Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 14 d. sprendimu (b. l. 108–116) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 15 d., o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. sausio 22 d. iki 2012 m. spalio 15 d. neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis atskirais laikotarpiais, kurie prasidėjo nuo 2011 m. sausio 22 d. ir truko iki 2012 m. spalio 15 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. vasario 2 d. Atsižvelgęs į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, kad buvo laikomas tam tikromis sąlygomis, tačiau, kaip paminėta, skundą teismui pateikė tik 2015 m. vasario 2 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą, teismas nagrinėjamu atveju taikė ieškinio senatį reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. sausio 22 d. iki 2012 m. vasario 1 d., tačiau nustatė, kad reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 15 d. ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Teismas nurodė, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėjo, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai – vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Nagrinėjamu atveju delsimą kreiptis į teismą su skundu pareiškėjas motyvavo tuo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai skundo padavimo teismui atveju grasino jam pabloginsiantys laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas, be to, pareiškėjas nebuvo susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika analogiškose bylose. Kitų aplinkybių, kurios sukliudė laiku kreiptis į teismą, pareiškėjas nenurodė. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės yra subjektyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis į teismą, ir negali būti objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. sausio 22 d. iki 2012 m. vasario 1 d. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu. Teismas padarė išvadą, kad ši bylos dalis nutrauktina, paaiškėjus, kad skundas priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus. Pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumas šioje byloje bus nagrinėjamas dėl laikotarpio nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 15 d.

Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Teismas taip pat vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimu byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Teismas nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, jog, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, teismas nurodė, jog taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99)).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jis kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsniu, 44 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 104 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktu. Teismas nustatė, kad bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, jog pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 2 d. iki 2012 m. spalio 15 d. buvo laikomas šiose kamerose: 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 381 (1–4 asmenys), 17,02 kv. m ploto kameroje Nr. 405 (1–5 asmenys), 105,14 kv. m ploto sekcijoje Nr. 1 (12–24 asmenys). Per šį laikotarpį reikalavimų dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitiko iš viso – 33,5 paros. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau, nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1774/2010, 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-116/2011, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas taip pat nurodė, jog kamerose, kuriose buvo laikomas, tualetas neatskirtas ir be atskiros ventiliacijos, kamerose tik dvi kėdės, kriauklė surūdijusi, nebuvo karšto vandens, tualetinio popieriaus kokybė prasta ir jo nepakakdavo, dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, prie lovų nebuvo kopėtėlių, pasivaikščiojimui skirta tik viena valanda, jis buvo laikomas kartu su rūkančiaisiais, nėra užtikrinama ventiliacija, patalpose didelė drėgmė ir žema temperatūra, veisėsi parazitai, draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai, maisto energetinė vertė netinkama.

Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 35.5 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu. Teismas padarė išvadą, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei užtikrinti karšto vandens tiekimą. Tačiau teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta faktinė aplinkybė, jog kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo bendros kameros patalpos atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele, akivaizdžiai nėra pakankama užtikrinti sanitariniame mazge esančio asmens privatumą, todėl pareiškėjas įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas vadovavosi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punktu. Nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto keliamus reikalavimus, todėl atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas.

Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsižvelgęs į tai, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija pažeidė nurodytus reikalavimus.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu kamerose buvo per šalta, jose tvyrojo drėgmė, veisėsi parazitai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai aptartoje dalyje yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais kameros, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, t. y. kameros Nr. 381, Nr. 405, sekcija Nr. 1, nebuvo tikrintos. Kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu galiojo sutartis su įmone, vykdančia patalpų dezinfekciją ir deratizaciją. Nurodytos aplinkybės sudarė teismui pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas, neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl civilinė atsakomybė nekyla.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos fiziologinės mitybos normos nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustato energetinę vertę ne mažiau kaip 2298 kcal. Nustatyta, kad, atlikus tyrimą, 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energetinė vertė sudarė 2856 kcal, t. y. atitiko patvirtintas fiziologines mitybos normas. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją, nenustatyta. Dėl nurodytų motyvų teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamos energetinės vertės mitybos nėra objektyviai pagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad, pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius; šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Atsižvelgęs į paminėto teisės akto nuostatas, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas būtų pažeidęs pasivaikščiojimo trukmės reikalavimus.

Teismas vadovavosi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktais, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu. Nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis iš pradžių buvo nerūkantis, tačiau turėjo būti kartu su rūkančiais asmenimis. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją su prašymu jį apgyvendinti kartu su nerūkančiais asmenimis ar reiškęs pretenzijas dėl šių aplinkybių. Be to, iš pareiškėjo skundo argumentų ir paaiškinimo teisme matyti, jog jis pats neapibrėžtą laiką buvo rūkantis, todėl jo argumentai dėl nurodytų aplinkybių nevertinti kaip objektyviai pagrįsti.

Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 61, 62, 63, 65 punktais. Įvertinęs nurodytų teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad suimtieji (pareiškėjas jo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu buvo laikomas suimtuoju) nustatyta tvarka turi teisę pasimatyti su giminaičiais, pasimatymas trunka ne ilgiau kaip dvi valandas ir vyksta be fizinio kontakto. Teisę į pasimatymą suimtiesiems suteikia baudžiamąją bylą tiriantis pareigūnas arba baudžiamąją bylą nagrinėjantis teisėjas. Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nėra kompetentingas suteikti leidimus pasimatyti ar priimti sprendimus dėl pasimatymų suteikimo, todėl šiuose veiksmuose neteisėtumas nenustatytas.

Teismas pažymėjo, jog nustatytos aplinkybės, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktų garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi nagrinėjamu atveju pagal CK 6.271 straipsnio prasmę valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, kurios sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog dėl netinkamų jo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų pablogėjo sveikata, dėl to neteko didžiosios dalies dantų. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, suimtiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis ir dantų pasta. Bylos medžiaga patvirtino, kad pareiškėjui buvo teikiamos odontologo paslaugos pagal jo prašymus, skundų dėl to pareiškėjas administracijai neteikė. Teismas paminėjo, kad maitinimas atitiko patvirtintas fiziologines mitybos normas, todėl pareiškėjo teiginius, jog dantų būklė blogėjo būtent dėl netinkamos kokybės maisto, nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, vertino kaip nepagrįstus. Kitų konkrečių pasekmių pareiškėjas skunde teismui tiesiogiai neįvardijo. Byloje nebuvo duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nebuvo duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl maudymosi duše tvarkos, kai vienos kameros asmenys atvedami kartu ir turi laukti, trumpa pasivaikščiojimo lauke trukmė, teikiamų higienos priemonių kokybė, švaros ir tvarkos lygis, maisto skonis ir pan. gali kelti neigiamus išgyvenimus, kuriuos kiekvienas asmuo suvokia individualiai. Tačiau, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, kuriais būtų pažeisti teisės aktų nustatyti reikalavimai, nebuvo pagrindo konstatuoti institucijos neteisėtus veiksmus, todėl paminėtos aplinkybės vertintos kaip pareiškėjo subjektyvaus pobūdžio išgyvenimai.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, įvertinęs pažeidimo trukmę, sukeltas pasekmes, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2791/2012), pripažino, kad 200 Eur dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti.

Teismas, remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 5 p.).