- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-17
- Bylos Nr.
- 2A-302-881/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-16561-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos, LR specialiųjų tyrimų tarnyba
- Ieškovas
- P. B.
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR generalinės prokuratūros, ir trečiojo asmens Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos apeliaciniais skundais dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3264-235/2014 pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo LR specialiųjų tyrimų tarnyba.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas P. B. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos ikiteisminio tyrimo skyriuje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje jam buvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje, 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, 247 straipsnio 1 dalyje padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus vyriausioji specialistė V. K. 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimu nutarė laikinai jį sulaikyti. Šis nutarimas jam buvo paskelbtas 2010 m. rugsėjo 21 d. 10 val. 21 min., po to kai buvo sulaikytas, t. y. 2010 m. rugsėjo 21 d. laikino sulaikymo protokole, surašytame 10 val. 27 min., užfiksuota, kad jis 2010 m. rugsėjo 21 d. 9 val. 27 min. buvo laikinai sulaikytas. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas 2010 m. liepos 14 d., pagal operatyvinio tyrimo bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis. Vilniaus apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras 2010 m. liepos 15 d. prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo leisti vykdyti P. B. slaptą sekimą, tačiau Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartimi šis prašymas nebuvo tenkintas. Analogišką sprendimą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas priėmė ir 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartyje. ONKT skyriaus prokuroras G. N. 2010 m. liepos 15 d., 2010 m. rugsėjo 13 d. teikė prašymus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl leidimo klausytis P. B. pokalbių ir daryti jų įrašus, tačiau Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. liepos 15 d. nutartimi ir 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartimi pastarųjų procesinių veiksmų neleido atlikti. ONKT skyriaus prokuroras G. N. 2010 m. liepos 21 d. prašė leisti atlikti kratą P. B. gyvenamojoje vietoje ir darbo vietoje, tačiau ir šių procesinių veiksmų teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartimis neleido atlikti. ONKT skyriaus prokuroras G. N., iš anksto nebuvo teikęs pareiškimo ikiteisminio tyrimo teisėjui skirti suėmimą, tačiau vyresniosios specialistės V. K. nutarimo pagrindu P. B. 2010 m. rugsėjo 21 d. buvo laikinai sulaikytas ir 2010 m. rugsėjo 22 d. 13 val. 40 min. paleistas. Tai suvaržė ne tik ieškovo asmens, bet taip pat ir profesinės veiklos laisvę. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas. Ieškovo teigimu, išdėstytos aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, kad jis sulaikytas neteisėtai, šiais neteisėtais veiksmais, piktnaudžiaujant teise, padaryta neturtinė žala.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 1 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės vardu veikdami STT pareigūnai, piktnaudžiaudami jiems suteiktais įgaliojimais, padarė neturtinę žalą ir STT pareigūnų veiksmuose yra visos būtinosios civilinei atsakomybei taikyti sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, kuri, yra preziumuojama.
Iš išnagrinėtos baudžiamosios bylos medžiagos teismas nustatė, kad nebuvo pagrindo ir sąlygų skirti ieškovui laikiną sulaikymą, nebuvo būtina suvaržyti jo laisvės siekiant BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Nutarime nurodyta, kad laikinas sulaikymas ieškovui skiriamas, nes jis gali sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės bylai. Tačiau iš baudžiamosios bylos dokumentų matyti, kad laikino sulaikymo metu ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai nepaėmė jokių bylai reikšmingų daiktų ir/ar dokumentų, išskyrus tuos, kuriuos paėmė kratų, vykdytų 2010 m. rugsėjo 21 d. metu. Anot teismo, pagrįstai nurodoma, kad kratos veiksmai buvo pakankami dokumentams ir daiktams, turintiems reikšmės tyrimui, surasti. Ieškovas po laikino sulaikymo buvo paleistas 2010 m. rugsėjo 22 d. 13 val. 40 min., o iki to laiko nebuvo atlikti kiti procesiniai veiksmai, kurie būtų pateisinę šios procesinės prievartos priemonės taikymo būtinumą. Sulaikymo laikotarpiu po kratų atlikimo STT pareigūnai nepaėmė jokių daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės bylai, todėl ieškovo laisvės suvaržymas laikytinas pertekliniu. Tai, anot teismo, rodo ir 2010 m. rugsėjo 22 d. nutarime paleisti laikinai sulaikytą ieškovą įrašas, kad „kreiptis į teismą dėl kardomosios priemonės suėmimo nėra pakankamo pagrindo“. Be to, ikiteismini tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) atlikimo metu nebuvo jokių faktinių aplinkybių ar duomenų leidžiančių manyti, kad ieškovas gali pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo ir tokiu būdu trukdyti atlikti ikiteisminį tyrimą. Faktinės aplinkybės, kad ieškovas turi nekilnojamojo turto, ieškovas susituokęs ir santuokoje auginu du mažamečius vaikus, užsiima nuolatine individualia veikla, kas užtikrina nuolatinio pragyvenimo šaltinio turėjimą ir ekonominius ryšius su gyvenamąja vieta. Visa tai, teismo nuomone, nebuvo jokio pagrindo manyti, kad ieškovas, pranešus apie įtarimus padarius nusikalstamas veikas, būtų slėpęsis nuo ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų. Taip pat jokie faktiniai duomenys nepagrindžia bent tikimybės, kad ieškovo dalyvavimas ikiteisminiame tyrime galėjo būti apsunkintas.
Teismas nurodė, kad atsakovo ir trečiojo asmens atstovai procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu aiškiai nenurodė, kokiu tikslu ir kokiu pagrindu laikinai buvo sulaikytas ieškovas. Tai, kad nebuvo pagrindo ieškovą laikinai sulaikyti rodo tai, kad jis buvo išteisintas dėl jam pareikštų kaltinimų baudžiamojoje byloje.
Taigi teismas laikė nustatytu faktą, kad ieškovo laikinas sulaikymas buvo nereikalinga procesinė prievartos priemonė baudžiamojoje byloje, 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarimas buvo neteisėtas ir nepagrįstas, dėl ko akivaizdu, kad ieškovas patyrė neturtinės žalos – jam buvo neteisėtai suvaržyta asmens laisvė, kurio metu ieškovas patyrė emocinį sukrėtimą, kas jam sukėlė dvasinių išgyvenimų. Teismas nurodė, kad ieškovas yra advokatas, todėl jo laikinas sulaikymas nesant šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindo neabejotinai pablogino jo reputaciją, kadangi šios procesinės prievartos priemonės taikymas buvo plačiai aprašytas spaudos leidiniuose, internetiniuose portaluose. Dėl to ieškovas, kaip advokatas, galėjo prarasti savo klientų pasitikėjimą. Dėl laikino sulaikymo ieškovo šeimai taip pat neabejotinai buvo didelis emocinis sukrėtimas.
Tačiau teismas nurodė, kad ieškovo teiginiai, kad STT pareigūnė, skirdama jam kardomąją priemonę – laikiną sulaikymą, veikė tyčia, piktnaudžiavo savo padėtimi, nevykdė jai teisės aktais nustatytų pareigų, siekdama galimai subjektyvių tikslų, pasinaudojo savo kaip asmens, kuriam suteikti valdingi įgaliojimai, padėtimi, vertintini kritiškai, nes jie nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Skiriant įtariamajam asmeniui laikiną kardomąją priemonę pareigūnas negali numatyti, kad įtariamas asmuo tikrai trukdys ar netrukdys ikiteisminiam tyrimui, darys ar nedarys įtakos kitiems asmenims ir pan.
Taigi ieškovo prašomą neturtinės žalos atlyginimo sumą teismas sumažino, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas buvo laikinai sulaikytas trumpą laiką (ne visą parą), ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl sveikatos sutrikimo dėl patirtų išgyvenimų jį sulaikius (kreipimasis į medikus ar pan.) ir nėra jokių įrodymų dėl tyčinių STT pareigūnų veiksmų, ieškovą laikinai sulaikant.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR generalinės prokuratūros, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas sprendime nemotyvavo, kodėl neanalizavo bei atmetė liudytojos V. K. per teismo posėdį paaiškintas aplinkybes dėl ieškovo ir L. A. galimo trukdymo ikiteisminio tyrimo procesui. Minėta liudytoja paaiškino, kad 2010 m. rugsėjo 21 d. sulaikius ieškovą, kita įtariamoji (L. A.) iš laikino sulaikymo patalpos tą pačią dieną dėl sveikatos problemų buvo išvežta į ligoninę, iš kurios buvo paleista, kai ieškovas jau buvo apklaustas įtariamuoju. Tiek atsakovo atstovas, tiek trečiojo asmens atstovas motyvuotai atkreipė teismo dėmesį, kad BPK suformuluota sąvoka „pagrįstas manymas“, kad įtariamieji gali trukdyti procesui, paremta operatyvinio tyrimo, kuris buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, medžiaga, būtent, buvusiu bendrų veiksmų derinimu. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad tokia įtariamųjų taktika galima ir kratų bei kitų procesinių veiksmų atlikimo metu. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis proceso teisės normų. Be to, L. A. skundus dėl laikino sulaikymo prokurorai ir teismas atmetė, kas taip pat netiesiogiai įrodo ieškovo laikino sulaikymo teisėtumą. Taigi teismo išvada, kad ieškovo laikinas sulaikymas buvo nereikalinga procesinė prievartos priemonė baudžiamojoje byloje, yra nepagrįsta byloje surinktais įrodymais. Kaip naują įrodymą apeliacinės instancijos teisme atsakovė prašo prijungti medicininio dokumento kopiją.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo LR specialiųjų tyrimų tarnyba atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Pritaria apeliacinio skundo argumentams.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo LR specialiųjų tyrimų tarnyba apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismo sprendime iš esmės nepasisakyta, remdamasis kokiais motyvais ir argumentais teismas vertino, kad nutarime laikinai sulaikyti ieškovą nurodyta laikino sulaikymo sąlyga – galimas bandymas paveikti liudytojus, kitus įtariamuosius – yra nepagrįsta, taigi teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį. Slėpimasis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo yra savarankiškas procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindas, tuo tarpu nutarime laikinai sulaikyti ieškovą toks pagrindas nebuvo nurodytas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad priimant nutarimą laikinai sulaikyti ieškovą, buvo turima duomenų, kurie leido įtarti ieškovą padarius nusikalstamas veikas. Pastarųjų sunkumas, ieškovo vaidmuo leido pagrįstai manyti, kad ieškovas trukdys procesui, nes pats ar per kitus asmenims gali paveikti kitus įtariamuosius, liudytojus. Vertindamas antrąją savarankišką procesinės prievartos priemonės taikymo sąlygą (galimas bandymas paslėpti ar suklastoti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės bylai tirti), teismas taip pat pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalį. Teismo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas neatitinka kriminalistikos mokslo doktrinos kaip teisės šaltinio. Teismo argumentai yra grindžiami retrospektyviniu aspektu, t. y. atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų (kratų) ir ikiteisminio tyrimo situacijos 2010 m. rugsėjo 22 d. vertinimu (ieškovo paleidimo momentu), tuo tarpu vertinant, ar buvo sąlyga, įtvirtinta BPK 122 straipsnio 3 dalies 2 punkte, pirmiausia turi būti vertinama ikiteisminio tyrimo situacija 2010 m. rugsėjo 21 d. ryte, kai buvo priimtas nutarimas laikinai sulaikyti ieškovą, t. y. perspektyviniu aspektu. Teismas nepagrįstai sutapatino skirtingas ikiteisminio tyrimo situacijas 2010 m. rugsėjo 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 22 d., t. y. neatsižvelgė į tai, kad sprendimas nesikreipti į teismą dėl ieškovo suėmimo buvo priimtas gavus tyrimui reikšmingų duomenų ir informacijos bei juos įvertinus, t. y. pasikeitus ikiteisminio tyrimo situacijai. Laikino sulaikymo tikslai nagrinėjamu atveju sietini su nutarime nurodytu pagrindu, t. y. siekiu užkirsti kelią galimam proceso trukdymui, atsižvelgiant į susiklosčiusią ikiteisminio tyrimo situaciją. Nurodydamas, kad pagrindo laikinai sulaikyti ieškovą nebuvimą įrodo jo atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, neįvertino procesinės prievartos priemonių skyrimo tikslo, t. y. jas skiriant asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą. Teismas nepasisakė dėl trečiojo asmens argumentų, kad ieškovas neišnaudojo visų gynybos priemonių baudžiamajame procese, t. y. neskundė laikino sulaikymo BPK nustatyta tvarka. Tarp atsakovo ir žiniasklaidos priemonėse paskelbtos informacijos turinio nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio. Ieškovas nepateikė jokių faktinių duomenų apie klientų pasitikėjimo praradimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR generalinės prokuratūros, atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Atsakovė pritaria trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentams ir pabrėžia, kad teismas skundžiamame sprendime neanalizavo svarbių įrodymų, surinktų tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso metu.
Ieškovas P. B. atsiliepimu į apeliacinius skundus ginčija apeliacinių skundų pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad trečiasis asmuo tik teigė, kad ieškovas trukdys procesui, bet nepateikė nei vieno realaus bei objektyvaus argumento, kad egzistavo bent tokia prielaida. Priešingai baudžiamosios bylos medžiagoje akivaizdžiai užfiksuota, kad neegzistavo nei viena aplinkybė, kuri būtų pagrindas taikyti laikiną sulaikymą ieškovo atžvilgiu. Atsakovės argumentai, kad įtariamieji gali komunikuoti, trukdyti ikiteisminiam tyrimui, prasilenkia su logika – įtariamieji buvo sulaikyti 2010 m. rugsėjo 21 d., o L. A. išvežta į ligoninę tik 2010 m. rugsėjo 22 d., taigi pareigūnai niekaip negalėjo žinoti ar numatyti, kad L. A. reikės vežti į ligoninę. Laikino sulaikymo laikotarpiu po kratų atlikimo STT pareigūnai nepaėmė jokių daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės bylai, ir neorganizavo jokių procesinių veiksmų, kurių atlikimui būtų reikėję sulaikyti ieškovą, todėl ieškovo laisvės suvaržymas laikytinas pertekliniu. Kreiptis į teismą dėl laikino sulaikymo yra ieškovo teisė, o ne pareiga, be to, baudžiamojo proceso teisės atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų veiksmų vertinimui civilinės atsakomybės taikymo požiūriu. Ieškovas nekelia reikalavimo paneigti spaudoje paskelbtą informaciją ir ne iš to kildina reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai tenkinami.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, susijusios su ieškovo laikinuoju sulaikymu, Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnams atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje įtarimai buvo pareikšti advokatui P. B., dėl nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje, 5 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, 247 straipsnio 1 dalyje padarymo.
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė. Tačiau teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos bylose dėl žalos, susijusios su neteisėtais pareigūnų veiksmais atlyginimo, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris naikinamas.
CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje. Remiantis minėtu straipsniu civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio. Šio straipsnio pagrindu atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala. Asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neįrodžius bent vienos iš būtinųjų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.
Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, jog išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė – ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aspektu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Dėl to teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, nei padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014).
Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 str. 1 d., BPK 2 str.). Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2014; kt.).
Nagrinėjamu atveju, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taikę laikinąjį sulaikymą ieškovo atžvilgiu padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog pareigūnai viršijo įgaliojimus ar ėmėsi neteisėtų priemonių ieškovo atžvilgiu.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai analizavo tik vieną iš Nutarime laikinai sulaikyti asmenį nurodytų sulaikymo pagrindų, t. y. aiškinosi, ar buvo pagrindas sulaikyti ieškovą dėl to, kad jis gali sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus ar dokumentus, turinčius reikšmės bylai. Tačiau kaip matyti iš minėto nutarimo, jame nurodoma, kad asmenį būtiną sulaikyti, kadangi paaiškėjo, kad jis gali trukdyti procesui, nes pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti liudytojus, kitus įtariamuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės bylai. Nors kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, kratos veiksmai buvo pakankami dokumentams ir daiktams, turintiems reikšmės tyrimui, surasti, o sulaikymo laikotarpiu po kratų atlikimo STT pareigūnai nepaėmė jokių daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės bylai, tačiau nagrinėjamu atveju tai nėra teisiškai reikšminga, nes, sprendžiant pareigūnų veiksmų teisėtumo klausimą, svarbiausia yra nustatyti, ar ieškovo sulaikymo momentu apskritai egzistavo teisinis pagrindas jį sulaikyti. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog toks pagrindas egzistavo, nes priimant nutarimą laikinai sulaikyti ieškovą, buvo turima duomenų, kurie leido įtarti ieškovą padarius nusikalstamas veikas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai, turint operatyvinės informacijos. Nusikalstamų veikų, dėl kurių buvo pareikšti įtarimai ieškovui, specifiškumas (valstybės tarnautojo kurstymas piktnaudžiauti tarnybine padėtimi ir be leidimo atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenis), ieškovo vaidmuo leido tyrėjui pagrįstai manyti, kad ieškovas gali trukdyti tyrimui, nes pats ar per kitus asmenims gali paveikti kitus įtariamuosius, liudytojus, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumo.
Teismas taip pat sutinka su apelianto Specialiųjų tyrimų tarnybos apeliaciniame skundė išdėstytais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas antrąją savarankišką procesinės prievartos priemonės taikymo sąlygą – galimas bandymą paslėpti ar suklastoti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės bylai tirti – pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. teismo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas nepagrįstai grindžiamas retrospektyviniu aspektu, t. y. jau atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų (kratų) ir ikiteisminio tyrimo situacijos 2010 m. rugsėjo 22 d. vertinimu (ieškovo paleidimo momentu), tuo tarpu vertinant, ar buvo sąlyga, įtvirtinta BPK 122 straipsnio 3 dalies 2 punkte, pirmiausia turi būti vertinama ikiteisminio tyrimo situacija 2010 m. rugsėjo 21 d. ryte, kai buvo priimtas nutarimas laikinai sulaikyti ieškovą, t. y. perspektyviniu aspektu. Teismas nepagrįstai sutapatino skirtingas ikiteisminio tyrimo situacijas 2010 m. rugsėjo 21 d. ir 2014 m. rugsėjo 22 d., t. y. neatsižvelgė į tai, kad sprendimas nesikreipti į teismą dėl ieškovo suėmimo buvo priimtas gavus tyrimui reikšmingų duomenų ir informacijos bei juos įvertinus, t. y. pasikeitus ikiteisminio tyrimo situacijai. Laikino sulaikymo tikslai nagrinėjamu atveju sietini su nutarime nurodytu pagrindu, t. y. siekiu užkirsti kelią galimam proceso trukdymui, atsižvelgiant į susiklosčiusią ikiteisminio tyrimo situaciją.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai konstatavo neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, dėl ko sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Dėl kitų apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisako, nes laiko juos teisiškai nereikšmingais byloje kilusiam ginčui išspręsti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.