Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos banko skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teiginiu pranešama vienareikšmiškai suprantama žinia, neva pareiškėjo atstovas (Lietuvos banko valdybos pirmininkas V. V.) ragino trečiojo suinteresuoto asmens (UAB „Lietuvos rytas“, leidžiančios laikraštį ,,Lietuvos rytas“) akcininką (banko „Snoras“ prezidentą R. B.) vardan ramesnio gyvenimo atsisakyti turimų akcijų. Taip pranešama žinia, kad pareiškėjo atstovas, naudodamasis einamomis pareigomis, elgėsi peržengdamas suteiktos kompetencijos ribas, o jo elgesyje yra baudžiamųjų veikų (turto prievartavimo bei piktnaudžiavimo) požymių. Kiekvienam protingam skaitytojui suprantama, jog asmens raginimas atsisakyti turto vardan ramesnio gyvenimo yra neteisėtas elgesys. Tretiesiems suinteresuotiems asmenims paskelbus šią informaciją, pareiškėjo atstovui buvo klaidingai priskirtas teisei ir moralei priešingų veiksmų atlikimas, negarbingas ir visuomenėje smerktinas elgesys, jį, kaip asmenį bei valstybės institucijos vadovą, apibūdinantis itin neigiamai. Atsižvelgiant į pareiškėjo vaidmens šalies ūkiui ir finansų sistemai svarbą, tokio pobūdžio teiginiai apie jo vadovo galimai neteisėtas (nusikalstamas) veikas neabejotinai pažeidžia Lietuvos banko dalykinę reputaciją, pakerta pasitikėjimą viena svarbiausių valstybės institucijų. Be to, paskleistomis žiniomis, vertinant jas viso straipsnio kontekste, skaitytojams siekiama sudaryti įspūdį, kad banko „Snoras“ „neramus gyvenimas“ (bankui „Snoras“ inicijuotas veiklos moratoriumas) prasidėjo galimai ir dėl to, jog jo prezidentas R. B. nepakluso Lietuvos banko vadovo V. V. raginimui atsisakyti turimų „Lietuvos ryto“ akcijų. Tokias žinias skaitytojai vertina ypač neigiamai ir tai dar labiau menkina jų pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis. Mano, kad Inspektorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir nepagrįstai nepripažino, jog buvo nesilaikyta VIĮ nuostatų. Viešosios informacijos rengėjas nurodė konkrečius faktus, kurie yra žeminančio pobūdžio. Tokių nepagrįstų, tikrovės neatitinkančių bei pareiškėjo dalykinę reputaciją pažeidžiančių duomenų viešas paskelbimas pažeidžia VIĮ 3 straipsnyje įtvirtintą pareigą skleisti teisę nepažeidžiančią informaciją, savo nuomonę reikšti etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų bei viešosios informacijos rengėjo pareigą atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, remtis keliais šaltiniais.

Inspektorius nurodė, kad pirmenybę būtina teikti saviraiškos laisvei, kadangi paskelbta informacija yra visuomenei svarbi ir aktuali, neatsižvelgiant į tai, jog ji neatitinka tikrovės. Nesutinka su tokiu interpretavimu, kadangi paskelbta kategoriška informacija apie pareiškėjo atstovo neteisėtas (galimai nusikalstamas) veikas. Vadovaujantis Sprendime išdėstytų motyvų ir argumentų logika, būtų galima daryti išvadą, jog, vykstant diskusijai visuomenei svarbiu klausimu, gali būti pateisinamas ir asmens šmeižimas ir/ar jo gero vardo visuomenėje (dalykinės reputacijos) niekinimas. Tokia išvada iš esmės prieštarautų saviraiškos laisvės sampratai. Ginčo informacijos paskelbimu yra peržengiamos toleruotinos kritikos ribos.

Sprendime nėra nurodyti argumentai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad viešosios informacijos skleidėjai elgėsi sąžiningai. Sąžiningumas neturi įtakos nagrinėjant skundus dėl dalykinės reputacijos gynimo. Visuomenės informavimo priemonės sąžiningumas neatleidžia visuomenės informavimo priemonių (jų skleidėjų) nuo atsakomybės dėl informacijos paneigimo. Pareiškėjo nuomone, faktai, kad viešosios informacijos skleidėjai nesilaikė imperatyvios pareigos atidžiai ir rūpestingai tikrinti skelbiamą informaciją, remtis keliais šaltiniais bei kitų įstatymuose ir žurnalistų profesinę etiką reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų ir informacija buvo paskelbta per visuomenės informavimo priemones, kurių (didžiausiu) akcininku tuo metu buvo bankas „Snoras“, o vienintelis informacijos šaltinis buvo visuomenės informavimo priemonės vyriausiasis redaktorius, kelia abejonių dėl informaciją paskelbusios visuomenės informavimo priemonės sąžiningumo.

Pažymi, kad skundas Žurnalistų etikos inspektoriui buvo įteiktas 2012-04-10, o Sprendimas priimtas 2012-08-13, t. y. praėjus daugiau nei 4 mėnesiams, taigi Inspektorius nesilaikė VIĮ nustatytos pareigos laiku išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Teismo posėdyje palaikė skundo argumentus.

Buvo nustatyta, jog paskelbta informacija pirmą kartą buvo viešai išsakyta G. V. Seimo Antikorupcijos komisijos, atlikusios parlamentinį tyrimą dėl valstybės politikų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų nagrinėjant Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadovų V. G. ir Y. G. atleidimo iš pareigų aplinkybių, 2012-02-28 posėdyje. G. V. išsakytos aplinkybės yra ikiteisminio tyrimo objektas, o G. V. į šį ikiteisminį tyrimą yra įtrauktas kaip liudytojas. Teiginyje paskelbta informacija pareiškėjo skundo tyrimo metu buvo laikoma paslaptyje ir atsakovas neturėjo jokios galimybės nustatyti tokios informacijos tikrumo tol, kol ikiteisminis tyrimas nėra užbaigtas. Atsakovas, vertindamas informacijos paskelbimo teisėtumą, turėjo pareigą nustatyti, ar tretieji suinteresuoti asmenys, skelbdami tokią informaciją, elgėsi sąžiningai.

Atsakovas turėjo pagrindą konstatuoti, jog tretieji suinteresuoti asmenys elgėsi sąžiningai, nustatęs šias aplinkybes: 1) G. V. 2012-02-28 Seimo Antikorupcijos komisijos, atlikusios parlamentinį tyrimą dėl valstybės politikų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų nagrinėjant Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadovų V. G. ir Y. G. atleidimo iš pareigų aplinkybių, posėdyje viešai išsakyta informacija Teiginyje nebuvo pakeista ar kaip nors kitaip iškreipta ir šiame teiginyje pažymėta, kad konkrečius faktus G. V. pateikė R. B.; 2) ginčo objektu esančiame teiginyje paskelbta informacija yra apie viešąjį asmenį, kurio garbės ir orumo (dalykinės reputacijos) gynimo ribos yra daug siauresnės nei privataus asmens. Remdamasis nacionalinių teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tvirtina, kad viešojo asmens kritika, kad ir kokia griežta ar kandi būtų, yra leistina. Viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti apie jį skelbiamą kritiką (nors ir nevisiškai tikslią), kuri privataus asmens aspektu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik – sąžiningo elgesio, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, nes tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, sudarantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę. Pareiškėjas, kaip viešasis asmuo, privalo būti tolerantiškas viešai skelbiamai informacijai apie jį tiek tais atvejais, kai tokią informaciją skelbia visuomenės informavimo priemonės, tiek tais atvejais, kai informacija yra skelbiama kitų asmenų, kadangi kiekvienas subjektas turi VIĮ 9 straipsnyje nustatytą teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybės institucijų bei įstaigų veiklą. Be to, ginčo publikacijos buvo viešai paskelbtos dėl visuomenei itin svarbaus ir aktualaus klausimo – banko „Snoras“ veiklos sustabdymo ir su tuo susijusio konkrečių valstybės pareigūnų atleidimo. Vykstant viešai diskusijai esminį viešojo sergėtojo vaidmenį atlieka spauda, nors ji ir neturi peržengti tam tikrų ribų, tačiau spaudos užduotis vis dėlto yra jos pareigas ir atsakomybę atitinkančiu būdu skleisti informaciją bei idėjas visais viešojo intereso klausimais. Teiginyje paskelbta informacija buvo reikšminga visuomenei – ginčo publikacijose paskelbtos aplinkybės iki šiol yra plačiai aptarinėjamos visuomenėje bei visuomenės informavimo priemonėse ir dėl jų iki šiol vyksta įvairaus pobūdžio tyrimai. Tokio klausimo svarstymas ir informacijos apie jį pateikimas visuomenėje turėjo didelę svarbą ir aktualumą, todėl tretieji suinteresuoti asmenys tinkamai ir pagrįstai atliko viešojo sergėtojo vaidmenį.

Tretieji suinteresuoti asmenys Teiginyje paskelbę informaciją apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, elgėsi sąžiningai, kadangi informacijos paskleidimo tikslas buvo informuoti visuomenę, bet ne įžeisti ar pažeminti pareiškėją. Jie tinkamai įvertino teisės skleisti informaciją ir teisės į asmens garbės ir orumo apsaugą pusiausvyrą ir pagrįstai skyrė prioritetą teisei skleisti informaciją įgyvendinti, kadangi ginčo informacijos skelbimas buvo nukreiptas į visuomenės teisę sužinoti tam tikras aplinkybes apie aktualų klausimą ir viešojo asmens veiklą. Tokių pagrindų buvimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos dalykinės reputacijos ar VIĮ reikalavimų nuostatos, o nenustačius tokių pažeidimų fakto VIĮ reikalavimams 44 straipsnyje nustatytas reikalavimas paneigti informaciją tretiesiems suinteresuotiems asmenims netaikytinas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1700/2012 konstatavo, kad atsakovas neturi teisės taikyti atsakomybės viešosios informacijos skleidėjams dėl VIĮ 41 straipsnio 2 dalies pažeidimų, kadangi atsakomybę nustatančios normos negali būti aiškinamos plečiamai – jose įtvirtinti reikalavimai taikytini tik įstatyme tiesiogiai nustatytiems subjektams (žurnalistams).

Atkreipia dėmesį, kad ir kitos visuomenės informavimo priemonės, niekaip nesusijusios su banku „Snoras“, paskelbė Teiginyje pateiktą informaciją apie pareiškėją. Pareiškėjas neginčijo tokios kitų viešosios informacijos skleidėjų paskelbtos informacijos teisėtumo, todėl jo argumentas, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų sąsajos su banku „Snoras“ leidžia abejoti jų sąžiningumu.

Skundo išnagrinėjimo termino pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą. Sutinka, kad Sprendimą priėmė praėjus keturiems mėnesiams nuo skundo gavimo dienos, tačiau pažymi, kad nagrinėjant skundą buvo atliktas išsamus ir visapusiškas faktinių aplinkybių tyrimas, todėl skundas buvo išnagrinėtas objektyviai ir priimtas sprendimas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Inspektoriui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, jog G. V. tikrai dalyvavo Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje ir paskelbė aptartas žinias, o visuomenės informavimo priemonė informavo skaitytojus apie tikrai egzistavusį faktą, t. y. kad „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius davė paaiškinimus Seimo Antikorupcijos komisijai ir apibendrintai, nieko neiškreipdamas, perteikė tų paaiškinimų turinį. Apie dienraščio „Lietuvos rytas“ atsakomybę būtų galima kalbėti, jeigu aprašytas faktas būtų neegzistavęs arba pateiktas taip, kad jį būtų galima traktuoti kaip aiškiai neatitinkantį tikrovės. Pareiškėjas nepasitenkinimą reiškia ne dėl to, kad buvo paskelbta tikrovės neatitinkanti žinia apie G. V. dalyvavimą Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje ir jo duotus paaiškinimus, o dėl G. V. duotų paaiškinimų turinio ir esmės. Visuomenės informavimo priemonė negali atsakyti už tai, kad buvo paskelbta žinia, ką Seimo Antikorupcijos komisijoje kalbėjo vienas ar kitas į ją duoti paaiškinimų iškviestas asmuo. Tuo labiau kad G. V. ir kai kurių kitų komisijai liudijusių asmenų paaiškinimų stenogramos pačios Seimo Antikorupcijos komisijos sprendimu buvo paskelbtos viešai. Pareiškėjas skunde teismui akcentuoja antraeilius dalykus, kurie negali paneigti esminių argumentų ir motyvų ir kuriais remdamasis Inspektorius pareiškėjo skundą pripažino nepagrįstu.

Į teismo posėdį tretieji suinteresuoti asmenys neatvyko, apie bylos nagrinėjimą pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nenurodytos.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012-08-13 sprendimo Nr. SPR-74, kuriuo pareiškėjo skundas pripažintas nepagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad dienraštyje „Lietuvos rytas“ 2012-02-29 buvo paskelbtas straipsnis „Tyrėjais tapę politikai kasasi gilyn“ (b. l. 16–17, 33). Tą pačią dieną straipsnis pakartotas internete (http://www.lrytas.lt/?data=20120229&id=akt29tyr120229&view=2).

Lietuvos banko pirmininkas V. V. su 2012-04-04 skundu „Dėl dienraščio „Lietuvos rytas“ 2012-02-29 publikacijose „Tyrėjais tapę politikai kasasi gilyn“ paskelbtos informacijos“ kreipėsi į Inspektorių. Nurodė, kad straipsnyje paskelbtas G. V. tikrovės neatitinkantis ir Lietuvos banko dalykinę reputaciją pažeidžiantis teiginys: „Komisijos pakviestas „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius G. V. parlamentarams tvirtino iš buvusio „Snoro“ prezidento R. B. kelis kartus girdėjęs, kad Lietuvos banko vadovas V. V. jį raginęs dėl ramesnio gyvenimo atsisakyti „Lietuvos ryto“, reikliai vertinančio prezidentės veiklą, akcijų („Snoras“ turėjo kiek daugiau kaip trečdalį „Lietuvos ryto“ akcijų)“. V. V. Inspektoriaus prašė: 1) konstatuoti, kad UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“, 2012-02-29 leidžiamo dienraščio „Lietuvos rytas“ ir valdomo interneto portalo www.lrytas straipsnyje „Tyrėjais tapę politikai kasasi gilyn“ paskelbusios teiginį „Komisijos pakviestas „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius G. V. parlamentarams tvirtino iš buvusio „Snoro“ prezidento R. B. kelis kartus girdėjęs, kad Lietuvos banko vadovas V. V. jį raginęs dėl ramesnio gyvenimo atsisakyti „Lietuvos ryto“, reikliai vertinančio prezidentės veiklą, akcijų („Snoras“ turėjo kiek daugiau kaip trečdalį „Lietuvos ryto“ akcijų)“, pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies ir 41 straipsnio nuostatas; 2) įspėti UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ dėl minėtų VIĮ nuostatų pažeidimo; 3) įpareigoti UAB „Lietuvos rytas“ ir UAB „Lrytas“ paneigti tikrovės neatitinkančią ir Lietuvos banko dalykinę reputaciją pažeidžiančią informaciją; 4) priimtą sprendimą paskelbti „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Inspektoriaus interneto svetainėje (b. l. 29–32).

Žurnalistų etikos inspektorius 2012-04-12 raštu Nr. SK-76/S-368 kreipėsi į dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją F. T. bei UAB „Lrytas“ direktorių R. B. ir prašė paaiškinti Teiginyje paskelbtos informacijos atitiktį tikrovei įrodančias aplinkybes ir pateikti poziciją dėl susidariusios situacijos (b. l. 34).

Dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas F. T. bei UAB „Lrytas“ direktorius R. B. nurodė, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, o ginčijamas teiginys atitinka tikrovę, todėl negali žeminti Lietuvos banko dalykinės reputacijos. Pažymėjo, kad 2012-02-28 G. V. iš tiesų lankėsi Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje ir tai patvirtina 2012-02-28 posėdžio Nr. 114-P-5 stenograma, iš kurios matyti, kad G. V. iš tiesų buvo pakviestas liudyti Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje ir liudydamas išsakė pareiškėjo ginčijamus teiginius. Atkreipė dėmesį, kad liudydamas Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje G. V. atpasakojo informaciją, kurią jam perdavė R. B. (b. l. 35–36, 45–46).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Visuomenės informavimo įstatymas. Pareiškėjas prašo pripažinti, jog tretieji suinteresuoti asmenys pažeidė VIĮ 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies ir 41 straipsnį. VIĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų: viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. To paties įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. VIĮ 22 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos viešosios informacijos rengėjų pareigos, taip pat ir pareiga skleidžiant informaciją visuomenei būti objektyviems ir nešališkiems, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais svarbiais visuomenės gyvenimo klausimais. Visuomenės informavimo priemonės neturi skelbti nepagrįstų, faktais neparemtų ar dviprasmiškų kaltinimų. VIĮ 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos žurnalistų pareigos, taip pat ir pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus bei savo veikloje vadovautis pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

Nagrinėjamo pobūdžio bylose yra svarbu nustatyti, ar skelbiama informacija yra nuomonė, ar žinia, nes nuo to priklauso teisinė kvalifikacija ir, aišku, bylos baigtis. VIĮ 2 straipsnio 36 punktas nustato, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 84 punktas žinią apibrėžia kaip visuomenės informavimo priemonėse skelbiamą faktą arba tikrus (teisingus) duomenis.

Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad atribojimas, ar atitinkama paskelbta informacija laikytina žinia, ar nuomone, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atliktas ištyrus bylai reikšmingas aplinkybes, atlikus įvairiapusę analizę, atsižvelgiant į teiginių patikimumo, įrodomumo kriterijus. Pagrindiniu kriterijumi, atribojančiu nuomonę nuo žinios, teismų praktikoje pripažįstama galimybė žiniai taikyti objektyvios tiesos kriterijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai laikoma, kad pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012). Visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo.

Teiginio „Komisijos pakviestas „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius G. V. parlamentarams tvirtino iš buvusio „Snoro“ prezidento R. B. kelis kartus girdėjęs, kad Lietuvos banko vadovas V. V. jį raginęs dėl ramesnio gyvenimo atsisakyti „Lietuvos ryto“, reikliai vertinančio prezidentės veiklą, akcijų („Snoras“ turėjo kiek daugiau kaip trečdalį „Lietuvos ryto“ akcijų)“ analizė suponuoja išvadą, kad juo buvo konstatuota, jog „Lietuvos ryto“ vyriausiajam redaktoriui G. V. R. B. sakė, kad pareiškėjo vadovas darė poveikį R. B., ragindamas jį nutraukti turtinius santykius su viešosios informacijos skleidėju „Lietuvos rytas“. Iš šio teiginio matyti, kad informacija buvo pateikta kaip faktas, o ne nuomonė. Iš pasisakymo dėstymo būdo, jo turinio, išsakytų minčių nėra pagrindo jį vertinti kaip požiūrį, situacijos supratimą, komentarą ar vertinimą. Teiginiai dėstomi be abejonės, svarstymo, užtikrintai dėl jų teisingumo, nevartojami įprastai nuomonės reiškimui vartojami žodžiai, teiginiai pateikiami kaip faktai. Be to, G. V. perteikta informacija gali būti patvirtinama faktiniais duomenimis, o tai, kaip jau minėta, yra vienas iš svarbiausių žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijų.

Juridinio asmens dalykinė reputacija yra ginama, kai yra nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) paskleistos žinios yra apie asmenį; 3) paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) paskleistos žinios neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998-05-15 nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“). Juridinių asmenų dalykinės reputacijos pažeidimas siejamas su tikrovės neatitinkančių ir žeminančių žinių paskelbimu.

Dėl Teiginio paskleidimo ginčo nėra – faktas akivaizdžiai nustatytas pagal pateiktą publikaciją. Žinios turinys rodo, jog juo informuojama apie tai, kas kalbama apie pareiškėjo vadovo elgesį. Kadangi pareiškėjo vadovas yra institucijos atstovas, tai leidžia manyti, kad Teiginys susijęs su Lietuvos banku kaip institucija, tuo labiau kad Teiginyje yra pažymėtos Lietuvos banko vadovo pareigos, Teiginys pateiktas kontekste, susijusiame su Lietuvos banko veikla bankų priežiūros srityje. Veiksmai, kuriuos atlikęs kaltinamas Lietuvos banko vadovas, yra akivaizdžiai neigiamo pobūdžio, nes gali būti suprantami kaip neteisėto spaudimo darymas nuo Lietuvos banko priklausomam asmeniui. Žeminančiomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens dalykinę reputaciją ar gerą vardą. Žeminančios žinios – tai klaidinga bei asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį, nesąžiningą gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir panašiai.

Teiginį G. V. pirmą kartą viešai išsakė Seimo Antikorupcijos komisijos, atlikusios parlamentinį tyrimą dėl valstybės politikų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų nagrinėjant Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadovų V. G. ir Y. G. atleidimo iš pareigų aplinkybių, 2012-02-28 posėdyje. G. V. pažymėjo, kad minėtus duomenis jam suteikė R. B. (b. l. 47–54). Tai reiškia, kad visuomenės informavimo priemonė informavo skaitytojus apie tikrovėje egzistavusį faktą, t. y. apie tai, kad „Lietuvos ryto“ vyriausiasis redaktorius davė paaiškinimus Seimo Antikorupcijos komisijai ir apibendrintai, nieko neiškreipdama, perteikė tų paaiškinimų turinį. Teiginyje paskelbta informacija atitinka Antikorupcijos komisijai G. V. anksčiau išsakytą informaciją. Buvo pažymėta, kad konkrečius faktus G. V. pateikė R. B..

Pagal pareiškėjo skundo Inspektoriui bei teismui reikalavimus matyti, kad pareiškėjas siekia, jog būtų priimtas VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punkte nustatytas sprendimas, t. y. viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai būtų įspėti apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir pareikalauta juos pašalinti, taip pat pareikalauta, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams. Kadangi Teiginys atitinka informaciją, kuri yra Seimo Antikorupcijos komisijos, atlikusios parlamentinį tyrimą dėl valstybės politikų ir pareigūnų veiksmų bei sprendimų nagrinėjant Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vadovų V. G. ir Y. G. atleidimo iš pareigų aplinkybių, 2012-02-28 posėdžio stenogramoje, o pats straipsnis yra skirtas informuoti apie posėdžio eigą, tai laikyti Teiginio neatitinkančia tikrovės informacija nėra pagrindo. VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 2 punktas nenustato galimybės paneigti tikrovę atitinkančią informaciją, nesvarbu, kad ji žemina asmens garbę ir orumą. Teiginyje nėra nurodyta, kad Lietuvos banko vadovas darė spaudimą R. B., tik pažymėta, jog R. B. sakė, kad taip buvo.

VIĮ 50 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyto sprendimo priėmimas siejamas su VIĮ pažeidimų nustatymu. Nustatant VIĮ pažeidimus būtina atkreipti dėmesį į saviraiškos laisvės ir teisės į juridinio asmens reputaciją, pusiausvyrą bei viešojo asmens, kokiu dėl atliekamų funkcijų bei teisinio reglamentavimo yra Lietuvos bankas, reputacijos gynimo ypatumus. Atsakovas skundžiamame sprendime teisingai pažymėjo ir šį administracinio santykio aspektą – saviraiškos laisvės, nustatytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikymo išimtys turi būti aiškinamos siaurai. Publikacijos paskelbtos dėl visuomenei svarbaus klausimo – banko „Snoras“ bankroto ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovų atleidimo. Teisinga pažymėti ir tai, kad viešojo asmens teisinė apsauga yra iš esmės mažesnė, o sprendžiant saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo koliziją pirmenybė teikiama saviraiškos laisvei. VIĮ 9 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta asmens laisvė nekliudomai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją garantiją yra neatskiriama nuo Konstitucijos 25 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios saviraiškos laisvę ir jos apribojimus, savo turiniu iš esmės atitinkančius Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad viešosios informacijos skleidėjai atliko viešojo sergėtojo vaidmenį ir pagrįstai, neperžengdami teisės skleisti informaciją ribų, informavo visuomenę apie viešai žinomas aplinkybes. Nėra teisinio pagrindo konstatuoti VIĮ 3 straipsnio 3 dalies, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies pažeidimų. VIĮ 41 straipsnis viešosios informacijos skleidėjui netaikomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-11-08 nutartis Nr. A-1645/2012).

Bylos atveju svarstyti apie viešosios informacijos skleidėjų atsakomybę nėra pagrindo, nes VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai nurodo, jog redakcinė atsakomybė netaikoma ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta valstybės institucijų oficialiuose ar viešai paskelbtuose dokumentuose bei viešai pasakyta per atvirus posėdžius, pasitarimus, spaudos konferencijas, mitingus ir kitus renginius, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Straipsnyje yra nurodyta, kad Teiginio informacija buvo pateikta Seimo Antikorupcijos komisijos posėdyje ir atitinka posėdžio stenogramą.

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalis nustato, kad Inspektorius gautą skundą išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Pareiškėjo skundą Inspektorius gavo 2012-04-10, taigi atsakovas jį turėjo išnagrinėti iki 2012-07-10, tačiau sprendimą priėmė tik 2012-08-13, t. y. pažeidęs įstatymo nustatytus skundo nagrinėjimo terminus. Šio termino praleidimo pasekmės bei kitokie atsakomybės taikymo pažeidėjui terminai įstatyme nėra nustatyti, todėl, kilus ginčui dėl konkretaus termino taikymo teismui, tenka kiekvienoje byloje individualiai spręsti, ar VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nustatyto termino praleidimas gali būti pagrindas netaikyti atsakomybės pažeidėjui. Lingvistinė minėtos teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, kad inspektorius turi pareigą gautą suinteresuoto asmens skundą išnagrinėti per tam tikrą laiką, taigi įstatymo leidėjas tokiu reglamentavimu siekė, kad skundo nagrinėjimas nesitęstų neapibrėžtą laiko tarpą, ir dėl to suinteresuotas asmuo, kurio teisės turi būti ginamos šiame įstatyme nustatytais būdais, netektų galimybės efektyviai apginti savo teises. Taigi šis terminas yra ne atsakomybės už įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus taikymo, bet skundo nagrinėjimui būtinas terminas. Jo trukmę lemia būtinybė inspektoriui patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis ir dėl objektyvių priežasčių gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus trijų mėnesių terminui. Tačiau toks išimtinai procedūrinio pobūdžio įstatymo pažeidimas, kai pareiškėjas neteikia argumentų dėl jo įtakos paties sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, laikytinas formaliu ir negali būti pagrindas naikinti sprendimą, nes prieštarautų teisingumo ir protingumo principams. Iš esmės tokią VIĮ 50 straipsnio 13 dalies taikymo praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009-06-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-703/2009, 2009-11-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1293/2009).

Teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visetą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Inspektorius padarė pagrįstą išvadą, jog Lietuvos banko skundas yra nepagrįstas. Žurnalistų etikos inspektorius tinkamai taikė teisės aktų nuostatas, o 2012-08-13 priimtas sprendimas Nr. SPR-74 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra juridinio pagrindo jį naikinti bei patenkinti pareiškėjo Žurnalistų etikos inspektoriui teiktą skundą. Lietuvos banko skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkinamas, nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.