Nukentėjusysis D. D. parodė, kad sulaikymo metu P. G. buvo pargriautas ant žemės, užlaužus rankas pakeltas ir vedamas link automobilio. Paties sulaikymo metu P. G. jam jokių smūgių nesudavė, o jau jį vedant jis pajuto skausmą kojoje, čiurnos srityje. Ar P. G. jam spyrė, ar užlipo netyčia nurodyti negali. Paties smūgio ar užlipimo momento nematė. Nukentėjusysis patvirtino, kad apklausos ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotas teiginys, jog sulaikomasis jam spyrė į koją, nėra tikslus. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikto įrodymų tyrimo metu P. G. patvirtino nukentėjusiojo parodymus ir paaiškino, kad iš tiesų jis užlipo ant nukentėjusiojo kojos, tai pats pajuto, tačiau taip įvyko netyčia, abiem pareigūnams jį vedant link automobilio. Tokiu būdu ir nukentėjusiojo D. D. bei P. G. parodymai nėra esmingai prieštaraujantys vieni kitiems. Nukentėjusiųjų bei P. G. nurodomos įvykio aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad trauminiai poveikiai nukentėjusiesiems padaryti ne tyčiniais P. G. veiksmais, tai yra jam smūgiuojant ranka bei koja ir tais veiksmais tyčia siekiant fizinio smurto pagalba pasipriešinti jį sulaikantiems policijos pareigūnams, o, kaip nurodo išteisintasis, jam bandant išsilaisvinti iš jį jėga, tai yra pargriaunant bei užlaužiant rankas, sulaikančių pareigūnų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodomas smūgis ranka į A. G. kelio sritį buvo suduotas ne prieš sulaikomojo pargriovimą ar jau po to, tačiau būtent tuo momentu, kaip nurodo tiek P. G. ir A. G., kuomet pastarasis sugriebė P. G. ranką ir ją pasuko užlauždamas ją už nugaros. Tiek šis sulaikymo veiksmas, tiek pats smūgio mechanizmas – smūgiavimas ranka į kelio sritį, kas nėra būdinga tyčiniams smurtiniams veiksmams, patvirtina P. G. teiginį, kad šį smūgį jis sudavė „netyčia“, tai yra šis fizinis kontaktas galėjo būti tik nevalinga sulaikomojo asmens reakcija į jo atžvilgiu naudojamą, pripažintina pagrįstai, fizinę jėgą. Atitinkamai vertintinas ir nustatytas fizinis sulaikomojo bei sulaikančiojo kojų kontaktas – P. G. ant D. D. kojos pėdos (čiurnos) užlipo jau būdamas sulaikytas ir užlaužtomis rankomis bei „pasviręs į priekį“ vedamas link automobilio. Jokių kitokių fizinio smurto veiksmų ar grasinimų juos tuoj pat pavartoti P. G. neatliko bei neišsakė. Taigi, darytina išvada, kad nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis P. G. siekė ir bandė pasišalinti nuo jį sulaikyti bandžiusių bei tai padariusių Utenos apskrities VPK pareigūnų, tačiau šie jo veiksmai nesuponuoja BK 286 str. dispozicijoje įvardintos nusikalstamos veikos sudėties.

Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Visagino miesto apylinkės teismo 2015-11-11 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Genadijų Jefimovo apeliacinį skundą atmesti.