Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O. K. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Valstybės įmonei Turto bankui dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo

Bylų dėl valdymo fakto patvirtinimo nagrinėjimui reglamentuoti tiesiogiai skirtos CPK XXXIV skyriaus antrojo skirsnio „Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo“ normos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 524 straipsnis. Nurodytų teisės normų nustatyta tvarka gali būti patvirtintas valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, faktas. Daikto valdymo teisė pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) gali būti ne tik nuosavybės teisės sudedamoji dalis, bet ir savarankiška daiktinė teisė. Daikto valdymu kaip savarankiška daiktine teise pripažįstamas liktinis daikto turėjimas turint tikslų jį valdyti kaip savą. Be to, valdymas, kaip daiktinė teisė, yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Valdymas gali būti ir viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė, visų pirma suprantamas kaip faktinis teisėtas daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo paprastai siejasi su nuosavybės teisės įgijimu, jų esmė – pareiškėjo valdymo teisės konstatavimas ir oficialus patvirtinimas. Valdymo, kaip savarankiškos daiktinės teisės, atveju nuosavybės teisė pareiškėjui dar apskritai nebuvo atsiradusi, valdymo fakto patvirtinimas yra tik prielaida pareiškėjui ją (nuosavybės teisę) įgyti įgyjamosios senaties būdu. Bylose dėl valdymo fakto patvirtinimo teisminio nagrinėjimo dalykas yra faktinio valdymo, t. y. kad asmuo faktiškai turi daiktą ir jį valdo kaip savą, konstatavimas. Valdymo fakto į tam tikrą daiktą patvirtinimas taip pat gali būti siejamas su eliminavimu galimybės tą daiktą pripažinti bešeimininkiu (CK 4.57 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 526 straipsnio 3 dalį pareiškimas teismui dėl valdymo fakto patvirtinimo gali būti paduotas tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Fakto, kad asmuo daiktą valdo kaip savą, išviešinimas kitiems asmenims yra to daikto valdymo savo vardu įregistravimas viešame registre.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) parapijos bažnyčioje M. Z. ir J. M. (ir toliau J., nes taip nurodoma jo mirties liudijime), sudarė bažnytinę santuoką (b. l. 49). Duomenų, kad M. Z. ir J. M. būtų įregistravę bažnytinę santuoką tuometės tarybinės civilinės metrikacijos skyriuje, byloje nėra. Iš Valstybės archyvo Alytaus filialo gautuose (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų išrašuose nuo 1955 m. sausio mėn. iki 1990 m. sausio mėn. nurodoma, kad J. M. žmona – Z., o kituose išrašuose – M. (b. l. 66-75). (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinių knygų išrašo asmeninės sąskaitos Nr. 520 duomenimis, M. Z. ir J. M. „(duomenys neskelbtini)“ kolūkiečiais buvo nuo 1955 m. sausio mėn. (b. l. 66), asmeninėse sąskaitose Nr. 526, Nr. 478 ir Nr. 415 nurodoma, kad abu jie šio kolūkio nariais buvo nuo 1950 metų, nuo 1979 m. birželio 1 d. abu yra ,, (duomenys neskelbtini)“ kolūkio kolūkiečiai (sąskaitos Nr. 335) (b. l. 69-72). Visuose sąskaitų išrašuose nurodoma, kad buvo pastatai – gyvenamas namas ir tvartas, vėliau kiaulidė, nurodoma, kad M. Z. ir J. M. įrašyti „I. Š. narių sąrašas“ skyriuje. Skyriaus 2. punkte (eilutėje) J. M. nurodomas esantis šeimos galva, o toje pačioje eilutėje – giminystės ryšiai su šeimos galva, M. Z. nurodoma esanti žmona. M. Z. ir J. M., jau būdami bažnytinėje santuokoje, tėvų statytus pastatus nugriovė ir (duomenys neskelbtini) metais pasistatė gyvenamą namą ir namo priestatą, 1972 metais – šulinį, 1976 metais – ūkinį pastatą, 1977 metais – kiemo rūsį, viralinę (b. l. 56-64). 1988 metais tuometis Alytaus tarpmiestinis techninės inventorizacijos biuras atliko statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus ir jų pagrindu 1988 m. kovo 11 d. buvo sudaryta namų valdos techninės apskaitos byla (b. l. 56-64). J. M. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 51). Alytaus rajono valdybos 1991 m. spalio 28 d. potvarkiu Nr. 205-v ,, (duomenys neskelbtini)“ kolūkis likviduotas (b. l. 78). M. Z. (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai 1994 m. lapkričio 14 d. pateikė prašymą suteikti 3 ha žemės sklypą privačiam ūkiui steigti (b. l. 77). Alytaus apskrities valdytojo administracija 1995 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 33-4480 patenkino jos prašymus: atkūrė nuosavybės teises į J. M. (jos vyro J. M. tėvo) 3 ha žemę ir suteikė 3 ha sklypą privačiam ūkiui steigti, t. y. už gaunamus 3 hektarus privačiam ūkiui steigti, M. Z. valstybei mokėti nereikėjo, nes su valstybe atsiskaitė atkuriamais J. M. 3 hektarais (b. l. 85). Alytaus apskrities viršininko administracija 1997 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 243 nuosavybės teises į gyvenamą namą ir jo priestatą, į tris ūkio pastatus, viralinę ir kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) sav., pripažino (duomenys neskelbtini) mirusiam J. M., o ne faktiškai pastatus valdžiusiai M. Z. (b. l. 51, 53). 1997 m. birželio 2 d. visi statiniai įregistruoti J. M. asmeninės nuosavybės teise (b. l. 124-126).

Iš bylos duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) M. Z. sudarė testamentą, kuriuo visą turtą, kuris priklausys jai jos mirties dieną, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, ji palieka savo dukterėčiai O. K. (b. l. 89-91). M. Z. mirė(duomenys neskelbtini) (b. l. 47). Po jos mirties, kaip testamentinė palikimo įpėdinė, mirusiosios turtą pareiškėja priėmė įstatymo nustatytu laiku, tapo tetos palikimo – 3 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) savininke, nuosavybę įregistravo savo vardu, tačiau nepaveldėjo gyvenamosios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) r. sav., kurioje gyveno M. Z., nes šių statinių nuosavybė įregistruota J. M. vardu (b. l. 89-90, 95). Pareiškėjos nurodytus faktus patvirtino ir liudytojai A. M., P. A. ir V. K., kurie nurodė, kad pažinojo M. Z. ir J. M., jie buvo sudarę bažnytinę santuoką, kartu gyveno (duomenys neskelbtini) r. sav. ir dirbo savo ūkyje kaip šeima, t. y. kaip vyras ir žmona. Mirus J. M., M. Z. ir toliau gyveno savo namuose, viskuo rūpinosi, nes pastatai ir žemė buvo turtas, užgyventas santuokoje ir jai likęs po vyro mirties.

Civilinėje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-3-463/2008) pasisakyta dėl ginčo santykius reglamentuojančios teisės. Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad kolūkiečių kiemo, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objekto, teisinį statusą bei šio kiemo narių teises ir pareigas reglamentavo 1964 m. CK 132-141 straipsnių normos. Priėmus 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta. Kartu buvo nustatyta, kad, panaikinus nurodytą nuosavybės teisės formą, nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Tačiau kolūkiečių kiemo nariams, kol nepasibaigęs bendrasis ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo įstatymo įsigaliojimo dienos (įstatymas įsigaliojo jo priėmimo dieną, t. y. 1990 m. lapkričio 27-ąją; įstatymo 6 straipsnis), įtvirtinta teisė reikalauti nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą remiantis 1964 m. CK 132-141 straipsniais, galiojusiais iki šio įstatymo priėmimo. Taip pat nutartyje yra pažymėta, kad pagal priimto (1990 m.) įstatymo normas kolūkiečių kiemo nuosavybė nebuvo nei kieno nors paimta, nei nusavinta, jai tik buvo nustatytas kitas (naujas) teisinis režimas. Kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis). Aiškinant šią normą, buvo pripažįstama, kad į šeimos narių, sudarančių kolūkiečių kiemą, sudėtį gali įeiti ir ne kolūkio nariai. Svarbu, kad bent vienas iš kolūkiečių kiemo narių būtų buvęs kolūkio narys. Iš kitų kolūkiečių kiemo narių, nesančių kolūkio nariais, buvo reikalaujama, kad jie darbu ir lėšomis dalyvautų tvarkant kiemo ūkį. Kolūkiečių kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Kolūkiečių kiemas pagal CK 1964 m. buvo suvokiamas kaip darbinis šeiminis susivienijimas asmenų, kurių bent vienas yra kolūkio narys ir kurie pagal kolūkio įstatų nuostatus sodybiniame sklype bendrai tvarko pagalbinį ūkį, t. y. visi kolūkiečio kiemo nariai darbu ir lėšomis prisideda prie kolūkinio kiemo egzistavimo, o vienas pilnametis jo narys, kitiems kiemo nariams sutinkant, įregistruojamas kaip to kiemo šeimininkas. Jeigu buvę kolūkiečių kiemo nariai savo turto dalies nenusistatė, turto nepasidalijo ar neatsidalijo, panaikinus kolūkiečio kiemo nuosavybės teisę bei nuosavybės teisiniams santykiams pradėjus taikyti privatinės (asmeninės) nuosavybės teisės normas, jų turėta nuosavybės teisė (šiuo atveju – kolūkiečių kiemo nuosavybės teisė) transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

Įvertinus visus aptartus įrodymus, darytina išvada, kad M. Z. ir J. M. 44 metus buvo susituokę bažnytinėje santuokoje, visą tą laiką save laikė šeima, civilinės santuokos nebuvo įregistravę, tačiau abu bendroje veikloje įgijo turtą (pastatė namą, ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). būdami kolūkiečio kiemo nariais, darbu ir lėšomis dalyvavo tvarkant kiemo ūkį. 1990 m. lapkričio 27 d. priėmus įstatymą Nr. I-806 „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kuriuo kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė buvo panaikinta, jie neprašė nustatyti jų dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, kadangi (duomenys neskelbtini), t. y. po 5 dienų mirė J. M.. M. Z. liko šio kolūkinio kiemo paskutine nare. Ji iki savo mirties nuosavybės teise valdė turtą – (duomenys neskelbtini) metais statytą gyvenamąjį namą, plane žymimą 1A1m ir namo priestatą, plane pažymimą 1a1m, 1972 m. šulinį, ūkinį pastatą, plane pažymimą 4I1m, ūkinį pastatą, plane žymimą 5I1m, 1976 metais ūkinį pastatą, plane žymimą 6I1m, 1977 metais kiemo rūsį, plane žymimą 3I1p, viralinę, plane žymimą 2I1m. Iš 2020 m. rugsėjo 2 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, kad nekilnojamiesiems daiktams yra suteikti unikalūs numeriai: gyvenamojo namo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinės unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)., ūkinio pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir naujas adresas – (duomenys neskelbtini) (b. l. 124-126).

Visapusiškai ir objektyviai ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, visumą nustatytų faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimas yra pagrįstas, todėl pareiškimas tenkinamas pilnai ir nustatomas valdymo faktas, kad M. Z. nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Iš pareiškėjos priteistinos 18,53 Eur išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą valstybei (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Šios išlaidos sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti valdymo faktą, kad M. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) sav.

Priteisti iš pareiškėjos O. K. 18,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmus.