Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-02-02 · Administracinė byla Nr. I-689-257/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2018-02-02Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-09-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-02-02
Bylos Nr.
I-689-257/2018
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01902-2017-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė
Pareiškėjas
D. B.
Atsakovas
Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-689-257/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01902-2017-8Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 55.1.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 2 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,dalyvaujant pareiškėjui D. B.,

nedalyvaujant atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. patikslintą skundą atsakovei Šiaulių rajono savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą patikslintą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. B. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, 10 000 Erų neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas D. B. nurodė, kad nuo 2014 m. kiek kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administraciją su skundais, prašymais dėl savo vaiko, dėl bendravimo su juo, jam visada teikdavo atsakymus, kurie būdavo neišsamūs, nekonkretūs, nedetalizuoti, niekada Šiaulių rajono savivaldybės administracija nesuteikė jam galimybės apskųsti jų raštus, kadangi nenurodydavo apskundimo tvarkos. To pasekmė yra civilinė byla, kurioje gali būti apribota jo, kaip tėvo, valdžia. Jei savivaldybė būtų veikusi pagal įstatymus, jei jam būtų buvusi suteikta teisė apskųsti gautus sprendimus, įvykiai būtų susiklostę kitaip. Nurodė, kad į jokias instancijas dėl nepilnai, neišsamiai atsakytų raštų nesikreipė, nes nebuvo nurodyta apskundimo galimybė ir tvarka. Atskiru skundu dėl veiksmų kreipėsi į Seimo kontrolierę. Tiksliai negali nurodyti, bet jis 2014-2015 metais kreipėsi ne vieną kartą ar ir į apylinkės teismą, ar į apygardos teismą, ar apygardos administracinį teismą, tačiau niekada jo skundai nebuvo priimti. Mano, kad atsakovė, kaip viešojo administravimo subjektas, elgėsi neteisingai, nes jis visada rašydavo naujus prašymus, o niekada negaudavęs į savo raštus išsamių atsakymų, negalėjo apskųsti atsakovo veiksmų. Palaiko skunde išdėstytus motyvus, prašo tenkinti skundą.

Atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Rašytiniu prašymu atsakovės atstovas prašo bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Atsiliepime atsakovė Šiaulių rajono savivaldybė, atstovaujama Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (b. l. 10–11), nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodo, kad žala atsirado dėl to, kad negalėjo matytis ir bendrauti su savo vaikais. Mano, kad vertinant šį pareiškėjo argumentą reikia atsižvelgti į tai, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus valstybės tarnautojai nėra atsakingi už 2015 m. vasario 2 d. Šiaulių apylinkės teismo priimto sprendimo civilinėje byloje. Nr. 2-286-772/2015, kuriuo nustatyta bendravimo su vaikais tvarka, įgyvendinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2002 konstatuota, kad bendravimo tvarkos nustatymas yra valstybės numatyta priemonė, kai vienas iš tėvų trukdo kitam bendrauti su vaiku. Ši priemonė būtina įgyvendinant vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais. 2015 m. vasario 2 d. Šiaulių apylinkės teismo priimtame sprendime civ. b. Nr. 2-286-772/2015, kuriame nustatyta bendravimo tvarka nėra numatyta jokių pareigų Vaiko teisių apsaugos skyriui.

Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pažymose (2017-06-05 Nr. (6.1-2017-71) PR-96 ir 2015-01-15 Nr. (6.1-2017-71) PR-4) pasisakyta dėl Vaiko teisių apsaugos skyriaus valstybės tarnautojų veiksmų (neveikimo) bei konstatuota, kad jie atliko visus būtinus veiksmus siekdami užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus, ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų nagrinėdami pareiškėjo prašymus. Daro išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodyti Vaiko teisių apsaugos skyriaus valstybės tarnautojų neteisėti veiksmai neatitinka faktinių aplinkybių.

Iš aukščiau pateiktos argumentacijos matyti, kad nėra Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus valstybės tarnautojų neteisėtų veiksmų, todėl nėra jokio pagrindo toliau analizuoti priežastinį ryšį tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Šalies argumentai

Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, tačiau nepagrindžia neturtinės žalios dydžio.

S. G. kreipėsi dėl tėvų valdžios ribojimo D. B. dukters M. B. atžvilgiu (civilinė byla Nr. e2-8377-1003/2017). Byla šiuo metu yra nagrinėjama.

2015 m. vasario 2 d. Šiaulių apylinkės teismo priimto sprendimo civ. b. Nr. 2-286-772/2015, kuriuo nustatyta bendravimo tvarka, vykdymą atlieka antstolė A. R. (Šiauliai).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo D. B. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl 10 000 Erų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kadangi, kaip nurodė pareiškėjas, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, atsakydamas į pareiškėjo prašymus, atsakymuose nenurodė jų apskundimo tvarkos ir termino.

Bylos medžiaga nustatyta, jog pareiškėjas D. B. 2014 m. rugpjūčio 28 d. prašymu- pareiškimu kreipėsi į Šiaulių vaiko teisių apsaugos įstaigą (b. l. 50), į kurį 2014 m. rugsėjo 9 d. raštu Nr. SV-681 (12.30) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 49). Pareiškėjas 2014 m. spalio 6 d. įspėjimu ir 2014 m. spalio 20 d. prašymu (b. l. 47-48) kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2014 m. spalio 31 d. raštu Nr. SV-905 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 46). Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. kreipėsi prašymu (b. l. 45) į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2014 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. SV-972 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 44). Pareiškėjas 2014 m. gruodžio 8 d. kreipėsi prašymu (b. l. 43) į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2014 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. SV-1078 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 42). Pareiškėjas 2015 m. sausio 29 d. kreipėsi prašymu (b. l. 41) į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2015 m. vasario 29 d. raštu Nr. SV-146 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 40). Pareiškėjas 2015 m. vasario 17 d., vasario 24 d. ir kovo 6 d. kreipėsi skundais (b. l. 36-39) į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kuriuos 2015 m. kovo 9 d. raštu Nr. SV-253 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 35). Pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 31 d. skundu ir 2015 m. rugsėjo 9 d. prašymu (b. l. 33-34) kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2015 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. SV-850 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 32). Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 30 d. kreipėsi prašymu (b. l. 31) į Vaiko teisių tarnybos Šiaulių skyrių, į kurį 2016 m. sausio 13 d. raštu Nr. SV-37 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 30). Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2016 m. sausio 28 d. raštu Nr. SV-102 (12.1) pateikė pareiškėjui papildomą informaciją (b. l. 29). Pareiškėjas 2016 m. liepos 12 d. kreipėsi prašymu (b. l. 28) į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2016 m. liepos 22 d. raštu Nr. SV-611 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 27). Pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi prašymu (b. l. 26) į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2016 m. rugpjūčio 28 d. raštu Nr. SV-691 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 25). Pareiškėjas 2017 m. sausio 10 d. kreipėsi skundu (b. l. 24) į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybą, į kurį 2017 m. vasario 13 d. raštu Nr. SV-128 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 23). Pareiškėjas 2017 m. kovo 21 d. kreipėsi prašymu (b. l. 22) į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SV-329 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 21). Pareiškėjas 2017 m. gegužės 3 d. skundu ir 2017 m. gegužės 9 d. skundu (b. l. 19-20) kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2017 m. gegužės 22 d. raštu Nr. SV-474 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 18). Pareiškėjas 2017 m. gegužės 29 d. kreipėsi prašymu (b. l. 17) į Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, į kurį 2017 m. gegužės 31 d. raštu Nr. SV-505 (12.1) atsakė Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius (b. l. 21). Taigi, pareiškėjas patikslintu skundu apibrėžė skundo nagrinėjimo ribas, konkrečiai nurodydamas skundžiamus atsakovo atsakymus. Atsakovė pateikė pareiškėjo 2017 m. liepos 24 d. skundą ir atsakymą į jį (b. l. 14-15) ir pareiškėjo 2017 m. spalio 18 d. prašymą ir atsakymą į jį (b. l. 12-13), tačiau teismas dėl jų nepasisakys, nes išeitų iš pareiškėjo apibrėžtų skundo nagrinėjimo ribų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.271) straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams ar neveikimui; 2) žalai; 3) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, kurios paskirtis pasireiškia tuo, kad jos taikymas nėra sietinas su kita CK norma – 6.246 straipsniu, kuriame yra pateiktas neteisėtų veiksmų apibūdinimas, kaip sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti. Tai reiškia, kad valstybės deliktinė atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai valdžios institucijų (jų darbuotojų) veiksmai neatitinka jiems pagal įstatymus privalomo elgesio modelio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1493/2012).

Teismas taip pat pažymi, kad turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais pareigūnų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies. CK 6.271 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Kiek tai susiję su valdžios institucijų neteisėtais veiksmais kaip civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlyga, CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 36 straipsnį, kuris numato, kad asmuo turi teisę apskųsti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą. Teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju administracinė procedūra nebuvo pradėta ir administracinės procedūros sprendimas nebuvo priimtas.

Viešojo administravimo subjektų priimti aktai gali būti vertinami dėl jų atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, išaiškinta, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo at doc. (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Iš atsakovės pateiktų pareiškėjui atsakymų į pareiškėjo skundus, prašymus matyti, kad visais atvejais atsakovė pateikė pareiškėjui išsamius, konkrečius, detalizuotus atsakymus apie jo vaiko gyvenimo sąlygas, sveikatos priežiūrą, ugdymą, nurodė, kad teismo sprendimų vykdymą užtikrina antstolis, o jei jo netenkina teismo sprendimas dėl nustatytos bendravimo tvarkos, pareiškėjas turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos pakeitimo. Atsakymuose apie pareiškėjo vaiko gyvenimo sąlygas, sveikatos priežiūrą, ugdymą atsispindi ne vienkartinis vaiko gyvenimo sąlygų, sveikatos priežiūros, ugdymo patikrinimas, o nuolatiniai tikrinimai, sveikatos priežiūros ir ugdymo įstaigų paklausimai, nes pareiškėjas savo skunduose reikalaudavo vis iš naujo vykti ir tikrinti jo vaiko gyvenimo sąlygas, nuolatos kreiptis į sveikatos priežiūros ir ugdymo įstaigas, t. y. atsakovo pateikta informacija pareiškėjui ir atsakovo atsakymai nėra savarankiški administraciniai aktai, nulemiantys pareiškėjo teises ar pareigas. Atsakovo atsakymai yra informacinio pobūdžio, juose jokių teisiškai privalomų nurodymų pareiškėjui nesuformuluota.

Kaip nurodė pareiškėjas, jis gavęs atsakymus iš atsakovės, papildomai į atsakovę dėl, jo nuomone, neišsamių, nekonkrečių, nedetalizuotų atsakymų nesikreipė, neprašė patikslinti ar detaliai atsakyti į, jo nuomone, neatsakytus klausimus. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad į kitas instancijas dėl nepilnai, neišsamiai atsakytų raštų nesikreipė, net nebandė jų ginčyti ar aiškintis atsakymuose nurodytų aplinkybių. Tuo pačiu teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašyme (b. l. 26) nurodė, kad jis kreipsis į Šiaulių apygardos administracinį teismą, jei atsakovas netinkamai atliks savo pareigą ir pažeis jo ir jo vaiko interesus. Pareiškėjas 2016 m. liepos 12 d. prašyme nurodė, kad jis kreipsis į administracinį teismą dėl S. B. elgesio. 2015 m. vasario 17 d. pareiškėjas nurodė, kad kreipsis į teismą, jog S. B. daro jam moralinę žalą (b. l. 39). Pareiškėjas 2014 m. spalio 6 d. įspėjime (b. l. 48) atsakovui nurodo, kad jis kreipsis į teismą, jei atsakovas nesiims veiksmingų priemonių, nes jam yra daroma neturtinė (moralinė) žala. Kaip posėdžio metu patikslino pareiškėjas, jis 2014-2015 metais kreipėsi ne vieną kartą ar į apylinkės teismą, ar į apygardos teismą, ar apygardos administracinį teismą, tačiau niekada jo skundai nebuvo priimti. Po kiekvieno atsakymo gavimo nesikreipė į teismą, nes galvojo, kad jo skundai vis gi nebus priimti. Tai rodo, kad pareiškėjas žinojo, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jeigu tokių būtų įžvelgęs, jis galėjo kreiptis į teismą.

Pareiškėjas neturtinę žalą vertina 10 000 Eur ir nurodo, kad atsakovė jį žlugdo, pažeidė jo ir jo vaiko teises ir taip padarė neturtinę žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-194/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014).

Šiuo atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas taip pat neįrodė priežastinio ryšio, jog jo neturtinę žalą lėmė būtent atsakovės veiksmai, kuriuos pareiškėjas nurodo kaip neteisėtus. Pareiškėjas tik deklaratyviai paaiškino, jog atsakovė teikdavo atsakymus, kurie būdavo neišsamūs, nekonkretūs, nedetalizuoti, niekada Šiaulių rajono savivaldybės administracija nesuteikė jam galimybės apskųsti jų raštus, kadangi nenurodydavo apskundimo tvarkos, jį žlugdo, pažeidė jo ir jo vaiko teises. Pareiškėjas paaiškinimus iš esmės grindžia tik subjektyvia savo nuomone, visiškai nepagrindžia ir neindividualizuoja subjektyvių neigiamų pasekmių bei priežastinio ryšio.

Teismas, atsižvelgdamas į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo patikslintą skundą, kuriuo prašoma priteisti iš Šiaulių rajono savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, 10 000 Eur (dešimt tūkstančių) neturtinei žalai atlyginti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi

nusprendžia:

Pareiškėjo D. B. patikslintą skundą atsakovei Šiaulių rajono savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių rajono savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė