- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-21
- Bylos Nr.
- I-2709-281/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00678-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- T. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant pareiškėjui T. O., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas T. O. 2017-02-28 teismui paštu padavė skundą, kurį 2017-05-19 patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 7 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 12,87 Eur turtinės žalos atlyginimą už pašto ženklus ir vokus (b. l. 1–8, 169–170).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš kalinimo sąlygų, kurios esą neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016-09-19 iki 2017-02-17 kameroje, kurioje pareiškėjas atlikinėjo nuobaudą, buvo sugedęs radijo taškas, todėl pareiškėjas iš viso 152 dienas neturėjo galimybės klausytis radijo žinių bei muzikos. Pareiškėjo teigimu, radijo taškas neveikė dėl gedimo, o ne dėl sugadinimo. Pareiškėjas, pastebėjęs gedimą, iš karto 2016-09-19 kreipėsi į pareigūnus, prašydamas įjungti radijo tašką, tačiau pareigūnai pareiškėjo prašymą ignoravo. Galiausiai, pareigūnai radijo tašką išnešė iš pareiškėjo kameros, teigdami, kad jis bus pakeistas, tačiau beveik 5 mėnesius pakeistas nebuvo. Taigi Vilniaus pataisos namų pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, taip pažeidžiant pareiškėjo teises. Kadangi pareiškėjas periodiškai kreipdavosi į Vilniaus pataisos namų administraciją bei Kalėjimų departamentą dėl neveikiančio radijo taško, jis patyrė 12,87 turtinę žalą. Dėl aplinkybės, kad kameroje buvo sugedęs radijo taškas, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią padidėjusiu nervingumu, sveikatos sutrikimais – pareiškėjas pradėjo gerti antidepresantus.
Atsiliepimas
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 15–18, 182–184).
Paaiškino, kad Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose yra įrengti radijo taškai, tačiau kamerose laikomi nuteistieji juos nuolatos gadina. Vilniaus PN direktorius 2016-09-28 gavo pranešimą apie tai, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 12 neveikia radijo taškas. Pataisos įstaigos direktorius 2016-09-29 rezoliucija įpareigojo atlikti tarnybinį tyrimą. Atlikus tyrimą nustatyta, kad prietaisas sugadintas asmenų buvusių kameroje, t. y. pareiškėjo arba su juo buvusio kito asmens. Pareiškėjas buvo informuotas, kad esant finansinei galimybei naujas radijo taškas bus nupirktas ir įrengtas. Kamerų tipo patalpoje Nr. 12K naujas radijo taškas sumontuotas 2017-02-17. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jis nepagrindė patirtos neturtinės žalos dydžio ir kreipėsi į teismą galimai siekdamas pasipelnyti iš valstybės.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės bei turtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2016-09-19 iki 2017-02-17 sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016-09-19 iki 2017-02-17 Vilniaus pataisos namų kameroje, kuriose jis buvo laikomas, neveikė radijo taškas. Neveikiant radijo taškui, kameroje jis buvo laikomas tyloje, neturėjo galimybės gauti informacijos apie pasaulio įvykius, dėl ko jautė baimę, tapo irzlus, patyrė kitus neigiamus išgyvenimus.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82. Taisyklių 13.10 p. įtvirtinta, kad pataisos įstaigos gyvenamuosiuose kambariuose turi būti įrengtas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
Nėra ginčo dėl aplinkybės, kad kameroje, kurioje buvo patalpintas pareiškėjas, buvo įrengtas radijo taškas. Tai per teismo posėdį pareiškėjas patvirtino, paaiškindamas, kad radijo taškas veikė, tačiau neilgai, o nustojo veikti dėl savaiminio gedimo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad 2016-09-29 Vilniaus pataisos namų direktoriui pateiktas tarnybinis pranešimas dėl sugadinto radijo taško. Šiame rašte nurodyta, jog 2016-09-28 gautas pranešimas apie tai, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 12, kurioje laikomas pareiškėjas, neveikia radijo taškas (b. l. 30). Pareiškėjas 2016-10-07 paaiškinime nurodė, kad radijo taško nelaužė, paaiškino, jog „2016-09-19 atėjo asmenys, taisantys radijas, jas atsisuko ir išsinešė“ (b. l. 32). Kamerų tipo patalpoje kartu su pareiškėju kalinamas asmuo paaiškinime nurodė, kad radijo tašką tikrinęs asmuo pats jį sugadino (b. l. 31). Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016-10-10 tarnybiniame pranešime Nr. 64-1365 prižiūrėtojas nurodė, kad 2016-09-27 priimant pamainą nuteistieji, atliekantys nuobaudą kamerų tipo kameroje Nr. 12, dėl radijo taško pretenzijų nereiškė ir iki pamainos perdavimo (iki ryto) jokių nusiskundimų neturėjo (b. l. 34). Tas pačias aplinkybes nurodė ir kiti prižiūrėtojai (b. l. 35, 36, 37). Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus Kontrolinės techninės kamerų apžiūros 2016-09-27 protokole Nr. 51-2628(1) kamerų tipo patalpoje Nr. 12 gedimų, susijusių su radijo tašku, nenustatyta (b. l. 38–39), tačiau 2016-09-28 protokole Nr. 51-2641(1) jau yra užfiksuota aplinkybė, kad kamerų tipo patalpoje Nr. 12 sulaužytas radijo taškas (b. l. 40–41). Taigi iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad radijo taško gedimas nustatytas 2016-09-28 dieną, iki šio laiko pareiškėjas pretenzijų dėl radijo taško nereiškė. Vertinant pareiškėjo Vilniaus pataisos namų administracijai teiktus skundus taip pat matyti, kad pirmąjį skundą dėl neveikiančio radijo taško pareiškėjas pateikė 2016-11-24 (b. l. 27), todėl nėra pagrindo išvadai, kad radijo taško gedimas atsirado ankščiau nei 2016-09-28. Iš nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad Vilniaus pataisos namų pareigūnai jau kitą dieną po nustatyto gedimo tarnybiniais pranešimais kreipėsi į Vilniaus PN direktorių. Taigi Vilniaus pataisos namų pareigūnai tinkamai įgyvendino jiems priskirtą funkciją dėl pastebėtų nuteistųjų elgesio taisyklių pažeidimų surašyti tarnybinį pranešimą (Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo pareigybės aprašymo 7.9 p.).
Iš nurodytų aplinkybių bei faktinių duomenų, matyti, kad Vilniaus pataisos namų direktorius, gavęs 2016-09-29 tarnybinį pranešimą, 2016-10-03 rezoliucija pavedė surinkti dokumentinę medžiagą ir paruošti tarnybinės tyrimo išvados projektą. Tokią teisę pataisos namų direktoriui suteikia Vilniaus PN darbo reglamento (toliau – ir Darbo reglamentas), patvirtinto Vilniaus PN direktoriaus 2013-12-31 įsakymu Nr. 3-158, 80 p., kuriame nurodyta, kad direktorius gali duoti pavedimus rezoliucijos forma. Laikoma, kad pavedimas įvykdytas, jeigu įvykdomos visos jame nurodytos užduotys, išspręsti visi jame pateikti klausimai ar į juos atsakyta iš esmės (Darbo reglamento 87 p.). Bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus PN direktoriaus pavedimas parengti tarnybinio tyrimo išvados projektą įvykdytas tinkamai, nes direktorius savo parašu patvirtino šią išvadą. Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016-10-27 tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 14-3178 (b. l. 28–29) konstatuota, kad tyrimo metu nepavyko nustatyti kaip buvo sugadintas radijo taškas.
Pastebėtina, kad apie aplinkybę, jog naujas radijo taškas bus įrengtas, pareiškėjas informuotas 2016-12-29 raštu Nr. 42-1912(1). Tuo tarpu pagal 2017-02-17 protokolą Nr. 81-86 nustatyta, jog naujas radijo taškas pareiškėjo kameroje įrengtas 2017-02-17. Teismo vertinimu, nors pareiškėjui kamerų tipo patalpoje Nr. 12 visą laiką nebuvo užtikrintas veikiantis radijo taškas, tokie nepatogumai kilo ne dėl Vilniaus pataisos namų pareigūnų kaltės, tačiau dėl objektyvių priežasčių. Iš aukščiau nurodytų aplinkybių matyti, kad Vilniaus PN pareigūnai veikė savo kompetencijos ribose pagal teisės aktų reikalavimus, jie nedelsiant sureagavo į pranešimą dėl radijo taško gedimo. Ta aplinkybė, kad po tarnybinio tyrimo išvados parengimo pareiškėjui iki 2017-02-17 nebuvo užtikrintas radijo taškas, negali būti laikoma priežastimi konstatuoti Vilniaus PN pareigūnų neteisėtus veiksmus, kadangi, kaip minėta, jie veikė teisėtai. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su tuo, kad radijo taškas neveikė ilgą laikotarpį. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato laikotarpio, per kurį turi būti pakeisti sugadinti prietaisai. Vilniaus pataisos namai yra įstaiga, išlaikoma iš Lietuvos Respublikos biudžeto ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka gautų lėšų, todėl kamerų tipo patalpos ir juose esantys prietaisai atnaujinami pagal turimas finansines galimybes. Kaip nurodė atsakovės atstovas savo atsiliepime, siekiant sumažinti nuteistųjų vandalizmo atvejus, buvo priimtas sprendimas kamerų tipo patalpose esančius radijo taškus sumontuoti į kamerų tipo patalpų išorines metalines duris, tokiu būdu apsunkinant radijo taškų gadinimą. Montuojamų radijo taškų komponentai, būtini radijo taškų įrengimui, buvo įsigyti 2017 metų pradžioje ir sistemos rekonstravimo darbai eiliškumo tvarka buvo atlikti 2017-02-17 (b. l. 183-184). Atsižvelgiant į tai, kad vietoje sugadinto radijo taško buvo ne tik pakeistas pats radijo prietaisas, bet ir atlikta jo įranga kitoje vietoje, akivaizdu, kad tokie darbai reikalauja ne tik lėšų, bet ir laiko sąnaudų. Taigi pareiškėjo teiginiai dėl neteisėtų Vilniaus pataisos namų pareigūnų veiksmų, ilgą laikotarpį neįrengiant pareiškėjui radijo taško, atmestini kaip objektyviai nepagrįsti.
Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, teismas konstatuoja, kad Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo laikymo Vilniaus PN ginčo laikotarpiu nenustatyta. Nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str., 133 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo T. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.