Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Giedraičio,

nuteistajam E. Č. ir jo gynėjui advokatui Dainiui Gudui (nuotolinėmis vaizdo ir garso priemonėmis),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Č. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2025 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje (dvi veikos) ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl veikos padarytos laikotarpyje nuo 2021 m. balandžio 5 d. iki 2023 m. rugpjūčio 26 d.) – 2 800 (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų) eurų bauda, kas atitinka 56 MGL;

- pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (dėl veikos padarytos 2023 m. rugpjūčio 26 d.) – 3 000 (trijų tūkstančių) eurų bauda, kas atitinka 60 MGL.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir E. Č. paskirta subendrinta 4 000 (keturių tūkstančių) eurų bauda, kas atitinka 80 MGL.

Paskirtai baudai sumokėti nustatytas 12 (dvylikos) mėnesių terminas.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72² straipsniu, E. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per teismo nustatytą 6 (šešių) mėnesių terminą.

Ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įsiteisėjus nuosprendžiui ir pradėjus vykdyti bausmę, panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmos instancijos teismo nustatytos nusikalstamų veikų aplinkybės

1. E. Č. laikotarpyje nuo 2021 m. balandžio 5 d. iki 2023 m. rugpjūčio 26 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, kieme, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą savo mažamečio sūnaus J. Č., gimusio (duomenys neskelbtini) metais, atžvilgiu, t. y. tyčia abiem rankomis paėmė mažamečiui nukentėjusiajam J. Č. už kaklo, jį spaudė ir tokiu būdu jį smaugė, tokiais savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui J. Č. fizinį skausmą.

2. Be to, E. Č. 2023 m. rugpjūčio 26 d. apie 18:00 val. kieme, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą savo mažamečio sūnaus J. Č., gimusio (duomenys neskelbtini) metais, atžvilgiu, t. y. tyčia vieną kartą planšetiniu kompiuteriu sudavė mažamečiui nukentėjusiajam J. Č. per galvą ir tyčia tris kartus planšetiniu kompiuteriu sudavė J. Č. per sėdmenis, tokiais savo tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam mažamečiui J. Č. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

7. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo (kaltinamųjų) kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Šios BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Be to pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018).

9. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo E. Č. kaltės padarius jam inkriminuotas dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje. Šiuo atveju pirmos instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmos instancijos teismo išvadomis, kitaip interpretuoji byloje surinkti įrodymai, nėra pagrindas tenkinti apeliacinio skundo. Teisėjų kolegijos vertinimu E. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma sujungiant juos į nuoseklią ir logišką grandinę.

10. BK 140 straipsnio 3 dalyje, numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas mažamečiui asmeniui sukėlė fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tada, kai asmeniui sukeliamas fizinis skausmas ar padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl tyčinių asmens veiksmų, kurie pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu.

11. Fizinis skausmas yra pojūtis, kurio negalima nei apčiuopti, nei pamatyti, tačiau iš nukentėjusiojo elgesio (pavyzdžiui, kreipėsi į medikus, pirko vaistus ir pan.) bei reakcijos (šaukė, verkė, staigiai atsitraukė ir pan.) galima daryti išvadą apie skausmo buvimą ar nebuvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog fizinis skausmas – tai minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Tačiau pažymėtina, kad fiziniam skausmui konstatuoti nėra būtinos specialios medicinos žinios, fizinio skausmo sukėlimą gali nustatyti ir pats teismas, remdamasis įrodymais, patvirtinančiais, jog nukentėjęs asmuo buvo mušamas ar prieš jį kitaip buvo smurtaujama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-180-719/2020). Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).

12. Skundžiamu nuosprendžiu E. Č. pripažintas kaltu dėl fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam mažamečiui J. Č. (dvi veikos). Pirmu atveju nuteistasis E. Č. tyčia abiem rankomis paėmęs mažamečiui nukentėjusiajam J. Č. už kaklo, jį spaudė ir tokiu būdu jį smaugė. Kitu atveju tyčia vieną kartą planšetiniu kompiuteriu sudavė mažamečiui per galvą ir tris kartus per sėdmenis. Pirmos instancijos teismas tokias išvadas padarė įvertinęs nukentėjusiojo J. Č. ir liudytojų: sesers J. Č., mamos J. K., teismo psichologės I. B., lopšelio-darželio auklėtojų V. D. ir U. S., lopšelio-darželio psichologės J. P. parodymus, vaiko situacijos vertinimo anketas bei kitus rašytinius įrodymus, su tokiu vertinimui visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Vien tai, kad apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, savaime nereiškia, kad priimtas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

13. Nuteistasis E. Č. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 3 dalyje, neigė. Apklausiamas apylinkės teisme parodė, kad jis prieš nukentėjusįjį mažametį sūnų nesmurtavo, jo nesmaugė, planšetės nepanaudojo. Prie jo priėjo jo sutuoktinės dukra I. ir parodė sudaužytą planšetę. Tuo metu jis nuėjo prie J. ir paklausė kodėl jis taip padarė. Vaikas nebendravo ir tuomet buvo pakeltas balso tonas, nes nesusivaldė. J. verkė, nes jis pakeltu balsu rėkė. Brolis pradėjo verkti ir J. pradėjo verkti. J. pasakė, kad nenori, jog jis skriaustų brolį, jis pasakė, kad neskriaudžia, tik pakeltu tonu kalba. Paskui mergaitės I. ir J. nuėjo į žaidimų aikštelę, o jis prie J. prisėdo ir bandė klausti kodėl jis taip padarė, bet vaikas su juo nebendravo ir jis nuėjo. Neneigė, kad po įvykio skambino vaikų mamai J. K. ir su ja kalbėjo apie tai, kodėl J. turi J. saugoti nuo jo. Patvirtino, kad jo žmona galėjo apžiūrėti vaikus ar jie nėra susimušę žaidimų metu (2 t., b. l. 153-154).

14. 2023 m. lapkričio 14 d. apklausiamas nukentėjusysis mažametis J. Č. pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad kai buvo paskutinį kartą pas tėtį ir nepasidalino žaislu su kūdikiu vardu G., tai tėtis jį smaugė už kaklo. Jie nepasidalino kažkokia mašinyte. Tėtis paėmė už kaklo (parodė kaip buvo paimtas už kaklo). Jis jautė skausmą. Tai matė sesė. Mamai pasakojo apie tai. Jis netyčia sulaužė tėčio planšetę. Tėtis vieną kartą sudavė jam per subinę ir tris kartus trenkė per galvą planšete. Jis jautė skausmą. Tai matė sesė ir I.. I. ėjo pasakyti tėčiui. Sesė bandė jį apsaugoti nuo tėčio. Tėtis prieš suduodamas nieko nesakė. Jis per stipriai uždengė ir netyčia sulaužė planšetę. Tai buvo vasarą. Tėtis jam sudavė per galvą ir į užpakalį planšete (nukentėjusysis parodė į kurias kūno vietas buvo suduoti smūgiai). Jis verkė, nes jį mušė. Jis jautė skausmą. Jam stipriai skaudėjo. Sesė pasakė, kad jį reikia apsaugoti nuo tėčio. Taip namuose mama pasakė sesei. Kai tėtis jam sudavė, sesė nieko negalėjo padaryti, ji verkė. Tėtis jo neramino. Jį ramino sesė. Viskas vyko lauke. Tada dar buvo sesė ir I.. Smaugė ir sudavė su planšete skirtingomis dienomis. Kai jį smaugė buvo žiema ir jie buvo lauke. Su planšete trenkė per galvą vasarą. Žaislu nepasidalino lauke ir žaidė smėlio dėžėje. Tėtį paskutinį kartą matė, kai jam trenkė per galvą (1 t., b. l. 70-73).

15. 2023 m. rugsėjo 1 d. bendraujant su J. Č. atskirai nuo mamos vaiko situacijos vertinimo anketoje užfiksuota, kad J. Č. sako, jog tėtis mušasi. Nors nukentėjusysis negali įvardinti kada tai įvyko, tačiau sako, kad tėtis jį muša per subinę, per galvą su planšete. Įvardija, kad jam skaudėjo (1 t., b. l. 46).

16. 2024 m. kovo 28 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausiama liudytoja J. Č. parodė, kad įvykis buvo kaime vasarą, ji buvo lauke ant pledo, kartu ant pledo sėdėjo I., J., kuris netyčia sulaužė planšetę, jis ją spaudė (parodė), ji sudužo, jis labai išsigando. Atėjo tėtis, supyko, paėmė planšetę ir trenkė su ta planšete J. per galvą. Atrodė, kad labai stipriai trenkė jam per galvą, dar per užpakalį trenkė 2-3 kartus, po to J. labai verkė ir ji verkė. I. mama matė ir I., kaip tėtis trenkė J.. Ji sustabdė tėtį, pasakė, kad neleidžia trenkti J., tada nuėjo ji su J. pasėdėti ant sūpynių. Tėtis skambino mamai. J. verkė ilgai, ji bandė jį nuraminti, I. pirmiau buvo su jais, po to nuėjo, užlipo laiptukais aukštai ir piešė, ji buvo nuėjusi iki jos. Toks įvykis buvo ne vienas. Atsimena, kai tėtis smaugė J., dar prieš šį įvykį su planšete. J. susipešė su G., nes jie norėjo to paties žaislo, įvykis buvo kaime, buvo smaugimas (parodė ant lėlės), J. jautė, kaip jį taip laikė, jam buvo nemalonu, neatsimena, ar verkė tada J., nes tai buvo seniai. Tėčio žmona R. žiūrėjo, ar ant J. nieko nelieka, kur jį užgauna tėtis. Žiūrėjo ir tada, kai J. smaugė, ir tada, kai sudavė su planšete. Ji matė, kaip tėtis skambino mamai po to įvykio, bet ji negirdėjo, ką jis kalbėjo su mama. Ji matė pati, kaip tėtis trenkė su planšete J., nes ji tada buvo šalia (1 t., b. l. 157-160).

17. Ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. rugsėjo 22 d. apklausta liudytoja J. Č. buvo nurodžiusi iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, kaip ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, t. y., kad tėtis supykęs ant J. dėl sugadintos planšetės trenkė ja J. vieną kartą per galvą ir arba du arba tris kartu per užpakalį. Ji matydama tokį vaizdą buvo liūdna, verkė. Brolis tuo metu labai stipriai verkė ir šaukė. Ji tėčiui sakė, kad negalima skriausti jos brolio. Tada tėtis paskambino jos mamai, o jie su J. nuėjo ant sūpynių ir abu verkė. Nurodė, kad tėtis ne pirmą kartą skriaudžia brolį, jis yra smaugęs J., bet kada čia tiksliai buvo neatsimena, bet čia viskas irgi vyko kaime (1 t., b. l. 141-142).

18. 2023 m. rugsėjo 1 d. bendraujant su J. Č. atskirai nuo mamos vaiko situacijos vertinimo anketoje užfiksuota, kad J. Č. sako, jog tėtis J. yra mušęs kažkada, kai J. „ką nors prisidirba“. Tai buvo tada, kai brolis J. pastūmė tėčio mažą dukrytę ir ji nukrito. Paskutinį kartą, kai ji su J. buvo pas tėtį, J. sudaužė planšetę, tada tėtis supyko ir su planšete trenkė jam per galvą vieną kartą bei du kartus per užpakalį. J. verkė, nors tėtis nesudavė stipriai, dar pažiūrėjo ar J. neliko mėlynių (1 t., b. l. 28).

19. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad vaikų galimybės tinkamai atkartoti matytus ar žinomus bylai reikšmingus faktus tiesiogiai priklauso nuo jų amžiaus, intelektinio išsivystymo lygio, emocinės būklės ir patiriamo streso apklausos metu, taip pat ir nuo pačių aplinkybių, apie kurias jie duoda parodymus, specifikos. Vaikai, duodami parodymus, dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, nusikalstamos veikos dalyvių skaičiaus ir kitų aplinkybių, pagal savo amžių jiems ne visada suprantama žmogiškojo elgesio prasmė, tačiau tai nepanaikina galimybės remtis tokiais parodymais (ar jų fragmentais) nustatant faktines bylos aplinkybes. Be to, neesminiai tokių asmenų parodymų neatitikimai ir prieštaravimai paprastai nėra pagrindas paneigti tokių parodymų bylai reikšmingą turinį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-265-976/2017, 2K-294-648/2017, 2K-67-495/2024, 2K-87-1073/2025).

20. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) J. Č. parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa su įvykius tiesiogiai mačiusios ir juose betarpiškai dalyvavusios jo sesės (duomenys neskelbtini) J. Č. parodymais. Atsižvelgiant į vaikų amžių, jie gan detaliai pasakoja įvykių aplinkybes, įvardija tėčio pykčio priežastis, smaugimo ir suduotų smūgių vietas, jų skaičių, parodo vizualiai. Nors mažai tikėtina, kad smaugimas buvo atliktas žiemą, vaikams žaidžiant smėlio dėžėje, kaip tai nurodė nukentėjusysis. Be to skiriasi ir J. Č. bei jo sesės J. Č. parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus planšete į skirtingas kūno vietas. J. Č. yra nurodęs, kad tėtis jam vieną kartą sudavė per subinę ir tris kartus trenkė per galvą planšete, o sesuo atvirkščiai, kad vieną kartą per galvą ir tris kartus per užpakalį, tačiau tai nesudaro pagrindo šiuos jų parodymus laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti. Kaip jau minėta vaikai dažnai painiojasi dėl įvykio laiko, vietos, jiems sunku detaliai nupasakoti nusikalstamos veikos aplinkybes. Tačiau pažymėtina, kad po įvykių praėjus net tam tikram laiko tarpui abu vaikai nurodė panašias aplinkybes ir įvardijo du skirtingus smurto atvejus. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vaikais netikėti, ypač kai jų nurodytas aplinkybes papildo kiti surinkti ir teisme ištirti įrodymai.

21. Apylinkės teisme apklausta liudytoja teismo psichologė I. B., kuri dalyvavo apklausiant J. Č. bei J. Č. pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat nurodė, kad vaikai tokio amžiaus duodami parodymus, jei kalbant apie poveikį, tai jie neatsimintų tokios sekos. Vaikų detalių nurodymas, gretinant J. ir J., leidžia daryti išvadą, kad vaikai nefantazavo, nes davė vienodus parodymus ir aplinkybes nurodė identiškas. J. Č. parodymus pagal jo raidą, galima vertinti, kaip patikimus, nes jis davė labai nuoseklius parodymus, parodydamas, pamodeliuodamas ant savęs, kaip buvo daryta, kaip tas smurtas buvo vartojamas ir ką jis jautė (2 t., b. l. 142-144).

22. Pirmos instancijos teismo posėdyje apklausta nukentėjusiojo mama liudytoja J. K. parodė, kad jai paskambinęs vaikų tėtis E. Č. apkaltino ją, jog ji nuteikinėja dukrą prieš jį. Jis jai pasakė, kad mušė sūnų, o dukra žiūrėjo ir verkė, norėjo apginti brolį. Tačiau tikrąsias įvykio aplinkybes susijusias su panaudotu smurtu prieš sūnų, dėl apgadintos planšetės, liudytoja pirmiausia sužinojo iš dukros J. Č.. Paskui ir sūnus J. Č. jai pasakojo panašiai viską. Apie ankstesnį atvejį susijusį su smaugimu jai pasakojo sūnus vienu metu (2 t., b. l. 120-121). Panašias aplinkybes liudytoja buvo nurodžiusi ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 82). Pažymėtina, kad liudytojos nurodytos įvykių aplinkybės kreipimosi į vaiko teisių apsaugos skyrių rašte, vaikų situacijos vertinimo anketose ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 19-20, 30, 47, 82) sutampa su tomis, kurias abu vaikai nurodė apklausose, t. y., kad smaugimas vyko dėl nepasidalinto žaislo su kita nuteistojo dukra, o sudavimas planšete į galvą ir sėdmenis dėl sulaužytos planšetės. O tai teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog J. K. apie smurto panaudojimą J. Č. atžvilgiu tiesiogiai sužinojo iš savo vaikų. Tuo tarpu ankstesnis ikiteisminis tyrimas nėra susijęs su nagrinėjama situacija ir nesudaro pagrindo abejoti liudytojos J. K. parodymais, kadangi tokio amžiaus vaikams būtų sunku nuosekliai tokį ilgą laiką laikytis išgalvotų įvykių aplinkybių, todėl tai visiškai paneigia ir apelianto keliamą versiją, kad buvusi sutuoktinė J. K. melagingais pranešimais bando jį apšmeižti.

23. Nors lopšelio-darželio auklėtoja liudytoja V. D. apie panaudotą smurtą J. Č. atžvilgiu sužinojo iš jo mamos J. K. ir apie tai papasakojo kitai auklėtojai liudytojai U. S., tačiau akcentuotina, kad būtent J. Č. elgesys, kuomet tėtis E. Č. 2023 m. rugpjūčio 28 d. jį atvedė į darželį po savaitgalio praleisto su juo, sukėlė liudytojai V. D. įtarimų, kad vaikui kažkas atsitiko. Liudytojos V. D. teigimu, vaiko elgesys buvo stipriai kitoks negu prieš tą savaitgalį. Jis rūbinėje prabuvo iki 11 val., buvo tylus, žaidė vienas su savimi, piešė. Ji suprato, kad J. Č. prastos nuotaikos, todėl jo nekalbino ir leido jam ramiai pabūti. Sužinojusi apie to savaitgalio įvykius iš nukentėjusiojo mamos J. K. paragino ją kreiptis į vaikų teises (1 t., b. l. 129-130, 2 t., b. l. 141-142). Liudytoja U. S. patvirtino, kad liudytoja V. D. jai pasakojo, kad 2023 m. rugpjūčio 28 d. ryte J. Č. elgesys buvo keistas. Jis sėdėjo rūbinėje, joje suposi ir murmėjo (1 t., b. l. 123-124, 2 t., b. l. 142).

24. Liudytoja apklausta lopšelio-darželio psichologė J. P. parodė, kad su J. Č. pradėjo dirbti daug anksčiau, t. y. 2023 m. sausio mėn. dėl darželyje iškilusių problemų, o ne dėl smurto. 2023 m. rugpjūčio 30 d. pas ją atėjo J. Č. mama ir pranešė, kad tėtis galimai panaudojo fizinę prievartą prieš J. ir, kad dėl šio įvykio ji kreipėsi į vaikų teises. 2023 m. rugpjūčio 31 d. liudytoja bendravo su J., bet apie galimai patirtą smurtą nuo tėčio J. konsultacijos metu nieko nepasakojo. Tačiau liudytoja patvirtino, kad konsultacija net nevyko ta linkme, kad išsiaiškinti ar prieš vaiką naudojamas smurtas. Nurodė, kad 2023 m. spalio mėn. vaikas per konsultacijas yra pora kartų sakęs, kad sudaužė planšetę ir tėtis jį mušė, bet į ilgesnes kalbas nesileido (1 t., b. l. 117-120, 2 t., b. l. 140-141).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu apylinkės teismas įrodinėdamas nuteistojo E. Č. kaltę visiškai pagrįstai vadovavosi šiais lopšelyje-darželyje dirbančių liudytojų parodymai, kadangi jie patvirtina, kad J. Č. elgesys po savaitgalio praleisto pas tėtį buvo stipriai pasikeitęs, jis buvo uždaras ir liūdnas, o tai teisėjų kolegijos nuomone lėmė vaiko patirti neigiami išgyvenimai, kuriuos vaikas prisiminė praėjus tam tikram laiko tarpui. Aplinkybės, kad nei vienu atveju ant J. Č. kūno nebuvo matomų sužalojimų ir jų niekada nematė lopšelio-darželio darbuotojos nepaneigia nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kadangi E. Č. nuteistas dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam sūnui, o ne dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo.

26. Nuteistojo žmona liudytoja R. Č. apklausų metu tvirtino, kad J. Č. atžvilgiu nuteistasis E. Č. smurto nenaudojo, tik su vaiku kalbėjo pakeltu tonu dėl sulaužytos planšetės, o apie smaugimą ji sužinojo tik iš nuteistojo E. Č. pasakojimų (1 t., b. l. 163-165, 2 t., b. l. 144-145). Liudytojos R. Č. parodymus teisėjų kolegija vertina, kaip suinteresuoto asmens siekį padėti išvengti atsakomybės savo artimam asmeniui – sutuoktiniui E. Č.. Paprastai kartu gyvenantys asmenys žinodami, kad jų artimiesiems gali grėsti atsakomybė, bando įvykių aplinkybes aiškinti palankia smurtautojui linkme, kas aukštesniojo teismo vertinimu nagrinėjamu atveju ir atsitiko. Akcentuotina, kad J. Č. buvo nurodžiusi, jog tėčio žmona R. žiūrėjo, ar ant J. nieko nelieko, kur jį užgavo tėtis. Pats nuteistasis taip pat neneigė, kad jo žmona galėjo apžiūrėti vaikus ar jie nėra susimušę žaidimų metu, o tai teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad R. Č. apie nustatytus atvejus buvo žinoma.

27. Liudytojos R. Č. nepilnametė dukra liudytoja I. M., kuri gyvena kartu su nuteistuoju ir kuri tiesiogiai dalyvavo įvykyje, kuriame J. Č. sulaužė planšetę, apklausiama 2024 m. kovo 28 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad kai J. sulaužė planšetę, E. tada pakėlė balsą prieš J.. J. sakė, kad jis netyčia sulaužė planšetę, jis to nenorėjo, jam buvo labai gaila, kad sulaužė planšetę. J. verkė. J. tuo metu liūdėjo, nes mama sakė, kad negalima E. kelti balsą prieš J. (liudytoja taip spėjo). Neprisimena, kaip po to baigėsi tas įvykis, stovėti liko E., J. ir J., ji išėjo, o po kiek laiko ji grįžo. Jie ten tarėsi, nežino, kas buvo toliau (mergaitė verkia). Ji nuėjo namo, pasiėmė pieštuką, popieriaus, jos su J. piešė, J. suposi ant sūpynių, o kur buvo E., nepamena, jo su jais nebuvo. J. neilgai verkė, jis su E. susitaikė, nežino, kaip jie susitaikė, ką kalbėjo (1 t., b. l. 178-181).

28. Pirmos instancijos teisme apklausta liudytoja teismo psichologė I. B., kuri dalyvavo apklausiant (duomenys neskelbtini) I. M. pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad I. M. buvo labai įsitempusi, nerimavo ir tai atsispindėjo jos neverbalinėje kalboje. Uždavus tam tikrus klausimus, I. M. elgesyje atsispindėjo vidinis konfliktas. Liudytojos teigimu, I. M. parodymai, kas liečia laiką ir vietos aplinkybes, sutapo, bet išsiskyrė tuomet, kai buvo prieita prie tariamo smurto epizodo. Kai liudytoja paklausė, ar jie buvo visada toje pačioje vietoje, kai įvyko įvykis, tai I. M. kaip ir pritarė, bet uždavus jai klausimą, ką darė E. Č., mergaitė sutriko, užsiėmė rankom už galvos, nuleido galvą, pradėjo verkti. Tai tikėtina, kad vaikas, nenorėdamas atskleisti tiesos, nutylėjo ir viduje išgyveno stiprų vidinį konfliktą. I. M. pasakė, kad tuo momentu, kai galėjo būti įvykdytas smurtas, ji buvo išėjusi. Kai liudytoja paklausė, už kiek laiko ji grįžo, mergaitė vėl negalėjo jai atsakyti ir vėl jautėsi sutrikimas, įtampa ir didžiulis nerimas. Mergaitė trynė rankas, glostė plaukus, kas leidžia manyti, kad vaikas tiesiog neišsakė, kas vyksta viduje ir jos neverbalinis elgesys prasilenkė su jos išsakomais žodžiais. Pasak liudytojos, kai mama atvedė I. M. į vaikų apklausos kambarį, ji ją ramino ir sakė, kad tik nebijotų ir mamos elgesyje taip pat atsispindėjo nerimas ir įtampa, kaip ir mergaitės. Liudytoja pažymėjo, jog ji vertina vaiko elgesį, emocijas jo apklausos ribose ir kompetenciją duoti išvadą ji turi, nes tai numatyta jos darbo funkcijose (2 t., b. l. 142-144).

29. Teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau aptartus liudytojų I. M. ir I. B. parodymus pritaria apylinkės teismo išvadai, kad mergaitė galėjo būti įtakota suaugusiųjų ir apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu neišsakė visko, ką matė. Tiek J. Č., tiek J. Č. apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad I. M. matė, kaip tėtis trenkė J. Č.. Tuo tarpu I. M. emocinė būsena (paklausta ką darė E. Č. pradėjo verkti) bei kūno kalba (trynė rankas, glostė plaukus, buvo akivaizdžiai sutrikusi ir įsitempusi), taip pat liudytojos teismo psichologės I. B. paaiškinimai teikia pakankamą pagrindą išvadai, kad I. M. duodama parodymus nebuvo nuoširdi ir tam tikras, jos šeimos nariui, nepalankias aplinkybes nutylėjo.

30. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju fizinis smurtas buvo pavartotas prieš mažametį vaiką, t. y. fiziškai silpnesnį asmenį ir buvo smurtaujama ne vieną kartą. Pirmu atveju J. Č. buvo smaugiamas abiem rankom spaudžiant jo kaklą. Antru atveju jam buvo suduota vieną kartą į galvos sritį ir tris kartus per sėdmenis su pašaliniu daiktu – planšete. Nukentėjusysis J. Č. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad abu kartus jam skaudėjo dėl E. Č. panaudotų smurtinių veiksmų. Be to tiek vaiko teisių apsaugos specialistams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjai mažametis pasakodamas apie įvykį susijusį su sulaužyta planšete nurodė, kad kai jį tėtis mušė, jis verkė. Byloje taip pat nustatyta, kad E. Č. smurtiniai veiksmai sukėlė atitinkamas reakcijas ir įvykį tiesiogiai stebėjusiai nukentėjusiojo sesei J. Č.. Mergaitė suprato, kad broliui skaudėjo dėl tėčio atliktų veiksmų, ji buvo liūdna, verkė, bandė užstoti brolį. Taigi, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių visumą, žemesnės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistojo E. Č. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis J. Č. jautė fizinį skausmą ir šis pojūtis buvo aiškiai išreikštas.

31. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, baudžiamasis įstatymas E. Č. pritaikytas teisingai. Pirmos instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje neabejotinai įrodyta, jog nuteistasis E. Č. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 3 dalyje, todėl skundžiamą nuosprendį naikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to skunde prašo nuteistasis, nėra teisinio pagrindo.

32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas paskirdamas E. Č. baudos bausmes nurodė, jog nauja BK 140 straipsnio 3 dalies redakcija įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d. sunkina nuteistojo teisinę padėtį, todėl taikė ankstesnę 2015 m. balandžio 23 d. įstatymo redakciją, galiojusią nusikalstamų veikų padarymo metu, kuri numatė sankcijoje bausmės rūšį – baudą. Su tuo sutinka ir aukštesnysis teismas, to neginčija ir nuteistasis E. Č. apeliaciniame skunde, tačiau apylinkės teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje turėjo nurodyti kokia straipsnio redakcija yra taikoma, bet to nepadarė, todėl skundžiamas nuosprendis šio dalyje tikslinamas.

33. Nagrinėjant apeliacinį skundą apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2025 m. gegužės 6 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam E. Č., kurios sudaro 187,50 Eur (3 t., b. l. 61-63). Iš 2025 m. gegužės 7 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisėjų kolegija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtą gynėją advokatą Darių Karabiną atleido nuo dalyvavimo bylos nagrinėjime, kadangi nuteistasis E. Č. buvo sudaręs susitarimą su kitu gynėju advokatu (3 t., b. l. 67-68). Teisėjų kolegija į tai atsižvelgdama daro išvadą, kad nėra pagrindo spręsti klausimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo bylinėjimosi išlaidomis ir jų atlyginimo klausimo iš nuteistojo E. Č..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. Č. skundą atmesti.

Patikslinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. kovo 10 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, kad E. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso BK 140 straipsnio 3 dalyje (dėl veikos padarytos laikotarpyje nuo 2021 m. balandžio 5 d. iki 2023 m. rugpjūčio 26 d. ir dėl veikos padarytos 2023 m. rugpjūčio 26 d.) pagal 2015 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. XII-1649 redakciją.

Palikti nenagrinėtu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų atlyginimo pagal 2025 m. gegužės 6 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.