Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6382-797/2017 pagal ieškovo E. P. prašymą atsakovei R. P. dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar pagrįstai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo laikytas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui.

E. P. kreipėsi į teismą prašydamas iki ieškinio pareiškimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisių perleidimo draudimo automobiliams: Volkswagen Transporter Shuttl, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VW Golf, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), Ford Transit, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog jis ir atsakovė R. P. (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, kuri yra faktiškai iširusi, nes sutuoktiniai neveda bendro ūkio, negyvena santuokinio gyvenimo. Artimiausiu metu ketina kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės. Internetinėje erdvėje pastebėjo, kad atsakovė įdėjo skelbimą parduoti transporto priemonę Volkswagen Transporter Shuttle, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Nors transporto priemonė yra registruota ieškovo vardu, tačiau pagal Jungtinės Karalystės teisę atsakovė gali laisvai disponuoti transporto priemone, taigi, gali ją parduoti be ieškovo sutikimo. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo dėl turto padalijimo bus neįmanoma įvykdyti, todėl prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kitų dviejų transporto priemonių atžvilgiu (1–2 b. l.).

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi konstatavo, kad prašymas neatitinka įstatymo keliamų reikalavimų, todėl nustatė terminą prašymo trūkumams pašalinti (5–6 b. l.).

E. P. pateikė teismui raštą dėl trūkumų šalinimo, kuriame nurodoma, kad ieškinys dėl santuokos nutraukimo nepaduotas, nes renkami įrodymai dėl atsakovės kaltės, apie sutuoktiniams priklausantį turtą tiek Lietuvoje, tiek ir Jungtinėje Karalystėje. Atsakovė ketina be ieškovo sutikimo parduoti transporto priemones, todėl kyla grėsmė jo turtiniams interesams. Šią aplinkybę patvirtina duomenys iš internetinio puslapio. Pardavus automobilius, santuokos metu įgyto turto padalijimas taps neįmanomas. Nors duomenys iš internetinio puslapio yra ne valstybine lietuvių kalba, tačiau jis neketina jų išversti, nes tai tik šalutinis įrodymas, kuris skelbiamas viešoje erdvėje, todėl teismas pats gali įsitikinti, jog toks skelbimas realiai egzistuoja. Pripažino, kad neturi galimybės pateikti teismui transporto priemonių registracijos liudijimų, nes jie yra pas atsakovę Jungtinėje Karalystėje, dublikatų taip pat negali gauti. Nurodė, kad teismui kylant abejonių dėl transporto priemonių registracijos, teismas gali pasinaudoti tarptautinėmis sutartimis ir kreiptis į Anglijos teismą dėl duomenų surinkimo. Prašė atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki sprendimo priėmimo, nes neseniai sugrįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti, tačiau darbo užmokestis minimalus. Nurodė, kad teismas turi prisijungimus prie registrų, todėl jokių duomenų kartu su procesiniu dokumentu nepateikė (9–10 b. l.).

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi nutarė E. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo laikyti nepaduotu ir grąžinti jį padavusiam asmeniui (12 b. l.).

Teismas nustatė, kad E. P. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) reikalavimų, todėl buvo nustatytas terminas prašymo trūkumams pašalinti. Teismo nutartis įteikta ieškovui, kuris pateikė teismui raštą dėl trūkumų ištaisymo.

Teismas konstatavo, kad nutartyje nurodyti prašymo trūkumai neištaisyti, todėl nėra pagrindo spręsti klausimo dėl žyminio mokesčio atidėjimo. Remiantis CPK 115 straipsnio 3 dalimi teismas laikė prašymą nepaduotu ir jį grąžino ieškovui.

Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas E. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones (14–15 b. l.). Atskirasis skundas grindžiamas šiuo argumentu:

Teismas neįsigilino į ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, todėl nepagrįstai nurodė, jog prašymo trūkumai nepašalinti. Skundžiama nutartis yra formalaus pobūdžio, todėl pažeidžia ieškovo teisėtus interesus.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015), todėl teismui pateikus glaustus ir lakoniškus argumentus dėl esminių nagrinėjamo klausimo aspektų vertinama, kad teismo sprendimas yra motyvuotas.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalį asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Ši konstitucinė norma įtvirtina vieną esminių bendrųjų teisės principų – asmens teisę kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą taip pat yra įtvirtinta ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisė kreiptis į teismą yra neginčijama teisė, tačiau ši teisė, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose – CPK ir kituose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis.

Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra įstatymo reikalavimus atitinkančio procesinio dokumento pateikimas (CPK 111 – 114 straipsniai). Jeigu procesinis dokumentas neatitinka jam numatytų reikalavimų, teismas nustato terminą jo trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutas sudaro galimybę pareiškėjui ištaisyti trūkumus, o jų nepašalinus, procesinis dokumentais laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 115 straipsnio 3 dalis).

CPK 111 straipsnyje numatyti bendrieji reikalavimai procesiniams dokumentams taikomi ir prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo, o jo turinį reglamentuoja CPK 147 straipsnio 3 dalis. Pagal pastarąją normą, prašyme turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu, pateikti įrodymai, patvirtinantys grėsmę pareiškėjo interesams, bei sumokėtas pusės CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatas. Minėti procesinio dokumento reikalavimai yra imperatyvūs, todėl jų nesilaikymas pareiškėjui sukelia neigiamus procesinius teisinius padarinius – procesinis dokumentas nenagrinėjamas, kol nepašalinamos visos jo nagrinėjimui trukdančios priežastys.

Skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimo tinkamam išnagrinėjimui svarbu išsiaiškinti ne tik tai, ar apeliantas (ne)pašalino teismo nurodytus trūkumus, bet visų pirma tai, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi nustatė apelianto pareikšto prašymo trūkumus, ar jie yra esminiai ir trukdė išspręsti prašymą iš esmės. Jei atsakymas į šiuos klausimus teigiamas, tokiu atveju vertintina, ar apeliantas (ne)pašalino teismo nurodytus trūkumus.

Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 11 d. nutartyje nustatė procesinio dokumento trūkumus ir įpareigojo apeliantą nurodyti priežastis, dėl kurių kartu su prašymu nepareikštas ieškinys; pateikti įrodymus, kad prašyme nurodytos transporto priemonės yra registruotos ieškovo vardu, bei duomenis, patvirtinančius grėsmę ieškovo turtiniams interesams, sumokėti žyminį mokestį, pateikti ieškinio priedus, išverstus į valstybinę kalbą (5–6 b. l.). Įvertinus apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo (1–2 b. l.), apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė prašymo trūkumus, nes jis neatitiko minimalių CPK 111 straipsnio ir 147 straipsnio 3 dalyje numatytų procesinio dokumento turiniui ir formai keliamų reikalavimų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė procesinių dokumentų trūkumų šalinimo institutą, nustatyti prašymo trūkumai laikytini esminiais, nes nutartyje nurodyti įpareigojimai išplaukia tiesiogiai iš CPK 147 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tik žinant būsimo ieškinio reikalavimus, kuriems užtikrinti reiškiamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei priežastis, dėl kurių kartu su prašymu nereiškiamas ieškinys, aplinkybes ir įrodymus, patvirtinančius grėsmę asmens interesams, galima tinkamai įvertinti prašymo pagrįstumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1520-178/2016). Be to, teisės doktrinoje pripažįstama, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo institutas apskritai yra išskirtinio pobūdžio, nes paprastai tokių priemonių taikymo prašoma jau paduodamame ieškinyje, todėl ir prašyme turi būti nurodomos išskirtinio pobūdžio aplinkybės, lemiančios poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo.

Visų pirma, asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, taigi, ieškovas nėra visiškai laisvas pasirinkti, kada paduoti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nors nagrinėjamu atveju apeliantas paaiškino, kad ieškinys dėl santuokos nutraukimo teismui nepateiktas dėl to, kad vis dar renkami duomenys dėl atsakovės kaltės, apie sutuoktiniams priklausantį turtą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis argumentas yra itin abstraktaus pobūdžio, nes nėra aišku, nei kokių duomenų trūksta, nei kada ketinama juos gauti. Papildomai pastebėtina, kad ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, teismas nustato ne ilgesnį kaip keturiolika dienų terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, o nepareiškus ieškinio nustatytu terminu, laikinosios apsaugos priemonės naikinamos (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), apeliantas iki šiol (nors nuo kreipimosi į teismą dienos praėjo beveik du mėnesiai) nesikreipė į teismą dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalinimo, nors šio reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apelianto teigimu, teismas turėtų pats rinkti įrodymus, nes nagrinėjama byla priskiriama šeimos bylų kategorijai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad šeimos bylose teismas turi būti aktyvus. Ši taisyklė įtvirtinta CPK 376 straipsnyje, kuriame numatyta teismo teisė rinkti įrodymus, kai šalys jais nesiremia, apsaugoti vaikų teises ir interesus, viršyti pareikštus reikalavimus ar taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad CPK 376 straipsnis savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai, ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose, pavyzdžiui, santuokos nutraukimo procese šalys (sutuoktiniai) dalyvauja lygiomis teisėmis vadovaudamiesi rungimosi ir dispozityvumo principais, tik nustačius išimtines aplinkybes, teismas gali pasinaudoti CPK 376 straipsnyje suteiktomis teisėmis ir veikti vieno iš sutuoktinių interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-405-690/2015). Taigi, CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo teisė pačiam rinkti įrodymus nepaneigia šalių pareigos įrodyti aplinkybių, kuriomis jie remiamasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu net ir tuo atveju, kai vienas iš sutuoktinių kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio dėl santuokos nutraukimo pareiškimo (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl ieškovui, prašančiam taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tenka pareiga įrodyti, kad jau prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones momentu yra kilusi (galbūt kils) grėsmė suinteresuoto asmens turtiniams interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Nagrinėjamu atveju apeliantas tvirtina, kad sutuoktinė ketina parduoti jo vardu registruotas transporto priemones, tačiau nepateikė teismui jokių duomenų, kad jam nuosavybės teise priklauso prašyme nurodytos transporto priemonės. Nors apeliantas tvirtino, kad pavojų jo turtiniams interesams patvirtina duomenys iš internetinio puslapio, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad ši informacija pateikta ne valstybine lietuvių kalba. Pažymėtina, kad CPK 113 straipsnio 3 dalyje numatytas imperatyvus reikalavimas, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, taigi, asmuo, siekiantis remtis užsienio kalba sudarytu dokumentu, privalo kartu pateikti ir jo vertimą į lietuvių kalbą. Nors pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs terminą pašalinti trūkumams ir pateikti procesinius dokumentus, išverstus į valstybinę lietuvių kalbą, ieškovas pripažino, kad net neketina dokumentų išversti į lietuvių kalbą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatyme nėra numatyta išimčių iš bendrosios taisyklės, kad procesiniai dokumentai neturi būti išversti į lietuvių kalbą vien dėl to, kad tai duomenys iš internetinio puslapio, taigi, nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad teismas gali pats patikrinti, ar šis skelbimas apie transporto priemonės pardavimą yra realus.

Kita tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį, pateikus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo, suinteresuotas asmuo sumoka pusę CPK 80 straipsnyje numatyto žyminio mokesčio. Pažymėtina, kad CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo bei šio mokesčio atidėjimo sąlygas ir tvarką (CPK 83, 84 straipsniai), ir tai visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Todėl įpareigojimas sumokėti CPK nustatyto dydžio žyminį mokestį negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią ginti pažeistas teises, kadangi, negalėdamas proceso inicijavimo metu sumokėti viso už reiškiamą procesinį prašymą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba jį atidėti (CPK 84 straipsnis). Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 83 straipsnio 3 dali, 84 straipsnis, 178 straipsnis). Kaip minėta anksčiau, teismo teisė rinkti įrodymus nepaneigia šalių įrodinėjimo pareigos, todėl asmeniui, prašančiam atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, tenka pareiga įrodyti, kad jis dėl savo finansinės padėties negali sumokėti įstatyme numatyto dydžio žyminio mokesčio, tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas jokių duomenų nepateikė, tik apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad jo pajamos minimalios. Pastebėtina ir tai, kad siekiant nustatyti mokėtino žyminio mokesčio dydį, į teismą besikreipiantis asmuo turi aiškiai suformuoti reikalavimus teismui, pavyzdžiui, ginčo teisenos tvarka sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą vienas iš nagrinėtinų klausimų yra santuokoje įgyto turto padalijimas, todėl mokėtino žymimos mokesčio dydis priklauso nuo dalintino turto vertės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Taigi, įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, kad teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi nustatytų trūkumų apeliantas nepašalino ir net nebandė šalinti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad atskirajame skunde apeliantas apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais, kad skundžiama nutartis pažeidžia jo teises, nenurodydamas jokių argumentų, susijusių su skundžiamoje nutartyje nustatytų aplinkybių kvestionavimu.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas 2017 m. gegužės 11 d. nutartimi teismo pagrįstai nustatytų prašymo trūkumų nepašalino, skundžiama nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai neužkerta apeliantui galimybės iš naujo pateikti tinkamai pagal CPK 111 straipsnio ir 147 straipsnio 3 dalies reikalavimus parengtą procesinį dokumentą arba CPK 135 straipsnio reikalavimus atitinkantį ieškinį pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.