Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovams advokatui V. M., advokato padėjėjui G. M.,

atsakovės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei N. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo, baudos neskyrimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamo ginčo dalykas – Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. gegužės 24 d. nutarimo Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ 19876 teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad ginčijamu nutarimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktu, VDI pareiškėjai UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamai direktoriaus T. B., už pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio, 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 44 straipsnio 7 dalyje, 62 straipsnio 2 punkte, padarymą skyrė 868 Eur baudą už tai, kad pareiškėja nelegaliai įdarbino ir laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. vasario 17 d. užsieniečiui, Baltarusijos Respublikos piliečiui S. F., Lietuvoje būnant neteisėtai leido dirbti vairuotojo darbą įmonės UAB (duomenys neskelbtini) naudai.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Alytaus apylinkės teismas 2021 m. gegužės 6 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatė, jog UAB (duomenys neskelbtini) direktorius T. B. pažeidė UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, o būtent VDI Kauno teritoriniame skyriuje 2021 m. kovo 3 d. buvo gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos pasienio rinktinės migracijos skyriaus (toliau – ir VSAT) 2021 m. vasario 3 d. raštas Nr. 14VaR-630, kuriame nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. vasario 17 d. dirbo Baltarusijos Respublikos pilietis S. F., nors, Migracijos skyriaus duomenimis, S. F. turėjo nacionalinę „D“ tipo vizą Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo išduota pagal UAB (duomenys neskelbtini) kvietimą. S. F. buvo atleistas iš UAB (duomenys neskelbtini) ir jo turima nacionalinė „D“ viza buvo panaikinta. Duomenų, kad tarpininkaujant UAB (duomenys neskelbtini) arba S. F. būtų pateikę prašymą leisti pakeisti darbdavį ar išduoti naują nacionalinę vizą, byloje nėra. Iš UAB (duomenys neskelbtini) pateiktos darbuotojo S. F. 2020 m. gruodžio 14 d. darbo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad S. F. į UAB (duomenys neskelbtini) priimtas dirbti nuo 2020 m. gruodžio 15 d. tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Apie jo įdarbinimą pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir „Sodra“, VSDFV), tačiau, tarpininkaujant UAB (duomenys neskelbtini), S. F. privalėjo kreiptis į Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) dėl leidimo pakeisti darbdavį, tačiau to nepadarė, o UAB (duomenys neskelbtini) būdama darbdave galėjo sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu Migracijos departamento sprendimą leisti pakeisti darbdavį. Be to, S. F. dirbo pažeisdamas teisėto buvimo Lietuvoje pagrindą (Įstatymo 39 str., 3 p., 64 str. 1 p.). Taigi, T. B., įdarbinęs UAB (duomenys neskelbtini) užsienietį, Baltarusijos Respublikos pilietį S. F., jam neturint vizos, tarpininkaujant UAB (duomenys neskelbtini), Migracijos departamento išduoto leidimo laikinai gyventi, leisti pakeisti darbdavį ir dėl to nesikreipus į Migracijos departamentą, S. F. nuo 2020 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikoje būnant neteisėtai, leido dirbti laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. vasario 17 d. nesilaikydamas Įstatymo 62 straipsnio 2² dalies ir 44 straipsnio 7 dalies.

Alytaus apylinkės teismas 2021 m. gegužės 6 d. nutarime minėtoje administracinio nusižengimo byloje pažymėjo, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo T. B. pripažino padaręs administracinį nusižengimą, gailėjosi, prašė skirti švelnesnę baudą negu sankcijoje numatyta. Teismas taip pat nustatė, jog T. B. prisipažinimo kaltė padarius administracinį nusižengimą visiškai įrodyta Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikta medžiaga. Teismas konstatavo, kad T. B., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir atstovaudamas darbdavei, leido dirbti Baltarusijos Respublikos piliečiui S. F., neturėdamas Migracijos departamento leidimo, ir tokie T. B. veiksmai atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalį, požymius.

Alytaus apylinkės teismas atsižvelgė į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės formą ir rūšį, jo asmenybę ir atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į tai, kad T. B. prisipažino padaręs administracinį nusižengimą ir nuoširdžiai gailėjosi, taip pat į tai, kad tokio pobūdžio nusižengimą padarė pirmą kartą, be to, su užsienio piliečiu buvo sudaryta darbo sutartis, visi mokesčiai buvo sumokėti, tik tiek, kad S. F. neturėjo leidimo įsidarbinti kitoje įmonėje, todėl teismas T. B. skyrė švelnesnę negu sankcijoje numatytą baudą – įspėjimą.

Nagrinėjamu atveju teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Atsižvelgdamas į tai, kad Alytaus apylinkės teismo administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) priimtu įsiteisėjusiu nutarimu nustatyta, jog UAB (duomenys neskelbtini) direktorius T. B., veikdamas kaip šios įmonės įgaliotas atstovas, nelegaliai įdarbino vieną asmenį (S. F.), šių faktinių aplinkybių nagrinėjamoje administracinėje byloje teismas iš naujo nebetirs, kadangi dėl jų ginčas iš esmės baigtas įsiteisėjusiu Alytaus apylinkės teismo nutarimu. Taigi, nors pareiškėja skunde ir jos atstovai teismo posėdžio metu tvirtino, kad S. F. realiai įmonėje niekada nedirbo, nors ir buvo su juo sudaryta darbo sutartis, ir tai vienareikšmiškai patvirtina, kad šiuo atveju neegzistuoja visi nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyvieji požymiai, tačiau, kaip minėta, nelegalaus darbo faktą patvirtina įsiteisėjęs Alytaus apylinkės teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutarimas, kuriuo UAB (duomenys neskelbtini) atstovas T. B. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam už šį administracinį nusižengimą skirtas įspėjimas.

Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2021 m. sausio 20 d. iki 2021 m. birželio 15 d.) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šis įstatymas nustato pagrindines užimtumo formas ir jų sistemą, darbo ieškančių asmenų užimtumo rėmimo sistemos teisinius pagrindus, jos tikslą, uždavinius, užimtumo rėmimo politiką įgyvendinančių subjektų funkcijas, darbo rinkos paslaugų teikimo ir užimtumo rėmimo priemonių įgyvendinimo organizavimą ir finansavimą, atsakomybę už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą.

UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoje įtvirtinta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punkto, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šias sąlygas: 1) ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, arba Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka pranešė Užimtumo tarnybai apie trečiosios šalies piliečio įdarbinimą jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, nurodytu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 11 straipsnio 2–5 dalyse, kai jo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis; 2) darbo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu saugo šio straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytų dokumentų kopijas ir pateikia jas Valstybinei darbo inspekcijai, Migracijos departamentui ar kitai šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytai institucijai jų reikalavimu.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja UAB (duomenys neskelbtini) su Baltarusijos Respublikos piliečiu S. F. 2020 m. gruodžio 14 d. sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri įsigaliojo 2020 m. gruodžio 14 d., darbo pradėjimo data sutartyje nurodyta 2020 m. gruodžio 15 d. Apie šią darbo sutartį buvo informuotas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

Taip pat nustatyta, kad S. F. su pareiškėja sudarydamas darbo sutartį turėjo nacionalinę „D“ tipo vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusią nuo 2020 m. vasario 3 d. iki 2021 m. vasario 1 d., kuri buvo išduota pagal uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) kvietimą ir kuri Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu minėtam asmeniui (užsieniečiui) buvo panaikinta.

Iš į bylą pateikto Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus rašto, adresuoto pareiškėjai, matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2020 m. gruodžio 14 d. pateikė Migracijos departamentui tarpininkavimo raštą Nr. 20201214-124502, kuriuo prašė S. F. suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

Minėti dokumentai patvirtina, kad pareiškėja prieš įdarbindama trečiosios šalies pilietį nesikreipė į Migracijos departamentą dėl S. F. leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje ir taip pažeidė UĮ 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi nagrinėjamu atveju UAB (duomenys neskelbtini) nebuvo išduotas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos piliečiui S. F., kaip minėta, užsienietis turėjo teisę konkrečiu laikotarpiu dirbti tik uždarojoje akcinėje bendrovėje (duomenys neskelbtini).

Atsakovės atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog informacija apie galimus Baltarusijos Respublikos piliečio įdarbinimo pažeidimus gauta iš institucijų ir užfiksuoti realiai dirbančio asmens nebuvo galimybių, todėl patikrinimas buvo atliktas vadovaujantis įmonės ir valstybinių institucijų pateiktais dokumentais ir už darbuotojų įdarbinimą atsakingo asmens paaiškinimais.

Iš atsakovės ir pareiškėjos pateiktų į bylą dokumentų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) patikrinimo metu VDI pateikė 2020 m. gruodžio 14 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), įmonės įgalioto asmens antspaudu patvirtintus ir pasirašytus darbo laiko apskaitos žiniaraščius už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. vasario 18 d., atsiskaitymo-mokėjimo žiniaraščius už 2020 m. gruodžio, 2021 m. sausio ir 2021 m. vasario mėnesius. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtina, kad S. F. UAB (duomenys neskelbtini) įdarbintas ir socialiai apdraustas buvo nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. vasario 17 d. Taip pat VSAT Varėnos pasienio rinktinės migracijos skyriaus raštu „Dėl informacijos pateikimo“ yra pateikta informacija apie UAB (duomenys neskelbtini) sumokėtas socialinio draudimo įmokas už darbuotoją S. F. už laikotarpį nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. vasario 17 d.

Teismo vertinimu, visi įvardyti dokumentai neginčijamai patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) atsakingas asmuo už asmenų įdarbinimą T. B. sudarė darbo sutartį su S. F. nesilaikant Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 62 straipsnio 2 dalies, 62 straipsnio 2² dalies, 22 straipsnio, 44 straipsnio 7 dalies ir nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. vasario 17 d. leido dirbti Baltarusijos Respublikos piliečiui S. F..

Pažymėtina, jog Įstatymo 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus. Įstatymo 58 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad užsienietis atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, jeigu turi leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1–3, 7–10 punktus. Pagal Įstatymo 62 straipsnio 2² dalį, užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte arba 4¹ punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, 44¹ straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus ir kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 49⁵ straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, viza yra negaliojanti, kai yra pasibaigęs jos galiojimo laikas. Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, jeigu užsienietis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui (Įstatymo 23 str. 2 p.).

Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.

Teismas pažymi, kad jeigu leidimas laikinai gyventi išduotas pagal aptariamą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 44 str. 7 d.). Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis. Taigi, akivaizdu, kad šios Įstatymo nuostatos privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys, ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, o tai nagrinėjamu atveju prieš įdarbinat užsienietį pareiškėjos padaryta nebuvo. Pažymėtina ir tai, jog netgi esant tokiai situacijai, kai su užsieniečiu sudaroma darbo sutartis jam turint galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu tarpininkaujant uždarajai akcinei bendrovei (duomenys neskelbtini), neatleidžia naujojo darbdavio, šiuo atveju UAB (duomenys neskelbtini), nuo pareigos kreiptis dėl naujo leidimo užsieniečiams išdavimo, nes yra nustatytas toks teisinis reglamentavimas, leidimo laikinai gyventi išdavimą Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu siejant su užsieniečio teise dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti Lietuvos Respublikoje.

Teismo vertinimu, nors pareiškėja skunde save traktuoja kaip įmonę, turinčią didelę patirtį krovinių gabenimo srityje, įrašytą į „baltąjį sąrašą“, įdarbinusią daugiau kaip 80 procentų užsieniečių, tačiau nagrinėjamu atveju, negavusi Migracijos departamento sprendimo, sudarė darbo sutartį su S. F. ir apie Baltarusijos piliečio pateiktų dokumentų (vizos) galiojimą net nesidomėjo, nors, kaip minėta, įmonėje dirbančių asmenų didžioji dauguma yra užsieniečiai, tai nesudaro pagrindo teigti, kad įmonė nežinojo ar negalėjo žinoti apie galimybę išsiaiškinti dėl įdarbinamo asmens (užsieniečio) pateiktų dokumentų galiojimo. Kad viza išduota kitos įmonės vardu, UAB (duomenys neskelbtini), turinti didelę patirtį su užsieniečių įdarbinimu, turėjo suprasti, kad viza išduota kitos įmonės vardu, joje pažymėta, kad S. F. darbinosi įmonėje, kuri priklauso patvirtintų įmonių sąrašui. Akivaizdu, kad UAB (duomenys neskelbtini) juridinio asmens atstovas – administracijos vadovas, būdamas rūpestingas, prieš įdarbindamas asmenį, turėjo iš anksto imtis priemonių ir kontrolės, kad užsienietis būtų įdarbintas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. prieš sudarydamas darbo sutartį su Baltarusijos piliečiu (užsieniečiu) privalėjo įsitikinti, kad nėra jokių teisinių kliūčių darbo sutarčiai sudaryti ir kad įmonės atlikti veiksmai bus pagrįsti ir teisėti. Nors skunde nurodoma, jog buvo tikimasi, kad užsieniečiui S. F. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje suteikė teisę jį įdarbinti UAB (duomenys neskelbtini), tačiau, teismo nuomone, tai yra pareiškėjos gynybinė pozicija, nesuteikianti pagrindo teigti, kad įmonė sąžiningai klydo, priešingai, tai daugiau asmens, atsakingo už asmenų įdarbinimą, atmestinas požiūris į savo pareigų vykdymą.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalyse nustatyta, kad bendrovės vadovas atsako už kasdieninės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Įstaigos vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog įstaigos veikla būtų organizuojama tinkamai. Pažymėtina, kad pažeidimas gali būti padarytas ne tik aktyviais veiksmais (veikimu), bet ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalėjo padaryti. Įstaigos vadovas turi užtikrinti, kad užsieniečiai būtų įdarbinti teisės aktų nustatyta tvarka.

Pareiškėja skunde ir jos atstovai teismo posėdžio metu tvirtino, kad nepagrįstai pareiškėja yra nubausta, kadangi nors ir buvo sudaryta darbo sutartis su Baltarusijos piliečiu, tačiau realiai jis dirbti nepradėjo, todėl pareiškėjos padarytas pažeidimas yra formalus.

Į bylą pateikti dokumentai, t. y. 2020 m. gruodžio 14 d. darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), sudaryta S. F. ir UAB (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad darbuotojas S. F. įsipareigojo UAB (duomenys neskelbtini) dirbti 8 valandas. Darbo sutarties 4 punkte nurodyta, kad darbo laiko norma yra 5 darbo dienos per savaitę, 8 darbo valandos per dieną (40 val. per savaitę). Taip pat iš byloje esančių UAB (duomenys neskelbtini) darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad S. F. 2020 m. gruodžio mėnesį faktiškai dirbo 11 dienų (86 valandas), 2021 m. sausio mėnesį faktiškai dirbo 20 dienų (160 valandų), 2021 m. vasario mėnesį faktiškai dirbo 10 dienų (80 valandų). Iš gruodžio–vasario mėnesio žiniaraščių matyti, kad S. F. darbo užmokestis buvo mokėtas pagal faktiškai jo išdirbtą laiką (darbo dienas): gruodžio mėnesį 11 darbo dienų, sausio mėnesį 20 darbo dienų, vasario mėnesį 10 darbo dienų, t. y. laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. vasario 17 d. Pagal 2021 m. vasario darbo laiko apskaitos žiniaraštį, S. F. 3 dienas, t. y. 23 valandas, atostogavo. Pažymėtina, kad duomenų, jog S. F. darbo įmonėje laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 15 d. iki 2021 m. vasario 17 d. būtų buvęs pravaikštose, nemokamose atostogose ar kitu būdu būtų buvęs ne darbdavio žinioje, į bylą nepateikta, todėl teismas daro išvadą, jog įmonėje įdarbintas užsienio pilietis S. F. faktiškai dirbo darbo sutartyje aptartą darbo laiką ir jam buvo mokamas darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis, darbo sutartis įsigaliojo nuo pranešimo VSDFV dienos, taip pat darbuotojui buvo suteiktos atostogos, kurios suteikiamos tik darbuotojo prašymu. Be to, kaip patvirtino pati pareiškėja ir jos atstovai, darbo sutartis su S. F. nutrūko šio asmens prašymu, todėl akivaizdu, kad sutartis buvo vykdoma ir jos pasibaigimo momentas – prašymas atleisti iš darbo. Bylos duomenys patvirtina, kad Darbo sutartyje buvo padarytas įrašas apie jos pasibaigimą, apie nutrūkusius darbo santykius buvo informuota „Sodra“, ir šis faktas dar kartą patvirtina, kad Baltarusijos pilietis realiai įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) dirbo, todėl logiška, kad atsakovei patikrinimo metu nekilo jokių abejonių, kad S. F. pas pareiškėją realiai ir faktiškai galėjo nedirbti. Be to, kaip pirmiau įvardyta, Alytaus apylinkės teismas administracinio nusižengimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu šią aplinkybę jau yra nustatęs, todėl atmestini skundo argumentai, kad Baltarusijos piliečio S. F. realiai darbas nebuvo vykdomas.

Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjai 2021 m. gegužės 24 d. nutarimu Nr. NUĮPBJ 19876 paskirta sankcija – 868 Eur – sumokėta ir šis faktas patvirtina, kad pareiškėja su šiuo nutarimu sutiko, tačiau, kaip skunde pati nurodė, sužinojusi, kad įmonė negalės metus įdarbinti naujų užsieniečių ir turės atleisti visus šiuo metu jau įdarbintus užsieniečius, pareiškėja reaguodama į tokius neproporcingus padarinius, galinčius lemti bendrovės bankrotą ir faktą, kad, anot pareiškėjos, administracinis nusižengimas realiai net nebuvo padarytas, nesutinka su VDI nutarimu. Taigi, pareiškėja, siekdama išvengti už padarytą pažeidimą ateityje kilsiančių neigiamų padarinių, ginčija dėl jos priimtą aktą (nutarimą), tačiau, akivaizdu, padarius pažeidimą, susijusį su nepakankama darbo teisinių santykių kontrole, yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 1–8 punktuose nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai; administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

Aiškindamas ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, reglamentuojantį individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014 ir kt.).

Šiuo atveju teismas nenustatė, kad atsakovė skundžiamu nutarimu būtų pažeidusi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams sprendimams. Skundžiamas nutarimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, nurodyti teisiniai ir faktiniai pagrindai, motyvų išdėstymas aiškus ir pakankamas, nurodyta apskundimo tvarka, taip pat nurodyti visi VAĮ 5 straipsnio 1 dalyje numatyti individualaus administracinio akto elementai (administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; administracinio sprendimo data; administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos). Kadangi nutarimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti, dėl to pareiškėjos skundo dalis dėl VDI 2021 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 19876 panaikinimo ir pradėtos administracinio nusižengimo teisenos prieš pareiškėją nutraukimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja taip pat prašė, teismui konstatavus, kad UAB (duomenys neskelbtini) padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje, baudos UAB (duomenys neskelbtini) neskirti.

Pareiškėjos atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad Alytaus apylinkės teismas, įvertinęs visas aplinkybes, pareiškėjos direktoriui atsisakė skirti ANK 95 straipsnyje („Nelegalus darbas“) numatytą sankciją (baudą) ir skyrė įspėjimą, taip pat akcentavo, jog pareiškėjos veiksmai nepadarė jokios žalos ir yra tik formalus pažeidimas.

UĮ 60 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo, padaręs pažeidimą, užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, iki pažeidimo tyrimo pradžios pažeidimą nutraukė, pripažino padaręs pažeidimą, padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti pažeidimo tyrimą, geranoriškai atlygino žalą, taip pat labai sunki juridinio asmens finansinė padėtis. Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad asmuo trukdė atlikti pažeidimo tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą, nepaisydamas šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytų institucijų įgaliotų pareigūnų įpareigojimo nutraukti neteisėtus veiksmus. Šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytos baudos gali būti skiriamos ne vėliau kaip per 2 metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o trunkamojo pažeidimo atveju – per 2 metus nuo jo paaiškėjimo dienos.

Skundžiamame nutarime nurodoma, kad skiriant piniginę baudą (finansinę sankciją) juridiniam asmeniui UAB (duomenys neskelbtini) atsižvelgta į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad juridinio asmens įgaliotas atstovas su nustatytu pažeidimu sutiko, nuoširdžiai gailėjosi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nustatyta nebuvo. VDI konstatavo, kad dėl visumos byloje nustatytų aplinkybių paskyrus sankcijoje numatytą vidurkį, bauda įmonei bus per griežta ir neatitiks padaryto pažeidimo ir finansinės sankcijos paskirties, todėl už nustatytą nelegaliai dirbusį asmenį UAB (duomenys neskelbtini) skyrė minimalią 868 Eur dydžio piniginę baudą.

Įvertinus byloje esančią medžiagą teisės aktų kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nes pareiškėja iš esmės nepagrindė ir nepateikė duomenų, patvirtinančių atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Pažymėtina, kad teismui nepateikti jokie įrodymai, pagrindžiantys, kad pareiškėjos finansinė padėtis yra sunki, be to, paskirta bauda pareiškėjos jau yra sumokėta. Argumentų ir duomenų, kad atsakovė būtų pritaikiusi pareiškėjai finansinę sankciją (poveikio priemonę plačiąja prasme) nesilaikydama bendrųjų poveikio priemonių taikymui keliamų reikalavimų ar administracinę atsakomybę numatančiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, nepateikta. Be to, teismų praktikoje įtvirtinta, kad jeigu pažeidimu nebuvo padaryta jokios žalos, tai nelaikytina teisiškai reikšminga, kadangi UĮ nenumato žalos atsiradimo fakto kaip pagrindo taikyti nuobaudą ar individualizuoti jos dydį, taip pat UĮ numatyta minimali bauda darbdaviui už UĮ pažeidimus (868 Eur už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį), todėl atsakovė, net ir nustačiusi daugiau pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, negalėtų šios sumos dar labiau mažinti (LVAT 2019 m. birželio 26 d. nutartis byloje Nr. eA-1498-756/2019).

Teismas sutinka su atsakovės pozicija, jog pažeidimo padarymas buvo susijęs su netinkamu pareiškėjos darbo organizavimu. Pareiškėjai skirta minimali bauda, todėl priešingu atveju susiklostytų nesąžininga situacija prieš kitas įmones, kurios tiek nutarimu, tiek teismo sprendimu pripažintos padariusios pažeidimą ir nubaustos už nelegalų darbą analogiškomis aplinkybėmis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas mano, jog pareiškėjai skirta sankcija yra proporcinga ir pagrįsta, ją naikinti ar sumažinti nėra pagrindo, todėl skundo dalis dėl pareiškėjos reikalavimo, kuriuo prašoma neskirti baudos, atmestina kaip nepagrįsta.

Pažymėtina, kad šalys nurodė ir daugiau argumentų, tačiau jie laikytini pertekliniais, neturi lemiamos teisinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėja taip pat teismo prašo priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Teismui netenkinus pareiškėjos UAB (duomenys neskelbtini) skundo, prašomos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.