Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-06-14 · Civilinė byla Nr. 2A-1533-881/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-14
Bylos Nr.
2A-1533-881/2011
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-13558-2010-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Andžej Maciejevski
Ieškovas
S. V.
Atsakovas
V. V., S. V.
Advokatai
Liudmila Grigorjeva
Kategorijos
  • 30.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1533-881/2011Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13558-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 30.9 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės,

sekretoriaujant Eglei Berželionytei,dalyvaujant ieškovui S. V., atsakovo V. V. atstovei advokatei Liudmilai Grigorjevai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2A-1533-881/2011 pagal atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovui S. V. dėl bendraturčių pareigos išlaikyti turtą nevykdymo, nuostolių ir kapo tvarkymo išlaidų priteisimo bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl panaudos santykių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo S. V. 4 214 Lt nuostolių atlyginimo, 1 817,63 Lt laidojimo išlaidų, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas yra broliai, kurių tėvas I. V. mirė 2002 m. vasario 20 d. I. V. turto – buto, (duomenys neskelbtini), 5/8 dalis paveldėjo I. V. sutuoktinė, ieškovo ir atsakovo motina A. V., ir ieškovas bei atsakovas po 3/16 dalis buto. Ieškovas, esant gyviems abiem tėvams, o vėliau tik motinai, iš savo lėšų mokėjo už buto šildymą ir kitas išlaidas. Ieškovas apskaičiavo buto išlaikymo išlaidas (už buto šildymą bei kitus mokesčius) už laikotarpį nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2010 m. birželio mėn., iš viso – 22 474,59 Lt, ir nurodė, kad atsakovui kaip bendraturčiui tektų apmokėti 3/16 dalis šios sumos. Ieškovas patyrė 4 214 Lt nuostolių, nes atsakovas ieškovui šių išlaidų neatlygino. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 1 817,63 Lt paminklo pastatymo išlaidų.

Atsiliepimas

Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad tarp šalių yra itin konfliktiški santykiai, nes Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-314-754/2009 buvo patenkintas V. V. ieškinys S. V. ir pripažintas negaliojančiu šalių motinos A. V. 2005 m. rugsėjo 20 d. testamentas, kuriuo ji savo buto dalį buvo palikusi ieškovui S. V.. Iš ieškovo priteistos bylinėjimosi išlaidos, kurių suma maždaug atitinka ieškovo prašomą priteisti sumą. Atsakovas nurodė, kad ieškovas faktiškai naudojasi visu butu: iš pradžių bute gyveno kartu su motina A. V., kurią prižiūrėjo iki mirties, o nuo 2006 m. balandžio 17 d. po motinos mirties bute gyvena vienas. Tvirtino, jog abu tėvai iki mirties gaudavo didelę pensiją ir pilnai išlaikė save ir butą. Tėvai turėjo 2 025,73 Lt santaupų, kurios turėjo būti skirtos laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidoms. Atsakovas su motina buvo susitaręs, kad už butą mokės A. V.. Ieškovo pateikti buto mokesčių kvitai neįrodo, kad ieškovas pats apmokėjo visus mokesčius iš savo asmeninių lėšų, o tik įrodo faktą, kad mokesčius mokėjo ieškovas. A. V. nemokėjo lietuvių kalbos, todėl negalėjo pati tvarkyti mokėjimų. Po motinos mirties tarp šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudarytas susitarimas, kad ieškovas apmokės atsakovui priklausančios buto dalies išlaikymo išlaidas už naudojimąsi atsakovui priklausančia buto dalimi iki bus išspręstas po motinos mirties likusios didesnės buto dalies likimas. Šalys nenustatė naudojimosi butu tvarkos, nes nebaigta A. V. turto paveldėjimo procedūra.

Šalies argumentai

Atsakovas priešieškiniu prašė teismo pripažinti, kad nuo 2004 m. gruodžio 8 d. iki 2006 m. balandžio 17 d. tarp atsakovo V. V. iš vienos pusės ir A. V. ir ieškovo S. V. iš kitos pusės, o nuo 2006 m. balandžio 18 d. iki šiol tarp ieškovo S. V. ir atsakovo V. V. sudaryta V. V. priklausančių 3/16 dalių buto(duomenys neskelbtini), panaudos sutartis.

Ieškovas su priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo 3 189,30 Lt nuostolių atlyginimo ir 95,76 Lt bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinį atmetė, o priešieškinį atmetė.

Teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė reikalavimo dėl paminklo pastatymo išlaidų priteisimo, be to, praleido naikinamąjį trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams, todėl nutarė taikyti ieškinio senatį ir ieškinio reikalavimą dėl paminklo pastatymo išlaidų priteisimo atmetė.

Ieškinio reikalavimą dėl nuostolių išlaikant bendrą turtą teismas patenkino iš dalies. Vadovaudamasis rungtyniškumo principu, teismas visas ieškovo nurodytas išlaidas vertino kaip bendro turto išlaikymo išlaidas, nes atsakovas nepateikė įrodymų, kurios ieškovo prašomos priteisti išlaidos susijusios su asmeniniu ieškovo ir šalių motinos A. V. vartojimu (CPK 178 str.). Teismas pripažino, kad ieškovas iš esmės pagrįstai paskaičiavo ir proporcingai prašo priteisti iš atsakovo šildymo ir apmokėjimo už kitas paslaugas išlaidas, tačiau šias išlaidas priteisė už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 8 d. iki 2010 m. birželio mėnesio. Reikalavimą dalyje dėl išlaidų laikotarpiu nuo 2002 m. kovo mėnesio iki 2004 m. gruodžio 7 d. (1 024,70 Lt) priteisimo atmetė, priteisdamas ieškovui iš atsakovo 3 189,30 Lt nuostolių (4214 Lt –1024,70 Lt).

Priešieškinio reikalavimą dėl pripažinimo, kad tarp šalių buvo sudaryta dalies buto panaudos sutartis, teismas atmetė. Teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad tarp atsakovo iš vienos pusės ir A. V. ir ieškovo S. V. iš kitos pusės, o nuo 2006 m. balandžio 18 d. iki šiol tarp ieškovo S. V. ir atsakovo V. V. sudaryta V. V. priklausančių 3/16 dalių buto, (duomenys neskelbtini), panaudos sutartis. Teismas nurodė, kad panaudos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų laikui turi būti sudaroma rašytine forma (CK 6.629 str. 2 d., 6.478 str. 1 d.). Tarp buto bendraturčių nebuvo sudaryta naudojimosi butu tvarkos sutartis, todėl nebuvo panaudos sutarties dalyko – daikto požymių, leidžiančių nustatyti daiktą, kuris perduotas panaudos gavėjui (CK 6.477 str. 3 d.). Ieškovas ir šalių motina A. V. naudojosi visu butu iki buto privatizavimo ir po buto privatizavimo bei po A. V. mirties. Atsakovas neįrodė, kad tarp buto bendraturčių buvo žodžiu sudaryta panaudos sutartis. Teismas nusprendė, kad formalių panaudos santykių pripažinimas tarp šalių sukurtų savarankiškus panaudos prievolinius santykius, įpareigotų šalis paisyti sutarties nutraukimo tvarkos, tai prieštarautų protingumo ir teisingumo kriterijams.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas V. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą dalyje, kurioje iš dalies patenkintas ieškovo S. V. ieškinys ir iš atsakovo priteista 3 189,30 Lt nuostolių suma bei atmestas V. V. priešieškinis, panaikinti ir šioje dalyje priimti nauja sprendimą – V. V. priešieškinį tenkinti ir pripažinti, kad nuo 2004 m. balandžio 8 d. iki 2006 m. balandžio 17 d. tarp V. V. iš vienos pusės ir A. V. ir S. V. iš kitos pusės, o nuo 2006 m. balandžio 18 d. iki šiol tarp V. V. iš vienos pusės ir S. V. iš kitos pusės sudaryta V. V. priklausančių 3/16 dalių buto(duomenys neskelbtini), panaudos sutartis, S. V. ieškinį atmesti, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo priešieškinį, nes faktiniai panaudos santykiai egzistavo nuo 2004 metų – nustatyta, kad ieškovas su motina gyveno bute, kurio dalis taip pat priklauso apeliantui, apeliantui priklausančia buto dalimi ieškovas su motina naudojosi neatlygintinai, šiuo metu ieškovas taip pat vienasmeniškai naudojasi apeliantui priklausančia buto dalimi neatlygintinai. Pasak apelianto, teismas nepagrįstai šių aplinkybių nelaikė svarbiomis sprendžiant klausimą, ar egzistavo panaudos teisiniai santykiai, bei komunalinių išlaidų tarp bendraturčių paskirstymą. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo argumentu, kad tarp buto bendraturčių nebuvo sudaryta naudojimosi butu tvarkos sutartis, todėl nebuvo panaudos sutarties dalyko – daikto požymių, leidžiančių nustatyti daiktą, kuris perduotas panaudos gavėjui. Apelianto teigimu, daiktas, kuriuo naudojosi ieškovas ir ieškovo bei apelianto motina, o vėliau – tik ieškovas, yra apibrėžtas, teisės aktų nustatyta tvarka suformuotas ir įregistruotas – tai dviejų kambarių butas, (duomenys neskelbtini), kuriame apeliantui priklauso idealioji 3/16 buto dalis. Anot apelianto, tai, kad naudojimosi butu tvarka nebuvo nustatyta, nepaneigia, o tik patvirtina, kad buvo neatlygintinai naudotasi apeliantui priklausančia idealiąja buto dalimi. Teismas neatsižvelgė, kad žodinis susitarimas dėl buto dalies buvo sudarytas tarp artimų giminaičių, šalys faktiškai ilgą laiko tarpą šį susitarimą vykdė, todėl neatlygintinai naudodamiesi apelianto buto dalimi, naudotojai turėjo mokėti už buto išlaikymą patys.

Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys. Apelianto teigimu, butas priklauso bendraturčiams dalinės nuosavybės teise, tačiau nuo 2006 m. faktiškai yra naudojamas vieno iš jų – ieškovo, todėl nėra jokių bendro naudojimo patalpų, ir visos išlaidos, susijusios su buto naudotojo poreikių tenkinimu (suvartotų elektros, šalto vandens, šilumos ir karšto vandens apmokėjimas) turi būti apmokamos vartotojo. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama sprendimo dalimi bendro turto išlaikymo išlaidomis pripažino ieškovo suvartoto karšto vandens apmokėjimo išlaidas. Pasak apelianto, teismas, priteisdamas iš atsakovo ieškovo prašomą 676,23 Lt sumą už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio mėnesio iki 2006 m. gegužės mėnesio, nepagrįstai rėmėsi atsiskaitymo knygelės kopijomis, kurias ieškovas pildė savo vardu. Apelianto teigimu, šio dokumento kopijos negali būti vertinamos kaip įrodymas, kad iki mamos mirties ieškovas iš savo lėšų mokėjo už komunalines paslaugas. Tai, kad laikotarpiu nuo 2004 m. gruodžio iki 2006 m. gegužės mėnesio buto išlaikymui ieškovas naudojo ir mamos pinigus, anot apelianto, iš dalies patvirtina teismui pateiktos Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus I pensijų skyriaus išmokų mokėjimo žiniaraščio kopijos, iš kurių matyti, kad nuo 2005 m. birželio iki 2006 m. balandžio mėnesio ieškovas gaudavo pensiją už mamą, taigi ir disponavo jos pinigais. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 178 straipsnį. Anot apelianto, būtent ieškovas turėjo pateikti išlaidų, susijusių su dalinės nuosavybės teise valdomo turto išlaikymu, o ne turėtų išlaidų, susijusių su savo poreikių tenkinimu, pagrindimą. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai buto šildymo išlaidas, į kurias taip pat įskaičiuotos ieškovo suvartoto karšto vandens išlaidos, priskyrė prie turto išlaikymo išlaidų ir priteisė iš apelianto ieškovo poreikiams tenkinti sumokėtos sumos dalį.

Atsiliepimas

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2010 m. gruodžio 14 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį, nes jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina tarp ieškovo ir atsakovo buvus panaudos santykius. Anot ieškovo, atsakovas neįrodė, kad jis suteikė panaudai tam tikrą daiktą, ir šalys susitarė, kad visas šio daikto išlaikymo išlaidas mokės tik ieškovas. Ieškovas sutinka su teismo sprendimu, kuriuo teismas patenkino 76 procentus patirtų išlaidų išlaikant atsakovui priklausančią turto dalį. Ieškovo teigimu, teismo priteista 3 189,3 Lt nuostolių suma įvertinta visais leistinais įrodymais, tinkamai išnagrinėta teismo posėdžio metu, atsakovas bylos nagrinėjimo metu neteikė jokių įrodymų apie kitų asmeniškai ieškovo panaudotų paslaugų kainą, neginčijo jokių išleistų pinigų sumų. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas proporcingai priteisė tas išlaidas, kurios tenka bendram turtui išlaikyti, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, priteisė ieškovui iš atsakovo 3 189,30 Lt nuostolių atlyginimo ir 95,76 Lt bylinėjimosi išlaidų, likusioje dalyje ieškinį atmetė, o priešieškinį atmetė.

Visų pirma, apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai nelaikė tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių santykių panaudos santykiais.

CK 6.629 straipsnio 1 dalis nustato, jog neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi viena šalis (panaudos davėjas) perduota kitai šaliai (panaudos gavėjui) nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos būklės. Neatlygintinio naudojimosi daiktu sutarčiai atitinkamai taikomos CK 6.477 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6.478, 6.479, 6.481, 6.489 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 6.501 straipsnio nuostatos. CK 6.478 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė, o rašytinės sutarties formos nesilaikymas, sutartį daro negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Todėl nepriklausomai nuo to, kokie faktiniai santykiai susiklostė tarp šalių, nesant rašytinės panaudos sutarties, kuri atsakovo teigimu tęsėsi ilgiau nei vienerius metus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti, jog tarp ieškovo, atsakovo ir jų motinos, o vėliau tik tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta nekilnojamojo daikto panaudos sutartis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias panaudos santykius, dėl ko, atmesdamas atsakovo priešieškinį, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl kitų atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kurių pagalba apeliantas įrodinėja tarp šalių buvus panaudos santykius, teisėjų kolegija nepasisako, nes nesant teisinio pagrindo šalių santykius pripažinti panaudos santykiais, jie nėra teisiškai reikšmingi.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti ir apeliacinio skundo dalį, kurioje apeliantas prašo ieškinį dėl sumų, priteistų už nuosavybės teise priklausančio objekto išlaikymą, atmesti. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškovo reikalavimus dėl buto išlaikymo, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reguliuojančias bendraturčių pareigas. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai rėmėsi kasacinės ir apeliacinės intancijos teismų suformuota praktika aktualiais klausimais, kurioje aiškinama, jog visi buto bendraturčiai turi pareigą proporcingai savo daliai atlyginti išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, nepriklausomai nuo to, ar jie faktiška gyvena bute, ar ne. Jei vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą turtą, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie patyrė, atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2006, Vilniaus apygardos teismo 2010-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr.2A-151-567/2010, Vilniaus apygardos teismo 2009-07-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2A-716-275/2009). Tačiau butų bendraturčių pareigos išlaikyti bendrą turtą (butą) yra dvejopo pobūdžio. Svarbu atriboti, kurios išlaidos skirtos bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, o kurios – butų savininkų poreikiams tenkinti. Pastaruoju atveju tai būtų paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės (CK ketvirtoji knyga), o prievolių teisės normos. Be elektros energijos, šalto vandens, šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Ieškovas kaip vartotojas abonentas turi apmokėti už tiek energijos ir šalto vandens, kiek suvartojo savo poreikiams. Už kitą dalį (bendrų patalpų šildymą, karšto vandens temperatūros palaikymą) tiekėjui turi apmokėti butų savininkai, kaip bendrojo naudojimo objektų bendraturčiai. Ši dalis turi būti tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį bute.

Atsakovas iš esmės neigdamas savo pareigą atlyginti ieškovo nuostolius pirmosios instancijos teisme nesirėmė argumentu, kad dalis ieškovo prašomų priteisti išlaidų susiję su asmeniniu ieškovo ir šalių motinos A. V. vartojimu. Nors šį argumentą atsakovas nurodė apeliaciniame skundė, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių minėtus argumentus ar asmenines ieškovo vartojimo išlaidas, be to, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ieškovas, reikšdamas ieškinį ir pateikdamas įrodymus, neprašė priteisti iš atsakovo sumų, susijusių su asmeniniu vartojimu (t. 1, b. l. 5-6). Ieškovas teismo prašė priteisti tik išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, o kaip jau buvo minėta, visi buto bendraturčiai turi pareigą proporcingai savo daliai atlyginti išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, nepriklausomai nuo to, ar jie faktiška gyvena bute, ar ne. Kadangi atsakovas neneigia, jog neprisidėjo prie buto išlaikymo, o vienam iš bendraturčių nevykdant savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą turtą, kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie patyrė išlaikant turtą, atlyginimą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrindu.

Ieškovas pateikė teismui prašymą priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas 2 000 Lt apeliacinės instancijos teisme. Kadangi ieškovas teismo posėdyje dalyvavo asmeniškai, atsiliepimą į apeliacinį skundą taip pat paruošė ir pasirašė asmeniškai, be to, nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių tokių išlaidą buvimą, teisėjų kolegiją šį ieškovo prašymą atmeta.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andžej MaciejevskiVilija MikuckienėAsta Radzevičienė